Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Konkursas: Mano gimdymo istorija Dalintis

Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

    Mano gimdymo istorija 2011 m.  
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:47
Mano gimdymo istorija 2011 m.
zaluvi

Reto gimdymo istorija

buvo silta vasaros diena.Buvome visa diena gamtoje,jauciausi puikiai,nors terminas gimdymo rytoj).SMagiai praleide diena gryzome namo.vyresneliui skaiciau pasakele,kaip ir kasdien.Beskaitant,kazkas po truputi pradejo tuksent.galvoju,kas ten,nejau tu,mano mazyli)?.po truputi ir vis dazniau ir stipriau,man pradejo belsti.Jau suprantu,kad neuzilgo pasitiksim nauja dziaugsma.baigeme skaityti pasakas,mamytei vis itensyviau pradejo tuksenti.vyras sakovaziuojam jau gal?sakau eik tu ilsetis,dar taip greit nieko nebus.Bet jis,mano rupestelis, buvo salia ir vis mane vare rengtis ir ruostis i kelione).Na neuzilgi ir jau pati pradejau galvot kad jau reikia skubeti,nes viskas prasidejoooo...sedome i masina,lekeme kiek galeje.visa kelia sakiau dieve padek,saugok.jau kilo baime,kad nepamesciau.vyras buvo paruostas kaip reikes ir ka ten daryti.planavome ramiai pabuti dar gimdykloje,paklausyti muzikos,planavau pabuti vandens vonioje)bet tik atvaziavus i gimdymo namus,mane norejo paziureti priemimo skyriuje,na ir jus enpatikesite,bet as tik priguliau,vyras tik pritupe,salia,medikai tik operatyviai tupt,o mano dziaugsmelis verzesi kiek galedamas,niekieno neklausdamas i si pasauli.ir gavosi kaip gavosi.Mazylis gime priemimo skyriuje, ant suolo sveikas ir laimingas.Taip ir buvo uzrasyta kortelejeGIME PRIEMIMO SKYRIUJE).Musu planas i sona(muzika vonia ir t.t.)zodziu, gerai kad mano istorija su laiminga pabaiga.iki siol esame stiprus ir sveiki...

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:11

Violeta Šulinskienė

Vaikutis ir kaimas

antrasis sūnus gimė pavasarį.jo laukdama visą laiką lankiausi pas gydytojus,žiūrėjome mano svorį.Laukdama vaikelio visą laiką dirbau ir kai atėjo laikas išėja atostogų.tuomet leidau laiką su vyresniuoju sūnumi.Mes vakščiojome po miestelio parduotuves ir pirkomr patinkančius daiktus.Taip pat buvome nvažiavę ir į gretimą miestelį,kur nusipirkau labai gražius keturis puodukus.kai atėjo laikas vaikučiui ateiti su vyru atėjome į ligoninę ir po pietų gimė sūns.Jau tuo laiku gyvenome nuosavame bute,todėl vaikeliu rūpinomės kartu s vyru.Viską ką reikėjo darėme kartu.Bet kadangi pradžioje vaikutis ilgai miegojo ir buvo gražus laikotarpis,pavasaris,tai turėjau laiko prisiminti kitus pavasarius ir savo praleistas dienas kaime pas močiutę.Buvo pavasaris,aš ėjau pramintu siauru takčiu ir gėria gaivų pavasario orą.Aplinkui skraidė pempės ir šaukė ,,gyvi".Man atrodė,kad jos taip pasveikina mane.Pempės visą laiką lydėjo mane,kol įėjau į sodybos kiemą.Kieme smagiai amsėjo šuo Rudis.Viskas bvo kaip visuomet.Po kiemą vaikščiojo vištos,gaidys,žąsys.Kai aš jau pabuvau pas močiutę,tai pamačiau dar daugiau gerų dalykų,nes buvo perinami viščiukai.Tik išsiritę viščiukai gyvenoverandoje ir jiems reikėjo pjaustytų,kietai virtų kiaušinių.kai tie viščiukai paaugo,išsirito dar vienas viščiukas ir šitas būrelis jo niekaip nenorėjo priimti į savo būrį.Teko maitinti viščiuką atskirai ir kadangi aš turėjau laiko,atostogavau,tai ir rūpinausi šiuo vienišiumi.Jam gaudžiau museles ir viščiukas vis lakstė paskui,kad gautų musę.Taip pat duodavau viščiukui trupinėlių,pjaustyto kiaušinio.Dienos bėgo,viščikas augo ir greitai kieme įsiliejo į kitų vištų būrį.Dar kartais atbėgdavo pašauktas,bet greitai jau į šaukimą neberegavo,nes pats sugebėjo susirasti maisto.Tokie buvo prisiminimai auginant antrą sūnelį.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:11

Violeta Šulinskienė

vaikutis ir gėles

Kai laukiau vyresniojo sūnaus,ieškojau sau tinkamo darbo.Tuo laik dirbau girininko pavaduotoja ir darbą pakeičiau į bibliotekininkės darbą.Kolektyvas buvo nuoširdus ir draugiškas.mes dirbome pasikeisdamos,todėl turėjau galimybę išeiti į miestą,pasivaikščioti po parduotuves.Tuo laiku nusipirkau reikalingus butiniasius buities reikmenis ir gerą knygą apie vaikučio auginimą nuo pat pirmųjų dienų.kadangi pas gydytojus eiti bijojau,tai nuėjau paskutinėmis dienomis.Už tokius poelgius gavau barti ,buvau pasiųsta ištirti ar tikrai vaikutis jau toks didelis.kai išėjau dekretinių atostogų,tai išvažiavau pas tėvus ir čia susilaukiau sūnaus.Berniukas gimė iš ryto,nors jau jo atėjimą pajutau iš vakaro.Paskui su vaikeliu grįžau pas tėvelius.Savijauta buvo puiki,nes visi džiaudėsi vaikeliu.Mes visi pasikeisdami prižiūrėjome berniką.Ilgai jį maitinau savo pienu,todėl gal mažiau turėjau vargo su įvairių košių virimu.Tuo laiku man atidavė nereikalingas vazonines gėles.Aš per daug nesu mėgėja kambarinių gėlių,bet tas gėles pasiėmiau ir pasodinau į vazonėlius.Kaip tyčia visos gėlytės prigijo ir pradėjo agti.porą iš jųpražydo nuostabiais,ružavais žiedeliais.kaskart aš jas palaistydavau ir gėlės man atsidėkodamos augo gan neblogai. Paskui dar sugalvojau po gėlių vazonėliais padėti įvairias ir baltas,ir spalvotas servetėles ir gėlytės tapo palangių puošmena.Kadangi taip įsigijau neprastą alpinariumą,tai atėjusiems jau galėjau parodyti savo gėles.Tai tokia istorija.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   

driskyte

Pranešimai: 3

2011-04-28 15:04:45

Išaušo saulėtas gegužės 21 – osios rytas. Šiandien planuotai turėjau gultis į gimdymo namus. Dūzgiau kaip bitutė po namus: kroviausi paskutinius daiktus, kuriuos turėjau pasiimti važiuodama į ligoninę, kedenausi plaukus, „pudravausi“ veidelį (tiesą pasakius pasidažiau tik blakstienas, nes širdis jautė, kad būtent šiandien gali būti mano mažosios gimtadienis). Atvykus į gimdymo namus pirmiausia nuėjau pas savo gydytoją, kur užsiropštus man ant lėktuvo ji pasakė, kad gimdos kaklelis atsidaręs keturis centimetrus, o tai jau pirmoji gimdymo stadija. Kaip bebūtų keista, man visiškai niekur neskaudėjo. Nusiuntė mane į priimamąjį, dar kartą kitas gydytojas patvirtino, kad atsidarymas keturi centimetrai, pamelavau, kad šiek tiek skauda ir 10.30 iškeliavau į žaliąją gimdyklą numeris pirmas. Pasitiko mane akušerė Jolanta (labai mielas, nuoširdus žmogus), paguldė į lovą ir pajungė aparatus. Neįtikėtina, bet matyt nuo streso, man natūraliai prasidėjo pirmieji sarėmiukai, mažiukės tonusiukai buvo geri, taigi gulėjau lovoj ir tiek. Per tą laiką atvažiavo vyras, kurį tuoj pat išvarė iš gimdyklos, nes atėjo daktaras (tą dieną budėjo Anužis) ir nuleido man vaisiaus vandenis. Mūsų ne džiaugsmui, vandenukai jau buvo pažaliavę, tad gimtadieninę nuotaiką ši žinia kiek pagadino, bet aš likau optimistė ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Sąrėmiai pradėjo stiprėti, bet tikrai nebuvo dideli, tai tiesiog niurzgiau ir raičiausi lovoje, apžiūrinėjau senas plyteles, stebėjau pro langą plaukiančius kamuolinius debesėlius… Kadangi jau buvau apsisprendusi dėl epidūrinio nuskausminimo, atėjo anesteziologas, durtelėjo į nugarą, sąrėmiai visiškai praėjo. Gulėjau kaip kurorte, pliurpiau telefonu, skaldžiau juokelius. Na, jaučiausi visai kaip ne gimdyme. Po kiek laiko atėjęs daktaras sako: tai gal pašauk šiek tiek, o aš jam atsakau: mano išsilavinimas neleidžia, gi ne aktorinį baigiau. Tai pasijuokėm visi skaniai ir tiek. Praėjo nuskausminimas, dejavau garsiau, vėl suleido vaistukų, tačiau jau nebebuvo taip, kad nejausčiau visai nieko. Gimdos kaklelio atsidarymas šuoliavo milžiniškais žingsniais ir jau buvo apie septynis centimetrus, bet mano mažytė nebuvo tinkamai įsistačiusi, kaip supratau galvytė šiek tiek buvo per laisvai ir per aukštai, be to personalas labai stebėjosi, kad ji įsitaisiusi mano pilvuko kairėje pusėje, taigi gimdyt kol kas dar buvo neįmanoma. Apie antrą valandą prisirinko pilna palata daktarų, pradėjo kalbėt, kad greičiausiai reikės daryti cezario pjūvį, nes mažytė niekaip nesileido apačion. Tai buvo dar blogesnė naujiena, nei žali vandenys, pradėjo riedėt ašaros, bet mano laimei sprendimas daryti cezario pjūvį kažkaip nusitęsė. Leido skatinamuosius, dar kartą apsilankė gerasis dėdė anesteziologas, pasikeitė gydytojų pamaina (toliau gimdžiau prie gydytojos Augulienės). Buvo priimtas sprendimas man pastovėt, taigi beveik valandą prastovėjau atsirėmusi į lovą ir galiausiai liepė gultis ant stalo. Apžiūrėjo ir jokių teigiamų pokyčių nebuvo, išskyrus tai, kad atsidarymas jau devyni centimetrai. Tuomet aš šiek tiek nestipriai stumtelėjau ir…. Valio!!! Mažiuko įsistatė, atsidarymas pilnas, sako: stumk kaip jau sąrėmis bus. O man dar veikia vaistai, tad vietoj sąrėmio aš jaučiu stipresnį maudimą ir tiek.  Stumiu, nieko nesigauna… Dar kartą – nieko. Daktarė išrašo velnių, kad nestipriai stumiu ir tada nusprendžiau stumti „iš idėjos“. Stumiu kartą – pajaučiu kaip galvutė jau tempia, stumiu antrą kartą – išlindo galvutė!!! Na, ir trečią kartą stumtelėjus man, o daktarei spaudžiant pilvuką, mūsų mažiukė 17.27 išvydo šį didelį pasaulį!!! Išgirdau verksmą, mažiukę uždėjo man ant krūtinės, ašarėlės sulaikyt negalėjau, bet daugiau nežliumbiau, nes kas gi verkia per gimtadienį, o dar savo mažylės??? !!! Personalas stebėjosi mažylės ūgiu (58cm), svoriu(4590g), dideliais žandais, o aš negalėjau atsistebėti jos kukulinėmis akytėmis, kurios apžiūrinėjo mane ir mano papukus, kuomet dar ant gimdymo stalo pirmą kartą savo mažiukę maitinau. Laimei, mūsų mažylė nebuvo spėjusi prigerti žalių vandenukų, tad buvo guvi ir sveika!!! Reziume: • Visas procesas truko lygiai septynias valandas. • Nuo „idėjinio“ stūmimo išmėtė mano veidą ir pečius mėlynėmis (smagiai visai atrodė ) • Gimdyti galėčiau jau ryt dar kartą (ar bent jau po devynių mėnesių), bet kiek susilaikysiu, nes kirpo, o plyšau iki rurytės, tai kaip sakoma esu solidžiai susiūta. • Epidūras sakyčiau geras dalykas. • Gimdyti – pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, kurį patiria tik moterys, tad būkime dėkingos jomis gimusios.




 
     
   
avatar
krispuka

Pranešimai: 684

2011-05-24 20:05:26

Laba diena būsimos ir esamos mamytės. Prisiminus apie savajį antrą gimdymą atsiranda šypsena veidelyje ir tikrai žinau, kad taip nebepasikartos :) Viskas nutiko 2008 m rugsėjo 24 vakare :), terminas kaip ir atėjo pasirodyti vaikeliui, tad visa šeimynėlė labai laukėme šeimos pagausėjimo :) :/ Vakarėlyje vedžiau sūnelį į parkelį, pradėjau jausti dilgstelėjimą pilvelyje, pagalvojau sau ramiai, kad tai visos dienos nuovargis ir į tai nekreipiau jokio dėmesio :irre: , parėjome iš parkelio, paguldžiau sūnelį miegučio, ir patys su vyru patsigulėme ilsėtis ir žiūrėti televizorių. Kažko, to pilvelio gyventojas ėmė vis labiau spurdėti, pradėjo gimda susitraukinėti vis labiau, skaudžiau, tada jau sunerimavau, ir pradėjau sekti laikroduką, vis stėbau, o pasikartojo vis kas 5 minutes ir kuo toliau tuo stipriau, pasakiau vyrui, jo akys vėl kaip pirma kartą išpūstos :schockiert: ir vėl tas pats klausymas ką dabar darom :lachtot: , juokas iš jo ėmė, kad matytumėt jo veidelį :D , aš neskubėdama atsikėliau, pradėjau ruošti tašytes į ligoninę, beje niekas man nesakė, kad antrą vaikutį gimdant nėra paruošiamųjų sąrėmių, tad aš ramiai, nes galvojau laiko begalės dar :irre: , (su pirmu vaikučiu, sąrėmius paruošiamuosius prakentėjau visą naktį, o kitanakt buvo tikrieji sąrėmiai), paskambinau draugei, kuri gulėjo lovoj, paprašiau kad atvyktų prižiūrėti sūnelį, kol mes į ligoninę nuvažiuosim, tai ši atlėkė žaibišku greičiu :explodieren: :D , o aš neskubėdama nuėjau į vonią, išsiploviau galvą, išsidžiovinau (tarpais sustingdama, kentėdama sąrėmius), tada susodinau visus ir paruošiau visiems arbatos :???: , nuvažiavom į ligoninę, o sarėmiai jau kas 3 minutes , ir manęs paklausė ko taip ilgai delsiau, nes gimdymas lipo jau ant nosies :irre: , o ką aš galvojau paruošiamieji ir dar teks pagulėt ligoninėj naktelę, o kitą dieną tik ruošiausi gimdyti :lachtot: :gott: , tai gerai kad viskas gerai baigėsi, visi dabar laimingi, nes turiu du sūnelius ir laukiuosi trečio (tikiuosi mergaitės), kita istorija papasakosiu kai pagimdysiu :handy: dabar žinau, kad paruošiamųjų sąrėmiu nebebus, tai greitai susiruosiu kitam kartui, kad negaučiau paskum barti :roll:


Paveikslelis

Paveikslelis




 
     
   

simona7

Pranešimai: 1

2011-06-16 10:06:50

Prisiminus tą dieną,iškart veide atsiranda šypsena. :-) Laukiausi būdama 12-oje klasėje,kaip be būtų keista vaikelis buvo planuotas. Tos dienos laukėme beprotiškai. Pilvukas buvo nedidelis,tačiau spardydavosi begalo daug. Toks mielas tas jausmas. Pats nėštumas buvo labai lengvas. Nei vėmiau,nei valgiau kaip žvėris,na žodžiu buvo tikra pasaka. Daug kas gazdino,kad baisu,kad skauda,kad daktarai šaukia ir pan. O aš to nebijojau,aš bijojau tik vieno,jog nežinosiu kada reikės važiuoti gimdyti. Ir trečiadienio rytą atsikėliau kaip visada eiti į mokyklą,tačiau įdomiai jaučiausi,kai sėdėjau skaudėjo pilvo apačią. Tad vis tiek apsirengiau,ir atsisėdau prie stalo pažiūrėt ar labai skauda,nes galvojau,jei skauda tada geriau neisiu. Taip ir buvo,vis skausmas dažnėjo. Nėjau,pasilikau namie. Tad pasakiau draugui,kad neisu šiandien,tačiau nuvažiuok į parduotuvę nupirkt mineralino vandens. Tą dieną baiginėjau susidėt daiktus,nes nuojauta kuždėjo,kad mažylis greit išvys šį pasaulį. Skausmai vis dažnėjo ir stiprėjo. Tik nenorėjau bereikalo važiuot į ligoninę,tad atsisėdau prie interneto ir pasiskaičiau kaip atrodo sąrėmiai. Kai pasiskaičiau visos abejonės dingo,ir žinojau,kad eina paskutinės valandos. Tad iškenčiau iki 22.00val.ir tada išvažiavome į ligoninę. O kas geriausiai,jog mano draugas neturi teisių,o tokiu laiku niekieno nenorėjau prašyt,kad nuvežtų mus. Tad pati sėdau už vairo ir išlėkėme. Juokas ima prisiminus.  Kol vairavau mažylis buvo labai geras,ir laukė kol nuvažiuosim į ligoninę. Tik kai sustojom,ir kai išlipau iš mašinos net nebepaėjau. Sarėmiai buvo tokie stiprūs,jog maniau kad iš kart pagimdysiu. Nuėjus į priimamajį,sesutės pirmiausiai apšaukė,ko aš atvažiavau,gi dar anksti,dar tik 38 savaitės. ir juolab kad pirmas vaikas. Tačiau kai paguldė apžiūrėt sesutė pradėjo šaukt daktare,kad ateitų. Ir jos sako greitai vežam į gimdyklą,jau 7cm.kaklelis atsivėres. O tada pradėjo sakyt,ko anksčiau neatvažiavai,ar namie norėjai gimdyt. Keistai jos elgėsi,o man labiausiai rūpėjo kuo greičiau pagimdyt ir laikyt savo rankose sveiką kūdikį. Nuažiavus į gimdyklą nieko nebijojau. Buvau rami,nes šalia manęs visada buvo mano draugas. Jis padėjo kaip tik galėjo. Jis vis man sakė,nebijok nieko,man labiau skauda tikriausiai nei tau. Pilnai jį suprantu,gi sunku žiūrėti į mylimą žmogų taip besikankinantį. 23.00val. jau gulėjau gimdykloje. 00.20val.paguldė ant stalo ir 00.35val. sūnelį jau laikiau ant krūtinės.Buvau labai išsigandusi,kad mažylis neverkia,tačiau dakterė apšlakstė sūnelį vandenėliu ir jis suvirko.Tas jausmas toks nerealus,kad neįmanoma apsakyti. Gimdymas buvo toks sklandus,įvertintas 10 balų,jog daktarei pasakiau,ačiū už tokį gerą darbą,dabar jau galiu važiuoti namo,nes pirmadienį man reikia į mokyklą. Daktarė ir akušerė pradėjo juoktis,sako niekur nevažiuosi gi katik pagimdei. O aš turėjau tiek jėgų,tos emocijos buvo tokios super,atrodė lyg nieko nebūtų įvykę. Pagulėjau dar truputį gimdykloje,po to perkėlė į palatą. Truputį pabuvom kartu su draugu,ir jis gavo mus palikti. Atėjus pirmadieniui vėl sėdau už vairo ir parsivežiau mažylį namo.  Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas pasikeitė dar šviesesnėmis spalvomis. Esam tokie laimingi. Ačiū sūneli,kad esi su mumis kartu.:)




 
     
   

Jooolita

Pranešimai: 1

2011-08-05 12:08:05

Triguba gimdymo istorija Turiu tris vaikus, visi - sūnūs. Kai laukiausi trečio vaikelio - tikėjomės, kad bus mergaitė. O kuri gi mama netrokšta dukrytės. Kai buvo 6 mėn, gydytojas echoskopo metu patvirtino, kad bus berniukas. Namo su vyru važiavome liūdni, be žodžių, tyla... Vėliau viską apmasčius supratome, kad ne to reikėtų trokšti. Svarbu, kad vaikelis gimtų sveikas. Mano nuomone, tai svarbiausia. Pirmi du berniukai gimė labai greitai, o trečias - priešingai. Bet ne todėl noriu pasidalinti savo istorija. Ypatinga ji tuo, kad pirmi sūnūs gimė 2-ą diena, tik skirtingais mėnesiais. Niekas dienų neskaičiavo ar kitaip neįtakojo to. Buvo keista. Masčiau: "sutapimas ar lemtis?". Trečiojo sūnaus gimdymas prasidėjo 1-ą dieną, truko ilgai. Kai vaikelis išvydo pasaulį, gydytojas tarė:" nespėjome su pirma diena, gimė 2-ą". Buvo penkios minutės po vidurnakčio. Vyras atsakė:" čia ne šiaip, likimas visus tris sūnūs padovanojo 2-ą dieną". Šiuo metu esu labai laiminga ir tikiu, kad tas skaičius "2" - bus lemtingas ir kažką reikš mano berniukams ir ateityje. Beje, trečias sūnus gimė labai plaukuotas net ir visas kūnelis. Nors prietarais netikiu, sakoma, kad tokie gimsta laimės kūdikiais. Ko labiausiai trokštu ir linkiu savo vaikams.






 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-08-19 14:08:36

Metai bėga it vanduo.Kasdien nutinka kas nors, rodos nepamirštamo.Bet su metais išdyla atmintyje.Gimdžiusios moterys žino,kad gimdymas,tai įvykis jų gyvenime,kurio neįmanoma pamiršti.Retas ilgiau užsisėdėjusių draugijoje moterų pokalbis nepraeina be prisiminimų apie gimdymus.Ypač per vaikų gimtadienius. Aš esu gimdžiusi tris kartus.Visi trys gimdymai labai skirtingi. Mano pirmagimis išvydo pasaulį prieš trisdešimt tris metus Žolinių rytą.Rodos,kad tai ilgas laiko tarpas,bet ne man.

Labai laukiau mažylio.Džiaugiausi susiruoštu kraiteliu.Ir tiesiog negalėjau sulaukti tos dienos,kada galėsiu puošti savo atžalėlę.Tuomet dar negalvojau nei apie atsakomybę už vaikelio ateitį,nei auginimo problemas.Buvau jauna ir naivi.Man terūpėjo turėti mažą gyvenimo džiaugsmą.O ką jau ten kalbėti apie būsimą gimdymą...Mane užauginę globėjai savo vaikų neturėjo,tad ir patarimų nežarstė.Visi laukėme nežinioje.Anyta tik pajuokaudavo į mano užduotus klausimus.Vis sakydavo-pamatysi kai gimdysi.Močiutė kartodavo,kad motinai širdis pasako,kaip auginti vaikelį.Aš tą patį sakiau savo dukrai ir marčiai.

Tais metais rugpjūčio šeštą dieną man prasidėjo skausmai,nutekėjo vandenys.Tad mane nuvežė į gimdymo skyrių.Po visų nemalonių apžiūrų ir paruošimo gimdymui ceremonijų paguldė į priešgimdyvinę palatą.Tuomet tikėjau,kad jei jau esu tokioje palatoje,tai tuoj ir pagimdysiu.Dienos bėgo.Viena po kitos palatos draugės pasigimdydavo.Jos keitėsi kasdien.O aš vis laukiau kada ir mane išves į gimdyklą.Net skaičiavau,kiek gimdyvių "aplenkė" mane.Skaičius septyniolika mane varė į neviltį.Neišsikentusi paklausiau kada aš pateksiu į tą išrinktųjų palatą-gimdyklą.Gavau gerą atsakymą-turėk kantrybės,juk ne eilėje prie duonos esi.Verkiau ne tik iš skausmo,bet ir iš nevilties.Sekmadienio rytą gydytoja po apžiūros pasakė,kad jau laikas.Nebijojau.Labai laukiau tos akimirkos,kada jau būsiu mama.Manęs negasdino nei girdėti iš gimdyklos riksmai,nei moterų nesąmoningos kalbos.Pavargusi ir išsekusi nuo skausmų ir laukimo atsiguliau į gimdymo kėdę.Stengiausi būti paklusni gydytojos ir akušerės nurodymams.Tačiau mano vaikelis neskubėjo.Jau buvo sprendžiamas klausimas dėl operacijos,kai gydytoja kažką šūktelėjo ir jos rankose atsidūrė mano kūdikis.Staigus jo gimimas davė vaikeliui "kosmonauto" pravardę.(Taip jį vadino visą mudviejų buvimo gimdymo namuose laiką).Niekados nepamiršiu,kai gydytoja pakėlė kūdikį ir paprašė,kad jai paduotų žirkles. Nejuokais išsigandau.Tarp kojyčių kabojo kažkoks gumulėlis.Man tuomet pasirodė,kad tai kažkas baisaus.(Bet tai tik berniuko organėlis).Dar neatsigavusi nuo šito neaiškumo,išgirdau nuostabų savo sūnelio riksmą.Staiga viskas gyvenime tarsi pasikeitė.Kažkas mano viduje sujudo.Geras,šiltas jausmas užplūdo širdį.Pasijutau tokia svarbi šiame gyvenime,tokia reikalinga.Aš jau turėjau savo mažąjį džiaugsmą.Savo didžiąją svajonę.Labai pergyvenau,kad mažylį išnešė į kūdikių palatą.Norėjau,kad jis būtų greta.(Tuomet kūdikius atskirdavo nuo motinų).Savo mažylį pamačiau ir paliečiau tik po trijų dienų.Jausmas,kai pirmą kartą paliečiau savo kūdikį neapsakomas žodžiais.Tai gali pasakyti tik širdis.Tai nuostabu!

Aš laiminga,kad gyvenime turiu tokią nuostabią dievo dovaną-savo sūnelį.Jam trisdešimt trys metai,bet man vis dar tas mano ilgai lauktas mažylis.Jis nuostabus buvo kūdikystėje,vaikystėje.Ir dabar tai mano gyvenimo džiaugsmas ir parama.Mūsų vidinis ryšys nenutrūkęs.Mes jaučiame vienas kitą.Sūnus vedęs.Turi nuostabią žmoną.Tik anūkėlių dar nepadovanojo.

Antroji gimė dukra.Gimdymas buvo greitesnis ir lengvesnis.Visos gimdymo procedūros ir eiga man jau nekėlė klausimų.Mergytė tarsi išslydo iš mano ysčių.Jos pirmasis verksmas buvo tvirtas,švelnus.Suskambo tarsi varpelis pranešantis apie naujos gyvybės atėjimą.Dukra ir dabar yra tvirto charakterio,savarankiška,puiki dviejų dukryčių mama.

Po septynerių metų pertraukos pagimdžiau sūnų.Jo atėjimas į pasaulį dar ir dabar skausmingas mums abiems.Nelikome be pasekmių abu.Gimė jaunėlis šv.Velykų rytą.Tuo metu,kai gydytoja su akušere ruošėsi gerti kavą.Moterys labai įpyko,kad man prasidėjo gimdymas.Dar gulint priešgimdyvinėje palatoje pradėjau gimdyti.Jau matėsi vaikelio nosytė,kai atskubėjusi akušerė ranka atgal sugrūdo begimstantį kūdikį.Kelionė į gimdyklą sekėsi sunkiai.Mane tempte nutempė sesutė su slauge.bet kūdikis jau nebenorėjo lįsti laukan.Medikės pyko,kad susikruvino chalatus.Tiesiog jėga išlupo kūdikį.Pažeidė nugaros raumenis,stuburėlį.Sūnus visą gyvenimą jaučia skausmus.Dažnai dreba rankos.Tenka aiškintis aplinkiniams kodėl taip yra.Norėjo tapti karininku,bet nepraleido gydytojų komisija-pažeistas stuburas,išsivystę ataugos.Vedęs.Turi puikią žmoną ir du nuostabius sūnelius.Aš saugojau savo marčią prieš gimdymus ir po jų.Marti našlaitė.Ji nuostabi mama savo sūneliams.Aš laiminga anyta,kurią vadina mama.

Taip,tiesa yra ta,kad gimdymas-tik gyvenimo pradžia.Tiek mamai,tiek ir kūdikiui tai naujo pasaulio pradžia.Visiems linkiu,kad naujas ir nepažintas jausmas atėjus kūdikiui į pasaulį neišblėstų.Mylėkime vieni kitus,saugokime ir dėkokime Dievui už kiekvienos gyvybės atėjimą į Žemę.

Pagarbiai
Sigita Sutkienė

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   

vytmam

Pranešimai: 1

2011-09-26 15:09:56

Už savo laimę esu dėkinga likimui ir internetuiBeveik prieš dvejus metus viename iš populiariausių lietuviškų internetinių pažinčių portalų susipažinau su vaikinu. Jis buvo trimis metais už mane vyresnis, karininkas. Tuomet po kojos kaulo lūžio gydėsi reabilitacijos klinikoje Šventojoje. Internetu bendravome apie mėnesį: daug kur nuomonės sutapo, daug kur ne, pykomės ir taikėmės, buvo visko. Tačiau svarbiausia, buvo įdomu, neįprasta ir kuo toliau, tuo labiau nesinorėjo, kad tai vyktų tik internete. Jis buvo toks romantiškas, visaip stengėsi mane suvilioti ir įkalbinti susitikti, o aš iš prigimties nepatikli, buvau su daug kuo bendraudavusi internete, tačiau susitikti niekaip neišdrįsdavau. Kaip vėliau jis išsidavė, jei jis būtų turėjęs veiklos, o ne gydęsis reabilitacijos klinikoje, tai jam nebūtų užtekę kantrybės tiek laiko mane įkalbinėti susitikimui. Tačiau turbūt jau toks mūsų likimas. Aš gyvenau Vilniuje, tačiau taip sutapo, jog turėjau važiuoti į Klaipėdą aplankyti savo giminaičių. Vakarą prieš išvykimą jis man paskambino, labai nuoširdžiai pasikalbėjom, jo malonus ir ramus balsas privertė mane pasiduoti. Rugsėjo 20-ąją išvažiavau į Klaipėdą be jokios baimės, be galo laukdama susitikimo su juo. Susitikom jau tą pačią dieną Palangoje (kaip vėliau paaiškėjo, į pasimatymą automobiliu jis atvažiavo nepaisydamas savo sveikatos būklės). Nuo pat pirmos akimirkos jis man tapo toks savas ir toks artimas, kad nebegalėjau pagalvoti apie išsiskyrimą. Bendravimas realybėje pranoko mano lūkesčius. Kitą dieną telefonu savo draugėms jau net pasakiau, kad jei jis netaps mano vyru, liksiu senmerge. Jis taip pat nesikuklino ir jau pirmojo pasimatymo pabaigoje man pasakė,kad į mane žiūri kaip į būsimą žmoną, juokavo, kad nėra laiko kada žaisti. Savaitė pas giminaičius prabėgo akimirksniu, man reikėjo grįžti į Vilnių, o jam dar buvo likę dvi savaitės reabilitacijos Šventojoje. Pamenu labai bijojau,kad ši pasaka nesibaigtų man išvykus. Juk gyvenime visko būna, visko buvo tekę girdėti. Pirmas išsiskyrimas buvo be galo sunkus ir liūdnas, o savaitė atskirai ėjo kaip metai. Vėl internetu pykomės ir taikėmės, jis vis mane ramino, kad greitai vėl pasimatysime – neapgavo. Kadangi jis Vilniuje tarnavo neseniai, po reabilitacijos apsistojo savo tėvų namuose. Aš taip pat gyvenau su mama. Susitikinėdavome kiekvieną dieną, leisdavome laiką kavinėse, mieste, netgi jo automobilyje. Vieta buvo nesvarbi, mums buvo tiesiog gera kartu. Mano mama bute Vilniuje gyveno tik kelias dienas per savaitę, likusį laiką leisdavo sodyboje užmiestyje, todėl palaipsniui mūsų pasimatymai persikėlė į mamos bei mano namus. Galiausiai sutarėme, kad jis atsikraustys pas mane kol susirasime išsinuomoti atskirą būstą. Lapkričio 15-osios vakarą jis pakvietė mane trumpam ateiti į balkoną. Atėjusi apačioje pamačiau baltutėlį limuziną, nuo kurio stogo į mane žvelgė didelėmis juodomis raidėmis užrašytas klausimas: „Ieva, ar tekėsi už manęs?“. Nespėjus atgauti žado suskambo durų skambutis, pyktelėjau kas čia drįsta mane trukdyti tokią akimirką. Paraginta savo brangiojo nuėjau atidaryti durų, o ten kaip iš pasakos nužengęs amūras su angelo sparnais. Užėjęs į vidų jis liepė mums klauptis meilės akivaizdoje ir prisiekti amžiną meilę vienas kitam. Klūpėjome vienas prieš kitą, o laimės ašaros nelaukė net kol bus užmautas sužadėtuvių žiedas. Tiesą pasakius, gerai net nepamenu savo išrinktojo ištartų man žodžių, svarbiausia, kad pasimetimo akimirkoje nedvejodama pasakiau „taip“. Staigmenos ir toliau nesibaigė: važinėjomės po vakarinį Vilnių didžiuliu limuzinu, klausėmės mums gerus prisiminimus keliančios muzikos, gurkšnojome šampaną, vėliau romantiškai vakarieniavome viename prabangiame Vilniaus restorane. Taigi, praėjus dviems mėnesiams po pirmojo mūsų pasimatymo, susižadėjome. Niekada nesijaučiau tokia laiminga, kartu ir tokia tikra dėl savo apsisprendimo. Netrukus pradėjome planuoti vestuves, sutarėme, kad jos bus jau ateinančią vasarą. Drauge pasitikdami Naujuosius 2011-uosius nusprendėme, kad jau galime planuoti ir vaikelį, manėm, kad tai vis tiek greitai neįvyksta. Įdomus sutapimas, kad ateinančiais metais susilaukti vaikelio mums tą vakarą palinkėjo visi mūsų artimieji. Linkėjimai, pasirodo, nuskriejo Dievui į ausį... Sausio pradžioje persikraustėm į išnuomotą, tačiau mūsų atskirą būstą. Jokių nėštumo požymių nejutau, bet kažkodėl kirbėjo širdelė ir nutariau pasidaryti neštumo testą. Mano nuostabai, rezultatas buvo teigiamas! Žinoma, negalėjau tuo patikėti, todėl dariausi dar vieną testą – rezultatas ir vėl teigiamas. Apsidžiaugiau be galo, atrodė širdis iššoks iš krūtinės, nekantravau pranešti šią naujieną savo sužadėtiniui. Nekantravau, nes buvau tikra, jis apsidžiaugs. Grįžusi namo, tiesiog apsikabinau jį ir pasakiau, kad laukiuosi. Kaip ir tikėjau, jis be galo apsidžiaugė, nubraukėme kartu džiaugsmo ašarą. Nieko nelaukdami pranešėme šią naujieną ir visiems artimiesiems, smagu buvo jausti visų palaikymą ir džiaugsmą. Kaip tyčia, visai dėl kitų priežasčių, buvau užsiregistravusi vizitui pas ginekologę, todėl jau po savaitės pas ją apsilankiau. Daktarė dar kartą nudžiugino mane pasakydama, kad laukiuosi jau tris savaites, netgi parodė mūsų mažąjį žirnelį echoskopo monitoriuje. Abu su vyru jautėmės neapsakomai laimingi. Man buvo be galo gera, kad mano pilvelyje jau yra dar vienas mūsų šeimos narys, kad ir toks mažytis. Nuo pat žinios apie jį ėmiau jaustis už jį atsakinga. Sužadėtinis ėmė manimi dar labiau rūpintis – gamino man maistą, tvarkėsi namuose, pildydavo mano užgaidas bei taikydavosi su mano regis nelogiškais ir nesuprantamais veiksmais. Jaučiausi ypatinga. Nepastebimai atėjo balandžio 3-ioji – mūsų vestuvių diena. Į jas vykome tuo pačiu baltu limuzinu. Vestuves šventėme gana kukliai, artimųjų rate, tačiau labai gražiai ir įsimintinai. Viskas buvo taip tikra ir nuoširdu, kad tostų ir palinkėjimų klausėmės su ašaromis akyse. Iš laimės verkiau aš, jaunasis, artimieji, tikiu – ir mūsų mažylis. Ačiū Dievui ne užilgo visi džiaugsmingai sukomės šokių aikštelėje. Tądien vilkėjau nuostabią rankomis megztą baltą it pūkas lengvą vestuvinę suknelę, su ja drąsiai žengiau vieną svarbiausių savo gyvenimo žingsnių. Pilvelio gyventojui tuomet jau buvo trys mėnesiai, tačiau pašaliniams jis dar rodėsi kukliai, stengėsi išlikti nepastebimas. Kiekvieną mėnesį su nekantrumu laukdavau vizito pas ginekologę, kad vėl galėčiau pasigrožėti savo vaikeliu. Tai būdavo tarsi pasimatymai su juo. Jau savaitė po vestuvių, vieno iš tokių apsilankymų pas gydytoją metu, buvau nudžiuginta dar labiau – sužinojau, kad greičiausiai turėsiu berniuką! Šia naujiena net neabejojau, drauge su vyru ėmėme galvoti kokį vardą jam išrinksime, kokius rūbelius ir žaislus pirksime ir t.t. Visa tai pasitvirtino dar labiau, kai eilinio apsilankymo pas gydytoją metu echoskopo monitoriuje gydytoja mums su vyru parodė kodėl ji mano, kad tai berniukas. Pamatėme ir vyriškumo įrodymą, ir ilgas kaip tėčio kojytes, ir vyriškas rankytes. Jausmas neapsakomas... Bėgo mėnesiai, mano pilvas vis didėjo ir didėjo. Tai buvo ir mano vaikelio, ir vyro nuopelnas  Vis labiau laukiau kada išvysiu savo mažylį, bet tuo pačiu ir kiek bijojau gimdymo. Perskaičiau turbūt visus lietuviškus interneto puslapius ir forumus, susijusius su gimdymu, bet tai negelbėjo. Gydytojos numatyta spalio 5-oji vis artėjo. Vyras pusę metu planavo ir organizavo vieną tarptautinį renginį, kuris turėjo vykti būtent spalio 5-6 dienomis, todėl juokais manęs prašė, kad negimdyčiau tomis dienomis. Žinoma, įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti: spalio 4 vakarą vyras atvežė mane į gimdymo namus. Visgi po gydytojo apžiūros grįžome į namus, tačiau, vyro nelaimei, kitą rytą šeštą valandą vėl atvėrėme gimdymo namų duris. Vyras palydėjo mane iki palatos ir privalėjo išvykti į savo renginį. Gydytojas pamatęs išvykstantį paradine karininko uniforma pasipuošusį vyrą jo net paklausė ar Lietuvoje neprasidėjo karas, kad iškilo svarbesnių reikalų nei vaiko gimimas. Nors ir labai buvo baisu pasilikti vienai palatoje ir kovoti su sąrėmiais, tačiau vyrą palaikiau ir supratau. Be to, tik jam išvykus, telefonu pasikviečiau mamą. Sąrėmiai vis stiprėjo. Pasikonsultavusi su gydytoju, apsisprendžiau nuskausminimo procedūrai ir tuo nesigailiu. Iškart pajutau palengvėjimą, galėjau net kiek pasnausti. Mano vyras visgi nepaliko manęs ir, padaręs viską kas įmanoma, vėl atskubėjo pas mane. Spėjo. Nuo to laiko pasijutau saugi ir žinojau, kad viskas bus gerai. Pasak gydytojo, gimdymas turėjo prasidėti apie devintą vakaro, tačiau prieš šeštą valandą gydytojas apžiūrėjęs mane išbėgo į koridorių mano vyrui bei mamai pasakė „jau prasideda!”. Pamenu, po šių žodžių aš vėl išsigandau: nejau tai jau vyksta, nejau taip greitai? Ačiū Dievui viskas įvyko sklandžiai ir 18.12 val. vyras atskyrė mane ir kūdikėlį perkirpdamas mus jungusią virkštelę. Vytis Liudvikas (pastarasis vardas senelio garbei) pasaulį išvydo būdamas 54 cm ūgio ir sverdamas 3570 gramus. Žinoma, kiekvienai mamai jos vaikelis yra pats gražiausias, tačiau jis tikrai buvo dieviško grožio, neatsisakau šių žodžių ir šiandieną. Už kelėtos savaičių Vyčiui Liudvikui jau metukai. Mielo vargelio buvo, neslėpsiu, tačiau nesigailiu nei viena šių metų minute. Sūnelis mums su vyru suteikė daugybę džiaugsmo – džiaugėmės kiekviena jo šypsena, išleistu garsu, kiekviena išdaiga, kiekvienu, kad ir atrodytų nereikšmingu, pasiekimu. Jau mėnuo kaip mūsų sūnelis vaikšto, tai atėjo nepastebimai greitai. Matyt, taip sakysiu ir apie kitus sūnaus pasiekimus. Šiandieną galiu teigti, kad sūnelis yra mūsų šeimos pagrindas: kad ir kaip sunku ar pikta šeimoje bebūtų, sūnelio šypsena ir juokas viską išsprendžia. Todėl esame laimingi. Keista, bet už abu vyrus esu dėkinga likimui ir internetui. Ieva Neimontienė


(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)



(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)



(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)



(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)



(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)





 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-12-23 12:12:02

sindi555

Isauso 2008m. kovo 20-asis rytas,nespejusi pramerkti akiu surikau is begalinio viso kuno veriancio skausmo,pabudes busimo vaikucio tevelis greitai kilo is lovos ir nieko neklauses puole skambinti i ligonine,atvykusi greitoji pagalba nuveze mus i ligonines priimamaji skyriu,ten dirbes gydytojas apziurejo ir isleido i namus toliau laukti gimstant musu kudykiuko,o sie skausmao buvo tik priminimas,kad ta dienele jau arteja ... ) Visus tuos laukimo menesius mane priziurejusi gydytoja nustate vaikelio gimimo data 2008-03-23. Labai laukiau tos dienos,bet kartu kuo ji vis artejo drebedavau is baimes,nes tai buvo musu pirmagimis. 2008m kovo 21-aja diena nebuvo nieko isskirtine,visa diena vaiksciojome po Vilniaus senamiesty,vakare grize i namus atsiguleme ziureti TV,pradejom kalbeti ,kad jau tuoj laikysime rankose savo naujagimy,pagaliau ateina kovo 23-oji diena,jau ir varda buvome isrinke. Ziuredama filma, nuo ziauraus skausmo pasokau is lovos,pradejau stipriai verkti ir sakiau vyrui "Vezk i ligonine nes tuoj numirsiu!!!" Ta akimirka tikrai taip ir pagalvojau... Vaziavome i gimdymo namus savo automobiliu,vyras is masinos mane nunese i priimamaji skyriu,budintis gydytojas,apziurejo ir pasake" Na va pagimdysite panasiai rytoj apie 10 valanda ryto,dabar eime i palata prijungsime lasaline ir gulesite." Po jo sakinio tikrai vos nenumiriau,nes as jau ta minute nuo skausmo "mirdavau". Dekoju vyrui kad visa ta laika prabuvo kartu su manimi,manau jam buvo dar sunkiau nei man... Isausus 2008m. kovo 22 dienos rytui 06.35 ant savo krutines laikiau savo suneli,vardu Arnutis. Ta minute verkiau is didelio dziaugsmo. Mamyciu skausmas pasiteisina,gimstant tokiems angeleliams...

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   

kavute_skani

Pranešimai: 1

2011-12-29 16:12:45

Mano gimdymo istorija Manau, kad reiktų pradėti nuo pradžių. Dabar esu ištekėjusi antrą kartą. Su pirmu vyru išsiskyriau, nes sužinojau, kad jis nenori turėti vaikų, nors buvo už mane 15 metų vyresnis. Po skyrybų praėjus dviems metams mano gyvenime atsirado mano antrasis vyras. Jis jau turėjo sūnų iš pirmosios santuokos, bet neatsisakė galimybės susilaukti vaikų ir su manim. Tik aš maniau, kad negaliu turėti vaikų, nes iki šiol nė karto nebuvau pastojusi. O kiek bandžiau... Likimas mane su mb nubloškė į Angliją, pas mano tėvus. Atskridus po kelių dienų vakarais pilve atsirasdavo toks skausmas, kad norėjosi sienomis lipti, bet mm nėra... Sesuo sakė, kad gal nuo šalies pakeitimo ir t.t. Bet aš viduje jaučiau, kad čia kažkas kita, tik bijojau sau prisipažinti. Po kelių dienų Nerijui pasakiau, kad reikia pirkti nt. Išeinu iš wc, akyse ašaros, rankos dreba, o nt rodo dvi juosteles. Negalėjau patikėti savo laime. Ir dabar dar kartais įsitikinu pasižiūrėdama į Lauryną, kad mano svajonė tikrai išsipildė. Šiek tiek buvo baugu, nes dabartinį savo vyrą pažinojau vos kelis mėnesius, o čia svetima šalis, dar kūdikis... Na, bet viskas buvo gerai ir rugsėjo mėnesį sumainėm aukso žiedus. Kažkaip jaučiu, kad tai TAS žmogus. Mano nėštumas buvo toks lengvas, toks paprastas, kad negaliu atsidžiaugti. Valgiau viską ką norėjau, buvau kupina jėgų, daug keliavau, skaičiau, dirbau. Tiek sau, tiek aplinkiniams, o ypač savo mylimajam buvau labai graži. Nors mano sūnus buvo beprotiškai lauktas, bet į šį pasaulį ateiti neskubėjo. Turėjome nustatytą dieną gruodžio 5d., bet nei tą, nei kitą dieną jokių norų ateiti į šį pasaulį, sūnus neparodė. Taigi gruodžio 17d. išvykau į ligoninę kartu su Nerijum ir mama. Ten man įkišo kažkokią juostelę su antagliu ir paliko stebėjimui. Labai verkiau, kai pasakė, kad vyras turi palikti mane, nes gimdymas dar neprasidėjo. Naktį praleidau viena pirmą kartą savo gyvenime buvau ligoninėje ir kažkur svetimoje šalyje... Tą naktį turėjau streso gal daugiausiai per savo nėštumą... Išvažiavus vyrui, man apie pusę 9 nubėgo vandenys. Keista, bet tas jausmas man buvo labai malonus. Bet ne visi išbėgo, nakties metu kelis kartus tekėjo. Atėjo gruodžio 18d. pusiaudienis. Mane perkėlė į gimdyvinę palatą, kurioje galėjo visą laiką būti vyru ir mama. Kad man nebūtų liūdna, Nerijus nupirko Kalėdinių dainų CD, kurio klausiausi kol vyko sąrėmiai. Gimdyvinėje palatoje man pastatė lašelinę su skatinamaisiais. Neilgai trukus prasidėjo linksmoji dalis. Sąrėmiai. Paaiškėjo, kad ne visi vandenys nubėgo, tai man dar prakirpo. Tada įkišo kažkokią šlangutę, kuri dar buvo prijungta prie aparato, ji buvo skirta stebėti mano mažylio leidimąsi žemyn. Sąrėmiai mane labai išvargino, tai gavau dozę kažkokių raminamųjų, kad galėčiau pamiegoti. Man jie labai pagelbėjo, tik po jų veikimo skrandžio turinys sąrėmių metu ėjo lauk. Gerai, kad nedideliais kiekiais. Bėgant laikui keičiau pozicijas, ieškojau tokios, kad neskaudėtų, bet man geriausiai buvo gulint ant šono. Ir dėkoju tam kas išrado dujas! Galiausiai pajaučiu, kad noriu stumti. Mane patikrina, sako yra 4cm, negalima. O kaip noriu!!!! Praeina dar vienas sąrėmis, dar vienas... Klykiu, kad noriu stumti. Ir nebesuvaldau savęs, su ašaromis stumiu. Manęs prašo pakentėti, o aš nebegaliu, nors ir kaip laikau. Dar keli sąrėmiai ir aš palūžtu, stumiu. Galvoje sumaištis, mąstau kas bus tas, bet tiesiog nebegaliu liautis. Tada man pasako, kad mato jau galvytę. Man palengvėjo. Gavau leidimą stumti. Trys stiprūs stūmiai lydimi mano klyksmo, su paskutiniu mažylis ir aš surėkėme jau drauge. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai jį padėjo man ant krūtinės. Žiūriu į jį ir negaliu patikėti, kad ta trapi būtybė yra mano. Kai pradėjo lysti galvytė, Nerijus pabėgo į kiemą, kai mano mama atėjo jam pasakyti, kad turi sūnų, jis negalėjo patikėti, kad taip greit. Žiūriu į juos abu, akyse laimės ašaros. Skausmo neliko, buvo tik čia ir dabar ašaros, kad nauja gyvybė atėjo į šį pasaulį. Nežinau kiek kartų sakiau ir girdėjau sakinį „Aš Tave myliu“. 22:45 toks mano sūnaus užfiksuotas gimimo laikas. Ir jis į šį pasaulį atėjo per tris valandas. Man sakė, kad retai pirmąkartėms taip būna, bet matyt Dievulis klausė mano maldų. Du kartus plyšau, nors skauda dar ir dabar, bet kai pagalvoju, ko tik nepadaryčiau dėl savo angelėlio... Rašau, o prisiminus vis dar rieda ašaros... Žiūriu į miegantį Lauryną ir negaliu patikėti, kad nesapnuoju, kad iš tiesų turiu savo kūno dalelę su savim.




 
     
 



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą