Mūsų šypsniukas.
Mano gimdymo istorija gana paprasta...man 18 metų, lyg ir ne laikas dar gimdyti, bet taip noriu vaikiuko...bet galvoju pradžioje reikia baigti bent dvylika klasių...taigi ateina rugsėjis, dvylikta klasė , ruošimaisi egzaminams...Mėnesinės vėluoja dvi dienas, nieko nepagalvoju, nors širdelėje sukirba mintis, kad gal aš nėščia, bet ne...varau šalin tokias mintis..Juk reikia baigti vidurinę...na ką mėnesinės jau pusantros savaitės vėluoja...Paskambinu tada dar būsimam vyrui ir sakau, kad kai griš iš darbelio važiuosim pirkti testo, nes mano ligos dar neprasidėjo... nusiperkam, naktį blogai miegu, vis mastau kaip bus...ryte pasidarau ir negaliu patikėti...būsimasis tėvelis stovi už duru ir kas sekunde klausinėja "na kaip", o aš negaliu praverti lūpų iš nuostabos..Kai jam parodau testo rezultatus, jis apsidžiaugia ir paglosto pilvuką:) taigi susitariame , kad tėvams, kolkas nieko nesakysime ir pranešime per šventes...pas ginekologą ateinu kai nėštumas jau 12 savaičiu, padaro echoskopa, bet spėti kas gims dar bijo..Mane pykino, vėmiau, mokykloje svaigo galva iki apalpimo, bet niekam nieko nesakiau...taigi nesulauke švenčiu pasakome tėvams...Jie žinoma apsidžiaugia, bet ima klausinėti kaip mokslai, kaip dabar bus, nes aš tai nedirbu..Mokykloje baisiai saugojausi, nes mokykla ne suaugusiųjų, pilna paauglių ir mažesnių, bijau, kad eidami neužvožtų, nepastumtų ir t.t. Dėja tie amžini alpimai ir direktorės pasakymas, kad nėščiosios manes neleis į egzaminus paskatino mane išeiti iš jos ir eiti į suaugusiųjų mokyklą...Žinoma ten ramiau viskas, bet ten man nepatiko. Mane nervino, kad aš atėjusi iš gimnazijos dabar turiu kartotis viska su jais, nors aš pati geriausiai žinau ką aš turiu mokytis...Beje turėjau dar kitą rūpestį vestuves... Vasario 14 diena, nėštumas apie 5 mėnesiukus, pilvukas dar nelabai ir matosi. Na žinoma, per jas labai pervargau, nes tie šokiai, fotografai ir t.t. labai vargina, bet nieko ėjo ir praėjo..vat po jų ir prasidėjo bėdos..mano šlapimo tyrimas labai blogas viena savaitė, antra, trečia...kiekvieną kartą iš ginekologo kabineto išeinu apsiverkus, nes žiauriai bijau, kad neapkresčiau savo vaikiuko...Man duoda siuntimą įvairiems tyrimams pasidaryti...kraują ima kas pora savaičiu. Kraujas vėl blogas...Na gydytojas jau nuteikia, kad jai nepagerės šlapimas ir kraujas, turėsiu gerti labai stiprių antibiotikų, bet aš žinau, kad tai gali blogai atsiliepti mano angeliukui...Aš meldžiu dievulio, kad man padėtu pasveikti, kad jokia liga neprikibtu prie mūsų spindulėlio ir man pasiseka, vėl šlapimas ir kraujas grįžta į gerą padėtį, bet dėja nelabai ilgam..man nėštumas jau 8 mėnesiukai iki pirmojo egzamino savaite, o mane paguldo į ligoninę dėl tų pačių priežascių, šlapimas blogas, vėl ašaros, o dar egzaminai ant nosies..palata pavirtusi knygu sandėliuku, nes vis tikiuosi, kad galėsiu išeiti į egzaminus...taigi šlapimas atsistato...ir aš sau laiminga grįžtu namo ir tada pradedu savo angeliuko prašyti, kad dar pakentėtų, mamyte turi išislaikyti visus egzaminus...ir ką jūs manote jis man tai leido...gimdymo terminas buvo birželio 10 dieną...prieš tai buve keturi egzaminai išlaikyti, taigi 5 egzaminas žymiąją birželio dešimtą dieną...visi linki sėkmės, linki nepagimdyti ir aš kaip didvyrė puškuoju sau į egzaminą...na ir nieko...sunkiai, bet praėjo...ir nuo šios akimirkos prasideda nerimas, kodėl jis negimsta dar...nueinu pas ginekologą, pasako kad vaikiukas tinkamoje padėtyje, pasiruošes gimti..tereikia tik sulaukti kad jis norės...taigi birželio 11, 12 dar ne...pradedu maldauti, kad tik ne naktį, norėčiau dar pailseti ir tik ne savaitgali...Jau imu gasdintis, kad kažkas ne taip..kaip visada prisigalvoju visokių nesamonių, prisimenu visus skaitytus straipsnius apie pirmą gimdymą, koks jis man sunkus, ilgas ir varginantis bus, tada net oda pašiurpsta...taigi 13, 14 dienos nieko...15 diena, rytas...puse šešių...suskausta, pasikartoja po penkių minučių ir taip kartojasi ir kartojasi...Vyrui sakau, kad jei dar pusvalandį taip bus tai važiuosim į gimdymo namus...Jis tik išpučia akis ir sako: ar jau? na taip atsakau jam..Ir nežinau kas man staiga pasidaro...imu sau šokinėti, juoktis, dainuoti, skraidau po visą kambarį...matyt vyras į mane kaip į kokia beprotę žiūrėjo, bet man tada buvo taip gera...Jis nueina pas savo mama ir sako aš nevažiuosiu į darbą, nes mes važiuosim į ligoninę, ji ateina pas mane ir sako tai jau gimdysi. Aš jai atsakiau: taip tik dar nevažiuosim, vistiek dar visa diena prieš akis. O ji man ir sako tik greitai susiskambink su savo daktaryte ir važiuokit. Na ir isvažiavom...ateina akušerė au gydytoja pažiūrėti, sako 8 cm jau prasivėres dar du ir gimdai...na gerai galvoju...ateina 10 valanda, vandenys dar nenubėge, gydytoja sako, kad puse vienuolikos nuleis man juos...ateina, nuleidžia, na ir prasideda...vaikštau, trinuosi pagal siena, gulėti ir sėdėti neleidžia, vaikštau palata, vyras paskui mane, jau nežino ką daryt aš tai noriu kad jis būtų šalia, tai varau lauk, tai prašau, kad ramiai pabūtų, o man taip juk skauda...jau be dešimt dvylika ateina gydytoja pažiuri ir sako kažkur už dešimt minučių prasidės, taip ir buvo...prasideda viskas...man sako stumti, o aš nebeturiu jėgų, vyras mane girdo, kad tik neprarasčiau samonės...gydytoja prilaiko kojas, nes man mėšlungis pradėjo traukti...aš iš paskutiniųjų jėgų stumiu, stumiu ir staiga pajaučiau šilumą ant savo kūnelio..net apsiašaroju...jaučiuosi tokia lengva, laiminga ir pakylėta...Juk aš jau mama..kas geriau gali būti..Vyras tik iėjas į palatą( prieš pat pabaiga išėjo, nes bloga pasidarė) puolė prie vaikelio, apžiurėjo visus pirštukus, ar visi,ir pabučiavo mane...Na ir gimė mano milžinas 59 cm ūgio ir 4, 450 g. taigi gal ir nelabai aiškiai čia aprašiau, nes nelabai sekasi man tie rašiniai, bet kažkaip norėjosi perteikti savo džiaugsmelį. [attachment=0'>Picture 021.jpg[/attachment'>
A D M I N I S T R A T O R I U S
Man 23 metai. Esu is dideles seimos,tad labai myliu vaikus. Budama 19 metu pastojau,taciau del to labai nepergyvenau,net apsidziaugiau. Nors ir pries kelis menesius buvau isejusi is darbo. Tik buvo labai baisu kaip bus toliau. Nors buvo neticiukas,taciau lb lauktas. Visas nestumas buvo labai ramus,buvau labai stipri,per visa nestuma nekilo jokiu komplikaciju. Taciau vaikelis gime menesiu anksciau. Pati neisgimdziau,12 val isikankinus daktarai nusprende daryti cezario pjuvi. Gime sunelis 3020kg. Daktarai sake kad vaikeliui viskas gerai. Taigi po 5 dienu mus isleido namo. Namuose dar viena karta buvo atejusi sesute ir daktare,sake kad viskas gerai. Taciau 3 savaiciu sunelis mire . Ekspertai sake kad staigi kudikio mirtis. Tai buvo pats baisiausias ir ziauriausias ivikis mano gyvenime. Siaip ne taip isgyvenau sia pamoka gyvenime,nors vaiko tevas ir neatlaike,jam visai pakriko nervai,veliau mes isiskyrem. Po kurio laiko susipazinau su kitu vaikinu. Mazdaug po puses metu draugystes as pastojau,vaikelis buvo kaip ir planuotas,o dar labiau laukiamas. Abudu su draugu turejom darbus,tad kad vaikelis gimtu santuokoj nusprendem susituokti. Taciau likus keletai savaiciu iki vestuviu,ivyko persileidimas. Nors nestumas jau buvo 5 men. Ir vel nelaime... Dar vienas skaudus smugis mano gyvenime.... Sunku buvo,bet isgyvenom. Vestuviu neatidejom,kaip buvo planuota,taip ir susituokem. Lygiai pries metus vel pastojau... Nestumas pradzioj buvo sunkokas,labai silpna budavo,pykindavo. Buvo taip labai sunku dyrbti,nes darbas buvo su zmonemis,reikejo su jais bendrauti. Bet po biski,po biski ir isejau i dekretines. Budama dekretinese atsiilsejau,visi mane lepino,priziurejo. Si karta pagimdziau pora savaiciu anksciau,taciau viskas buvo gerai. Nors ir vel buvo daromas pjuvis. Taciau ACIU DIEVIU viskas gerai. Dabar mano auksuciui 3 men virs. Jis labai stiprus,vis dar pati maitinu.Jau jis moka su manim plepeti,guguoti. Jis pats brangiausias mano gyvenime zmogutis. Duok dieve kad si karta viskas butu gerai. [attachment=0'>Atvaizd0052.jpg[/attachment'>
A D M I N I S T R A T O R I U S
Pastojau, kai buvau 18m. Dvyliktos klasės pabaigoj,prieš egzaminus.Buvo minčių visokių-ir gimdyt, ir šalint. Juk jauna,mokytis toliau noriu,tačiau papasakojus mamai,išgirdau aiškų atsakyma -JOKIŲ VALYMŲ!!!!Vaikelis toks lauktas buvo, kad neįsivaizduojat..Pilvelis mano mažiukas, visą neštumą kaip drugelis skraidžiau,6mėnesių būdama dar su draugu sniego karą žaidėm:) 8mėn. sumąstėm, kad reikėtų susituokti, tiksliau mano mamos iniciatyva.Sako mažiukas turi gimti santuokoje.Nuėjom,susirašėm,išsinuomojom fotografą,nuostabių nuotraukų pridarė,pasedėjom liudininkų ir tėvų draugijoj,naktį truputį pašokom ir visi išsiskirstėm. Atėjo kovo mėn.Dvi paras kankinausi nuo sąrėmių, kol trečiosios dienos pradžioj nuvykau į ligoninę,sakau noriu gimdyt,nebegaliu kentėt. Kaklelis atsivėręs vos 2cm,gydytoja sako einam,skatinsim,gimdysi.Skatinamųjų neprireikė,sąremiai stiprėjo,laikas bėgo..Gimdykloj šalia buvo vyras ir mama,per sąrėmius buvau pikta, visus siunčiau,mamai sakiau nekalbėk ,jei nenori atžagaria ranka gauti Vyrą siuntinejau,liepiau visiem tylėt, kai skausmas prasideda. Kaklelis kaip neprasiveria, taip neprasiveria...Atsidaręs 3cm,skausmas kaip prie 8cm..Daktarai laksto, nesprantu, kas vyksta. Matavo tonusus, kai staiga pamatė, kad vaiko širdutės plakimas silpsta.Ekstra išvežė į operacinę,veža ratukuose, o aš meldžiuosi, kad tik viskas būtų gerai, kad tik leliukas gimtų sveikas. Po operacijos pažadino, sako ar žinai, kad turi dukrą?Atsimenu, kad klausiau ar viskas gerai ir staiga vėl užmigau. Prabudau po poros valandų reanimacijoj ir iškart paklausiau ar viskas gerai, kaip mano vaikas. Daktarai sako viskas puiku,tėvelis aplinkui šokinėja, leliuką tik fotografuoja, bet jei lauktume,vaikelio jau nebebūtų,pasirodo,virkštelė apsivijus buvo aplink kakliuką ir kojytes,vaikelis duso,dar porą minučių ir.... ...Parvežė į palatą,iškart paguldė dukrytę ant krutinės..Jetus,koks nepaprastas jausmas.Ji mano princesė,neatsižiūrėjau aš į ją.Neatsižiūriu iki šiol. Tėvelis taip pat labai labai laimingas,tokio laimingo vyro dar nemačiau.Aplink šokinėja,džiaugiasi,begalo myli mus abi,rūpinasi. Nors ligoninėj pragulėjom 12d., nes man buvo komplikacijų po operacijos,krito hemoglobinas, bet viskas nesvarbu.Svarbiausia mūsų lobis su mumis. Gimė 51cm,3170gr., tokia plaukuota plaukuota,juodi plaukučiai kaip angliukas,dabar keičiasi,šviesėja. Viską atiduosiu, kad mažutė augtų sveika.Labai mylėsiu ir niekada niekada nepaliksiu.Mažut,tu esi mano džiaugsmas!!!Dėl Jūsų su Tėveliu aš gyvensiu. A D M I N I S T R A T O R I U S
2010-01-04 Pirma diena po termino gulamės į patologinį ,kiekvieną dieną skraidom ant kėdės, klausom toniukus kartais pradžiuginam mamytę pamojuodami per echoskopą 2010-01-08 Jau 4 dienos patologiniam tačiau nieko nevyksta, daktarai niekur neskuba, gydytojo verkditas jei per savaitgali nepagimdysiu pati - pirmadieni gimdyti man padės vaistai. Tuo pačiu Domarkas kaip " ant zlasties" padaro kaklelio atsluoksniavimą, nes jis jokių pastangų nerodo, nuo atvykimo tas pats 1.5 cm... 2010-01-09 nuo pačio ryto paskauda. Kuo toliau tuo dažniau , Aplankyti atvažiuoja tėtis su broliu visi juokaujam susėdę palatoi , tėčio įsakymas jog šiandien turiu gimdyt nes rytoi jis išvažiuoja ir dar nori pamatyti anūką, pritariu jam kad jau laikas. 16.00 sarėmiai reguliarūs jau kas 3 minutes, juokaujam toliau , bet tėtis jau išvažiuoja, jį pakeičia drauge vaikštau po palatą ir juokiuosi sakau kad jei čia tie didieji vadinami skausmai tai gimdysiu kaip "prie ruso" 10 vaikų kad gaučiau auksinį medalį.18.00 vakarinė gydytojų vizitacija paduodu savo sąrėmių lapelį,sesutė liepia eiti pasirodyti budinčiam gydytojui. Vėl skrendam ant kėdės, skauda o gydytojas šneka nesąmones - noriu nuspirt. Tie patys 1.5 cm ir dar gydytojas nenormalia išvadino....20.00 Deduosi daiktus keliaujam su brangiuoju i gimdyklą.Gimdykloi apsidžiaugiu nes budi mano gydytoja pas kurią lankiausi visą nėštumą. Patikrina tie patys nelemti 1.5 cm... Gydytojams darbo daug sako ateisim 12 valandą pažiūrėt o tu pabandyk užmigti. Dar pasako kad jei nenubėgs patys - tai kirps vandenis. Vaikštau po gimdykla trinu nugarą ir pilvą, MB sumastė pamiegot ant mano lovos, tegu...Ant stalo didelės žirklės jau dabar išsigandusi žiūriu į jas ir atsimenu pasakymą kad teks kirpti...12 val atkeliauja "pilotai" tie patys 1.5 cm... Gaunu nospos i sėdimąją ir dar kažkokių vaistukų ten pat kad greičiau vystytusi veikla. MB atsikėlė - juokaujam. Bet ką atiduočiau jei kas išleistų parukyt nes būten šito noriu.... 4 valandos ryt..noriu miego ,bet skauda...Patikrinimas 1,5 cm... Tai ką leidžia vandenukus, nieko nejaučiu tik pasidaro šilta...po pirmų sąrėmių prakeikiu tą šilumą kuri nubėgo nes dabar supratau ką reiškia sąrėmiai,akušerė primigtinai liepia miegot, jai atrodo kad aš galiu užmigt...Prakeikiu visus,noriu šaukt MB neleidžia sako negąsdink kaimynių... Noriu užmušt jį gerai kad rankose palutė ir jos užimtos ? Nuolatinis toniukų klausymas per kurį mane 20 minučių prikausto prie lovos atrodo kaip amžinybė...Noriu epidūro,bet jo nagaunu nes anesteziologas operuoją vieną po kitos gimdybes. 6.00 ryto �pilotai" praneša kad valio turim 3 cm, po jų valio galvojau kad jau kokie 9 bus, bet ne...8.00 ryto nauja pamaina... 4 cm... nebeturiu jėgų ,nieko nebenoriu...kateteris į veną ir dar kelį švirkštai vaistų....sako palengvės..melagiai. 10.00 praėjo visa amžinybė,o atsidarymas tik 6 cm... 12.30 atsijungiu,pabundu tik gavus deguonies kaukę,nieko neatsimenu MB pasakojo, o akušerė praneša džiugią naujiena VALIO turim 9cm...!! Išėjus akušerei užsinoriu į wc ant rimto šaukiu MB kad kviestu akušere o jis - pakentek ir praeis nesumastyk tik dabar eit i wc jam vis dar nedaeina , kad JAU Po kelių minučių mano riksmų pagaliau pakviečia akušerę, Valio turim 10cm ! 3 kartus stumiam ir mažylis jau šiam pasauli Gimėm 2010-01-10 12.55 3.625 O cia mano mazylis
A D M I N I S T R A T O R I U S
O buvo taip... Man buvo 25 metai. Su draugu gyvenome kartu trečius metus. Karts nuo karto vis pašnekėdavom apie vaikučius, bet vis pabijodavom, susilaikydavom, nes kaip tik prasidėjusi krizė, aš išėjau iš darbo, galvojom: kai tvirtai atsistosim ant kojų, kai turėsim savo namučius, tada galėsim planuoti vaikutį. Bet... Noras turėti savo angelėlį turbūt buvo didesnis už visas baimes ir krizes! Taigi labai netikėtai vėl gavau darbą. Atrodo reikalai po truputį taisosi į gerąją pusę. Ir štai vieną dieną nesulaukiu mėnesinių, antrą dieną... Taip praeina dvi savaitės. Draugui pasakiau, kad vėluoja mano dienos, kad reiktų gal nusipirkt nėštumo testą... Iš pradžių jis dar bijojo tos minties, sakė, kad gal dėl streso (dėl darbo), gal šiaip dėl ko nors... Siūlė dar palaukti keletą dienelių... Praėjo tos kelios dienos ir aš pradėjau prisigalvot visokių nesamonių: jei vėluoja mėnesinės, tai arba aš nėščia ir tada jau reikia eiti pas ginekologą, arba gal šiaip man kas nors blogai darosi su sveikata ir reikia nieko nelaukiant pradėti gydytis, kol ne vėlu ir pan. Po tokių mano mąstymų draugas iš darbo grįžo su nėštumo testu rankose. Labai laukiau kitos dienos ryto, kad galėčiau pasitkirinti, nes širdis kažką gero kuždėjo... Miegoti nuėjau labai anksti ir kaip taisyklė - jei lauki rytojaus, labai sunku užmigti... Taip su visokiausiom mintim prasikankinau iki vidurnakčio ir pabudau 5 val. ryto, akys iškart "stačios", visi miegai dingo ir bėgte nubėgau į tualetą. Mano didžiausiam džiaugsmui - testas teigiams!!! Ir štai prasidėjo didysis nėštumo "malonumas" - pykinimas. Neskaitant 5 mėnesių pykinimo, nėštumas buvo sklandus ir lengvas. Būsimas tėvelis labai norėjo dukrytės, tad kai sužinojome, jog pilvelyje gyvena mergytė, jis net apsiverkė iš laimės! Aišku, kitaip ir negalėjo būti, nes nustatytas gimdymo terminas buvo kovo 8-oji - Moters diena! Nėštumas ėjo į pabaigą, bet mažylė pilvuke nenorėjo apsversti, visą laiką sėdėjo sau įsipatoginusi, kaip ant suoliuko. Gydytoja sakė, jei neapsivers, teks daryti operaciją. Sausio mėnesį sugalvojom, kad reikėtų susituokti iki kol gims mažylė. Norėjom tai padaryti kuo skubiau, tačiau artimiausia vestuvių data buvo vasario 12 diena. Nors vestuves planavom labai mažytes - tik mes ir liudininkai, norėjosi vistiek kažko gražaus. Taigi susiplanavom visą dieną, susiradom fotografą, išsinuomojom rūbus, užsisakėm kirpyklą, gėles... Ir štai artėja ta diena. Jau vasario 11-oji. Viskas kaip ir tvarkoj, ramiai laukiam rytojaus. Taip belaukiant, sugalvojau, kad reikia pabaigti susikrauti lagaminą vežimuisi į ligoninę. Taip ir padariau. Susikroviau ir nusinešiau jį pasidėt į spintą. Grįžtant nuo spintos į kambarį, tik ŠLIŪKŠT ir nutekėjo vandenėlis! Kadangi tai buvo mano pirmasis nėštumas, tai Iš pradžių nelabai ir supratau kas darosi, nes iki gimdymo buvo dar beveik mėnuo laiko... O ir to vandenuko gal tik pusė stiklinės išbėgo... Greit paskambinau draugui į darbą, kol jis grįžo, aš ramiai susiruošiau, pasiėmėm prieš 15 minučių iki galo sukrautą lagaminą ir į gimdyklą! Jokių sarėmių, jokių skausmų nejaučiau, tik baimę. Priimamajame jau pagalvojom, kad išsiųs atgal namo, nes pasakė, kad čia labai mažai man to vandens išbėgo ir sakė turėtų nuolat tiesiog žliaugti... O man tik vos vos palašėdavo. Tai "dėl viso ko" dar pažiūrėjo per echoskopą. Ir ką jūs sau galvojat? O gi ten nė lašo vandens nebėra! Tada visais greičiais į operacinę. Po 15 minučių trukusios operacijos, tėčiui išnešė dukrytę!!! Dar po po 15 minučių mane parvežė į palatą. Operacija praėjo sklandžiai, viskas buvo be komplikacijų. Dukrytė gimė visiškai sveika, 54 cm ūgio ir 3,334 Kg svorio. Tai va, taip ir neįvykusių vestuvių proga gavom pačią nuostabiausią neplanuotą, tačiau labai labai lauktą dovaną gyvenime! Dukrytė turbūt nusprendė, kad nėra reikalo be jos švęsti vestuves, dėl to ir sugalvojo anksčiau ateiti į šį pasaulį! Kadangi gimdymas irgi buvo labai lengvas, be jokių skausmų ir vargų, taip ir nesužinojau kas yra tas natūralus "tikrasis" gimdymas, kas yra sarėmiai, dėl to jau dabar svajoju apie antrą vaikutį...
A D M I N I S T R A T O R I U S
Sveiki. Noreciau ir as pasidalinti savo gimdymo istorija. Kad laukiames dvynuku, su vyru suzinojome tik penktame nestumo menesy. Si zinia buvo lyg saltas dusas. Is pradziu issigandome, poto nudziugome - iskarto du mazyliai, puiku! Gimdyti turejau vasario 14 diena. Smagu - meiles diena ir toks ivykis. Bet i gimdykla mane pagulde vasario 11 dienos 9 val. ryto. Gimdyma nusprende skatinti, juk ir taip jau buvo 40 nestumo savaite, o su dvynukais mazai kas vaiskto iki pat pabaigos. Stai ir prasidejo ilgos laukimo valandos... Kuo toliau , tuo saremiai buvo daznesni ir skausmingesni. 14 val. - nieko, 18 val. - nieko, 20 val. -taip pat... jau gydytojau nusprende daryti cezario operacija, kaip 23 val. prasidejo!!! po geros vaalndeles (23.45val.) pasauli isvydo grazuole coliuke dukryte, kuri svere tik 2180gr, o po 25 min(00.09val.) dickis sunelis, sveriantis net 3040gr! Gimimo liudijimuose taip ir uzrasyta, kad Karina gime 2010 02 11 diena, o Edvinas 2010 02 12 diena Lyg ir dvynukai, lyg ir ne, ir skirtinga lytis, ir skirtinga gimimo data Pagarbiai, mama Kristina.
A D M I N I S T R A T O R I U S
o buvo taip..labai laukiau tos lemtingos dienos, tačiau gydytojai tą datą vis keitė ir keitė.. Aš niekaip negalėjau nustygti vietoj, vis keliavom su pilvuku tai prie ežero,tai į svečius, tai į kaimą..Visi jau juokėsi,kad pagimdysiu vairuodama ir taip bekeliaujant ta akimirka vis artėjo..išaušo spalio 25d rytas ir nubudusi kažkodėl pasakiau vyrui,kad gimdysiu šiandien. Abu pasijuokėm ir jis išėjo pas draugus. Aš likau namie,nes jau vos pilvą panešiau,tai sunku buvo kur nors ridentis.. kažkoks keistas jausmas neapleido visą dieną..žvėriškas apetitas, rodės dramblį galėčiau suvalgyt atėjo vakaras,tėtis žinoma grįžo namo stadijoj-aš užmigau žiemos miegu,iki pavasario nežadinti Aš patikrinau tašes į ligoninę ar kartais nebūsiu ko pamiršusi-viskas tvarkoje,galiu ramiai eit miegot.. atsigulu į lovą ir suprantu,kad šiąnakt jau nebemiegosiu..nubėgo vandenys. Į galvą ateina tik viena mintis-aš juk sakiau,kad gimdysiu šiandien paskambinu pusseserei,pranešu,kad jau atėjo laikas..ji su vyru atlekia ir nuveža mane i klinikas. Jokių sąrėmių nejaučiu ir personalas nesupranta ko aš čia be sąrėmių taip greit atlėkiau Ateina gydytojas,apžiūri ir liepia skubiai mane patalpint į gimdyklą, pasirodo pusė kelio jau nueita ir atsidarymas jau 5cm kol persirengiu girdžiu kaip aplink klykia moterys..išsigąstu..juk ir man taip bus Ir štai 23,30 val aš jau gimdykloj, guliu ramiai,nieko neskauda. 00,00val pradeda skatinti,nieko nejaučiu ir toliau. Taip praguliu kol gydytojas patrigubina skatinamųjų dozę. Pagaliau pajaučiu,kad ne šiaip čia guliu, o gimdau, nors tarp sąrėmių sugebu dar ir nusnaust posmelį Laukiu kada jau reikės rėkti bet taip ir nesulaukiu.. po trijų stūmimų sąrėmių kaip nebūta..ir tik gydytojo pagalba 3,30val ant mano pilvuko jau guli mažytė mažytė dukrytė. Mano Smiltutė ir pagaliau atėjo ta akimirka,kai jau labai labai norėjosi rėkti, tik ne iš skausmo,o iš džiaugsmo
A D M I N I S T R A T O R I U S
Pastojau dar budama 16m. 10klaseje... dar nezinodama jog laukiuosi issiskyriau su draugu nes negalejau pakest kad jis daznai geria , o girtas ziauriai elgesi su manim... Taigi viena diena mokykloje man pradejo svaigti galva, labai sito nesureiksminau... taciau po kiek laiko pastebejau jog ir mano dienos vieluoja, taciau ir i sitai nekreipiau labai demesio, mat daznai sitai pasitaikydavo taciau praejus menesiui rimtai issigandau jog dar nepasirode menesines daznai mauzdavo pilvo apacia maniau turciau susirkt taciau.... nieko.... pranesiau buvusiajam kad tikriausiai tapsim tevais... sis pareiske vaikas ne jo... nezinojau ka daryt,labai bijojau mamai pasakyt jog tikriausiai laukiuos (nes kaskada buvo sakius jai prisidirbciau isvarytu is namu arba uzmustu ). Praejus dar dviem menesiams mama pastebejo jog nebesergu, o dar karta apsivemiau kambary, tada mama nupirko testa ryte pries einant i mokykla pasidariau, mama paziurejo ir is tare busi mama.... isejau i mokykla verkdama, norejau mirt, pranesiau busimam teciui jug turesim vaikeli sis pradejo mane keikt sakyt jog jis netevas... galiausiai nuejos pas daktares, padarius echoskopija paaiskejo jug jau 21 nestumo savaite pasake jog laukiuos berniuko tada isvis nusivyliau givenimu, labai norejau jog butu mergaite.... mama pyko kad tik anksciau nepasakiau jog galiu but nescia, nes tada butume dare isvalyma... na taciau ira kaip ira teko susitaikyt su tuo, as ir mano mama labai laukem sito vaikelio... baigiau mokykla budama septinta menesi nescia... nestumas ejo sklandziai, gimdyti turejau rugpjucio 13d. atejus tai dienai, nieko... atejo 14, 15, 16, 17 taip pat nieko isauso rugpjucio 18d. ryte atsikelus pajauciau maudima pilvo apacioje taciau praejo, kaip sita diena turejau eit prie daktares eilineij apziurai, nuvaziavau su mama, laukiau savo eiles vis jauciu kad uzeina skaudet ir praeina. tada mamai pasakiau mama sunerimo sako negazdink, salia sedejus moteris sako nesijaudink, kai gimdyt bus laikas pajusi, nuejau prie daktares, apziurejo.... parvaziuvus namo vel pajutau skausmus, mama ketino jau kviest greitaja, taciau as sakiau kad dar truputi palauktume, atsigereme arbatos, skausmai kartojosi kas 8min. mama iskviete greitaja... isvaziavau viena kaip kokia naslaite, labai bijojau, greitojoje net skausmu nebejauciau jaudinaus, kad vaziuju bereikalo nuvaziavau apie 1val dienos.. patikrino gimda per keturis pirstus atsiverus, paklause kada pradejo skaudet atsakiau ryte tai soko tau nakti turejo pradet skaudet, kelis kartus klause ar nemeluoju nuvede i gimdykla, su leido skatinamuju, prakirpo ir nuleido vandenis tada pajutau siaubingus skausmus isikandau sau i ranka atrode tada maziau skauda, taciau sesele neleido, sake vaikui deguonies reikia... (taip norejos kad salia butu ir vaiko tevas, kad pamatytu ka man tenka iskest per ji ) ... jau pries pabaiga vaikui deguonie trukt pradejo, mat virkstele uzsisipaude, tada man ikiso du slangiukus i nosi paleido deguoni, istate lasaline, man nezmoniskai skaudejo, liepe stumt as bandziau taciau nemokejau... tj daktare labai vaizdingai man paaiskino kaip tj reik daryt sako isivaizduok kad tu esi lauko tualete ir tau siaubingai viduriai uzkieteje tai ir stenek po tokio paaiskinimo labai greit supratau ka reik daryt ir tada jau gime mano mazutis 6.39 vakaro, 3625g ir 52cm vaiko tevas kai suzinojo jog isvaziavau gimdyt isejo "laistyt" vaikelio ir dvi dienas negryzo namo... taip tikejaus kad pamates musu mazuti nores but kartu ir pasikeis jis, bet taciau jis keikia mane kaip keikdavo visa nestuma... o vaikeli atsiet myli, retkarciais aplanko ir net sugebejo 100lt ant pamperiuku duot A D M I N I S T R A T O R I U S
Pergalingas natūralus gimimas, kaip ir dukrytes vardas - Viktorija
Buvau užsibrėžusi gimdyti natūraliai ir tik natūraliai, be nuskausminimų ir kitokių medikamentų, nebent jei tik pavojaus gyvybei atveju. Atejus laiko terminui gydytoja pasiūlė vaistų pagalba stimuliuoti gimdymą, nors dar nieko net nebuvo prasidėję Aš tvirtai atsakiau, ne, nes vaikelis jautėsi gerai pagal tyrimus ir aš taip pat. Po savaitėlės prasidėjo mano džiaugsmingiausia naktis, kurios didžiąją dalį praleidau po dušu, o tinkamam metui subrendus gimdykloje su jūros ošimo garsais ir džiunglių paukštelių čiulbėjimu - tikrai nepakartojama , tačiau sąrėmiai nesivystė pakankamai stipriai, teko skatinti medikamentais, bet visų nuostabai - nieko, kūnas nereagavo ir trokštamo poveikio nebuvo, o galiausiai visai pradingo. Guliu sau ramiai, o mano mažylė dar pilvelyje gerai jaučiasi, o Jėzau, galvoju, ką dabar daryti . Nieko nepadarysim sako gydytojai, ruoškit cezario pjūviui. Ech, kaip taip gali būti Bet mano dideliam džiaugsmui, jaunos akušerės mąstymo ir rūpesčio dėka, Viktorija gimė natūraliai, nes sarėmiams paskatinti tereikėjo ranka paliesti dukrytės galvytę, kuri buvo visai netoli gimimo.
Štai koks laimingas gimimas
(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)
Nariams
Reklama
El. p.: info@mamosdienorastis.lt Visos
teisės saugomos, 2010
Dalintis
A D M I N I S T R A T O R I U S 
Aš tvirtai atsakiau, ne, nes vaikelis jautėsi gerai pagal tyrimus ir aš taip pat. Po savaitėlės prasidėjo mano džiaugsmingiausia naktis, kurios didžiąją dalį praleidau po dušu, o tinkamam metui subrendus gimdykloje su jūros ošimo garsais ir džiunglių paukštelių čiulbėjimu - tikrai nepakartojama 
, tačiau 
sąrėmiai nesivystė pakankamai stipriai, teko skatinti medikamentais, bet visų nuostabai - nieko, kūnas nereagavo ir trokštamo poveikio nebuvo, o galiausiai visai pradingo. Guliu sau ramiai, o mano mažylė dar pilvelyje gerai jaučiasi, o Jėzau, galvoju, ką dabar daryti 
. Nieko nepadarysim sako gydytojai, ruoškit cezario pjūviui. Ech, kaip taip gali būti 
Bet mano dideliam džiaugsmui, 
