Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Konkursas: Mano gimdymo istorija Dalintis

Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Puslapiai 1 2
    Mano gimdymo istorija 2008 m.  
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:24
Mano gimdymo istorija 2008 m.
Delfina

Tavęs nepaleisiu - taip gimė Emilis
Viskas prasidėjo pasitikus vasarą... Kai šiluma apglėbia pečius ir tvankūs vakaro atodūsiai užgniaužia kvapą. O širdyje įsivyrauja didžiulis jaudulys ir virpuliukas, sužinojus, kad draugė greit turės leliuką. O kodėl laukiam mes? Tikriausiai todėl, kad dar esame pakankamai jauni (mum abiem tik po 22 metus), kad vis dar gyvename nuomojamame bute, kad aš ką tik baigiau bakalaurą ir įstojau toliau mokytis į magistrą, kad pareiškimai nors jau ir nunešti, bet vestuvių dar nebuvo.. Dalykai, kurie priverčia susimąstyti.. Bet noras didesnis.. Noriu aš Jo bet kokia kaina. To, kuris dažnai mane aplanko svajose, To, kurį jau seniai seniai mylėjau, kurį jau seniausiai glaudžiau prie krūtinės, To, kurį jau seniai pažinojau. Noriu aš Jo... Po tokių mano garsiai išsakytų minčių, mano būsimasis vyras sutinka, jis SUTINKA. Jis taip pat nori, kad TU ateitum pas mus, nors dar visai neseniai net tokios minties neturėjo... Tas neapsakomas jausmas, kad kviečiam Tave, mažuli. Gulėjimas aukštyn kojom pusvalandį po to, kad viskas pasiektų tikslą. Ir tas nejučia pasigirstantis juokas iš savęs pačių. Mm, dar dabar virpuliukai kutena nugarą visa tai prisiminus. Vasara alsuojantis rytas. Kelios laukimo minutės ir drebančios rankos.. Viena ryški juostelė.. Veidrodyje liūdnas akių atspindys... Po savaitės dar vienas testo gadinimas. Nieko nesitikima. Palieku jį vonioje, ir einu gerti kavos. Kvapas svaigina, kaip niekada. Širdis daužosi. Besidažydama blakstienas, išsiteplioju veidą. Bėgu i vonią nusiprausti.. Bet akys užkliūva už... Už dviejų ryškių juostelių. Ką? Negi dvi? Ar tikrai dvi? Vienas, du. O gal man dvejinasi akyse? Ne, nesidvejina, TU esi, TU jau esi. Puolu iš vonios žadinti vyro, o jis su besiskleidžiančia šypsena veide pasako, aš jau tai žinojau, mažute. Seniai tai žinojau... Emocijų suvaldyti negaliu. Dieve, koks keistas jausmas. Kūnas virpa iš euforijos. Bet turiu susivaldyti. Šiandien pirma darbo diena. Taip, aš susiradau darbelį, kad Tau galėčiau duoti daugiau, nors dar nežinojau, kad Tu jau esi. Toliau vos ne vienas kitam ant kulnų lipdami, bėga šilti vasaros vakarai. Rankos glostančios pilvuką ir mes. Du matomi, trečias jaučiamas. Niekam nieko nesakome, kaip įmanydami, saugom šią trapią paslaptį. Ir ne be reikalo. Septynių savaičių atsigulu į ligoninę. Mano žirniukas nori pabėgti. Ne, šito tai aš Tau neleisiu. Niekur Tu nepabėgsi. Prašau Tavęs, tiesiog maldauju. Maldauuuuju. Kojas suspausiu ir Tave laikysiu. Juk ten Tau turėtų būti šilta ir gera, ten girdisi mano širdies plakimas, ir iš jos spinduliuoja meilė, didesnė už bekraščius pasaulio vandenynus. Tau jau dvylika savaičių, o mes su Tavo tėčiu sumainom aukso žiedus. Prie altoriaus jau žengiu kartu su Tavimi. O ašaros tvenkiasi ne tik iš susijaudinimo, kad prisieksiu Tavo tėčiui, bet ir dėl to, kad ir Tu dalyvauji šitame mūsų širdžių šokyje. Dievas sujungė nebe dvi širdis į vieną, o jau tris. Taip, ir tavoji širdelė plaka kartu su mūsiškėmis. Nors ir norėjo užgesti, bet vis dėlto plaka. PLAKA. Tuk.. tuk. Toliau viskas klostosi dar sunkiau. Vėl guliu ligoninėje, o po to dar ir genetiniai tyrimai, kurie nežada nieko gero.. Verkiu pasikūkčiodama. Nu kodėl? Kodėl taip? Nors tikslių rezultatų taip ir nežinome, nes reikėtų pasikėsinti į tavo namelį. O tai yra didesnė tikimybė Tave prarasti, negu kad Tu gimtum netoks, kaip visi. Tad nieko nedarom. Tik kas vakarą džiaugiuosi, kad lieka viena diena mažiau, o tu su ta diena Tu vis augi ir stiprėji. Nedrąsiai tikime, kad viskas vis dėlto bus gerai. Nors buvo ir tokių valandėlių, kai taip suspausdavo širdį, kad ši atrodo sprogs, ir su didžiausiu trenksmu pasipils kraujuojančios širdies skeveldros. Netrukus septyniolika savaičių. Pilvukas jau lenda. Galbūt jau pats laikas pranešti ir Tavo seneliams, kad Tu esi. Tuo labiau, kad ir Tu tai mums jau pranešei savo kutenančiais prisilietimais. Iš pradžių buvo tik žinojimas, kad Tu esi, o dabar Tave jaučiam iš nuolatinių bumbsėjimų, matom į visas puses banguojantį mano pilvelį. Kraitelio pirkimas man džiaugsmo neteikė, o kaip tik priversdavo akyse sužibti ašaroms. Tas nežinojimas, ar Tau viskas gerai, iš tikrųjų neleido man džiaugtis nėštumu. Neleido spindėti taip, kaip spindi kitos nėštukės. Bet ir vėl tikėjom iš visos širdies. Glostėm pilvuką. Gaudėm Tave už kojyčių. O tėvelis su nosyte kuteno Tau padukus. Likus savaitei iki termino kas vakarą mane visai nešvelniai paglostydavo paruošiamieji sąrėmiai. Ir kiekvieną vakarą užmigdavau tikėdamasi, kad jau šiąnakt išvažiuosim į pasimatymą su Tavimi. Gimdyti visai nebijojau, nes visa tai užgožė didžiulis noras kuo greičiau pamatyt Tave. Kaip iš pradžių baisiai bijojau, kad neateitum per anksti, dabar laukiau nesulaukiau, kada pasirodysi. Taip atėjo ir termino diena. Ryte pajuntu, kad šlapia ir pradeda mausti pilvą. Ir toks jausmų kratinys širdyje šauna į viršų,o paskui palikdamas jaudulio dygliukus leidžiasi žemyn. Nejaugi jau? Nejaugi jau nori ateiti? Nori palikti savo namuką? Pinasi dviprasmiški jausmai. Ir noras kuo greičiau turėti Tave ant rankų, ir nostalgija, kad nebebumbsėsi iš vidaus, kad nebeskaičiuosim kas vakarą Tavo judesiukų, kad nebegalėsiu pagriebti už to kauburiuko, nuolat iškylančio pilvelio paviršiuje. Viskas aprimsta. Tikriausiai tai buvo ne vandenys, bet pilvo apačioj vis maudžia. Grįžus vyrui iš darbo ruošiamės pas ginekologę. Ji buvo sakius, kad jei nepagimdysi termino dieną, pasirodyk. Eilinė apžiūra. Keturiolikta echoskopija. Taip, mažuti, net keturiolikta. Tikriausiai dėlto dar visą mėnesį buvai geltonas kaip saulutė, nes gavai be proto didelę dozę spinduliukų. Kaklelis prasivėręs dar tik pusantro centimetro, o kamščio net nebuvo. Jokių artėjančio gimdymo ženklų. Bet ginekologei nepatinka mano kraujo spaudimas. Ypač aukštas. Nors ir paskutinius du neštumo mėnesius jis pas mane būdavo 150/90, dabar net 150/100. Ir vėl grėsmė Tavo gyvybei. Nu jau ne. Tiek laiko Tave išnešiojau, išsaugojau, o finišo tiesiojoj Tavęs netekti? Neduok Dieve. Guluosi į ligoninę. Priimamajame susipažįstu su mergina, kuri jau sąrėmiauja. Išgirstu, kaip daktarai pasako, kad kaklelio atsidarymas 6 centimetrai, o pro jos sukastus dantis išsprūsta aimana. Ir tuo metu pavydžiu aš jai skausmo, norėčiau jį iš jos atimti, nes su kiekviena dejone ji artėja į pasimatymą su savo pilvelio gyventoju. Atsisveikiname su vyru pajuokaudami, kad grįžęs namo išsimaudytų, apsiskustų, nes naktį gali sulaukti skambučio. Bet kažkaip abu tuo netikime. Kažkam tai tikrai įvyks, bet ne mum. Nežinau, ar sutapimas, bet mane paguldo į tą pačią palatą, kurioje gulėjau penkiolikos savaičių. Tada Tavęs vos nepraradau, o dabar laukiu pasimatymo su Tavimi, mano mažuti. Būtų kas nors tada pasakęs, kad iš tos pačios palatos keliausiu į gimdyklą, niekaip nebūčiau patikėjus. Juk tada dar buvo viskas taip laikina ir trapu. Po poros valandų gulėjimo po lašaline, susiruošiu eit miegoti. Žinutėmis dar kart atsisveikinu su Tavo tėčiu eiline mūsų fraze: labanakt, myliu, bučkis. Tada apsikabinu pilvuką ir bandau užmigt. Nepavyksta. Nejučiom iš kažkur ten, iš kažkur anapus atklysta skausmas. Ir vėl. Ir dar kart. Gal pabandyt paskaičiuot? Šitą jau šimtus kartų dariau, kai užklupdavo paruošiamieji. Skausmas, 5 minutės, vėl skausmas, 4 minutės, dar kart paglosto kažkur nugaroj, 5 minutės ramybės ir vėl skausmas. Širdis sudreba taip pat, kaip ryte pagalvojus, kad bėga vandenys. Nejaugi jau? Nejaugi, jau ateini, mažuti? Skausmas tampa intensyvesnis. Sąrėmiai kartojasi kas 3-4 minutes. Einu žadinti sesutės, su kuria dar prieš keletą valandų klausėm Tavo toniukų. Tada ji sakė, kad Tu labai aktyvus. Išklausinėjusi kas ir kaip, liepia dar valandą pagulėti, palaukti, ar nurims, ar dar labiau suintensyvės. Grįžtu į palatą. Apie bandymą užmigti nėra nei kalbos. Ir toliau skaičiuoju sąrėmius, ir toliau skauda. Praėjus valandai, iškviečiamas gydytojas. Apžiūri. Laša vandenys, kaklelio atsidarymas - 2 centimetrai. Į gimdyklą. Grįžtu į palatą susirinkti daiktų. Ir dabar jau viskas, dabar jau tikrai atėjo Ta Didžioji Diena. Noriu parašyti draugei, kuri visai neseniai pagimdė, bet sumetu, kad jau po dvylikos nakties. Pamenu, tėvai prašė pranešti, kai jau važiuosiu gimdyt, bet neskambinu. Nenoriu jaudinti. Lai bus staigmena, kai jau pranešiu viską su kūdikiu ant rankų. Skausmas vis stiprėja. Įsikibusi į dviejų lovų kraštus siūbuoju ir savim didžiuojuosi. Gi kenčiu tokį skausmą ir tik kartkartėlėmis išsprūsta aimana. O, kad bučiau žinojusi, kad čia niekis palyginus su tuo skausmu, kurį teks kentėti vėliau. Čia tebuvo tik mažutė repeticija. Atveda į gimdyklą. Pilvuką apraizgo juostomis, kad galėtų klausyti Tavo toniukus. Skambinu Tavo tėčiui. Jis nemiegojo. Nėjo tą naktį ir jam užmigti. Tai buvo visų mūsų trijų naktis. Savo tamsa įsukusi į stebuklą. Taip - žmogaus gimimas prilygsta tik stebuklui. Kai pamačiau Tavo tėtį, akyse susikaupė ašaros. Tada pirmą kartą pravirkstu. Ne iš skausmo, iš susijaudinimo. Kad esame visi trys, visi kartu. Kad niekas dabar niekur neskuba. Visi trys būsim kartu iki galo. Mes neišskiriami. Ramu ramu... Nuleidžia vandenis. Skausmas intensyvėja. Leidžia pavaikščioti. Vaikštau. Vaikščiojant skausmas mažesnis. Kvėpuoju. Akys užkliūva už svarstyklių, ir už paruoštų daktaro juostelių, kurios po visko užrišamos ant motinos ir vaiko rankų. Tada dar kartą supratau, kad Tu tikrai ateini. Kad iš čia viena jau nebeišeisiu. Tada širdį suspaudžia baimė. Pirmąkart išsigąstu, kad labai skaudės. Nejučiom už lango brėkšta rytas. Šviesėja dangus. Kaklelio atsidarymas 9.5 centimetro. Jau nebedaug. Prašausi į tualetą. Tūpčiodama parbėgu atgal. Vyras iš paskos. Stumk. Lauk sąrėmio ir vėl stumk. Per sąrėmį turi būti trys stūmimai. Sekundė poilsio. Vėl sąrėmis. Vėl trys stūmimai. Vėl kaupiuosi stūmimui, bet netikėtai man kažką šilto ir šlapio uždeda ant krūtinės. Net pati nesupratu, kad jau viskas. Kad nebereiks stumti, kad perpus kūną laužiantis skausmas rimsta. Kad už keleto sekundžių nebeužpuls kvapą gniaužiantis sąrėmis. Tu guli. Sujudi. Suniurzgi. Pasisveikini. Tavo pirmas verksmas. Tai gražiausia melodija, kokią tik esu kada girdėjusi. Po truputį atsimerki. Akytės bijos šviesos. Dar kart bandai. Ech, kaip suprantu Tave. Ir mano akys markstosi, tamsoj staiga įjungus šviesą. Liečiu tave, glostau. Myliu Tave. Tave, mažuti, jau seniai mylėjau, bet dabar meilė įgauna pavidalą. Aš tave matau, glamonėju. Tu mano. Tu mūsų. Ar esat matę kačiukus? Kurie dar neprasimerkusiomis akytėmis ieško valgyt. Kuičiasi motinos papilvėje, suranda spenelį, pasičiumpa, ir godžiai murkdami traukia. Taip ir Tu, bejėgis, bet kartu ir velniškai stiprus. Įsikniaubi į krutinę ir trauki, trauki... Nuveža mane į palatą. Tave paguldo į šalia esančią lovytę. Tavo tėtis šalia. Laikas kapsi. Kapt kapt. Lėtai lėtai. Vis žvilgterim į Tavo pusę. Miegi. Ramuma. Abu su Tavo tėčiu tylim. Žodžių nereikia. Gera. Velnioniškai gera. Žinom, kad namo grįšim trise. Kad Tau viskas gerai. Tu SVEIKAS. Tik dabar galiu nurimti ir palaimingai užmigti. Bet negaliu. Nemiegu ne tik visą dieną, o ir ateinančią naktį. Vis žiūriu į Tave ir bijau užmigti. Bijau, kad prabudus galiu viso to nerasti. Bijau, kad visa tai, kas įvyko nevirstų sapnu. Kad nereiktų grįžti į tą kupino nerimo, nežinomybės ir baimės laikotarpį. Bet viskas jau praeity. Pavadinome Tave Emiliu. Vardas, kurio reikšmė - veržlus, nepralenkiamas. Tu vis tiek įsiveržei į mūsų pasaulėly, nors daug kartų atrodė, kad tai neįmanoma.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:29

robertutee20

Taip gimė musų mažasis žirniukas [quote'>[quote'>[/quote'>[/quote'> Tikiuos istorija nubus labai nuobodi. Gero skaitymo. Taigi sužavėta jūsų gimdymo istorijų nusprendžiau parašyt savają. Vieną gražų vasaros ryta sėdžiu virtuvėje ir valgau pusryti tik pabaigus kažko tai negera paliko Draugui sakau kažkas ne taip . Nuvažiavom nusipirkt testuką ir nieko nelaukus jį pasidariau. Viena ryški juostele ir vos vos ižiūrima antroji . Galvojau kad nieko ir padėjus testą į šalį išėjau. Grįžus pažiuriu kad abi juosteles raudonos ! Su draugu negalim atsidžiaugt, juk tai mūsų mažas žirnelis ! Taigi nusprendžiau pasirodyt gydytojai, gydytoja patvirtino neštumą ir išsiuntė darytis tyrimus. Jausmas neapsakomas.. Gimdymo data buvo nustatyta kovo 26d. taigi prasidėjo ilgi laukimo mėnesiukai. Neštumas buvo lengvas,nepykino. Tik negalėjau žiūrėt į mėsyte kurią ankščiau labai mėgau.. :^ Net nepastebėjau kaip atėjo paskutine savaitėlė. Daiktus jau susikrovus buvau prieš gerą mėnesiuką. Taigi , 25d vakaras, gulėdama dar pajuokavau kad jau šiandien važiuosim gimdyt ! Draugas tik nusijuokė . . Apie 24h pajutau kutenimus pilvuke ir vėl jį pažadinus sakau GIMDYSIM ! Jis tik juokėsi , sakė nebejuokauk ir eik miegot.. Draugas užmigo o aš vis dar guliu ir nesuprantu tu skauduliukų tai sarėmiukai ar tik paruošiemieji ? Nusnaust net nepavyko nes skausmai buvo kas 10min ir vis stipresni. Apie 02,30h žadinu draugą ir sakau važiuojam gimdyt jis net akių nepramerkęs ir vėl sako nebejuokauk ir eik miegot. Nusisuko ant kito šono ir parpia toliau. Kagi galvoju tu dar biškuti pamiegok o aš patrepsėsiu po kambarį . Jau 03,00h aš jau reikalauju kad jis keltus, pašokęs iš lovos nesupranta kas vyksta o aš vis straksėdama sakau renkis, šiandien pasitiksim savajį žirniuką . Dar nuėjau nusiprausti, persirengti ir apie 05,00h mes pajudėjom į ligoninę. Ligonine mums netoli , maždaug kilometras.Rytas buvo pasakiškas. Atsimenu krito snaiges taip palengva.. Dar sustojom naktinei parduotuvei atsigert nusipirkt,vyras aišku rūkyt . Privažiavus ligoninę dar negalėjom suprast kad jau greit pamatysim savo leliuką. Jau nuo 19nestumo svaitės žinojom kad turėsim sūnų . Taigi paskambinus į duris atidaro seselė . Sako : - Kas nutiko? Sakau : - Gimdom! Aprengė mus ir palydėjo į palata. Skausmai vis dar pakenčiami. Užpildėm dokumentus ir apžiūrejus daktare pasakė kad apie pietus turėtumėm pagimdyt. Draugui padavė apranga tas apsirengęs taip juokingai atrodė kad net per skausmus aš į jį pažiūrejus nusijuokdavau, rankoves trumpos, kelnes vos ne iki kelių. 8ryto nuleido vandenis ir prasidėjo jau nebejuokingi skausmeliai. Nežinojau kur dėtis o draugas vis masažavo man nugarą. Apie 11:30 daktare apžiūrėjus pasakė pilnas atsidarymas, į gimdykla. Šiurpas tik per kūną perėjo, galvojau dieve kad tik greičiau viskas pasibaigtu. O laukti kaip pasirodo nebedaug ir palikę. Taigi betupinėdama prie stalo ir stumdama su vis dažnesniais sąrėmiais girdžiu kaip daktare sako jėtau greičiau ant stalo galvytė išlindo! Net nepastebėjau kaip užšokau ant jo ir dar po dviejų stumimų pasaulį išvydo pats gražiausias žirniukas-berniukas pasaulyje . 3230gr ir 51cm. Daktare sako turėsit krepšininką ! Igas ir plonas . Draugas nukirpo virkštelę ir suvystytas mažylis jau buvo įsikabinęs mano papulį. Jausmas neapsakomas. Begulėdama ir negalėdama atsidžiaugt , suprast kad tai musu mažylis iš vyro išgirdau žodzius. - Niekaip nesuprantu kaip aš čia toje gimdykloje atsidūriau ir kas čia įvyko. Vyras lengvam šoke nes męs buvom susitarę kad jis su manim bus tik per sąrėmius ir į gimdykla tikrai neis . Ašaros rieda ir jo žodzių kad "Niekada nepamiršiu šio įvykio" atsimenu kaip šiandien. Nors nuo gimdymo praėjo jau metukai . Džiaugiuos kad viskas gerai ir augam sveikučiai . Stiprybes ir sekmės auginant vaikučius mamytes .

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:37


Tula

Cezario nedare, nes koju nebesukiso

papasakosiu ir as savo gimdymo istorija. pavadinimas skamba ne kaip, bet visa tai ivyko per juokus ir kancias.gimdymo isvakarese negalejau iki 2val nakties miegoti. net sedeti negalejau-turejau vaikscioti po kambari ratais. ir svelniai bariau savo spurdale-jei nebenori daugiau sedeti pilve, gali lyst lauk. juk zinai, kad seniai taves laukiam. kaip sakoma-pati prisiprasiau. ryte atsikeliau,k ad vaziuociau i poliklinika paskutinei apziurai pries gimdyma, nuejau i wc, o ten prasimuse kamstis. tada apsiverkiau. prasidejo nestiprus saremiai. pazadinau vyra, padariau jam valgyti, palindau po dusu, pabaigiau susikrauti tase i gimdymo namus ir pesciomis, po truputi nuejom, nes gyvenom kitoj gatves puses gimdymo namu. atejus i priimamaji, sako kas yra? sakau-turbut jau as gimdysiu tai liepe palaukt koridoriuj. ten sedejo perbalus moteriske-sako dukra gimdo, o as guliu ant suoliuko, vyrui galva padejus ant keliu ir ja raminu-viskas bus gerai. ji klausia kelinta karta gimdau-sakau pirma. dar labiau perbalo :D paskui vyko visokios privalomos proceduros, bet cia neidomu visai. guliu as jau operacineje, bet niekaip mergyte mano nenori lyst. laukem ilgai, saremiai stiprejo, skaumas nezmoniskas. epidurini aske padarys-speju praziopsojo. tai tik su raminamaisiais pagimdziau.skausmas nezmoniskas, bet neplysau, tik itrukau. juokingiausia buvo kai as guliu ant tos siaubingos lovos ir rekiu is skausmo, o daktarai vis paziuri-dar sukasi vaikas, kentek. nebeistverusi rekiu-DARYKIT CEZARI. daktarai juokiasi ir sako, kaip mes tau ji padarysim, kaip mes vaika sukisim atgal.... akys man ant kaktos islipo, negaliu juk pamatyti. o jie man-jau galvute matosi, paklausk vyro. asaru pilnomis akimis pazvelgiu i vyra-tas tik galva linksi. bet as juk gudri klausiu-o ko tada vaikas tyli? daktarai sako, tai kad dar viduj, tai kaip reks? :D po tokiu bajeriu nors ir pervargusi susikaupiau, kazkokia vidine jega atsirado ir per 5 stumimis isstumiau maza, violetine, susiraukslejusia, kiauksincia mergyte. verkti neverkiau, nes pries tai isverkiau asaras. pasisukau paziuret i vyra, o jo nera-jis pasilenkes verkia. jausmas be galo geras. ypac kai dukryte pamaciau. dabar daznai pasijuokiam is tokio gimdymo, bet tada nebuvo man labai linksma

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:24

Zitulka

Tai gimdysiu aš -ar tu ?

Papasakosiu ir aš savo gimdymo istoriją.Viskas prasidėjo dar praeitų metų vasarą,kai dvi nėštumo tasto juostelės paskelbė-SVEIKI,AŠ JŪSŲ NETYČIUKAS...Nors ir neplanuotas,bet paskui labai laukiamas vaikelis į pasaulį pasibelsti turėjo kovo 31 dieną.Todėl kai trisdešimtą dieną ryte pradėjo tai šen tai ten paskaudėti-aš nekreipiau dėmesio,jau porą savaičių kaip vis pamausdavo.Tik galvojau,kad rytoi nuėjusi ,kaip buvo paskirta,pas gydytoją ligoninės nebeišvengsiu .Per visą nėštumą neteko joje gulėti,tai ir dabar nesinorėjo ten visai,bet kaip sakoma-kur žmogau dingsi žiemą basas.Taigi tas skausmelis vis mane persmelkia,bet dėmesio į jį nekreipiu ir su vyru darbuojamės kieme ,tiesa darbuojasi jis o as tik vadovauju,nagai niežti pakrapštinėti žemę apie kokią gėlyte,bet per pilvą juk nei pasilenksi nei pritūpsi žmoniškai.Tai belieka nebent nosį pasikrapštyti .Diena labai graži,nuotaika gera bet vakarop kažko jau tas skausmas atsibodo,vis nepraeina ir jau tai ritmingai mausti pradėjo.Vyras į mane kaip į pirmakart matomą žiūri ir vis siūlo į ligoninę vžiuoti.Iš pradžių priešinaus,bet paskui nusileidau-na gerai,ruošiamės...Dar gyvenime neteko matyti jog vyras taip greit persirengtų ir daiktus į mašiną sukrautų,tik žių o jis jau stovi susiruošęs ir bamba,kad tu greičiau .O aš neskubu,klausiu jo ar kojas nusiplovei?O jis akis išpūtes žiūri ir klausia-"tai ar aš gimdysiu ar tu?".Nieko,nesvarbu kuris gimdys-marš koju plautis.Kai kojų reikalas pagaliau sutvarkytas,suprantu jog labai noriu valgyti,kol vyras išraudonavęs koridoriui trepsi,aš manu košę verdu.Na nereikia prieš gimdyma valgyti,bet aš laaaaaaabai tos košės noriu,na tik kelius šaukštelius >Štai pagaliau mes jau mašinoje ir truputi po septintos valandos važiuojam į gimdymo namus,tik kaži kodėl tas mano brangusis toks išraudonavęs,tiesiog vyšninis... Priimamajame eilių kaip parduotuvėje nėra,man širdyje taip ramu ir esu tikra,kad čia nieko rimto,na gal rytoi jau gimdysiu,bet šiandien paleis namo ir aš tą savo košę galėsiu pabaigt valgyti.Tačiau gydytojos žodžiai "oi,čia gimdymas pilna eiga vyksta"-visas mano svajones nubraukia.Ir va jau su valdiškais naktinukais pradedu marširuoti po gimdyklą,o ir skausmai rimtesni darosi.Tik kodėl tas mano vyras iš vyšninio i tokį išbalusį pavirto Gal todėl ,kad kartais man nuo skausmo akyse žalia pasidaro,jis toks baltas atrodo?Kai jau gimdymas finišo tiesiojoj,gulėdama ant stalo matau kaip sesutė mano vyrui kažko pauostyti siūlo,va tau ir stiprioji lytis .Pagailo man savo brangiojo ir pasiūliau už durų palaukti,bereikia kad dar jį čia gaivinti tektu ir laiką gaišti.Dar kiek pasiklausius-kvėpuok,stumk,dar dar dar labai greit 9.23 val pagimdžiau savo sūnelį.O va ir tėvelis atėjo mūsų pažiūrėti,vis dar išbalęs bet laimingas.Kai pagalvoji,na ir gerai kad gimdant pirmą dukrą jis nedalyvavo,nes iš darbo neišleido,gana ir tąkart patirto streso. Tokia tat mano istorija,truputi juokinga nors buvo ir rimtų akimirkų ir to skausmo ,kartais atrodo beprotiško.Bet juk mes mamos viską ištversim,tik jūs mūsų mažuliukai aukite sveiki ir tapkite dorais Žmonėmis

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:24

karalaitew

Mano stebukliukas

Mano mažylis - lauktas netyčiukas kitaip ir nepavadinsi..Nes pradžioje gėriau tabletes, bet vieną dieną jos stebuklingai dingo (vyrelis prie to neprisidėjo), tai ir nusprendėm nebesisaugoti.. Todėl kai po maždaug keturių mėnesių sužinojau, kad laukiuosi visai nenustebau.. Pradžia nėštumo buvo varginanti - nuolatinis pykinimas siaubingai įkyrėdavo.. Kai baigėsi pykinimo laikotarpis, pasidarė daug lengviau.. Tuomet džiaugiausi vis didėjančiu pilvuko. O pilvukas augo greitai, mažylis niekur nesiskubino iš šiltų namučių.. Praėjo visi nustatyti terminai, o mano mažylis dar nesirodė. Atsiguliau į ligoninę - visą dieną tyrimai.. Jau nuo pat ryto truputį skaudėjo pilvą, bet visi sakė - kai prasidės sąrėmiai - tikrai suprasi, tai ir laukiau. Atėjo vakaras, ėmė rimčiau skaudėti pilvą, nugarą, bet maniau, jog čia nuo nuovargio. Apie vidurnaktį jaučiu, kad nebegaliu - reikia eiti teirautis seselės. Paaiškėjo, kad kaklelis jau atsidaręs 6cm, jau senai viskas prasidėjo Pradžioje viskas buvo pakenčiama, su šypsena sulaukiau vyro.. O tada prasidėjo.. Ir pagaliau ryte 3.20val pagaliau pasaulį išvydo mažylis berniukas - Faustukas.. Nors gal ir ne toks mažas 3.810kg

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:56

Alenda

Baimės ir džiaugsmo akimirkos

Viskas prasidėjo 2008 m. rugpjūčio 11 d. Šią dieną manęs laukė vizitas pas gydytoją, kuris ką tik buvo grįžęs iš atostogų. Jau vizito pradžioje jaučiu virpuliukus, bet niekaip nesuvokiu kodėl. Tik tyliai savyje pamąstau: "matyt, jaudinuosi, juk dabar turėtų pasakyti, kada man gimdyti". Kada gydytojas apžiūri pilvuką, virpuliukai paaštrėja, matau jo veide besikaupiantį nerimą, abejojimą, susimąstymą. Apžiūra trunka kur kas ilgiau nei paprastai. Staiga išgirstu sodrų, bet vis dar netvirtą gydytojo išvadą - "kūdikis netaisyklingoje padėtyje, jis sėdi..." Net nepajaučiu kaip sustingstu. Atrodo, kad nejaučiu nei rankų, nei kojų. Mintyse tik sukasi klausimas: "kas dabar bus? Kas dabar bus?" Pagaliau susiimu į rankas ir ryžtuosi gydytojo paklausti; "kas dabar bus?" Bet jaučiu, kad mano balsas per daug tylus ir dar naujienos prislopintas, tad klausimą pakartoju: "kas dabar bus?" Gydytojas pažvelgia į mane, pažvelgia į sesutę, vėl į mane, vėl į sesutę... Matau, kad jis daugiau žino nei man sako, blaškosi, lyg ieškotų kuo gražesnių žodžių padėčiai paaiškinti. Pagaliau išgirstu jo žodžius: "būtinai atvyk šiandien po valandos, darysim ultragarso tyrimą, kad išsiaiškintume, ar aš neklystu". Šie žodžiai nuskambėjo kaip viltis, viltis, kad dar yra šansų, dar gali būti kitaip. Veide atsiranda nedrąsi šypsena, jėgų sulaukti ultragarso tyrimo. Ir štai, man jau atliekamas ultragarso tyrimas. Kaip niekad įdėmiai stebiu kompiuterio ekraną ir gydytojo išraiškas. Ekrane nelabai ką suprantu, tad žvilgsnį nukreipiu į gydytoją. Ir vėl matau jo nerimą, susimąstymą, netgi pastebiu kaip jis išblykšta. Vėl nejučia sugrįžta tie patys virpuliukai, kūną nukrečia šaltis. Gydytojas atsisuka į mane, uždeda savo ranką ant manosios ir pasako tai, ko labiausiai bijojau: "visgi kūdikis tikrai sėdi, be to, jo virkštelė apsivijusi aplink kaklą". Šie žodžiai sugniuždo mane, viltis, kuri dar ruseno manyje, staiga ėmė blėsti. Mintyse kartojau tik vieną: "susiimk, nepasiduok, juk turi būti dar kokia išeitis". Gydytojo vėl paklausiu: "kas dabar bus?" Jis tyli, nieko man nesako, žiūri į kompiuterio ekraną ir kažką mąsto. Paskui atsisuka ir pasako: "atvyk rytoj ir dar kartą mes tave apžiūrėsim". Šie žodžiai nuskambėjo kaip perspėjimas, tik dar nesuvokiau koks. Grįžau namo, o rankos ir kojos vis dar drebėjo. Dar nespėjusi nusirengti, puoliau prie kompiuterio ieškoti informacijos apie sėdinčius pilvuke kūdikius. Širdis tiesiog šokinėjo iš nerimo, baimės išvysti ekrane žodį "operacija". Perskaičius kelis straipsnius net nepajuntu kaip suglembu kėdėje, ištinka šokas. "Netaisyklingos padėties kūdikius pačiai gimdyti yra labai rizikinga, tad beveik visada daromas cezario pjūvis" - perskaitau tyliai, lyg bijodama, kad niekas neišgirstų. Nuleidžiu akis, kad susikaupčiau, kad suvokčiau, kad čia ne pasaulio pabaiga. Bet negaliu... akyse išsilieja vaizdai ir ant klaviatūros nubyra pirmoji šios istorijos ašara. Kad nesuklupčiau pakely, kaip mažas bejėgis stirniukas, toliau ieškau informacijos. Staiga... ir vėl viltis. Randu pratimus, kurie gali pakeisti kūdikio padėtį. Net nemąstydama atsišviečiu juos ir... aš jau ant lovos, įpusėjus daryti pratimus. Dariau visą vakarą, nes vilties kibirkštėlė vėl įsižiebė manyje. Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, praėjo neramiai. Kelis kartus atsikėliau, atsigėriau vandens ir...vėl padariau pratimus. Ryto tuo pačiu ir laukiau, ir nelaukiau. Tačiau jis išaušo, išaušo rugpjūčio 12 d. Prie gydytojo kabineto lūkuriavau gerokai anksčiau nei buvom susitarę. Pilna nerimo žiūrėjau į duris, laukdama pasirodančio gydytojo. Ir štai, jis jau čia. Pamatęs mane pasisveikina ir pasikviečia užeiti apžiūrai. Pirmiausia dar kartą apčiupinėja pilvuką ir jį išmatuoja. Kabinete vyrauja tyla. Su nekantrumu laukiu gydytojo žodžių: "viskas tvarkoje, padėtis pasikeitė ir kaip tau pavyko?!", tačiau išgirstu tik: "ar gali palaukti laukiamajame?" Sėdžiu laukiamajame ir... vėl tie patys perspėjamieji virpuliukai. Šįkart jie kur kas stipresni. Baimė užlieja visą kūną, nerimas aplanko ir širdį, galvoje knibžda įvairūs klausimai, nežinomybė tiesiog drasko ir taip norėtųsi, kad šiuo metu kažkas būtų šalia. Per miglą, lyg sapne girdžiu šnabždėjimus. Nusprendžiu nuvyti nežinią ir, jei jau man niekas nieko nesako, nusprendžiu pati sužinoti - slapta pasiklausyti. Be reikalo...nes viskas, ko labiausiai bijojau, pasitvirtino ir net su kaupu. Aš tai žinojau, nujaučiau giliai širdyje, tik bijojau ar nenorėjau sau to pripažinti. Deja...Staiga dar kartą nukrečia šaltis, po to išmuša šiluma, jaučiu kaip prakaito lašeliai nubėga per veidą, o delnai šlaput šlaputėliai, lyg būčiau mirkiusi juos vandenyje. Sėdėjau ir mintyse meldžiausi, nes vis dar laukiau stebuklo. Priėjęs gydytojas sušnabždėjo, kad eičiau su juo ir taip, lyg ir pažadino mane iš to slogaus minčių sapno. Nuėjusi su juo į apžiūros kabinetą nustėrau, ten manęs jau laukė vyriausioji gydytoja - vedėja. Jie apžiūrinėjo mane lyg eksponatą, bet nieko konkretaus man nesakė, tik kalbėjo tarpusavyje tik jiems suprantamais terminais. Bijojau... beprotiškai bijojau, tuo metu būčiau viską atidavusi, kad tik kas nors būtų mane paėmęs už rankos kaip mažą bejėgę mergaitę, kuri padarė viską ir nuo kurios jau niekas nebepriklauso. Tyla...visą laiką kol rengiausi tvyrojo tyla. Apsirengusi žvilgterėjau į gydytojus su dar tebegyva vilties kibirkštėle. Deja...gydytojai vienareikšmiškai patarė daryti cezario pjūvį ir nerizikuoti kūdikio gyvybe pačiai gimdant. Tačiau perspėjo, kad ir operacija yra ganėtinai rizikinga. Skausmas...tas negailestingas skausmas smogė man tiesiai į širdį. Skaudu, buvo be galo skaudu. Ką toliau gydytojai kalbėjo, jau nebegirdėjau, tolau nuo jų vis tolyn ir tolyn, lyg bandyčiau pabėgti iš jų negailestingų žodžių. Tolau tol, kol atsirėmiau į palangę, kuri, tuo metu, buvo vienintelis mano ramstis. Atsirėmiau į ją, nes pati savo smunkančio kūno jau nebegalėjau sulaikyti. Gydytojai vis dar kalbėjo. Norėjau rėkti, šaukti, kad liautųsi, nebekankintų, tačiau jie tik atliko savo pareigą. Galų gale stojo tyla ir aš turėjau pasakyti savo nuosprendį. Liepiau daryti taip, kaip geriausia kūdikiui, vadinasi, operuoti. Tik tiek ir išlemenau, daugiau nieko pasakyti nebesugebėjau. Gydytojas liepė susikrauti daiktus ir po poros valandų atvykti į ligoninę tyrimams. Kaip išėjau iš ligoninės ir atsidūriau mašinoje - nebepamenu. Tik žinau, kad betoninį link ligoninės kelią, paverčiau srauniu upeliu. Sėdėjau mašinoje ir nežinojau, ką daryti. Verkiau... verkiau kaip kūdikis paliktas mamos ir drebėjau kaip epušės lapelis. Ašaros nesiliovė ir namuose, tik ligoninėje truputuką tapo ramiau. Naktį ligoninėje norėjau praleisti viena, nenorėjau, kad kas matytų, kaip man sunku. Vis kalbėjausi su dar įsčiuose esančiu savo kūdikiu ir jį raminau. Kaip niekad jis tą naktį blaškėsi, matyt, jautė, kad rytoj jau būsim kartu. Kada matavo kūdikio širdies tonusą, pajutau didelį palengvėjimą. Jis judėjo, blaškėsi ir aš įsivaizdavau, kad jis trokšta išvysti pasaulį ir susitikti su manimi. Paskui man suleido vaistų. Buvo įtartina, nes sesutė nenorėjo sakyti, nuo ko tie vaistai, tik paskui sužinojau, kad tai buvo skatinamieji vaistai. Bet tie vaistai man nepadėjo, nesulaukiau, nei vandenų nutekėjimo, nei sąrėmių skausmo. Tad, maniau, kūdikėliui dar nebuvo laikas. Naktis...Niekaip negaliu sumerkti akių, vis galvoju apie rytojų, apie tą didžiąją mano gyvenimo dieną. Baugu, neramu ir vėl aplanko tie patys virpuliukai, šaltis. Pradedu drebėti ir pati nežinau nuo ko. Bandau susisukti į kaldrą ir užmigti, tačiau veltui, baimė ir nerimas užgožia visą mano kūną ir aš jaučiuosi bejėgė. Pravirkstu, ašaros liejasi ir aš negaliu jų sustabdyti. Labai skaudu, bet kartu ir džiugu, nes pagaliau atėjo ta laukta diena. Staiga, už durų išgirstu dejavimą iš skausmo. Gimdo, pagalvoju, ir aš neklystu. Visą pasąmonę užlieja pavydas. Visą gyvenimą norėjau pati gimdyti, be jokių nuskausminamųjų, buvau tam pasiruošusi visokeriopai. Smerkiau tas, kurios pačios renkasi operacijas, bet niekad nemaniau, kad tarp jų būsiu ir aš. Klausau išplėtusi ausis ir įsivaizduoju, kaip man būtų. Bandau pasiteisinti tuo, kad pasirinkau geriausią variantą ir kad nuo manęs čia jau nebepriklausė, juk ne savo valia pasirinkau - gyvenimas privertė. Pagaliau pavyko numigti, bet miegas buvo neramus, prabudusi anksti viską susitvarkiau ir laukiau to momento, kada pamatysiu savo kūdikį. Tai buvo rugpjūčio 13 -oji diena, kuri bus įsiminta iki gyvenimo pabaigos. Jaudulys, susijaudinimas, baimė, džiaugsmas, nerimas užliejo pakaitomis visą kūną. Visą rytą vaikščiojau nesavomis kojomis, ėmiau ne savomis rankomis, galvojau ne savo protu. Išeinant į operacinę buvo graudu, visas kūnas viduje verkė iš jaudulio, bet išorėjo ašarų nebuvo, nes turėjau visiems parodyti, kad nebijau, esu stipri. Buvo sunku, bet stengiausi iš paskutiniųjų. Gulėdama ant operacinės stalo vis dar drebėjau, jaudulys buvo begalinis, norėjosi, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, norėjosi sulaukti išvadų. Žiūrėjau į lempas virš galvos ir ... prabėgo visos nėštumo dienos, visi įspūdžiai, pajutus pirmus spyrius pilvuko šone, pirmą apsivertimą, pilvuko didėjimą ir visas dėl to kylančias teigiamas emocijas ir... Riksmas, per sapną girdžiu riksmą. Tik vėliau suvokiu, kad tai mano kūdikio riksmas. Turiu atsimerkti, turiu pamatyti, paimti, bet akys neklauso, lūpos tyli, nors viduje jau viskas gyva. Staiga atsimerkiu ir klausiu: "kaip? Ar viskas gerai? Kas?". Išgirdusi, kad viskas gerai ir kad gimė mergytė, kūną užliejo šiluma, širdis nusišypsojo. O pamačiusi mergytę, išriedėjo paskutinė šios istorijos ašara. Pagaliau, pagaliau viskas baigėsi ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Visada dėkosiu Dievui už galimybę tapti mama, už galimybę pajusti motinišką meilę ir už galimybę ją dovanoti. Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius, žinau, jog šios kančios kaina didelė, tokia didelė, kaip vergovės, vienintelis skirtumas, kad už ją moki su malonumu, su šypsena, net kai ta šypsena pro ašaras.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:31

vpliople

Netiketas , lauktas, labai lylimas stebukas

As kaip ir visos mergaites svajojau tureti kazkada maza vaikuti, supavau leles, isivaizdavau esanti pati nuostabiausia mama-nuo to laiko praejo gal 20 metu ir mano svajone issipilde, ko gero tikejausi sia zinia sutikti ne taip kaip sutikau -praverkiau 3 dienas.O viskas pasidejo nuo to, kad man buvo sesija, na veluoja man to dienos ai ateis, savaite nera, neramu, antra-man dar neramiau- kaip keista testas neigiamas, ju dariau gal kokius 5. Drauge dirba gimdymo namuose-parodau paskutini daryta testa, matosi tokia neryski antra juostele, kad reikia gerai isiziureti, kad ja pamatytum diagnoze-NESCIA. Kol nepatvirtino gydytoja negalejau patiketi kad taip atsitiko man, paciu netinkamiausiu laiku-mokslai, draugai, darbas, norisi laisves ach....Bet vyras gryzta su didele puokste geliu ir gyvenimas tesiasi toliau-auginu pilvuka, bendrauju su pilvelio gyventoju atrodytu viskas nuostabu. Iki gimdymo termino likus porai savaiciu sumastau, kad reikia uzsinesti vezimeli vaikucio i antra namo auksta, protas gi mano uzsitempiu as ji negalais lyg ir nesijauciu blogai, sestadienio rytas vyras ant koju kazkas negerai- daiktai i krepsi ir visu pajegumu i ligonine, apziuri vaiko tonusai geri, pavojus atsauktas- mes vel, namie gulim, ziurim televizoriu, valgom. Sekmadienio naktis - man jau sakes visa nakti prasisupau nes nezinojau kas darosi, 10 minuciu pamiegu-20 supuosi, ryte -daiktai vel i krepsi ir skubam i ligonine. Apziura i atsidarymas 2 cm., i palata suleidzia raminanciu ar kazko bando pristabdyti gimdyma, o bet taciau naktis 2.00 val. aliarmas - i toaleta laksciau kas 5 min(o gal dar dazniau), nieko neiseina, gydytoja apziuri atsidarymas 7 cm., kaip dabar atsimenu tuos zodius-I GIMDYKLA-man jie taip baisiai skambejo, kad as buvau nezinau, kaip nesava, pasimetus, issigandus, sugebejau vyrui paskambint, dar lyg ir mineralinio paprasiau. Gimdykla-na as neisivaizdavau kaip tai atrodo, nustebau, normali palata su televizoriumi, vonia sukurine, taip ir galvojau kur as gimdysiu Prasidejus didesniems skausmams paprasiau epiduro, ir dziaugiuosi, nes nezinau kaip buciau iskentus, jei su nuskausminimu akyse zalia daresi(aisku iskencia visos iskentus buciau ir as). Prasidejo...pagimdziau is tikruju gana greitai per gera pusvalandi, bet nebuvo jokiu emociju, nezinau kodel neverkiau nerekiau nieko nesakiau, priemiau tai kaip darba kuri turiu padaryti. Vyras gimdyme-man asmeniskai jis nepadejo niekuo na gal lengviau zinant kad jis yra, aisku jei buciau gimdzius be nuskausminimo galbut butu buve kitaip. Bet pati ta akimirka kai suverke mano pilvelio gyventoja buvo nuostabi ir pirmieji zodziai ji pamacius -BERNIUKAS, as taip norejau, svajojau kad turesiu berniuka, kad net nebuvo minties apie kazka kita. Ir stai jis man ant pilvo-toks siltas, pasidenges baltu vasku, bet jis jau su manim, mano mazasis stebuklas. Mano gimdymo istorija nera kazkokia iskirtine, kazkokia kitokia nei kitu mamu, sunku nusakyti zodziais ka tuo metu jauti, nes tai pirmas kartas kada is taves uzgimsta maza glezna butybe, to neimanoma nusakyti zodziais, isreiksti gestais-tai tiesiog nepaprasta

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:56

Polia

Nebenoriu prisiminti gimdymo...

Mano dukrytei jau dveji metai. Linksma, nepaprastai savarankiška ir užsispyrusi mergytė. Laukdamasi prisiskaičiau mamų prisiminimų apie gimdymus, koks tai nepaprastas, palaimintas, stebuklingas laikas. Labiausiai įsiminiau tai, kad kūdikiui tai dar svarbesnis momentas ir nuo to ar jam mama padeda, ar tik kenčia skausmus, dažnai priklauso ir tolimesnis vaiko vystymasis, ryšys su mama ir t.t. Buvau nusiteikusi gimdyti pati (gydytoja rekomendavo cezario pjūvį, nes mano pirmas vaikas gimė būtent taip) ir kuo labiau padėti kūdikėliui ateiti į šį pasaulį. Deja, ne viskas yra taip, kaip gali įsivaizduoti. Taigi, kai sąrėmiai kartojosi kas 5 minutės, nuvykstu į ligoninę. Kadangi norėjau gimdyti pati, mane pasiuntė atlikti visų tyrimų: laiptais į pirmą aukštą - echoskopijai... laukti eilėje ant medinės kėdės... po to - vėl laiptais į trečią aukštą... širdelės tonų tikrinimas... kraujo tyrimas iš piršto, iš venos... širdies kardiograma - gulėt ramiai ant nugaros, nesvarbu, kad sąrėmiai kas 2 minutės ir gulėt negali - dūsti... privalai gulėti... pabaigai - klizma... pasako: "susitvarkai, į dušą ir į gimdyklą laukti"... susitvarkiau... sąrėmiai lenkia prie žemės... eiti jau nebeįmanoma... nulinguoju iki akušerės ir prašau nuskausminamųjų... apšaukia, kad kaklelis atsidaręs dar tik 3 cm, gimdysiu greičiausiai tik po gerų 5 val ir nėra ko čia prašinėti, vaistai bus tada, kai jų reiks... visi rūbai kruvini... isterija jau čia pat... o dar tos klizmos pasekmės!!!... nuo gimdyklos iki tualeto ~10 metrų... tuo metu tai jau tolygu 10 kilometrų... penktą kartą parsivilkus į gimdyklą susmukau ant grindų ir supratau, kad vėl reikia eiti... po lova pamačiau "naktipuodį"... pasinaudojau juo... įėjo akušerė ir sukėlė siaubingą skandalą: "kas bus jei visos gimdykloje ims šikti!!! Greitai varai į tualetą!!!"... Nulingavau... Akušerė atbėgusi prie durų dar pašaukė: "kol nesusitvarkai iš čia neišeini!!!"... sėdžiu... sąrėmiai... sąrėmiai... sąrėmiai... akyse juoda... Ir čia staiga patikėjau, kad egzistuoja angelai... už durų išgirdau gydytojos balsą: "kodėl ten taip dejuoji? gal ten gimdai?"... Ji mane, galima sakyti, kad ant rankų parnešė į gimdyklą... po 12 minučių man ant krūtinės padėjo patį nuostabiausią pasaulio kūrinį... Štai ir visa gimdymo istorija, kurios net prisimint nesinori. Mano prisiminimai prasideda nuo to momento, kai mažąją padėjo ant krūtinės... stebėjau kaip ją svėrė, matavo, rengė, vystė... po to turėjome gerą valandą abi nurimti ir pabūti šalia. Mažoji gulėjo per ištiestos rankos atstumą ant stalo ir mėlynomis mėlynomis akutėmis žiūrėjo į mane vis kaišiodama liežuvį... O aš norėjau verkti: "mažyte tu mano, visai tau nepadėjau gimti, viską turėjai nuveikti pati ir dar atlaikyti mano nervinę įtampą... kiek tu visko jau atlaikei..."

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:26

vyndre

Ilga tačiau laimingiausia mųsu diena :)

Buvo ankstyvas pavasaris kai as su savo didžiuliu pilvuku ir vyru puškuodavau i Mažylio gimdymo namus pas savo dakatre ir vis tikedavomes isgirsti kad jau... greitai... neuzilgo... gimdysiu nors dar daug laiko bet as jau pavargau, visa istinusi su aukštu kraujospudžiu,nosis kaip bulvė vos bepaeinu,o batu uzsideti jau seniai nebegaliu. Taciau tas vienas treciadienis kai as nueinu pas daktare ir isgirstu kad jau vienas centimetras atsiveres gimdos kaklelis,ir gaunu pasiulima kad jau penktadieni man gali kirpti vandenis ir skatinti gimdyma,net nesudvejojusi sutinku... Tas kelias likusias dieneles musu namuose tik ir buvo kalbama apie tai kaip gims musu mazyle.Pagaliau isausus tam lemtingajam rytui atsikeliam su vyru sedam i masina ir riedam i gimdymo namus lyg i didziausia svente net negalvodami kas ten musu laukia... Vandenu prakirpimas laaabai skausmingas,vyras baltas kaip popierius, o daktare stebejosi mano kantrumu. Taciau ji mane perspeja kad negarantuoja kad as pati pagimdysiu taciau as uzsispyrusi kad tikrai pagimdysiu pati,valandos eina...skausmai vis stipreja... o atsidarymas kaip 3cm taip 3cm ateina kitas daktaras vel siulo operuoti NE grieztai atasisakau dar kelios valandos ir mano didvyriskumas senka jau prasau epiduro gal kas geriau bus?Ne jokios eigos...Taciau mazyles sirdute kantri ji laukia,tonusai geri...Laselines lasa o eigos jokios... Staiga pradedu jausti spaudima i apcia akusere pakviecia daktarus ir Gerb.gyd.Goberis sako: dabar mes jums padesime...Didelis sujudimas ir as jau operacinei,mane kalbina puiki anesteziologe kurios, net pavardes nzn ir esu labai jai dekinga, mane krecia drebulys ir ji mane pamigdo,prabundu nuo vyro buciniu,asaros kaip pupos rieda is laimes...daktarai visko klausineja manes taciau manl abiausiai istrigo mano daktares zodziai -Nors jus jauna taciau esate gera mama,ir jus labai grazi seima...as dar labiau apsipilu asaromis... net dabar berasant eina siurpuliukai. Stai tokia mano musu mergaites Vytes gimimo istorija. p.s Mes laaabai dar karta norime padekoti savo daktarei Gyd.Aušrai Janavičienei uz padejima ateiti i ši pasauli musu dukrelei. Ši daktare yra neparastai mielas,siltas ir nuosirdus zmogus vien tik jos apkabinimas ir pabuciavimas isleidimo diena man labai daug ka reiskia...!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:57

Bo

Musu didelis stebuklas mazam pavidale
Sveiki, perskaiciau visas istorijas ir nusprendziau ir savo patirtim pasidalinti. Su vyru gyvenom apie 2 metus be santuokos, taciau jau po metu susimastem apie seimos pagausejima. Deje kiek nebandem nieko neiseidavo. Padare tyrimus paaiskejo, jog kalta as. Labai savim nusivyliau tuo metu, gyvenymas pradejo byreti. Pikau ant saves o pikti isliedavau ant aplinkiniu, dazniausiai kentejo nuo to vyras.Viena diena susikroviau daiktus ir isvaziavau gyventi pas tevus. Nebegalejau gyventi su mylimu vyru zinodama kad niekados nepadovanosiu jam vaikuciu, kuriu jisai begalo norejo. Mazdaug po menesio, kai grizau i buta pasimti paskutiniu savo daiktu manes lauke siurprizas.Vyras man pasipirso ir itikino kad esu jam reikalinga bet kokiu atveju.Nesvarbu su vaikais ar be. Susituokem Vilniaus Katedroj.Su vyru nusprendem gydytis o jei nepades pabandyti isivaikinti- nespejom nei to nei ano. Praejus apie 3 menesius nuo vestuviu mane pradejo pikinti rytais, kai padarem testuka dvi justeles bilojo apie stebukla.Kita diena nuejau pas gydytoja - 8 savaites! Gal cia ir sutapimas, bet as manau kad mums su vyru tiesiog reikejo Dievulio palaiminimo. Nestumas praejo puikiai. Ko gero laimingiausias mano gyvenymo laikotarpis. Sunelis gime 38 savaitej.Gimdymas irgi gerai praejo. Planavau epidurine nejautra, taciau kai atvykom i ligonine paaiskejo kad jau negalima.Taigi be jokiu nuskaisminimu, pradurymu ir pjovimu, po 8 valandu pasauli isvydo 3240g 52cm angeliukas. Labai didziuojusi savimi ir savo vyru Taigi pasirodo ne visada galima pasitiketi daktarais, ir niekados negalima netekti vilties - per tai vos nepraradau mylimo zmogaus. Dabar mes esame labai laimingi ir jums visoms to pacio linkiu!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:46

Zazaiza

Nenoriu i si pasauli!!!!

Perskaiciau daug pasakojimu, tad noriu parasyt ir savo.. Karsta vasara..tiksliau link pabaigos.. Pagaliau atejo termino diena, rugpjucio 15.. Su vyru susikrove manta isvaziavome i klinikas, nors pozymiu jokiu, bet del galimu komplikaciju nusprendem nerizikuot.. Apziurejo.. 3cm.. "bet kada gali prasidet..guldom".Na ka guluos, juk negalvojau kad teks tiek prabut.. Diena, antra ketvirta.. Vizitacija-"dar gali laukt"-pasake gydytojas.Laukiu, naktys be miego, tvanku, palatoje vaiksto vorai zvimbia uodai..kosmaras.. atsisedu ant lovos krasto verkiu Ryte ateina gydytoja ir sako "jei nepagimdysi pati poryt skatinsim ar sutinki"? Sutinku, kad tik greiciau baigtusi tas kosmaras Rugpjucio 22d, vizitacija.. "tau jau siandien 7 diena pernesiojimo, daugiau nelauksim, gimdysi siandien" toks buvo verdiktas ir dziaugiaus ir bijojau.. nuejusi i tualeta paskutini kart "pasikalbejau" su savo leliuku: "jau nebedaug liko mazuti, tuoj susitiksim" Koja uz kojos ateinu i gimdykla.. bijau ir tuo paciu noriu.. 10val nuleidzia vandenis.. akusere be proto siurksti galvoju nu papultum tu man i rankas ziurke staiga krinta vaiko tonai subega puse kliniku, atstato.. valanda, dvi, jokios veiklos.. "Leidziam skatinamuosius"- pasake jau kita akusere(aciu dievui pasikeite pamaina) Vel krenta tonai,situacija kartojasi Nuo skatinamuju kaklelis prasivere 6cm ir ne krust.. Saremiai jau nebejuokingi, vyras su akusere stebi kase(gimdykloj) ir aptarineja kas laimes ta dien zaide LIETUVA-ISPANIJA.Jau supykus rekiu ant vyro ieskok anesteziologo..ateina ir sako, "mazuti pakentek dar 20min iki rungtyniu pabaigos, seseles nezino kuriam aukste jis ziuri krepsini".. 'sakau tu ka? man saremiai kas puse minutes, ner kada atsikvept, o jis liepia palaukt 20min" na neblogai as ten juos pastojinu atsiranda anesteziologas padaro epidura.. skausmas nuslugo..dieve kaip gera.. akusere griebia iskvietimo pulteli, saukia, subega vel visi, tonai vel staiga krito, nusprende neberizikuot..Girdziu sako ruoskit operacine.. tada jau nezinojau ka sakyt paziurejau i vyra jis pasimetes akyse asaras vos tramdau, pagulde ir isveze.. Viskas kaip filme.. operacine, lempos, gydytojai.. kazkokia moteris glosto galva.. kalbina.. gydytojai ruosiasi.. paspaudziu pilva ir sakau jiem "o nuskausminamu neleisit? jis sako o tai ka tau epiduro nedare? sakau dare bet as vistiek jauciu viska" gydytojas nusijuoke jauciu maigo, kazka daro, spaudzia, smarkiai spaudzia.. verksmas, mano vaiko verksmas, pati apsipilu asarom, nusivalyt negaliu nes vienoj rankoj laseline kitoj pulsa matuoja.Pagaliau sako nu va gime grazi mergyte, sakau kas? mergyte? sako o tai kas turejo gimt? sakau berniukas, sako a nu tada jo grazus berniukas gime parode mano maziuka susukta i adijaliuka ir isnese. Net nepriglaude, o sirdis atrodo is krutines islips, niekad taip nesitranke.. Kai atnese maitint, akiu nenuleidau, ziurejau, prisiglaudziau ir pasakiau' labas mazuti, as tavo mama..

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:57

ramuniuks1

mama jaute kad ateisiu anksciau ( 7men)

Turbut istorija reiketu pradet nuo to, kad tai treciasis musu bandymas susilaukt stebukliuko, aciu Dievui jis sekmingas Pirmasis musu stebukliukas isejo labai anksti vos 7 savaiciu, antrasis jau 19, o si mūsų princesiuke pas mane išbuvo 32 savaites:) kaip dabar prisimenu pajutau kad man vel kažkas darosi, supratau iškart nepaSitvirtino gydytoju žodžiai, kad vargsim kol aš vel galesiu pastoti po persileidimo, o praėjo vos pora mėnesiu vyras komandiruotej, o jausmai verda negaliu net nusedet vietoje verkiu ir iš laimės ir iš baimės, kad vėl vėl lauksim o jai ir šį kart.... buvo vasario keturiolikta meiles diena, reikia paskyti vyrui, bet noriu pasakyti ne telefonu ir štai jis įeina su didele puoksete gėliu ir randa mane ašarota. nereikėjo sakyti nieko jau verkėm kartu sutariam niekam nesakyti ,bet kur tau tik nuejom pas tevus, o jis jau rekia sikart tikrai busiu tetis na ka laukiam jau penkiese. kiakviena diena duodu ataskaita kaip jauciuosi ar nepavargstu ar nieko nekeliu, nestumiu. jauciausi kaip niekad gerai papykino vos kelis kartu, svoris augo palengva, todel buvau labai rami, echoskopija darydavo kiekvieno apsilankymo metu ir vis sakydavo, kad viskas puiku bet atejo tas laikas kai mano sirdele pradejo sakyti kad iki termino nedalauksiu, bet nestresavau, nes jau buvau perkopus 22 savaites. laikas ejo su vyru dziaugemes kiekviena diena ir vis glostom pilveli ir sakom, kad tu jau didelis tu stiprus dar biski pabuk pas mamyte dar truputi pakenten tuoj padauges tau ten vietos. i tokius musu snekinimus buvo atsakoma gausyne spyriu man ir tėčiui laukėm buvom laimingi ir vaiksciojom iskele galvas kad ir mes busim tėvai. atėjo 30 savaite ir kažkodėl vyrui pasakiau, kad man atrodo jog tuoj supsim savo leliuka, vyras dar pagloste pilva ir paprase kad biski ten dar patupėtu as nusijuokiau ir pasakiau, kad gal vaziuojam ka nuperkam nes neturesim net menkiausio rūbelio, jai musu anglas pasibels anksciau. bet kaip tyčia šeštadieni vyra iškviete i darba ir likom be kraitelio atejo kita savaite jau baiginejosi 31. penktadienis vyras parlekia ir sako kad važiuojam reik apsipirkt as kaip ant sparnu lekiu perkam zalia spalva o gal gydytojai apsiriko gal berniukas:) namie delioju kaip gražu smagu šeštadienis vakaras man nugara pamaudžia pasakau vyrui, tas net nepaklauses manes apsirengia liepia rengtis man- važiuojam i priimamaji, užraso vaiko tonus blogi, lekiam i kauna verkiam abu vyras vairuodamas, as net žodžio istart negaliu. ieinam nieks neskuba, sakau kad daryt ka !!! jie mes nieko negalim brandinam plauciukus jai isbusi para nepagimdzius vaikas gyvens.!!! jai nubegs vandenys uždus nes vaikas su galva spaudzia virkste. laukiam jau 6 išlaukem gerai 12 valandu islaukem antra vaistu doze dar geriau, skausmai stipreja, bet man visi dzin kenciu nieko nesakau, kad tik viskas butu gerai. 24 valandas iskaukem glostom pilveli ir snekam su vaiku. ateina gydytojas 8 ryto klausia ka darom? cezari ar pati gimdysi.? jai nori pati vaikas gali uzdusti. tada jau pradejau rekti kad jie debilai galvoja kad as savo vaiko gyvybe rizikuosiu!!!!!!!!!!!!!!. po 8.15 as jau operacinej. po 8.33 gime 1660gramu ir 40 cm dukryte. budina , girdziu kaip sako, kad labai gerai jog pati negimdziau, nes apie kakliuka ir apie abi kojytes buvo apsivijus virkste. mane i renimacija, dukra i inkubatoriu. atsigaunu, gydytojas pasake jog musu vaikas gime su marskineliais ir liepe duoti ipatinga varda, nes tai bus ipatingas vaikas. as nustebus, kad man jis cia patarineja. mano vaikas juk pats ipatingiausias. kaip ir kiekvienai mamai savas. inkubatoriui prabuvom vos savaite dukryte buvo labai stipri pati valge kas nebudinga tokiam vaikam, kele galva, nepamirsdavo kvepuoti:) po 19 paru mus israse namo kaip puikiai augancias ir stiprias paneles. labai dziaugiuos savo ELIZABETA. kas isvertus is hebraju kalbos reiskia "prisiekiu dievu". TIK DIEVUI esu dekinga uz savo angela ir prisiekiu kad padarysiu viska jog ji butu pats laimingiausias vaikas. elziukes mama:)

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:40

Sausmile

Mano dvi gimdymo istorijos

...nuo ko viskas prasidėjo... ...Poryt valstybiniai egzaminai, o šiandien tokia graži šilta balandžio diena. Būtų smagu nulėkt prie jūros, pasivaikščioti pajūriu, bet tie egzaminai ... Vis dėlto nusprendžiu, kad reikia pailsėt ir už keliolikos minučių mes su draugu (šiuo metu jau vyru ) jau vaikštinėjam nuostabiu pajūriu... Nuo tos dienos praėjo pora savaičių, jaučiu, kad kažkas ne taip, vėluoja mmm, viską suverčiu įtampai, ruošimuisi egzaminams, diplominio darbo rašymui, tačiau intuicija kužda, kad yra dar kažkas... Nuojauta neapgavo - dvi juostelės. Visada svajojau, kad išvydusi tas lemtingas dvi juosteles džiaugsiuosi arba verksiu iš laimės, bet dabar ... ašaros ašaros ašaros ir tikrai ne iš laimės. Dar per anksti, kūdikio tėtis dar nebaigęs studijų, man, kad ir paskutiniai metai, bet planų planelių, susijusių su karjera, tolimesnėmis studijomis, begalės. O dabar še tau, dvi juostelės, viskas griūva... Bemiegė, kupina įvairiausių svarstymų naktis. Brangusis iškart pasakė, kad bet kokiu atveju mane palaikys, kad ir ką nuspręsčiau. Nusprendžiau pasielgti žiauriai, nes maniau, kad taip bus geriausiai. Ryte nuvažiavome į polikliniką, norėjau, kad viskas įvyktų kuo greičiau, bet gydytojas pasiūlė palaukti porą savaičių. Košmariškos dvi savaitės, pilnos dvejonių, bet nusprendžiau... ir vėl aš ligoninėj, tik šį kartą viena, nes draugui egzaminas, jis kitame mieste. Gydytojas paskyrė egzekucijos valndą, tai vos už poros valandų. paskambinau draugui, pasakiau , kad aš to viena neištversiu, viską metęs jis atvažiavo... ir tai išgelbėjo mūsų princesės gyvybę. Daug daug abiejų ašarų ir atėjusiam gydytojui pasakytas NE, mes nežudysim savo stebukliuko. Nuo to momento atsirado pilvelyje Smiltė, o iki tada ten gyveno kažkas. Visą nėštumą nežinojom kas gims, bet abu jautėme, kad bus dukrytė, mūsų Smiltė iš pajūrio. Ir pagaliau ta įsimintinoji naktis, bėga vandenys, žadinu būsimąjį tėtį: jau laikas, važiuojam. Jis vis dar negali patikėt, kad jau. Ligoninė, vandenys nubėgę, sąrėmių, skausmo nejaučiu. kas keliolika minučių pasirodo tai gydytojas, tai akušerė. Akušerė - nuostabi moteris - pasiūlė arbatos, tą naktį tas pasiūlytas puodelis arbatos man buvo aukso vertės (turiu pastebėti, kad niekam nieko nedavėm). Vandenukų nebėra, o kūdikėlis vis dar neskuba, pradėjo leisti skatinamuosius. Na štai po medikų įsikišimo jau kaip ir laikas keliauti į gimdyklą. O ten vietoj medikų personalo, meistras reguliuoja akušerinio gulto pakojas Nebežinau ar jau dabar pradėt gimdyt, ar laukt kol jis išeis Pagaliau jis susiprato, kad gimdyme nepageidaujamas, susirinko "žaisliukus" ir iškeliavo. O aš per tą laiką nebesuvokiau kaip atsidūriau ant lovos, staiga skausmas tapo nebepakeliamas, visi baltachalačiai atsidūrė tarsi už sienos, o aš girdžiu vien tik vyro balsą, kaip jis šaukia:stumk, kvėpuok, nestumk. mintyse galvoju, lengva tau čia aiškint, pats ir kvėpuok . Pagaliau po 12 valandų Smiltė jau guli ant mano krūtinės, laimingas tėvelis perkerpa virkštelę (vėliau sakė, kad tai įsimintiniausias ir nuostabiausias įvykis jo gyvenime). Vakare jis pasakė nuostabius žodžius: ,,kaip gerai, kad mes tada nepadarėme TO" . ir vėl pravirkome, bet šį kartą trise ir iš didžiulės laimės... Dukrytė gimė sausį, visą nėštumą galvojau, kad gimimo proga ją gamta sveikins didžiulėmis pusnimis sniego ir pūgomis, bet gamta iškrėtė pokštą - pasveikino ją močiutės darželyje pražydusia gėlyte... na o antrasis gimdymas visiškai kitoks nei pirmasis. jei dar nenusibodo skaityt pirmosios istorijos, prašom skirkit laiko ir antrąjai Mūsų antrąjį angelėlį pradėjome planuoti (mintyse) dar besilaukdami pirmosios ir gana greit ji atkeliavo į mūsų šeimą... ... naktis iš gegužės 25 į 26 praėjo labai greit, besitvarkant. Net nežinau kodėl labai norėjau susitvarkyt namučius, nors fiziškai artėjančio gimdymo nejaučiau. Viskas buvo kitaip nei pirmą kartą. Apie 8 val. prasidėjo gana reguliarūs sąrėmiai, bet neskubėjau, nes maniau kad paruošiamieji, kadangi daugiau kaip mėnesį kankino įvairūs skausmeliai. Galvoju, grįš vyras sutvarkęs reikalus, pabus su Smiltute, o aš dėl visako nuvažiuosiu į ligoninę, kad tonus paklausytų. Bet sąrėmiai vis dažnėjo, stiprėjo, lyg ir noras praėjo pačiai nuvairuot iki ligoninės. Gerai, kad ilgai neužtrukęs grįžo vyras, nuvažiavom į ligoninę. O ten niekas nieko nebedarė tik iškvietė greitąją ir liepė važiuot gimdyt. Aišku gavau velnių, kam tiek susilaukiau, o aš dar net nesiruošiau gimdyt, mat vandenų laukiau (su Smilte nuo vandenų nutekėjimo pagimdžiau po 12 val. suveikus skatinamiesiems) Greitoji lėkė 160 km/h ir greičiau, vyras iš paskos su mašina. felčerė jau manė kad teks priimt gimdymą, nes sąrėmiai kas 2min prasidėjo. Dar lyg tyčia įvažiuojant į Klaipėdą kai kurie vairuotojai net nesiruošė trauktis iš kelio, nors važiavom su švyturėliais ir sirenom. Pagaliau priėmimo skyrius, formalumai sutvarkyti, mus su vyru palydėjo į gimdymo palatą. Akušerė prakirpo vandenmaišį, pagaliau nutekėjo tie mano lauktieji vandenys. Skausmas nežmoniškas, nebegirdžiu, nebematau nei kas sakoma, nei kas daroma. Net nebeprisimenu kaip įsiropščiau į tą gimdyklos lovą ir... vienas du trys... ir garsus garsus klyksmas, po kelių sekundėlių Saulytė jau ant mano krūtinės. Niekad nepamiršiu tokio rimto ir protingo jos didžiulių didžiulių akių žvilgsnio... Labai dėkinga vyrui, kad jis buvo šalia tokiu labai sunkiu ir kartu tokiu nuostabiu momentu

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:09

bitemaja

SUSTRESAVES SVOGERIS

Lieka kelios savaites iki gimdymo visi labai laukia tuolabiau,kad niekas neitariam kas ateis i musu seima berniukas ar mergyte.Mat musu bitute labai jau slepesi.Dauk kartu derejomes su svogeriu kas bus,as sakiau jauciu,kad mergyte,o jis ne bus berniukas.Viena diena sakau gana susilazinam del ydomumo,nera problemu gerai jis sutinka,is ko na is ko butu galima,gerai lazinames is sampano bonkes(ji dar taip ir stovi pas mane balkone ).Na ka musu puziuko terminas GRUODZIO 31d.Labai viliames persokti tuos metus.Pagaliau atejo termino diena,kaip ir butu laikas bet dar laikomes, puskuojam.Visi renkames svest naujuju metu pas svogeri ir jo seima i namus.Busimas tetukas nenustyksta vietoje,i burna neima ne laso alkoholio,nezinia kada teks sest uz vairo,vis iseina laukan uzkuria pasildo masina,bijo kad prireikus vaziuot gali neuzsikurt.Na ka arteja 12val,su nekantrumu visi laukia,liko kelios minutes visi ima skaiciuoti vienas,du trys SU NAUJAIS!Musu puziukas issilaike VALIO!Kita diena visi issiskirstem namo.sausio 1d. naktis puse keturiu ryto kazkokie itartini skausmai jauciu,kad tuoj vaziuosim,bet dar laukiu,zadinu vyra,bet vel praeina nebezinom ka daryt,zadinam ziogiuka,tuometu beveik 3m suneli,aprengiam ir vyras ,palikes salia telefona veza mazyli pas mano mama i kaima.Vis skambina ir klausyneja kaip sakau baigia prait,gryzo,taip praslinko visa naktis.Praejo.Skambinu savo gyditojai,pasakiau viska sako atvaziuokit apziurai,nuvaziavom,ogi kaklelis jau 3cm.Laukit tai gali prasideti labai greit arba net po savaites,jei nepagimdysit SAUSIO 6 atvaziuokit i ligonine.Ka daryt ziogiukas negali likt ilgai pas mama ji dirba,na ka susiskambinu su sese ir svogeriu,priima visi vaziuojam pagyvent pas sese vel tase i masina ir pas juos.Taip ir laukiam.Praejo beveik visa savaite,o gimdymo pozimiu nera,vaikstau kaip isprotejus,sake kad vaiksciojimas greitina gimdyma.Na ka naktis is SAUSIO 5 i SAUSIO 6.sutarem su svogeriu,kad jei kas saukit ALIARMAS ir vaziuokit.Taip ir buvo keluosi ziogui duoti atsigerti nueinu i virtuve ipilu vandenuko,ogi staiga nubega vandenys man paciai.zvilgteliu i laikrodi ant duines lygiai 2val30min.Dar lukteriu pradeda skaudeti,begu zadinu vyra,vyras dar pilnai nepabudes klausia ar dabar tikrai.Saukiu TAIP.Soka is lovos ir paklauses ka padet bega kurt masinos,ir nest tase,o as nuejau i svogerio kambari ir kaip sake saukiu-ALIARMAS .Mano sesuo nesureguoja ir dar neatsibunda,o svogeris po triusikais bega i apacia padet mano vyrui,as einu i vonia pasiruosiu,lipu apacion svogeris drebanciom rankom,po triusikais,pjausto desra ir valgo,tik speju nulipt ciumpa mane sodina ant kedutes ir nesustodamas klausynet kaip as jauciuosi auna man batus,velka palta ir net pirstines apmauna.Isveda laukan isodina i masina ir vel drebanciom rankom ruko cigarete.Saukia vaziuokit ir negalvokit apie nieka kita ziogiuku pasirupinsim SEKMES.Isvaziuojam,pazadinam priimamojo sesele,sakau gimdau susauke ka reikia paruosia gimdymo palata liepia daug vaikscioti,vyras laiko mane padeda vaiksciot,atbegusi akusere sako vienu metu gimdot trys moterys,apkabina mane paglosto sako tu dar saunuole laikykis,tu paskutine,girdziu kaip saukia o po to leliuko verksmas,kitur vel sauksmas ir kudikio verksmas,saukiu kada gi man,atejo mano eile vienas du dar dar,o stai ir grazi MERGYTE.Guledama apsiverkiau ir vis nenustojau kartot MERGYTE MERGYTE MERGYTE...Musu BITUTE gime SAUSIO 6d.6val ryto,4kg400g.Sakau musu KARALIENE arba VELNIUKSTE.Stai taip musu Rugilyte(tecio praminta BITUTE) isvydo pasauli!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:29

Vitlija

Didelio žmogaus ilgas kelias

Balandžio 27. Praėjo rusiškas pasninkas, švenčiame Velykas. Susirinko visa šeimyna, stalas prikrautas valgių, visko norisi, o negalima. Einu ieškot kokių vaisių, akį pritraukia desertinio stalo centre karaliaujantis ananasas. Galvoje viena mintis - skatina gimdymą� Toliau vartau smegenėlių užrašinę�50 gramų ko nors stipresnio ir geras pasimylėjimas J Prašau papjaustyti tą skanėstą ir prižadu rytdienai pagimdyti. Išgerta šiek tik raudono vyno�vyrui padovanota meilės naktis. Gulamės ilsėtis ir vyras taria�na va šventės praėjo gali rytoj ir gimdyti. Aš nusišypsau ir užmerkiu akys. Pro miega jaučiu - pilvą riežia�na galvoju prisivalgiau ananaso dabar iš tualeto neišlysiu. Bet skausmas dingsta�kažkiek tai laiko ir vėl�Juokai juokais o gal tikrai sąrėmiai?! Vyras miega - netrukdysiu, gal suklydau, bet visa ko einu susidėt smulkmenų, gal ką pamiršau. Įsimetu porą keksiukų, pati sau nusišypsau�o skausmas vis kartojasi ir dažnėja. - Na kelkis... Sakei galima gimdyt?�Važiuojam J Vyras pašoka! Važiuojam! Mašina užstatyta! Skambinam švogeriui! Gatvės tuščios - 1 nakties. Privažiuojam gimdymo namų, tylu, niekas rodos mūsų nelaukia. Kur įėjimas?! Durys užrakintos. Kur skambutis?! Ar priimsit? - klausiu miegančios seselės�- Priimsim taria ji. Dokumentai užpildyti, atsakyta į krūvą klausymų. Apžiūra - 3 cm.atsidarymo. - Persirinkit čia, jei neturit savo naktinių, tai duosim. Klizmą turit?� - Ne� - Tualetinio popieriaus turit?� Man akys ant kaktos�gėda�. neturiu�visą ciumodaną daiktų prisikrovus turiu, o vat popieriaus neturiu� Na pagaliau formalumai sutvarkyti�guliu gimdykloj...vyras šalia�laikrodis ant sienos skaičiuoja sekundes�tik tik tik� Prieina daktarė. Apžiūri�- dar anksti�gulėkit ilsėkitės. Praeina valanda�vėl apžiūri�anksti. Skausmai pakenčiami, pagimdysiu. Juokus varau - Spėsiu dar pusryčiams J Skausmas stiprėja, pykina �vėmiu � vėl valanda praeina ir dar viena ir dar. Laikrodis vis tiksi�tik tik tik � Jau nebejuokinga. Praėjo 6 valandos! Pykina �vėmiu � Skausmai nebepakenčiami atsidarymas sustojo - 4 cm. Klausymas - Paleidžiam vandenys ir skatinam gimdymą, ar porą dienelių palauksit patologiniam skyriui?� - Skatinam! Taip kenčiu nebegaliu daugiau. Vyras prieštaravo nuskausminamiesiems, bet pažiurėjus į manę nusprendžia�- leiskit į raumenį. Kaip gera�.galime tęsti. Paleidžia vandenys�skatina gimdymą. Na nieko sau sąrėmių stiprumas! Skauda! Ir vėl pykina� vyras žalias�Kenčiu�.kvėpuoju�staugiu�rėkiu! Taip, dar porą valandų�atsidarymas 5...6...7...vėl sustojo. Rėkiu - Epiduro!!! Kažkas tai lekia ieško anesteziologų. - Visi užimti � laukit. Laukiam�skauda...laužau vyrui ranką, vartausi�bandau atsistot�atsigult ant šono�dar labiau skauda�geriau gulėsiu ant nugaros�Pagaliau atėjo anesteziologai�epiduras�gyvenimas gražus. Žiūriu į laikrodį�aš nei pietum nespėjau? Vyras nusišypso. Ir vėl apžiūra�vaikelio galva šone� gerai neįsitaisė�vaikas didelis nepagimdysit pati�Konstatuoja faktą - Cezario pjūvis. Galvoju - darykit ką norit,nebegaliu daugiau. Važiuojam į operacinę�epiduras praeina�.vėl sąrėmiai�staugiu�.rėkiu�verkt nebeišeina�bent jau ašarėle paleist gal palengvėtų. Vyrą ramina - pusvalandis ir turėsit lelių. Suleidžia kažką tai į epiduro kateterį�kažkieno tai šiltos rankos glosto galva �ramina�ir vėl gyvenimas gražus� Daktarai pradėjo savo darbą. Guliu o virš manęs lempą, su daug lempučių kurių apvadėliuose kaip veidrodi matau kaip pjausto�kraujas�daug kraujo. Juokauju - Jums lempas pakeist reikia�viską matau J� - Užsimerkit. Užsimerkiu ir girdžiu, kaip chirurgai apie kažką tai plepa�savo reikalus aptarinėja. Galvoju - tik jus nieko ten nepamirškit iš savo instrumentu. Stumia kažką tai�palengvėjimas�pilvas tarsi tuščias. Ir štai taip ilgai lauktas verksmas ir daktaro žodžiai. - OHO meškinas! 4590 gramų 55 cm. Nusišypsau ir galvoju�.Didelio žmogaus ilgas kelias� kuris truko 15 valandų.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:17

Aisteka

Ne taip! Bet kaip visada!
Sveikutes,ir as norejau papasakoti savo gimdymo istorija, kuri labai buvo netiketa . Kaip visada ne taip,kaip noretusi. Mano gyvenimas kartais atrodo is salies ziurint toks gana juokingas. Ta prasme, kad jis mane nubloske ten,kur net nesvajojau, bet pataike, esu laiminga. Kartais jauciuosi lyg marijonete, nes visai nieko planuoti negaliu, turiu nusiteikti tiesiog staigmenom,siurprizams ir gyventi visai neramiai . Kai jau pastojau, tai taip ir laukiau kokio juoko, kuri iskres man likimas. Nestumas buvo pakankama sklandus, turejau savo daktare Kedainiuose,pati gyvenau Telsiuose, dirbau Siauliuose, o studijavau Klaipedoje. Zodziu visa nestuma gyvenau ant ratu,pati dirbau turizmo srity, todel tos keliones buvo tiesiog gyvenimo budas. Tas pats ir isejus i dekretines, gi kaip smagu !!! Galesiu keliauti pas draugus! Kiek laisvo laiko, visi 2 menesiai. Valioooo. Jauciuosi puikiai, pilvas nat nosies didziausias, daktare vis saukia,kad svorio per daug priaugau, bet taigi nebadausi . menesi skirsiu savo malonumams,o kita menesi vaziuosiu i Kedainius ir lauksiu tos dienos,kada jau ateis laikas. Kol kas vaikas apsivertes ne taip kaip turetu,zodziu visai dar nepasiruoses, galim ramiai gyventi. Vasario 28-tos dienos rytas, reik lekti pas drauge i Kursenus. Vos prasibraunu i autobusa,atgal namo reik vaziuoti lygiai taip pat. Zodziu keliaujam ir mums nesvarbu,dar i maksima kokios desreles pagrauzti reikejo uzsukti ir va STOP, cia ir prasidejo. Vidury Telsiu Maksimos vandenys nubego, ne siaip sau lasiukas,o daugyyyyybe ...vyrui skambinu,kad jau viskas,mano daktare tai Kedainiuose.Telsiuose negimdysiu ne ne neee. Isterijos,asaros,juokas,zodziu viskas vienu metu. O daiktai nesudeti,tai dialogas su vyru buvo toks mazdaug: - Ka ideti? - Nezinau. - Tai kazka reik paimti? - Dek ka randi. Per ta skubejima,prisidejom visai nereikalingu daiktu,o tokiu kaip pakrovejas aisku nepasiemem. Aijj dar vyras pasieme deki, kad jei ka jis mat gimdyma pats priims . ir isvykom i Siaulius. Siauliuose patikrino ar viskas tvarkoje vaikeliui, o sirdis mano jaute,kad reik vaziuoti gimdyti pas savo daktara i Kedainius nors tu ka , paklausiau savo mazylio ar iskes, sako viskas tvarkoje tevukai ,vaziuokit. Dar pasitarem su daktare,tai sako turit suspeti,nebe taip jau ir toli. Na ir toliau musu kelione tesesi,kol pasieme galutini taska. Pasitiko musu jau be galo didelis kolektyvas baltais chalatais. Daktaras is karto nusivede i kambariuka patikrinti visus ten tuos reikaliukus, drebanciom rankom daro ekospkopa ir sako: - dirbu daug metu, bet kad tokia diagnoze atvyktu moteris...vandenys nubege, vaikas neisnesiotas, neaisku ar apsivertes ir dar per visa Lietuva pravaziavot . Gi ziurim ka turim. Aciu dievui viskas gerai, vaikas pasirodo apsivertes, viskas su juo ten normaliai, daktare apsiriko,kad jis turejo gimti veliau, nes pagal savo ugi ir svori buvo kai normalus naujagimis. Leidziam skatinamuju ir gimdom. Ir prasidejo smagioji dalis. Istikruju smagioji dalis . Zinot kodel?Nes vyko lazybos?Kokios?skatinamuosius suleido apie 22:30 vasario 28-tos dienos vakaro. Kada vaikas gims?ar spes vasario 28 gimti?ar vesim gimtadieni kas keturis metus ? Tai bent buvo juoko. Taigi mazylis pasirinko unikalia data, gime kiausiniene (berniukas) 00:55 jau vasario 29 d. Tai metuku jubilieju svesim po 4 metu, amzinai jaunas . NE TAIP KAIP VISIEMS,kuriuos pazystame. Gime vakare, tad davem Vakario varda, na siaip patiko. Taigi tokia ta istorija,gana daug adrenalino buvo,ypac teveliui. O as jauciau,kad tai dar vienas gyvenimo pokstas,kuris man neisvengiamas. Viskas ne taip! Bet kaip visada!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:29

Delfi

isejo

iki šiol negaliu sulaikyti ašarų. pries 11mėn. pasigimdžiau nuostabų sūnų,kuri visi tiesiog dievina. išbandžiau įvairių kontraceptinių priemonių,bet pakeitusi ginekologe pasirinkau spiralę,2007m.spalio mėn.vizitas pas ginekologe dėl spiralės įdėjimo,viskas tvarkoj,su vyrų nusprendėm,kad po kokių 3metelių gandro prašysim,kad atneštų dukrytę. Bet.... Gruodį sužinojau,kad esu nėščia apie 5sav. apstulbau ,kad su spirale įmanomi,tokie dalykai. Daktarei nespėjus pasakyt,man nei žodžio surikau NEGIMDYSIU,bet ji manęs nesiklausė,liepę eit pasitart su vyrų,dėl tolimesnių veiksmų. Gimdyt nenorėjau,nes gyvenam pas tėvus mūsų būstas remontuojamas ir reikalauja labai didelių lėšų. Vakare pranešiau vyrui,jis šia naujiena tikrai neapsidžiaugė buvo daug triukšmo,dėl to ir daktarė kaltinom ir save,kad spirale pasitikėjom,apie išvalymą galvojom,bet atėjo šventės. Naujųjų metų nakti pajutau keistus skausmus,maudimą pilve,nelabai kreipiau dėmesį,nes ir su pirmuoju taip nutikdavo. Viena vakarą su vyrų kalbėjom ir nusprendėm: Auginam vieną užauginsim ir kitą labiau stengsimes ir viskas bus gerai,pradėjom kalbėti,kad tai bus dukrytė,kuri turės vyresnį broliuką,kartu žais. Net vardą pradėjom galvot ir nusprendėm,kad bus Paula arba Paulina. kadangi nusprendėm gimdyt,tai ir pas daktare reikia keliaut,pažėjo ekoschopu mane pasakė,kad viskas labai buvau laiminga,pajutau,kad beprotiškai mylių ta mažą būtybę po savo širdimi. po kelių dienų pradėjau kraujuot,skausmai....... 2008-01-08 daktarė pasakė,kad šiam vaikučiui nelemta išvysti pasaulio gimda stumia vaikuti lauk,kaip svetimšalį,nep0amenu tiksliai kaip ji sakė,nes tą akimirka aplink mane sugriuvo visas pasaulis. Dėl mano pačios sveikatos reikalingas nėštumo nutraukimas. guliu palatoje ir prašau,kad neatimtu iš manęs dukrytės,vyro akyse matau ašaras ir didelį susirupinimą. Vyras pasakė,po kiek laiko turėsim nuostabią dukrytę,bet dabar darykim ką reikia daryt,nes nenoriu netekti netik vaikelio,bet ir tavęs...... Kai prabudau supratau,kad po savo širdimi nieko nebėra,esu tuščia žinojau,kad namuose laukia sūnus ir dėl jo turiu būt stipri. Kaltinu save,kad nepamilau šio kūdikėlio iškart,kad nenorėjau jo,nemylėjau. o kai pamilau,jau buvo per vėlu angelėlis išėjo..... Rašau,ne dėl užuojautos,o noriu pasakyt kitoms,kad pamilkite savo vaikutį iškart apie jį sužinojusios,nes kitaip kaltės jausmas eis kartu su jumis.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:48

Edita m

per gimdyma valgyt norejau

kiekvienos mamytes yra savo gimdymo istorija, taip pat ir mano... ne uz kalnu man turejo buti egzaminas kad gauciau diploma. Penktadienio vakara gulejau ir mokiausi, vyras buvo isejes pas drauga. Staiga jauciu kad is menes bega, ir gan stipriai, greit paskambinau vyrui kad atvaziuotu manes ir nuvestu i ligonine, visa laime kad buvau sukrovusi tase i ligonine. Turejau gimdyti po 2 savaiciu ir buvau isitikinusi kad gimdysiu laiku kita diena po egzemino, bet... atvaziavom i priimamaji, kol sesele uzpilde popierius, dar klausinejo kazkius durnus klausimus, na dabar tikslei neatsimenu... Nuveze mane i gimdymo palata, akusere pajunge aparata kad ziuretu, stebetu saremius. O as guliu ten juokauju su vyru,nusisneku, o jis mano sako kad nusiraminciau juk tuoj gimdysiu, jis buo gal daugiau isigandes negu as Veliau nuvede pas ginekologa, jis apziurejo ir klausia kodel gimdau, tipo 2 savaitem per anksti, as pagalvojau tai ka man dabar atgal sukisti ta vaika... o veliau pasake kad jau nemazai prasiveres kaklelis ir kad gimdysiu neuzilgo.. jau palatoj po kiek laiko vaikstau, ant kamuolio sedziu, vel vaikstau, ir ziuriu kad gimdau nebegaliu.. as sakau savo vyrui kad gimdau, kad eitu kviest sesele ar dar ka, , tuo metu buvo ir daugiau gimdziusiu,, bet nieks netiki kad as galiu taip greit pagimdyt, o ypac pirma karta... o kai atejo apziurejo sako, kad galvyte matosi Paruose tada greitai gimdymui viska ir liepe stumt, kaj ipusejau iki tiek uzsinorejua valgyt, sakau daktarei, o ji juokiasi is menes su vyru ir seselem, ir vel teko stumt. pagimdziau nuo vandenu nutekimo per 4 valandas, bet kokia palaima kad pagimdej, taip lengva, gera.. bet tada taip purciausi ir net nezinojau nuo ko. Stai ir apziurejo mano dukryte truputi svoris mazokas buvo, beveik 3 kg. veliau as akusere uzpuoliau gausybe klausimu apie mazyle po gimdymo man taip nieks valgyt ir nedave, jau buvo naktis, o ryte gavau tik 9 val pusryciu...

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 11:04:03

vitule

Niekada negimdysiu pirmadienį

Viskas vyko daugiau kaip prieš tris su puse metų, bet viską atsimenu lyg būtų buvę vakar... Taigi, po nesėkmingų dviejų nėštumų pastojau. Ilgai tylėjau apie šį stebuklą, žinojo tik vyras, mama ir seserys, galvojau vėl bus tas pats, neišvys ir šis mažylis pasaulio. Slapta tikėjau, kad bus mergaitė, bet visi požymiai buvo berniuko, bet man buvo nesvarbu kas, kad tik turėčiau tą išsvajotą mažylį. Echoskopai nerodė kas bus, 5 mėnesių Vilniuj genetikos centre pasakė, kad lygtai mergytė, o galutinai patvirtino klinikose 32 savaičių. Visą nėštumą pravaikščiojau kaip su gresiančiu, visi ant rankų nešiojo, o aš ėjau kaip tankas. Kažkaip turėjau tokį įsitikinimą, kad tikrai negimdysiu pirmadienį, nes sesuo ir vyras gimę šią dieną. Ir kaip dainavo toks nelaimingas krokodilas: VIDNA V PONIEDIELNIK MINIA MAMA RADILA. Gimdymo terminas buvo nustatytas sausio 27-29 dienomis, galvojau bus močiutei dovana gimtadienio proga. Gimdysiu 28-tą. Nieko panašaus. Sausio 27 diena nuėjau eilinei apžiūrai, tiksliau jau įtariau, kad kažkas bus. Žinoma, pirmadienį guldom,- toks buvo gydytojos atsakymas. Daiktai jau seniausiai sukrauti laukė spintoje kol bus panaudoti. Savaitgalis. Šeštadienis. Sausio 29d. Apie pietus nuvažiavau pas tėvus, kadangi brangiausias dirbo ir nebuvo ką veikti. Pavalgėm. Ir kažko labai dažnai pradėjau į WC traukti. Iš pradžių kas pusvalandį, vėliau kas 15 min. Kažkas negerai Mama prigrdė arbatų, guliu lyg ir aprimsta, bet po kiek laiko ir vėl tas pats. Jau, galvoju, prasideda. Paskambinau vyrui, kad namo negrįšiu, kad laukiu jo po darbo pas tėvus. Grįžta brangusis, su mano tetuku nuvažiuoja namo, surenka mano ir lėlytės rupštikus. Einam miegot. Naktį vėl pasilakstymai pas nykštukus kas valandą. Sekmadienis. Sausio 30 d. Apie pietus neapsikentusi ir nuslabusi nuo bėgiojimų skambinu gydytojai. Vyras šuoliuoja į vaistinę, parneša vaistų. Viskas normoj. Į vakarą išleidžiu vyra į darbą ir perspėju, kad būtų ryšio zonoj, nes negali žinot. Pažiūrim Teleloto (per kurį mano mažoji taip reikšdavosi, kad ojojoj, pilvas į visas puses duodavosi ) ir atsigulu. Grįžta brangusis po darbo, dar pašnekam, kad iš ryto veš mane į ligoninę ir einam miegoti. Pirmadienis. Sausio 31d. 2 valanda nakties. Keliuosi į WC. 3 valanda nakties. Keliuosi į WC. Puse keturių. Veiksmas kartojasi. 4 valandos. Vėl tas pats. Mama atsikelia ir sako: Gal jau? Sakau: gal ir jau. -Tai ar skauda. -Biškį. -Tai skauda ar ne? -Kažkaip keista,- sakau. Nueinu po dušu ir 5 valandą skambinu gydytojai ir kviečiamės greitąją. Nuveža mus su vyru į Mažylį. Sąrėmiai jau kas 5-10 minučių kartojasi. Vandenys dar nenubėgę. 6 valanda. Atvažiuoja gydytoja, mane ir vyruką paruošia gimdymui. Nuveda į gimdyklą. Laukiam sąrėmio, kad pažiūrėt kiek atsidarymas. Guliu, svajoju, skausmai lygūs 0. Gydytoja klausia ar jaučiu ką nors. Sakau: Ne. Ji pasižiūri į mane tokiom akim ir sako tau čia jau rimtas sąrėmis. Aš jai sakau man namie ir baisiau buvo. Ji dar labiau išpučia akis. Kaklelis atidaręs 6 cm. Klausia ar reiks epidūro. Sakau kad dar kaip ir nereikia, jei reiks pati paprašysiu. Prakerpa vandenis. 7 valanda. Guliu burbulinėj vonioj ir pletkinam su vyru. 8 valanda. Išlipu iš vonios, pajungia aparatus ir paguldo ant stalo. O man niekas nesidaro. Jei ir užeina koks skausmelis tai tik taip kaip į pirštą kad įsiduri. Apžiūri, sako JAU. Kas jau? Jau gimdai. Nu gerai,- sakau. Buvo puse devynių ryto. Po ilgų mano pastangų ir nesėkmingų stūmimų (savaitgalio pasilakstymai savo padarė) į gimdyklą įvežamas vakumas. Mano akys pasidaro kaip traktoriaus lempos. Na jau šito tai jau man nereikia, galvoju. Tarpai tarp sąrėmių 5 min. Gydytoja su akušere dar pasijuokia, kad gerai leidžia atsipūsti leliukas. Iškviečiami vaikų gydytojai ir dar papildomai gydytojų ginekologų akušerių. Mano akyse tamsa. Vyras nustumiamas į antrą planą, nes nebelieka vietos prie manęs. Ir atėjęs jaunas daktariukas spustelį mano pilvelį. Akyse prašviesėja. Ir tokia lengva pasidarau pati sau. Galvoju: NA JAU VISKAS. 9.16 Dar vienas stūmimas ir pasigirsta niurzgėjimas. Akušerė uždeda ant krūtinės mano ilgai lauktą žmogutį. Sako dukrytė. EVA,- sakau,- mano Evutė. Pasveria, pamatuoja, aprengia ir atiduoda tėčiui. O tėtis sėdi ir ašarą braukia , tada ir aš apsibliaunu. Bet neilgam. Būnu užmigdyta sutvarkymui. Prasibundu intensyvaus sekimo palatoj, o mano zuikelis pas tetuką ant rankų guli ir net garselio jokio neišleidžia, įmigusi mergina po didelio darbelio, atėjimo į šį pasaulį. Štai koks buvo tas mano stebukliukas, mano Eva, kuri vis tik gimė pirmadienį.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:32

*zivile*

Greitas ir lengvas mano pumpurėlio gimimas

Ir tau, mano pumpurėli, noriu papasakoti tavo gimimo istoriją... Greitai, netikėtai, bet lauktai atsiradai mamytės pilvelyje, greitai, netikėtai, lengvai ir labai laukiama atėjai į šį pasaulį... Šeštadienis. Liepos 12. Atsikėlėm po saldaus pietų miego su tavo sesute. Po truputį ruošiamės važiuoti į sodą. Yra apie šešta valanda vakaro. Karšta, tvanku, saulėta, tik lauke ir būti. Staiga keistai sutraukia pilvuką. Jausmas panašus į tą, kuris buvo per paruošiamuosius sarėmius, bet kartu ir kažkoks kitoks. Šiek tiek paskauda, bet labai jau nestipriai. Nueinu į dušą. Jei tai tikrieji sarėmiai, po dušo turėtų sustiprėti, jei ne - nurims. Nestiprėja, bet ir nenurimsta. Kartojasi kas 3-4 minutes. Gal JAU? Dėl viso pikto pasiimam sukrautas į ligoninę kuprines, sutariam, kad Kotryna pabus pas močiutę. Skambinu mamai, pasakyt, kad nežinau ar gimdau , bet į sodą nebevažiuosim, važiuosim į ligoninę, pasitikrinsim ir žinosim, jau ar ne . Ima juokas. Juk jau turiu patirties, jau turėčiau žinoti kas su manim vyksta, bet kad labai jau nerimtas tas skausmelis. Pakeliui į ligoninę pajuntu rimtesnį sarėmį, tačiau po to 13, vėliau 14 minučių nieko nejaučiu. Kurį laiką sėdim su vyru mašinoj prie priimamojo, nes nedrįstu eiti su tokiais nerimtais ir nereguliariais sarėmiais. Vėliau nutariam pasitikrinti jei jau atvažiavom. Šiek tiek po 19 val. nedrasiai pasibeldžiam į priimamojo duris. Atidaro maloni moteris. Sakau "lyg ir gimdom, bet nesu tikra". "Ateikit, išsiaiškinsim " -sako ji . Klausom tonusiukus, girdžiu, kaip plaka tavo širdutė - taip miela klausyti. Apžiūri gydytoja - 4 cm. Reiškia gimdom. Skambinu mamai, sutariu, kad pabūtų su Kotryna, kad ją pamigdytų. Tai pirmas kartas, kada manęs naktį nebus namie, šalia jos, pirmas kartas kai kelias dienas jos nematysiu. Persirengiu savo naktinukais, kuriems pati taip kruopščiai nėriau raištelius , mus nuveda į 3 gimdyklą. Klausom tonusiukus, registrujam sarėmius. Kaip sako rezidentė, kol kas tik žaidžiam, o ne gimdom. 20:30 val. nuleidžia vandenis, kad prasidėtų rimtesni sarėmiai. Akušerei sakau, kad norėčiau suspėti iki vidurnakčio. Ji pažiūri į laikrodį, - "žiūrėsim" - pasako, turbūt nelabai tikėdama, kad spėsim. Sarėmiaujam. Vaikštinėju po palatą, skausmas jau stiprus, bet dar pakenčiamas. Apima šioks toks nerimas, juk didelis darbas laukia. Žiauriai noriu šokolado, bet negalima . Per sarėmius vyras paspaudžia juosmenį, tai sumažina skausmą. Sėdžiu ant kamuolio, vėliau jau ir tai nepadeda. Sarėmiai kartojasi dažniau nei kas minutę ir jau labai skauda. Bijau, kad neužteks jėgų stumti, jei taip dar ilgai tęsis, todėl prašau nuskausminamųjų. Jau greit 22 val. Vėl pajungia aparačiuką, rodantį tonusiukus ir sarėmių stiprumą. Pasak akušerės, kad pažiūrėtumėm, ar ikrai man taip jau labai skauda. Atsigulu ant šono. Prakenčiu eilinį galingą sarėmį. Jaučiu artėja kitas. Tačiau be skausmo juntu ir tai, kad noriu stumti! "Noriu stumt!" sakau vyrui. "Tikrai?" - klausia. "Noriu stumt!" - kartoju. Vyras nubega ieškot gydytojos. Matau, kad atbėga krūva personalo - gydytoja, rezidentė, akušerė, sanitarė. Akušerė liepia gultis ant nugaros, bet negaliu net pajudėti. Rezidentė pakelia mano koją, išgirstu "dabar taip: jokių epidūrų, pilnas atsidarymas, gimdom!". Paaiškina, kad atėjus sarėmiui reikia įkvėpti oro, o po to iš visų jėgų stumti. Sarėmis, stumiu, kažkur į žandus. Antras - stumiu, "gerai, stipriau stipriau" girdžiu. Norisi riestis į kamuolį, skauda, bet liepia remtis kojomis į lovos atramas ir stumti į priekį. Vėl sarėmis, stumiu kiek tik galiu. Viskas, jau baigsiu, jau noriu įkvėpt. "Galvytė, tuoj išlįs galvytė - išgirstu vyro žodžius. Tą sakė ir gydytojos, bet išgirdau tik jį. Atsiranda jėgų ir stumiu dar. Matau galvytę, matau savo mažutės galvytę! "Dabar palauk, nestumk" girdžiu. Akušerė suima mažylę. "Vėl stumk, stipriai!" - girdžiu gydytoją. Stumiu, iš paskutiniųjų stengiuosi. Ir pamatau kaip gimsta mano mažutė! "22:14" - užfiksuoja laiką gydytoja. Pasidaro lengva lengva, tarsi ranka kas būtų nuėmęs skausmą. Išgirstu jos verksmą, man paduoda mano angelėlį. Kokia tu graži, kokia kvepianti, kokia miela, mano mažyte! Aš tave labai labai myliu! Taip ilgai laukta, pagaliau guli mano rankose! Tėtis nukerpa virkštelę. Kaip gera, jau turim savo pumpurėlį, savo mergytę. Kaip gera vėl būti mama!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
 



Puslapiai 1 2
 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą