Sveikos, mamytės, ir aš nutariau parašyti savo gimdymo istoriją.
Pradžių pradžia...
Su vyru jau kurį laiką galvojam, kad norėtumėm vaikelio, savo mažulėlio.
Buvom operos ir baleto teatre. Per pertrauką, pamačiusi želė su grietinėle taip jos užsimaniau, ir su tokiu pasimėgavimu valgiau.. Nebuvau saldumynų mėgėja, tad nelabai supratau, iš kur toks keistas noras. Dabar, suprantu
Kitą rytą bevalgant koldūnus šiek tiek supykino. Gal per daug prieskonių prisidėjau, o gal... Iki mėnesinių dar gera savaitė, dar nėštumo testas turbūt nelabai ką teparodytų, reikia palaukti. Tačiau kur gi čia kantrybės turėsi, kai mintys sukasi apie galimą stebuklą.
Dar kitą rytą, atsikėlusi 6 val. ryto nuėjau pasidaryri testo. Nors buvo sekmadienis, tačiau negalėjau miegoti, galvoje kirbėjo mintis, jog manyje gali augti mažutė gyvybė.
Praėjo 5 minutės, viena juostelė. Nusiviliu, nubraukiu ašarą, vėl pasižiūriu į testą - o ten ryškėja antra juostelė. Nulekiu parodyt jos vyrui, gal čia man vienai matosi. Bet ne, antrą juostelę, nors ir neryškią, mato ir jis.
Reikia būtinai lėkti pas gydytoją, kad patvirtintų. Laukiu tos dienos, esu kaip ant sparnų, o kartu ir bijau per daug džiaugtis, kad netektų nusivilti.
Džiaugsmas...
Ir štai, mačiau tave, mano saulyte! Mes dar tik 0.3 mm dydžio, mes tokie maži, bet mes jau egzistuojam! Esu laimingiausia pasaulyje! Auk, mažuti, auk, tvirtėk. Mamytė tave labai saugos...
Pirmosios 12 savaičių ėjo lėtai. Jos pačios rizikingiausios, o aš jau taip myliu savo mažulėlį, kad būtų neapsakomai sunku, jei neduok dieve, jį prarasčiau. Jaučiausi labai silpna, kasdien pykino, tad laukiau ketvirtojo nėštumo mėnesio kaip išganymo.
Kiekvienas ultragarso tyrimas teikdavo be galo daug džiaugsmo, kai galėjau stebėti savo spurdantį angelėlį, matyti, kad jis gerai auga ir vystosi.
Toliau visą nėštumą jaučiausi puikiai. Kai sužinojom, jog turėsim mergaitę, tėvelis vis sakydavo, jog myli mus, savo mergaites, mumis rūpinosi, o aš jaučiausi labai graži ir laiminga. Jaučiau tikrą gyvenimo pilnatvę. Numatyta gimdymo data buvo rugsėjo 25-oji. Oras buvo puikus, nepaisant karštos vasaros, puikiai pailsėjau ir išsimiegojau.
Tavo kelionė pas mus...
Artėjant nėštumo pabaigai, seko mano kantrybė, taip norėjau pamatyti savo dukrytę, kad net gimdymo baimės nebejaučiau. Taip norėjau sužinoti, kaip ji atrodys, į ką bus panaši. Norėjau ją glausti prie savęs, rūpintis, myluoti, čiučiuoti.
Nuo 35-os savaitės mano kaklelis jau buvo visiškai sutrumpėjęs ir suminkštėjęs, tad galvojau, kad mažutė tikrai gims anksčiau. Tačiau ji buvo beveik kaip laikrodukas. Rugsėjo 22-osios rytą, 3 val. nakties pabudau nuo sarėmių skausmo. Nekėliau vyro, kažkaip sunku buvo patikėti, kad tai jau vyksta. Sarėmiai kartojosi kas 5 minutes, tačiau skausmas buvo visai pakenčiamas. Netrukus nubėgo vandenys, tuomet patikėjau, kad jau. Atsikėlė vyras, ramiai susiruošėme į ligoninę. 4:30 mane apžiūrėjo budinti gydytoja - grubi, apsimiegojusi ir nepatenkinta, kodėl ją prižadinau, mat pasak jos, "čia dar niekas nevyksta". Kaklelis atsivėręs tik 2 cm. Tik išlemeno, kad 15 val gal ir pradėsiu gimdyti, ir kad tiek to jau, galim kelti į gimdyklą, nes vandenys nubėgo. Buvau nuklizmuota ir po tokios apžiūros pasijaučiau visiškai sugniuždyta. Dieve, dar nieko nevyksta, o man jau taip skauda, kad pasilaikyt reikia. Tai kas dabar su manim bus, koks bus skausmas, kai jau kažkas vyks, ir kiek aš dar kankinsiuos.. Už lango tamsu, o man nuo tokių minčių ašaros rieda kaip pupos. Gerai, kad vyras buvo šalia, guodė, ramino.
Gimdykloje budinti akušerė patarė pasistengt numigti, nes laukia sunkus darbas. Tą ir stengiausi daryti. Tarp sarėmių snaudžiau, o per sarėmį tvirtai įsikibdavau vyrui į ranką. 7:30 paskambinau savo gydytojai. Sarėmiai kartojosi kas 1 min ir truko minutę. Sukau ratus apie gimdyklą ir kentėjau dantis sukandus. 8 val. mane apžiūrėjo, kaklelis buvo atsivėręs 5 cm. Padarė epidūrą, o tuomet jau pasaulis nušvito. Galėjau kalbėti ir juoktis, gydytoja nuramino, jog daugiau taip nebeskaudės.
9:30 kaklelis buvo atsivėręs 8 cm, o 10 val. pradėjau stumti. Atsimenu gydytojos žodžius, jog reikia stipriau, dar stipriau. Stengiausi viska daryti taip, kaip ji sako. Nuo stūmimų sukosi galva, o mintyse galvojau "jau čia pat, mano angelėlis jau čia pat". 10:26 išgirdau verksmą. Tą nuostabų verksmą, kurį prisiminsiu visą gyvenimą. Man padavė mano dukrytę, glaudžiau ją prie savęs. Glaudžiau taip, kaip kažkada svajojau.. Verkiau iš laimės. Iš laimės, kad jau turiu savo mažytę, kad jau tokį didelį darbą padariau.
Aš laimingiausia pasaulyje. Laimingiausia, nes turiu didžiausią pasaulyje turtą - savo vaikelį...
(PaveikslÄ—liai matomi tik registruotiems lankytojams)
Labai sauniai parasyta istorija Zivile, gan jausmingai perskaiciau, gal todel, kad ne taip jau senai ta pati isgyvenau...
Jei rašyčiau savo pirmojo sūnelio gimdymo istoriją, ją būtų galima pavadinti jausminga, o šį kartą jausmingai nelabai turbūt išeis brūkštelt...
Išaušo gražus birželio 22 dienos rytas - saulutė žeme ridinėjas, tik nemenkas vėjelis tarsi kažką nori pašnibždėti... Gal jau laikas? Juk ir taip vėluojam?.. 11.30 ir "dvelktelėjo" vėjo gūsis per nugarą. Kartą. Nelabai smarkiai. Po kokių 20 min. ir vėl. Supratau, kad jau atkeliauja žmogeliukas į šį pasaulį. Bet šalia yra ir dar vienas, ūgtelėjęs, kuriuo dar reiktų pasirūpinti, nors pas senelį yra, bet tikrai žinau, kad į pilvuką jie ten kemša viską sausą - tad pagalvojau - išvirsiu aš dar sriubytės jiems, vyras nuveš. Juk kai išvažiuosiu, tikrai ne vieną dienelę reiks ligoninėj pabūti. Apžiūrėjau produktus - kai ko trūksta. Po sąrėmio nusiunčiau vyrą į parduotuvę. Kol jo nebuvo pilvo ir nugaros skausmas sustiprėjo ir padažnėjo, bet dar normos ribose. Parlėkė mano brangusis, išviriau aš ką norėjau ir išsiunčiau vyrą vėl nunešti kitur esantiems vyrukams karšto viralo. Veiksmas vyksta jau apie 14.00. Dar kartą pergalvojau, ar viską pasiėmiau, pamaklinėjau po kambarį, nors sąrėmiai jau ir gero kvėpavimo reikalaujantys, bet besikartojantys tik kas 15, kitas - kas 10, 5 min, bet nereguliarūs. 14.45 val. aš jau skambinu vyrui, kad gal važiuojam jau, bo ima periodiškai kartotis tas mano dūsavimas. Žaibo greitumu parlekia maniškis atlikęs kurjerio darbą. Greit pats paskutinius prakaito lašus nusiplauna po dušu, kad tik kuo švaresnis į pasimatymą nulėktų su savo antruoju ir 15.10 mes sėdim mašinoj. Vos įsėdom važiuot - paskambino mano devyndarbiui darbuotojas ir pasakė, kad trūksta ant dokumentų jo parašo. Kitaip negali įvykti darbas. Vyras klausiamai tik atsisuko į mane - o aš ką - nu važiuojam dar iki to tavo darbo, dar galiu kentėt. PAgalvojau, juk koks skirtumas kur tuos skausmus kentėti... Nuvažiavom. Vyras Išlipo laukti popierių laukan, o aš likau sėdėti, bet 15.21 man sąrėmiai prasidėjo kas 2-1 min. Matyt, pasikratymas automobiliu padėjo . Jau ir atsikvėpt nebėr kada, gerai, kad vyro parašas neilgas, tai greit jis mane ėmė lakint i gimdyklą, nes jau prasitariau, kad ir stumt noriu . MAtyt, bijodamas, kad mašinoj nepagimdyčiau, ties šviesoforais buvom visur nagli - prieš visas užlįsdavom, per sankryžas be taisyklių - bet man jau viskas buvo "vienodai". Prie priėmimo skyriaus sustojus man tik viena mintis buvo - kad tik ne pakeliui kur tektų prigult... Griebiau savo dukumentėlius ir lekiu. Nebežiūriu, nei kur tas dokumentų pildymo kabinetas, nei kur koks užrašas ant durų - svarbu gyvą žmogų su baltu chalatu rast. Radau.... ir tik pasakymas - noriu jau stumt. NEreikėjo nei su dokumentų pildymais vargt, nei klizmos su dušais (gerai, kad klizmutę jau namie pati buvau pasidariusi, tai nebijojau ) - naktinukai tokie, chalatukas ir lekiam gimdyklon jau rataliuose...
Sąrėmiai galingi, kaklelis 9 cm atsidaręs, liko labai mažai iki galo. Dar po kelių sąrėmių aš jau nebegaliu sulaikyti stūmimo. Prakerpa vandenmaišį, kuris , pasirodo, labai storas ir leidžia gimdyt. O, šventė mano parapijoj . Imu stumt. Apgailestaudama akušerė vėl prakerpa, bo pamato, kad mano dičkis vis tiek mane suplėšys priešingu atveju ir vėl stumiu. Šį kart buvo daug sunkiau nei su pirmuoju - gal kad lelius didesnis, gal todėl, kad pilvas labai žemai ir negalėjau dirbt pilvo raumenimis normaliai. Kojas surietė taip, kad dabar pati jokiu būdu neprilenkčiau . dar stumiu stumiu stumiu .... ir , galų gale - paguldo man mano sūnutį . Gimė dičkis 16.25 , 4290g. , 57cm. Ir visai nesvarbu jau , kas po to buvo - ar siuvo, ar ką ten darė...
Taigi driokstelėjau aš šįsyk per 5 val., kurių tik nepilną vieną praleidau gimdykloj .
O čia mūsų vienos dienos ruzlis, kuris norėjo tėveliams iškrėsti pokštą - gimti automobilyje (PaveikslÄ—liai matomi tik registruotiems lankytojams)
pirmiausia dar kartą nuoširdžiausi sveikinimai, sūnelis jau pirmą dienelę su šypsena ir regis vėl blond bus šaunuolėle kad tiek pati pralaukei ir smagu jog nereikėjo labai kankintis [/list'>
Nu skaiciau tavo istorija su sisizavejimu,is kur tiek kantrybes ir drasos As tai jau nebuciau ne virusi,ne kepusi,lekciau kuo greiciau i ligonine. Saunuole .Ir lelius saunuolis,kad istvere iki ligonines,nors jau beldesi isleidziamas masinoj.
Nu skaiciau tavo istorija su sisizavejimu,is kur tiek kantrybes ir drasos As tai jau nebuciau ne virusi,ne kepusi,lekciau kuo greiciau i ligonine. Saunuole .Ir lelius saunuolis,kad istvere iki ligonines,nors jau beldesi isleidziamas masinoj.
aha, tetukui pasiseke, kad ligonine pasiekem, bo strioko but buve
saunuole, kauliukai,sunkiausia jau praejo.db belieka tik dziaugtis mazuliuku ir gyjanciomis zaizdomis.jos su laiku praeis ir liks tik tolimi prisiminimai
+
Sunus.
Atsimenu kad pradejau keistai jaustis,ir uosle buvo tookia astri.Taciau nuejus pas savo daktara,atsakymas buvo neigiamas.Pasidariau 2u testus,jie man rode priesingai .Viena nakti pasirode kraujo,tai iskart su vyru lekem i ligonine,deja echoskopas neveike,tik apziurejes gydytojas pasake ar tikrai buvo kraujo,pagal mane viskas gerai,nu sakau paketa jums issaugojau,galit pasiziuret tuo metu aisku juokinga nebuvo,prazliumbiau visa laika.Liepe atvaziuot rytoj.Bemiege naktis,na o is ryto pamaciau savo mazaji zirniuka,jam tada buvo 12sav.3d,Dieve koks maziukas,jauciausi labai laiminga.Vyras pamates ekrane mazyli labai dziaugesi,ir kalbedavosi su auganciu pilvuku. Per nestuma labai gerai jauciausi.Na stai ir sulaukiau nestumo pabaigos,deja niekas nevyko nustatytu terminu(kovo 24d),tvarkiausi namus,siek tiek remontavomes.Prabego savaite,nuejus pas daktarus jie nustate gimdymo data,jei iki balandzio 4d.nepagimdysiu guldys i ligonine.Kaimynams sakiau man jau atrodo taip ir liksiu nescia,ir dabar dar jie man primena tuos zodzius...taiva,prasidejo balandzio menesis- sakau bus dabar juoko jei pagimdysiu per melagiu diena- nieks nepatikes..bet ne nieko nevyksta.kita ryta,Atsikelus einu i tualeta,lyg isbego kazkas skaminu gydytojai,ji sako vaziuok i ligonine,nu vaziuojam.12val,ryto. ...patikrina tokia grubi negre,sako ne dar negimdysi.nusimenu nes taip laukiu savo stebuklo gimstant,juokais sakau vyrui ,pamatysi dar sugrysim.parveza namo ir iseina jis pas drauga.nueinu i virtuve arbatos,kazko ima mausti nugara,na negalvoju nieko..prigulu.tada vel maudzia pilva,uzsuku pas kaimyne,ji sako uzsirasykim laika,sakau gerai,ji uzsiraso.skausmas praeina,valanda nieko.po to vel ima skaudeti,imu lakstyt i tualeta..darosi visai nejuokinga,daktaru nepazystu,o jei nepagimdysiu po valandos skambinu i ligonine ir savo labai rislia anglu k.paaiskinu kas vyksta,sako atvaziuok paziuresim.skambinu vyrui,jis tik mane nuves,nes gimdymo bijo kaip velnias kryziaus na va jau ligonine,skauda vis dazniau,nuveza draugas,kadangi vyriukas issigandes,bet laikosi dar.kaimyne idave toki meskiuka i rankas,sako kai skaudes tai ji suspausk,taip ir dariau..vargsas meskiukas,reikejo vyrui ranka spausti pagulde i palata,apziurejo,sakau jau 5i cm.atsidare,ooo kaip gerai galvoju.taiva,vyras liko su manim,palaike mane.kvepavau dujas,nuo kuriu miegojau ir miegojau.vyras irgi pabande..sako kaip tu tiek kvepuoji,man jau vaidenasi 3ys as sunu pagimdziau lengvai 19.34 3.360kg 33.5cm 02 04 2006 tai nepakartojamas jausmas,stebuklas,isnesioti ,isauginti savyje ir pagimdyti.Kokios mes ypatingos.
Dalintis
Kitą rytą bevalgant koldūnus šiek tiek supykino. Gal per daug prieskonių prisidėjau, o gal... Iki mėnesinių dar gera savaitė, dar nėštumo testas turbūt nelabai ką teparodytų, reikia palaukti. Tačiau kur gi čia kantrybės turėsi, kai mintys sukasi apie galimą stebuklą.
Dar kitą rytą, atsikėlusi 6 val. ryto nuėjau pasidaryri testo. Nors buvo sekmadienis, tačiau negalėjau miegoti, galvoje kirbėjo mintis, jog manyje gali augti mažutė gyvybė.
Praėjo 5 minutės, viena juostelė. Nusiviliu, nubraukiu ašarą, vėl pasižiūriu į testą - o ten ryškėja antra juostelė. Nulekiu parodyt jos vyrui, gal čia man vienai matosi. Bet ne, antrą juostelę, nors ir neryškią, mato ir jis.
Reikia būtinai lėkti pas gydytoją, kad patvirtintų. Laukiu tos dienos, esu kaip ant sparnų, o kartu ir bijau per daug džiaugtis, kad netektų nusivilti.
Džiaugsmas...
Ir štai, mačiau tave, mano saulyte! Mes dar tik 0.3 mm dydžio, mes tokie maži, bet mes jau egzistuojam! Esu laimingiausia pasaulyje! Auk, mažuti, auk, tvirtėk. Mamytė tave labai saugos...
Pirmosios 12 savaičių ėjo lėtai. Jos pačios rizikingiausios, o aš jau taip myliu savo mažulėlį, kad būtų neapsakomai sunku, jei neduok dieve, jį prarasčiau. Jaučiausi labai silpna, kasdien pykino, tad laukiau ketvirtojo nėštumo mėnesio kaip išganymo.
Kiekvienas ultragarso tyrimas teikdavo be galo daug džiaugsmo, kai galėjau stebėti savo spurdantį angelėlį, matyti, kad jis gerai auga ir vystosi.
Toliau visą nėštumą jaučiausi puikiai. Kai sužinojom, jog turėsim mergaitę, tėvelis vis sakydavo, jog myli mus, savo mergaites, mumis rūpinosi, o aš jaučiausi labai graži ir laiminga. Jaučiau tikrą gyvenimo pilnatvę. Numatyta gimdymo data buvo rugsėjo 25-oji. Oras buvo puikus, nepaisant karštos vasaros, puikiai pailsėjau ir išsimiegojau.
Tavo kelionė pas mus...
Artėjant nėštumo pabaigai, seko mano kantrybė, taip norėjau pamatyti savo dukrytę, kad net gimdymo baimės nebejaučiau. Taip norėjau sužinoti, kaip ji atrodys, į ką bus panaši. Norėjau ją glausti prie savęs, rūpintis, myluoti, čiučiuoti.
Nuo 35-os savaitės mano kaklelis jau buvo visiškai sutrumpėjęs ir suminkštėjęs, tad galvojau, kad mažutė tikrai gims anksčiau. Tačiau ji buvo beveik kaip laikrodukas. Rugsėjo 22-osios rytą, 3 val. nakties pabudau nuo sarėmių skausmo. Nekėliau vyro, kažkaip sunku buvo patikėti, kad tai jau vyksta. Sarėmiai kartojosi kas 5 minutes, tačiau skausmas buvo visai pakenčiamas. Netrukus nubėgo vandenys, tuomet patikėjau, kad jau. Atsikėlė vyras, ramiai susiruošėme į ligoninę. 4:30 mane apžiūrėjo budinti gydytoja - grubi, apsimiegojusi ir nepatenkinta, kodėl ją prižadinau, mat pasak jos, "čia dar niekas nevyksta". Kaklelis atsivėręs tik 2 cm. Tik išlemeno, kad 15 val gal ir pradėsiu gimdyti, ir kad tiek to jau, galim kelti į gimdyklą, nes vandenys nubėgo. Buvau nuklizmuota ir po tokios apžiūros pasijaučiau visiškai sugniuždyta. Dieve, dar nieko nevyksta, o man jau taip skauda, kad pasilaikyt reikia. Tai kas dabar su manim bus, koks bus skausmas, kai jau kažkas vyks, ir kiek aš dar kankinsiuos.. Už lango tamsu, o man nuo tokių minčių ašaros rieda kaip pupos. Gerai, kad vyras buvo šalia, guodė, ramino.
Gimdykloje budinti akušerė patarė pasistengt numigti, nes laukia sunkus darbas. Tą ir stengiausi daryti. Tarp sarėmių snaudžiau, o per sarėmį tvirtai įsikibdavau vyrui į ranką. 7:30 paskambinau savo gydytojai. Sarėmiai kartojosi kas 1 min ir truko minutę. Sukau ratus apie gimdyklą ir kentėjau dantis sukandus. 8 val. mane apžiūrėjo, kaklelis buvo atsivėręs 5 cm. Padarė epidūrą, o tuomet jau pasaulis nušvito. Galėjau kalbėti ir juoktis, gydytoja nuramino, jog daugiau taip nebeskaudės.
9:30 kaklelis buvo atsivėręs 8 cm, o 10 val. pradėjau stumti. Atsimenu gydytojos žodžius, jog reikia stipriau, dar stipriau. Stengiausi viska daryti taip, kaip ji sako. Nuo stūmimų sukosi galva, o mintyse galvojau "jau čia pat, mano angelėlis jau čia pat". 10:26 išgirdau verksmą. Tą nuostabų verksmą, kurį prisiminsiu visą gyvenimą. Man padavė mano dukrytę, glaudžiau ją prie savęs. Glaudžiau taip, kaip kažkada svajojau.. Verkiau iš laimės. Iš laimės, kad jau turiu savo mažytę, kad jau tokį didelį darbą padariau.
Aš laimingiausia pasaulyje. Laimingiausia, nes turiu didžiausią pasaulyje turtą - savo vaikelį...
ieškokit prie konkursų. 
. Jau ir atsikvėpt nebėr kada, gerai, kad vyro parašas neilgas, tai greit jis mane ėmė lakint i gimdyklą, nes jau prasitariau, kad ir stumt noriu 
As tai jau nebuciau ne virusi,ne kepusi,lekciau kuo greiciau i ligonine. Saunuole 
.Ir lelius saunuolis,kad istvere iki ligonines,nors jau beldesi isleidziamas masinoj. 
sunu pagimdziau lengvai 19.34 3.360kg 33.5cm 02 04 2006 tai nepakartojamas jausmas,stebuklas,isnesioti ,isauginti savyje ir pagimdyti.Kokios mes ypatingos. 
