Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Konkursas: Mano gimdymo istorija Dalintis

Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Puslapiai 1 2
    Mano gimdymo istorija 2008 m.  
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:07

Klaiduko mamytė

Visdelto berniukas!:)

Nuostabiausias - graziausias ir isimintiniausias ivykis gyvenime! tai Pastojimas-nestumas ir gimdymas:) Viskas viename! kai dar net nebuvau pastojusi visada galvojau-kad jei kada tapsiu nescia tai pirmas vaikutis bus berniukas! na kazkodel sirdis taip sake:) Na greitu laiku taip ir atsitiko, jog pastojau:) oi dziaugsmo buvo pilna-nes buvo planuotas vaikelis! Pirmais nestumo menesiais ejome pasidaryti echoskopija ir is smalsumo teiravausi, gal daktaras mato kas auga mano pilvelyje - berniukas ar mergyte?! tai jis dave 95proc-jog berniukas, ne nelabai viska aiskiai mate! bet kai ejome pasidaryti echoskopija gale nestumo menesiuku - kita daktare pasake: jog 99proc jog gims mergaite!!! siek tiek buvo apmaudu, bet nebuvo taip kad nenorejome mergaites- bet kazkaip visus tuos menesius isigilinom , jog va gims berniukas, o stai jau pabaigoje pasako, kad mergaite!:) taciau kaip ir visiems teveliams svarbiausia yra, kad gimtu sveiki vaikuciai! Gimdymas buvo sunkus, nes didelis vaisius buvo! Buvo ir plysimu ir kirpymu:( gimdymas truko apie10valandu! ( gimdziau pati, be jokiu nuskausminamuju ir pan. Ir stai ta laimingiausia akimirka pasaulyje-kai vaikutis isvydo dienos sviesa!:) kai vaikuti pasvere, apvyste - tai as tik tada paklausiau kas gime? ir kai akusere pasake-kad berniukas su vyru negalejome tuo dar patiketi:) buvo labai dziugu, neapsakomai miela. Sunelis gime 4kg 200gramu 56cm. tikrai nemaziukas! esame dabar labai laimingi! suneliui dabar jau 2metukai ir 7menesiukai! oi koks aktyvus vaikas:) p.s bet sunelis turi mergaitiska iproti - patinka pasidazyti lupytes galvojam kad ir turejo buti mergaite, bet musu norejimas ir galvojimas apie pirmaji vaika berniuka tikrai gali buti tikrove!!!! tai ir yra tikrove!!! Moterys tikekime savo nuojautom! jos tikrai irodo, jog jos mus nenuvilia! Linkiu visoms svajoti ir buti paciom laimingiausiom motinom pasaulyje!!!!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:02

Amiletta

Gimiau angelų sargų dieną

Sveiki. Mano vardas Kamilė. Jau žinojau, kad mane taip vadins, vos tik atsidūriau mamytės pilvelyje. O gal man tas vardukas buvo parinktas ir dar anksčiau? Nei mamytė, nei tėvelis nesitikėjo, kad sumanysiu pas juos nusileisti nuo debesėlio būtent vieną gražią sausio dienelę. Pati nusprendžiau, kad dabar kaip tik tam palankiausias metas. Būtumėt matę kaip nustebo mama pamačiusi dvi rausvas juosteles pasidariusi testuką. O tėvelis? Kai mama atbėgusi jam viska išpyškino, tai jau tooookia šypsena nusišypsojo, kad supratau, jog tikrai būsiu laukiama ir mylima dukrytė. Aišku, jie dar nežinojo, kad man reikės pirkti rožinės spalvos rūbelius, o tėvelis turės mokytis pinti kasytes. Prasidėjo patys sunkiausi laukimo mėnesiukai. Pati to nenorėdama, verčiau mamą kiekvieną dieną draugauti su klozetu. Bet aš tikrai tikrai dėl to nekalta! Ir mama tai suprato, nes nepaisant to, vis jausdavau mamytės šiltą rankytę uždėtą ant mano namelio... Girdėjau, kaip mama man dainuoja daineles ir seka pasakėles. Kalbina, kad esu labai laukiama ir mylima jos atžalėlė. Dienelės bėgo, o aš vis augau. Mano namelis darėsi vis ankštesnis, todėl karta netyčia stuktelėjau mamytei. Pajutusi tai, mamytė net apsiašarojo iš laimės, todėl vėliau darydavau tai vis dažniau ir stipriau. Su kiekvienu spyriuku, mama vis paglostydavo savo pilvuką- ir mane jame. Kai daktarai norėjo pažiūrėti, kas gi aš esu, ar mergytė, ar berniukas, suspaudžiau kojytes, bet vistiek įgūdusi akis pamatė, kad tėveliai berniuko tikriausiai nesulauks. Bet mamą tai aš apgavau, nes ji visą laiką laukė berniuko. Turėjau gimti rugsėjo pabaigoje, tačiau man pas mamą buvo taip šilta ir gera, kad nusprendžiau užtrukti šiek tiek ilgeliau. Bet pamačiusi, kaip tėveliai manęs laukia, pagalvojau, kad jau būtų kaip ir laikas pasirodyti Juk tiek gerybių man pripirkta ir pridovanota. Mama vis pastumdydavo mano (dar tuščią) vėžimėlį, o tėtis vakarais vis kalbindavo, kad pagaliau ateičiau pas juos. Ir pagaliau tai įvyko! O savo ilgą ir alinančią kelionę pradėjau spalio 1-os dienos vakare. Mamai vis pamausdavo pilvuką. Ji nieko neįtarė, kol nepradėjo skaičiuot kas kiek laiko kartojasi skausmai. Ji jau buvo ligoninėj, todėl pasikvietė seselę ir ši pradėjo matuoti mano širdelę. Viskas buvo gerai. Tuk tuk, tuk tuk... Mama tai girdėjo, tėtis taip pat, o aš taip norėjau kuo greičiau atsidurti jų rankose... Mama vis kentėjo, kol spalio 2-os dienos ryte neperkėlė jos į gimdyklą. Aš vis stūmiausi į priekį, bet dėja, mano galvytė tokia didelė, kad netyčia užsikabinau ir negalėjau pralįsti. Tai truko kelias valandas, o mama vis kentėjo. Tėtis laikė ją už rankos, kėlė, nešė, sodino ant kamuolio, vėl kėlė, vėl sodino. O aš vis negalėjau pralįsti Mamytei liepė vaikščioti. Ir šiaip ne taip, pagaliau praslydau. Tada mamą greitai paguldė ant stalo ir liepė stumti. Bet to daryti net nereikėjo, nes aš pati stūmiausi iš visų jėgų. Net gydytojai juokavo, kad aš labai skubu O mama jau šypsojosi. Ir pagaliau spalio 2-ą dieną, 10 val. 01 min. aš išvydau pasaulį! Mama mama aš jau čia! Guliu jau ant mamos pilvelio. Taip šilta ir gera, jaučiu mamos sūrias ašaras ir girdžiu kaip ji vis kartoja: " Mano maža dukrytė, mano mažas stebuklėli"... Tėtis apsikabino mus abi. Pagaliau mes tryse, aš jau čia, netikėtas, bet labai lauktas stebuklas... Gimiau angelų sargų dieną, ir tikrai... Dabar turėsiu du angelus sargus, kurie mane visada saugos ♥

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:13

soonata 25

Liepos 10 diena
Liepos 10 diena Keista nuojauta kankino, kad jau tuoj...Mantas vis kartojo , kad išsiplaučiau galvą ..kad šianakt važiuosim..bet vis kažko laukiau.. Pabudau pusę trijų nakties..skausmas pilvo apačioje..hmmm???negi jau???o..dar kartelį..pauzė...ir dar kartą..JAU!!!Lauktoji diena..gal naktis ..išlipau iš lovos, nutipenau į vonią..dar Manto nenorėjau kelt.. Nuo ko pradėt ruoštis?? Išsimaudžiau..,valandžikę pavaikščiojau po vonios kambarį, kad tikrai įsitikinčiau jog tai tikrai sarėmiai ir kad jie kartojasi..5-7 min. įsidėjau dantų šepetuką, pasiėmiau iš šaldytuvo vandens buteliuką ,įsimečiau šokolado plytelę..ir.. - Kelkis, tikriausiai jau važiuosim .. Jis ramiai atsibudo, pradėjo rengtis..Sakau,- neskubėk, dar gali ir kavos atsigerti..jaučiausi labai rami..pasitikinti savimi..ir bandanti įsivaizduoti..kelintą jau apytiksliai turėsiu savo lelių.. Įdomus jausmas.. Lyg Aš būčiau ne Aš..lyg viską stebėčiau iš šono..ir kad ruošiamės važiuoti Ten, kur visą nėštumą bijojau net pagalvot..o dabar baimė kažkur dingo...??? 5 val.pasiskambinu gydytojai..žada atvažiuot 6.40..praneš personalui,kad mes jau atvykstam.. Išeinam iš namų..gražus rytas..saulutė teka..gaivus oras..tylu..širdelė plaka stipriau.. Mes jau prie gimdymo namų..ojojoj..truputuka neramu..durys užrakintos..paskambinam..atidaro sesutė..nusiveda i kabinetą..duoda baltus baltinius ir chalatuką(jau gerai nuplautą ),pasako, kad čia persirengčiau..vėliau užpildo dokumentus ir nusiveda į antrą aukštą, kur pasitinka akušerė..nuveda į gimdyklą..hmm..vaizdas geresnis nei tikėjausi..kampe žalia vonia..prie vienos sienos lova, prie kitos gimd.stalas, prie lovos patogus odinis fotelis..geltonos sienos.. Uždeda laidus, kad pasiklausytų vaikučio širdelės toniukus..to aparato garso neįmanoma užmiršt..dar ir dabar šiurpuliukai prabėga..nes su kiekvienu garso paspartėjimu pareina skausmingi sąrėmiai.. Greitai bėga laikas..atėjo daktarė..pasižiūri į tonus..viskas gerai..pirmasis patikrinimas - kiek atsidarė gimdos kaklelis..o vargeli!!!skauda!!!Atsidarymas 5 cm..Kitas apžiūrėjimas puse 10.. Sąrėmiai..Vaikštau..guliu..sėdžiu ir vėl vaikštau..Mantas trina nugarą..laikau jo ranką, įsikimbu į pirštą, giliai kvėpuoju..ir skausmas lyg mažesnis..ramu..minutėlė kita palaimos..Skausmas..stiprėja..ieškau Manto akimis..Jis jau čia ir vėl trina nugarą..ramu.. 9.30..Apžiūra...nuleidžia vandenis..aaaii!!!i...bet jau geriau,nes jau buvau pasiruošusi tokiam skausmui..7 cm..jei taip ir toliau 12, 12.30 turėsiu savo leliuką..kita apžiūra puse dvylikos.. 11.30 atėjo gydytoja..sako dar palauksim iki 12.30 ..laikas bėga kosminiu greičiu... 12.30 ..skausmai vis stiprėja..bet viskas pakenčiama..dar šypsausi..kad jau greit..greit.. Apžiūra..8 cm..nieko gero..skatinamieji..daugiau..dar daugiau..dar..gimdymas sustojo..manęs sesutė kas kelias minutes klausia..ar nenoriu kaku..NE..jaučiu kad prarandu savo blaivų mąstymą..dingstu kažkur..nežinau ar skauda ar ne..apatija.. 14.45..apžiūra..skauda pastoviai..nebegaliu tyliai kentėt.. dejuoju..nesuprantu kas vyksta ..atėjo dar vienas daktaras..apžiūri..išgirstu tik kad operacija..ar sutinku?..-su viskuom..tik kad greičiau viskas baiktųsi..Mantas pasirašo kažkokius popierius už mane..pamatau jo išsigandusias akis.. 15 val. Į operacinę..pasodina..suleidžia nuskausminamuosius..jaučiu šilumą, kuri leidžiasi iki kojų pirštų galiukų...paguldo..uždengia su balta paklode iki kaklo..palaima..jokio skausmo..šiluma..deguonies kaukė prie nosies..sesutė vis klausinėja ar viskas gerai?..ar užtenka oro?..ar neskauda?..o man gera..tik gera...laukiu..girdžiu operuojančių daktarių šnabždesį..jaučiu kažkokį odos tempimą..ir.....tyla......laukiu......laukiu..nustoju net kvėpuoti....pagaliau...pagaliau išgirstu ..nuostabiausią pasaulyje garsą...savo vaikučio verksmą.. Ašaros teka upeliais,net užsikūkčioju..daktarės ramina..reikia pabaigt susiųti...Bandau Jį įsivaizduoti..įtikinti save , kad pagaliau aš mamytė...viskas baigta ir tik viskas prasideda...Prineša leliuka prie veido..sesutė sako susipažinkit ..Jis žiuri į mane pro vieną atmerktą akelę, suraukęs kaktelę, išpūstais žandukais..Pabučiuoju..nuostabus jausmas..širdis šokinėja...ašaros spaudžia gomurį..norėčiau iš laimės šaukti..juoktis..išsiverkt..Nuneša..ir tą dieną jau aš jo nemačiau..Pabaigia siųti ir vėl kažkur mane išveža..Rožinis kambarėlis..lašalinės..įbėga Mantas..akys pilnos ašarų..kaip Tu?ar viskas gerai?Pabučiuoja į kaktą.. Aš tik šypsausi..ir tesugebu paklaust..Ar matei?? Mes jau tryse!!!!!!!

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:19

miegaliuke

gimiau ir isgyvenau
Laba as vardu Emiliukas.gimti turejau 2007 sausio gale, bet labai norejau ateiti i si pasauli greiciau, pamatyti savo tevelius ir zaist su broliuku, kuris metais vyresnis. Tad si pasauli isvydau 31savaites, mamytei teko daryti cezari, nes panorau eiti sedynuke.stai 2007 11 21 nakti gimiau, buvau ivertintas 8 balais, kadangi neisnesiotas gimiau teko savaite praleist be mamos, bet jau po savaites buvome kartu, ji kartu su manim mokesi augti, ismokyt turejo mane valgyt, kol ismokau teko zonduoti.Bet tai niekis kol man 9para neprasidejo zarnyno antracholitas, buvau operuojamas, ir stai gaila, bet daug zarnyno neturiu, tevams daktarai vilciu neteike, na dave 1procenta.po operacijos mane pakrikstino ir tai man suteike jegu, esu kitoks nei visi vaikai, bet isgyvenau, nes labai norejau gyventi.Ir mano teyne gali dziaugtis augu su puse zarnyno niekad nebusiu toks kaip visi bet augu, valgau spicelu misini, dar auginu svori, kad kai vel iki metuku mane operuos buciau jau stipresnis.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:03

Nira

Per kančias į žvaigždes

Perskaičius kelias gimdymo istorijas, ir aš nutariau papasakoti savąją. Trumpas įvadas, kad geriau atskleistų mano tų dienų būseną. Viskas vyko 2004 metų gruodį. Laukiausi pirmagimės mergytės. Tuo metu gyvenom užsienyje, tačiau buvom nusprendę ir jau įsigiję bilietus grįžimui į Lietuvą. Kadangi tuo metu galvojau, kad taip kaip aš pati susigalvosiu taip ir vyks mano gimdymas, gimdymo terminas buvo nustatytas gruodžio 2 d., na o aš nusprendžiau, kad gimdysiu kokią savaitę prieš, juk bilietai į Lietuvą gruodžio 22 d. buvo jau įsigyti, norėjau, kad ir dukrytė būtų ne kelių dienų... Norėdama ansčiau gimdyti ėmiausi visokių liaudiškų triukų, kurie turėjo padėti, pvz. vaikščiojau po miestą po 8 val. į dieną, laikiau karštai kojas ir pan., deja... viskam savas laikas. Ir štai atėjo gruodžio 2 d., nieko... 3 d. nieko... 4 d. nieko... Kiekvieną dieną einu į ligoninę, ten tikrina, apžiūri ir paprašo eiti namo laukti... Nervai jau nebelaiko, juk susiplanavau anksčiau gimdyti, ir še tau kad nori staigmena, mano mergina net nesiruošia persikraustyti iš pilvelio ant mano rankų... Ir štai atėjo gruodžio 8 d., ta pati rutina, atsikeliu, einu į ligoninę, ten apžiūri ir liepia eiti namo toliau laukti. Einu iš ligoninės ir ašaros kaip pupos byra, o mama iš paskos eidama vis aiškina, kad juk aš tai ne dramblys, nebūsiu nėščia 24 mėn, na jei ne šiandien tai rytoj gimdysiu. Po tokių žodžių norėtųsi juoktis, bet pačios žinot kaip ten su ta psichika būna tom paskutinėm dienom, tad pradedu kūkčioti. Pareinu namo, einu persirengti ir kažkodėl mano apatinis trikotažas šlapias, na galvoju, per tas ašaras čia prisidirbau, nespejau i gerą vietą nubėgti... Ir dar didesnė bala... Tik tada man atėjo mintis, juk tai tikriausiai vandenys.... Apsidžiaugiau, juk jau prasidėjo... Vyrui išdidžiai pareiškiu "jau prasidėjo", na o tas mane pribloškia atsakymų "o gal dar galim palaukti?". Bet čia jau smulkmena, imu tašę, supakuoju nesusipratusį vyrą ir traukiam atgal į ligoninę. Susitvarkom dokumentus, daktaras patikina, kad taip, vandenys nubėgo, tačiau kaklelis dar visai nesiruošia gimdyti, tačiau šiuos žodžius praleidžiu pro ausis, juk girdžiu tai ką noriu girdėti... Nuveda į palatą ir pasako, kad jei 24 valandų bėgyje neprasidės sąrėmiai, reiks skatinti gimdymą ir leisti antibiotikus. Bet aš tai gi žinau, kad gimdysiu lengvai ir greitai!!! Ir vėl apsirikau.... Atėjo naktis, be abejo prasidėjo sąrėmiai, džiaugiuosi, vaikštau po koridorių, žiūriu į laikrodį ir nemiegu. Taip iki 6 ryto Tada pilvelis nurimo, sąrėmiai pasibaigė, ir organizmas pareikalavo miego. Bet koks miegas, kai turiu gimdyti. Gydytojai apžiūri ir nusprendžia, kad tai buvo klaidingi sąrėmiai... Laukiam... Atėjo vakaras, pastatė antibiotikų lašelinę. Pagaliau nusprendžia skatinti gimdymą, patepa geliu, duoda "narkotikų" ir daktaro nurodymas "ilsėkis, paskutinės poilsio minutės". Bet kurgi ilsėtis, kai man GIMDYTI reikia. Spaudžia miegas, bet nepasiduodu, nesvarbu, kad naktis prieš tai nemiegota... Prasidėjo sąrėmiai, šypsausi, laukiu. Tuo metu pro šalį eina "gera" gydytoja, sako, oi neišgimdai, tuoj padėsiu, įkiša ranką, kažką padaro (nuleidžia vandenis) ir išeina. Iš skausmo beveik netenku sąmonės. Ir staiga prasideda stiprūs, skausmingi sąrėmiai, kurių metu beveik nieko neatsimenu. Nežinau nei kiek laiko tai truko, nei ar rėkiau, neatsimenu nieko. Vyras perbalęs surado gydytojus. Gydytojas konstatuoja fakta "atsidare tik 1,5 cm" o i gimdykla veza min su 4 cm. Tačiau pasižiūrėjęs į mano būklę, liepia mane gabenti į gimdymo palatą. Atveža, pastato lašelinę su epiduraliu, antibiotikais ir kitais tirpalais, na ir dabar jau visi laukiam. Ačiū D. kad ten kur gimdžiau gimdymo palatos ne tokios kaip čia. Palata su foteliu-lova vyrui (kad galėtų pailsėti), TV, visais patogumais. Tad įsitaisom ir laukiam. Seselė nuramina, kad iki jos pamainos galo tikrai turėsim dukrytę rankose. Išmiegam naktį. Jokių pasikeitimų. Gydytojas konstatuoja 2 cm. Ateina rytas, pasikeičia personalas, naujos seselės, nauji gydytojai. Laukiam. Jau vidurdienis, o atsidarė tik 3 cm. Sąrėmiai intensyvėja, tačiau.... Klausiu gydytojo, gal Cezario pjūvį? ne, gimdyk pati... Laukiam, jau vakarėja, atsidarė dar cm... Sąrėmiai pasidarė dažni ir stumiantys. Susirinko gydytojų taryba, o pas mane jokių naujienų... Ir vėl ašaros, nes juk ne taip planavau... Norėjau pati... Tačiau visi nusprendžia, kad be pjūvio neapsieisim. Ruošia mane operacijai. Džiaugiuosi, nes viskas eina į pabaigą. Atjungia epiduralį, liepia laukti kol veš į operacinę ir "pamiršta". Po kelių minučių pradeda nežmoniškai skaudėti, terioju sąmonę, vyras bėga ieškoti gydytojų. Po kiek laiko suranda, tie pajungia epiduralį ir "pasiaiškina" - kitai svarbiau buvo pirma padaryti operaciją.... Tačiau istorija eina į galą, gruodžio 10 d. 8 val. vakaro patenku į operacinę, išgirstu dukrytės pirmą verksmelį, ašaros bėga iš džiaugsmo ir išgirstu faktų konstatavimą: "54,5 cm, 4198 g, vis tiek pati nebūtum išgimdžius". Širdy liko kirbėti tik vienas mažas klausimėlis, tai kodėl turėjau kankintis beveik 3 paras, jei vis tiek nebūčiau išgimdžius... Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Mergaitei davėm vardą Eden, kas reiškia "rojus", juk tai mūsų rojus po tiek kančių Ir štai kaip atrodo dabar mūsų Eden

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:26

justelez

stebuklo laukimas

Nestumas... Vaikucio laukimas, tai tarsi stebuklas, kurio vis lauki ir lauki. Kiekviena diena galvoji, kaip bus , kas nutiks, ar gerai abu jausimes... Tie menesiai praejo taip greit kad net nespejau pastebet kad jau ir savo naujai sukurtus namus atsikraustem... Treciadieni vakare pabaigem susikrauti vaikucio rubelius i spinta, pasiruoseme pirmaja musu namuose vakariene ir nuejom miegot laukdami naujo gyvenimo.... Naktis buvo labai nerami, abu prabudinejome, uz lango sviete pilnatis ir dideliais kasniais krito snaiges.. tik staiga prabudau ir pajauciau kad nubego vandenys, islipau is lovos, uzdegiau sviesa - ziuriu 4 ryto. vyras iskviete daktarus, padejo man pasirengt ir abu isvaziavom iligonine. visa kelia verkiau, seseles kaluse ar man taip smarkiai skauda, bet as visai nejauciau jokiu skausmu, verkiau is laimes kad jau tuoj tuoj, taip ilgai lauktas stebuklas ateis.. atvykome mane nuvede i lau7kiamaji sutvarke visus dokumentus, apziurejo, pervilko ir liepe eitit pamiegoti. vyras isvaziavo namo. palikau viena.... uzmerkti akiu as negalejau, nors visai neskaudejo, bet taip laukiau savo stebuklo kad net nenorejau miegoti.. 6 valanda pradejo labai stipriai skaudeti pilva, iskart paskambinau vyrui ir nuejau pas seseles, jos mane greitai nuvede i gimdykla ir liepe patupinet kol ateis daktare, as vos pastovejau bet su uzsispyrimu viska dariau ka liepe ir vis laukiau, 6 val 15 min i gymdykla iejo mano vyras, tokiu baltu chalatu ir melsvom kelnem, ji taip aprenge seseles, jis man atrode toks garzus tikras daktarelis.. priejo prie manes ir tris kartus pabuciavo, pakuzdejo i ausi kad jau tuoj, kad buciau stipri, tada padejo uzlipti ant gimdymo kedes ir laike mane uz rankos..... 7 val uzejo dar vienas saremis, seseles liepe stumt, as taip ir dariau, bet nieko..... tada man paaiskino kad saremio metu turiu stumt is visu jegu, po minutes kitas saremis.... as sukaupiau visas savo jegas - ir galvyte. po kitos minutes ir visas kunelis......... tada placenta..... as nesupratau kas vyksta tik pasake palaukti kol kazka susius, uzdejo man ant pilvo labai silta, mielia, begalo grazia ilgais juodais plaukais mergyte...... asaros riedejo ir pas mane ir pas vyra......... MES JAU SEIMA.. prabego trys metai, bet ir siandien pagalvojus akyse kaupiasi asaros, kokie mes laimingi... dabar busime dar laimingesi nes laukiame dar vieno stebuklo.....

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:26



skorpe

mano pūstažandžio atėjimas į pasaulį....

....devyni mėnesiai laukimo, numatyta gimdymo data 2007 04 20.....Velykos 2007 04 08, gydytoja, po apžiūros jau neleidžia man toli važiuoti, tik aplink Kauna tupinėti.....laukimas, jetus kaip norisi greičiau išvysti tą mažą žmogutį spurdantį pilvelyje.....balandžio 9 diena - niekas nevyksta, anei skausmo, nei jokio diegliuko, visiska ramybė, vis galvoju, gal čia tyla prieš audrą.....bet lygiai tas pats ir 10, 11, 12 ir visas kitas dienas...Balandžio 16 dieną, gydytoja apsiguldo mane į ligoninę dėl padidėjusio spaudimo....guliu patologiniam skyriuje - ir vis su nekantrumu laukiu tos išsvajotosios balandžio 20 dienos....bet kuo ji artėja, tuo labiau įsitikinu, kad dar ne šią dieną pasimatysiu su savo stebukliuku.....ir kaip sakoma - viena bėda viena nevaikšto.....balandžio 20 diena man vyras netikėtai papuola į ligoninę -ir operuoja jį.....tada supratau, kad šią dieną mūsų angeliukas gimti tikrai negali, lauksime kol tėtis susitiprės ir galės būti kartu su mumis...savaitgalį aš namuose- slaugau vyrą....pirmadienį ir vėl kaip į darbą - i ligoninę.....dienos bėga, mano mažylis net neketina palikti susukto šiltai lizdelio....ir štai ilgasis savatgalis- daug laisvų.....nerimas, ašaraos, kodėl dar ne, kodėl leliuko dar nėra, toniukai jau rodo pernešiojimą, tačiau jokių artėjančio susitikimo požymių dar nėra......ir štai pirmadienis balandžio 30 diena.....atėjusi gydytoja, apžiūri mane, sako niekas nevyksta visas šias 10 dienų - turbūt tu viena iš tų, kurioms savaime niekas neprasidės, tai gal gimdom šiandien? aš apsidžiaugiu, tačiau kažkaip keista, tikėjausi visai kitaip pradėti gimdymą, o čia taip paprastai - leidžiamės į gimdyklą ir gimdom - ir džiaugsmas, ir ašaros, nerimas.......ir štai aš 13,30 jau gimdykloje, nuleisti vandenys, įvestas katetreis, nes gimdymas su nuskausminamais dėl spaudimo, lašelinė skatinančių......ir valio....valioo.....as jau jauciu, jauciu kaip susitraukinėja gima, jauciu svelnius sarėmiukus, džiaugiuosi, kad neužilgo susitiksiu su mažyliu......suleidžia nuskausminamus, guliu.....gydytoja liepia ilsėtis, miegoti, bet kur čia užmigsi, kai ne ukalnų DIDYSIS PASIMATYMAS.....vyras visada šalia, matau susirūpinusį jo veidą, tačiau akyse žiba kažkokia ugnelė, kurios prieš tai nesu mačiusi -tai laukimo ugnelė...jis laukia dar labiau už mane.....ir štai 19 val.....gydytoja nudžiugus sako - 8 cm, daugiau jokiu vaistų...tuoj gimdysim.....as nezinojau juoktis, verkti? ir nespejau sugalvoti, kaip apie 20 val pradėjau jausti skausmus....tačiau tas skausmas buvo toks geras, nes žinojau, kad su kiekvienu sąrėmiuku mano mažylis artėja pas mane......neišgimdysiu, nenoriu gimdyti, aš negaliu, man skauda ir t.t......murmėjau gydytojoms, akušerėms, visiems, kas mane lankė......ir pagaliau, pagaliau 22,45 gime mano mazylis, kuris buvo taip susiraukęs, ir tokiais dideliais žandais, kad aš dar ir dabar juos matau.....koks neapsakomai geras jausmas apėmė mane tada......tos akimirkos nepamirsiu niekada....taip gera, gera....taip lengva, lengva......Pijukas atėjo, nors ir labai nenorėdamas- tą dieną kai galėjome būti visi kartu-aš,tėtis ir mūsų stebuklas......,kuris dabar miega saldžiai šalia manęs....o ko daugiau mamai reikia.....

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:31

Monikike

Mano mazasis stebuklas

Mano nestumo istorija prasidejo mums gyvenant Dubline. Viena sekamdienio ryta pasidariau nestumo testa ir jis buvo teigiamas. Abu su vyru labai apsidziaugem, nes to momento laukem metus, na zinoma kiti jo laukia dar ilgiau. Na pagal Airiskus gydymo metodus, turejau nueiti pas seimos gydytoja. Norit pasidaryt echoskopija, jis turi parasyti laiska ligoninei, kad as tikrai laukiuosi. Gydytojas ilgai delse neparasydamas laisko, o kai parase ir pasiskambinau i ligonine, jie man pasake, kad jau per velai kreipiuosi. Ir dar pridure, kad as tureciau vykti i savo sali ir atlikti visus tyrimus, gimdyti jie priims. Nieko nelaukus nusipirkau bilietus ir skuodziau i Lietuva. Grizus, gudutoja atliko echoskopija ir nustate, kad gims labai judri mergaite. Tadien, kaip ant sparnu skraidziau. Grizus vistiek turejau eiti i ligonine ir bandyti dar karta prisiregistruoti. Po kiek laiko man tai pavyko. Kadangi pirmas vizitas pas gydytoja ligonineje vyko 22 nestumo savaite, tai jie tiesiog paeme kraujo meginius, o echoskopija atidejo kitam kartui. Takart vyras issiprase is darbo,kad galetu eiti su manimi ir pamatyti musu angeleli. Atvykus i ligonine, gaunu savo ligos istorija, o ten iklijuota, kad reikia skubiai kraujo tyrimus is naujo atlikti, nes yra daug neaiskumu. As zinoma labai susinervinau. Pakartojus kraujo tyrimus, jie pasitvirtino. Kad tai kazkokia nepagydoma liga, tiesiog gydytojai nieko nepaaiskina. Nestumas prabego greitai ir puikiai, neskaitant mano ligos. Gyvenau pilnaverti gyvenima, visur keliavau, i dekretines isejau likus dviem savaitem iki gimdymo. Likus savaitei iki gimdymo jauciu, kad kazkas negerai, nuvaziavus i ligonine nustate, kad inkstu uzdegimas- pagulde i ligonine, na ir zinoma - antibiotikai buvo neisvengiami. Po 3 dienu jau vaziavau namo. Sekmadienio ryta pajutau, kad nubego vandenys, susiruosiau i ligonine, nes saremiu nebuvo. Ligonineje apziurejo akiseris ir liepe vaziuoti namo, atvykti ryt ryte, jei neprasides saremiai. Deja, jis man dave tuos nurodymus, neturedamas mano bylos. Liepe tai liepe. Mudu su vyru isvaziavom namo, nespejus ivaziuoti i kiema, jau skambino is ligonines ir liepe tuc tuojau atvykti, nes del mano ligos vaikelis negali ilgai buti be vandens, turiu siandien pagimdyti, blogiausiu atveju ryt anksti ryte. Atvykus, tuoj pat nuvede i palata, kur lauke akusere. Uz poros valandu pradejo lasinti skatinamuosius................. Ir taip 6 valandas. Skausmas buvo pakenciamas, pries pat gimdyma akisere pasiule - epdurine nejautra, sutikau, nes nezinojau, kiek ilgai viskas truks ir koks gali buti skausmas. 12 valanda nakties akusere, pasake, kad nebegalinti laukti, turiu stumti. 5 kartus stumtelejau, ir gime grazuole mergyte. Man labiausiai krito i akis jos ilgi plaukai ir ilga kojos peda. Dabar dziaugiames turedami nuostabia, protinga, septyniu menesiu dukryte.

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
   
avatar
MD Madikė

Pranešimai: 779

2011-04-21 12:04:37

robertina

Aš dar nepasiruošus gimdyt :)))

Sveiki,nutariau ir aš pasidalint savo ta džiugia akimirka,kai pagimdžiau sūneli,Augusta Ši džiugi akimirka įvyko 2007-10-21 O prasidėjo viskas šitaip.Mes su vyru miegojome,bet nakti parbudau užsimanius i tualeta,tada pastebejau kažkokias neaiškias gleives,tai gryžusi i lova pasakiau savajam kad tikriausiai greit gimdysiu,bet dar jokie vandenys nenutekejo ir jokie sarėmiai neprasidėjo.bet jis vistiek šoko iš lovos nuvažiavo kuro užsipilt,nes mes planavome gimdyt Klaipėdoje,o gyvenam Šilutėje. O aš rami atsiguliau į lova ir toliau miegojau,nes buvau prisiskaičius kad nėra ko taip skubėt i ligonine,jai sarėmiu dar nėra ir nėra jie reguliarus. Ryte prabudau,nieko,jokių sarėmiu. Tai mes su vyru ramiai papusryčiavom,aš nuėjau po dušu. Ir tik tada sumastem nuvažiuot i šilutes ligonine,bent apsižiurėt ar man viskas normaliai,paklaust ar dar galėsim vakare važiuot i pirti,nes buvom pakviesti i svečius. Kai mane apžiūrėjo ginekologas,jis man ir sako: -Viskas panele tau teka vandenys,gimdysi! Sako ar nejauti gimdos susitraukinėjimo? Aš sakau jaučiuos puikiai ir nieko nejaučiu(visdėlto man tai pirmas gimdymas buvo). Mano vyrui tai ir buvo netikėta Taip gavos kad gavau gultis Į Šilutės ligoninę. Tai aš ten atsiguliau kažkur apie 13val. ir kas keisčiausia puikiai jaučiaus,tik išskyrus tai kad po apžiūrs man ištikrųjų pradėjo tekėt vandenys. Tai gimdykloje su vyru prajuokavom kažkur iki 17val kol pradejau kažką po truputi jausti,bet ir toliau juokavom,kad net daktaras su akušere stebėjos kad aš visai nebijau gimdymo ir vis juokiuos ir esu gerai nusiteikus. Na o nuo 19val jau prasidejo didesni skausmai,bet juos buvo gana lengva ištvert kai mylimas žmogutis yra šalia,tave palaiko,stengiasi pajuokint,pamasažuoja nugara Akušerė papasakojo,kad pats sunkiausias metas bus gimdymas,papasakojo kaip reiks man kviepuot ir ka daryt ir kad bus dar skaudžiau.O aš su viskuo sutikau ir sakiau viska stenksiuos daryt ka jie pasakys. Gal viskas ir butų normaliai praėje,bet man pakilo aukšta temperatūra ir nuo jos ir vaistų įvairiausių mane pradėjo migdyt.Bet mano vyras visa laiką buvo šalia ir kai suimdavo sarėmiai jis man primindavo kad giliai kviepuočiau. Na ir pagaliau pagaliau daktaras apžiūrėjes mane pasakė,kad jau pagaliau gimdysiu.Man tada tarsi antras kvėpavimas atsirado ir visi miegai išsisklaidė. Bet dar liepė pastovėt prie stalo nes bus lengviau pagimdyt. O vyras vis mane laikė už rankos(vargšeliui taip nuspaudžiau ranka,kad paskui kelias dienas skaudėjo).Ir man bestovint jau pradėjo eit galvutė,tai vos mane užlaipino ant stalo pora kartu pasistengiau ir išgirdaui savo angelėlio verksmą.Man jį padėjo ant krūtinės,išvydau pagaliau savo aukseli,tada užplūdo mane tokia laimės banga ir džiaugsmo ašaros 23.40val pagimdžiau.Vyras nieko nesakė,bet ir stovėdamas už manes liejo džiaugsmo ašaras Tai buvo pati laimingiausia mūsų akimirka gyvenime. O man tai buvo naujo gyvenimo pradžia,naujas akstinas gyvent. Nes kai buvau 23savaičiu nėštume,praradau savo vienintelia mamyte,kuri buvo mano gyvenimo dalis. O nuo Augusto gimimo akimirkos man prasidėjo tarsi naujas gyvenimas. Kita rytą pasakiau,kad nebuvo tas gimdymas toks sunkus ir baisus kaip visi pasakojo.O gal todėl,kad atvažiavau į ligoninę dar nepasirengusi ir nenusiteikusi gimdyt Tai va tokia mano istorija

<img src= A D M I N I S T R A T O R I U S <img src=



 
     
 



Puslapiai 1 2
 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą