Mano gimdymo istorija 2012 m.
Talpinkite čia savo gimdymo istorijas, dalinkitės džiaugsmu. 2012 m. pabaigoje rinksime gimdymo istorijas nugalėtojas A D M I N I S T R A T O R I U S
Būdama maža visada svajojau būti jauna mama, nes manoji buvo vyresnė nei kitų mano draugių. Ir gyvenimas išpildė mano svajonę, būdama 22-jų sužinojau šią džiugią žinią. Neštumas buvo labai lengvas, gal todėl, kad toks išsvajotas. Kasdien puošiausi ir jaučiausi pati gražiausia ir svarbiausia. Labai norėjau sužinoti ką pilvelyje nešioju, tačiau mano mažasis stebūklas nesirodė. Diena prieš dydijį stebūklą niekuo neišsiskyrė, už lango buvo dargana, todėl nusprendžiau pasidžiaugti naminiu spa. Pasidariau manikiurą ir nusilakavau nagus raudonai, tomet nusprendžiau, kad ir raudonas pedikiuras būtu neprošalį. Visaip išsigražinau ir laukiau grįžtant vyro. Jam grižus nusprendėm dar sužaisti stalo žaidimą iš masažo. Mano džiaugsmui pirmą kartą laimėjau ir mėgavausi masažiuku, tuomet dar pažiūrėjom filmą ir maždaug pirmą nakties pajutau skauduliuką, bet kadangi iki gimdymo buvo dar like 10 dienų pamaniau, kad tai pagaliau prasidėjo parengiamieji skauduliukai. Užmigau, bet ketvirtą ryto pabudus dar jaučiau maudimą, pamaniau tai normalu, juk ne pirmą mėnesį nesčia. Po pusvalandžio apėmė nerimas ir nusprendžiau nuvažiuot į antakalnį bent pasitikrinti. Nuėjau į dušą, išsiturškiau, išsidžiovinau plaukus, pagaminau pusryčius ir nuėjau žadinti vyro. Vargšas nesuprato kokie pusryčiai tokį ankstų rytą. Kai pavalgė pasakiau ką jaučiu, jam net rankos pradėjo drebėt, susikuitė greičiau už mane, o aš jį vis raminau, kad dar negimdau, tik pasitikrinti važiuoju, aiškinau ką girdėjau per paskaitas, kad skubėti nėra kur, reikia ramiai ir nesijaudinant važiuoti, elgiausi kaip pagal instrukciją. Pagaliau išėjom iš namų, niekam neskambinom, dar užsukom į degalinę, nes pagal mano žinias juk labai troškins. Šešta ryto pagaliau privažiavom antakalnio gimdymo namus, iš to jaudulio niekaip neradau durų pro kurias įeiti. Galiausiai atradus , įeinam su lagamineliu ir dviem būteliais mineralinio, aš rami, o vyras išsprogusiom akim. Mane pasitikusi budinti gydytoja apziurėjo ir paguldė klausytis tonu, tada atėjo jau mano gydytoja pažiūrėti manęs ant kėdės. Viska išklausinėjo, paklausė ką jaučiu, o aš jaučiau vis dar maudimą. Gydytoja pažiūrėjo ir tik įsakmiu balsu pasakė, brangioji į gimdyklą atsidarymas jau 8 cm. Aš už brangiojo, tas už tašiu ir į gimdyklą. Liepė gultis, nors aš taip nenorėjau, dar pažiūrėjau į laikrodį buvo be dvidešimt septynios. Visai nesijaudinau, bet pažiūrėjus i vyrą mačiau nerimą, septintą valandą nuleido vandenys ir skausmas sustiprėjo, jau spaudžiau saviškiui ranką, dar išgirdau kaip gydytoja pasakė aštunta gimdysim, o aš vis žvilgčiojau į laikrodį, kada pamatysiu kas pilvelyje gyvena. Be dvidešimt aštuonios maniau išprotėsiu kaip skaudėjo, dar mintyse pagalvojau, kam taip anksti nuleido vandenys. Vyras jau kaip liutas narve vaikščiojo aplink lova, siulė atsigert, ko aš visai nenorėjau, ir vis sakė atsipalaiduot, dar dabar pamenu, kaip pasiuliau jam pačiam atsipalaiduot, o ne man patarinėt, kai šitokie skausmai. Be dešimt priejo gydytoja išklausinėjo ka jaučiu ir išgirdau žodį "ruošiamės", tada pajutau baimę. Pribėgo akušerė, staiga transformavosi lova, pasirodė dar žmonių, vyras kažkur dingo. Aštunta valandą liepė stumt, nudiegė toks skausmas, tada vėl liepė stumt ir pajutau tokį neapsakoma palengvėjimą ir garsu verkimą. Maniškis nespėjo parūkyt, kaip aš jau pagimdžiau žavia mergytę. Atėjus vyrui, mačiau jo akyse ašaras ir drebančias rankas laikant fotoaparatą. Niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai tas šiltas kūnelis guli man ant krūtinės, šalia sėdi blizgančiomis akimis žiūrintis vyras, spausdamas man ranką bučiuoja ir dėkoja už vaikiuką. Ta akimirka ir vardą išrinkom- Gabija.Tos dienos, spalio 5-sios 8.03 nepamiršiu niekada.
Nuo 25m svajojau apie vaikelį.Bet Dievulis neskubėjo jo man atsiųsti.Matyt reikėjo sulaukti savo laiko.Savo gyvenimo vyrą sutikau 24m,tiksliai žinojau kad tik su juo norėsiu turėti vaikų,bet likimas pakoregavo mano planus,mūsų keliai išsiskyrė.Po 2metų mes vėl buvom kartu.Du metus gyvenom tik sau,po to abiem teko gultis į ligonine,man operacija,o jam mikro insultas.Abu netekom darbų,abiem su sveikata negerai.Buvo labai sunku,bet tikėjau kad tai laikina.Po truputį reikalai tvarkėsi,aš įsidarbinau,sveikata susitvarkė,vyro taip pat.Planavom vaikelį.Per savo 31 gimtadienį pasidariau testą-jis buvo Teigiamas.Verkiau iš laimės,po visų pergyvenimų tokia laimė.Nėštumas buvo lengvas.Mažylis turėjo gimti liepos 6d.Tai jei tą dieną gims,bus Mindaugas.O jei kitą, tai bus Matas.Jaučiau kad bus sūnus,labai norėjau berniuko,netgi numačiau kaip jis atrodys,maža tėvelio kopija...
Birželio 29d.Lygiai savaitė iki gimdymo.Antradienis,2v.nakties.Bandau užmigti,tik staiga,keistas jausmas pilve,lyg kas sprogo.Pradėjo vandenys bėgti.Pasižadinau vyrą,sakau jau prasidėjo,gimdysiu.Truputėlį išsigandau.Paprašiau vyro išvirti arbatos,o pati palindau po dušu.Važiuojant pro langą pamačiau mėnulį tokį pilną ir ryškų...Gimdžiau gan lengvai,kartu su vyru,labai jis man padėjo.
10.19v.ryto laikiau jau savo mažylį rankose.Tikrai mažytis 2750.kg.Pasižiūrėjau į vyrą ir abu kartu pasakėm-bus Matas-Dievo dovana.
Namo grįžom iš ligoninės per vyro gimtadienį.
Dabar Matukui jau 1,8.mėn.Be galo jį Mylim.
A D M I N I S T R A T O R I U S
Nors jau auginau dvi dukrytes, bet trecio vaikelio taip pat su nekantrumu laukiau. Kokie ilgi man buvo tie 9 menesiai. Iki pat paskutines dienos nezinojau ka nesioju savo pilvelyje, niekaip nenorejo pasirodyti mano mazylis. Buvo nustatytos net 3 gimdymo datos man, tai buvo sausio 30, vasario 9 ir vasario 17-19. Kadangi lelyte pilvelyje buvo tokia mazyte uztat niekaip negalejo apsisprest gydytojai kuria diena jai skirta isvysti si pasauli. Ir su nerimu laukiau tu dienu, kadagi pagaliau paimsiu ant ranku savo mazyli ar mazyle. Apie sausio gala vis dazniau pradejo maust pilveli, na galvojau kad jau nebeilgai truks ir isvysiu kudikeli, bet deja, numatytoji sausio 30 praejo. Tada laukiau sekancios datos. Ir stai vel dar smarkiau mausdavo pilva, na vis galvojau gal jau, gal jau, bet... Atejo ir kita data, vasario 9, ta diena kaip tik buvau pas gydytoja. Nieko gero jis man nepasake, tik israse siuntima i ligonine. Kadangi vasario 9 buvo ketvirtadienis, tai siuntima i ligonine israse tik pirmadieniui, sako jei per savaitgali dar lelyte nepasibels, tai teks pasildyti ligonines lova. Labai to nenorejau, bet del leliuko padariau viska. Na ka, praejo ir savaitgalis ramiai. Atejo pirmadienis. Nuo pat ryto jau pradejo maust pilveli, bet i saremius tai nebuvo panasu, todel net nesiskubinau i ligonine. Nuvedziau ryte savo dukrytes i darzeli, gryzau namo, atvaziavo mano mama, atsigereme ramiai kavos, papusryciavome ir apie 10 val.ryto atvykau i gimdymo namu priimamaji. Mama padejo daiktus atsivesti tai su ja ir laukeme, kadangi moteru buvo daug, tai priimamajame prasedejome nuo 10 iki 13 val. Besedint ten, vis skaudziau ir skaudziau maude pilva. Apziurejus gydytoja mane pasake kad jau 4 cm atsidares kaklelis, tai visko gali but kad nakti jau turesiu vaikeli. Uzpilde dokumentus ir nusiunte i palata. Kol matavo vaiko toniukus tai man vis skaudziau ir skaudziau daresi. Ir tai pradejo kartotis kas kelias minutes. Apie 14 val.pagaliau buvau palatoje. Paleidau mama namo. Kadangi laukeme nuo ryto tai buvau jau kaip ir praalkusi, nusprendziau suvalgyti bandele, atsisedau ant lovos ir vos spejau sukramtyti viena kasni, tik staiga pilve toks jausmas lyg butu kas baliona susprogdine, tik spejau pasokti nuo lovos ir tik sliuks...stoviu slapia...Tuo metu kaip tik i palata iejo sesute, pasakiau kas nutiko. Ji sako, viskas vaziuojam, nebera ko laukt. Tik spejau pora skambuciu paskambint ir 14.30 jau buvau gimdymo palatoje. Vaiksciojau su skausmais po ja nerasdama vietos, vos prasidedavo saremis tai kad butu lengviau ji iskest uzmerkus akis mintyse piesdavau savo leliuko paveiksla. Ir taip apie 1.5val slampinejau po palata. Apie 16 val.i palata atejo vaikucio tetis. Daresi vis sunkiau ir sunkiau. 16.20 uzejo toks skausmas kad vos spejau paspausti aliarmo mygtuka ir uz keliu sekundziu subego akusere su visa komanda, staiga lova transformavosi ir viskas jau buvo paruosta vaikucio atejimui. Ir stai 16.30 pirma karta isgirdau savo lelytes verksma. Isgirdau kaip akusere pasake kad gime mergaite, pati net nepajutau kaip skruostu nuriedejo asara. Po keliu akimirku mano 3 dukryte jau gulejo man ant krutines. Tai buvo vasario 13 d. Lelyte atrode tokia mazyte, nors gime 3135 gr. ir 51 cm. Dar kol vaiksciojau nescia tai sakiau jei gims mergaite pavadinsiu ja Andreja, bet vos tik ja isvydau tai persigalvojau. Per tas 15 min. kol ji gulejo ant mano krutines tai nusprendziau ja pavadinti Aukse. Toks vardas jai labiausiai tiko. Dabar esu laimingiausia pasaulyje mama, nes turiu 3 dukrytes. Tai brangiausias mano turtas.
Sveika, Mažyle,
Iki šiol žinojau, kad gimdymas - vienas geriausių, gražiausių ir jausmingiausių dalykų moters gyvenime. Tai subtili, intymi, be abejo, turėtų būti be galo graži akimirka.
Deja deja....iki to man buvo labai toli, gėda prisipažinti, bet nieko panašaus man nebuvo, o ir negalėjo būti, nes aš nepasirinkau gimdymo datos, kaip dabar įprasta (cezaris), nepasirinkau nuskausminamųjų vaistų, o nutariau gimdyti taip, kaip ir priklauso, pagal gamtą.
Vaje, vaje, nelabai malonūs prisiminimai užplūsta..brrr
Mūsų mažylė trečiam nėštumo menesyje sugalvojo nuo mūsų „pabėgti“, tačiau viskas baigėsi gerai, o gale nenorėjo išeiti, na, būna taip kartais gyvenime :)
Dvi savaites laukiau, su vyru 2010 06 02 ryte už rankučių susikibę nuėjome į P. Mažylio gimdymo namus ir po eilinės apžiūros gydytoja pasakė, kad „jau laikas, ilgiau tempti nebegalime“.
Kol suformino dokumentus, vyras atnešė krepšį su daiktais, persirengė pats, nuėjom į gimdyklą, įsijungėm TV, nuotaika vis dar puiki.
Prakerpa vandenis. Puiku, tuoj matysim leliuką. Prasideda sąrėmiai. Juokas vis dar ima. Jei čia tokie sąrėmiai - tai vienas juokas.
Vyras pradeda skaičiuoti. Vis dažnėja, skausmas aštrėja, bet man vis dar linksma, tačiau jau TV nebežiūriu, vis klausinėju gydytojos ir akušėrės, ar dar labiau skaudės, kada gimdysiu.
Gydytoja patikrina gimdos kaklelį, dar tik 5 cm, o man atrodo, kad amžinybė. Pasiūloma burbulinė vonia -pagreitins atsidarymą. Skausmas tampa nepakeliamas, jau sunku blaiviai mąstyti, vanduo paaštrina skausmus, blaškausi vonioj, maldauju leisti išlipti, tačiau gydytoja prašo „dar tris sąrėmius“....
Beveik po valandos vonioje, pati išlipu iš vonios, vyras su lašine iš paskos, blaškausi nuoga po palatą, vyras šaukia „pažiūrėkit, kas jos kojoms“, pasirodo sualergizavo, ištino visos kojos, pažiūriu - nieko nematau, jau iš viso beveik nieko nematau, neberūpi alergija, viskas vienodai...
Patikrina kaklelį, dar tik 6-7 cm, baigiu išprotėti, man dar sako „eik ant klozeto, tai paskatina gimdymo veiklą“, einu, rėkiu, blaškausi, jau tampu apatiška viskam, vvyras su lašine vaikšto iš paskos, praleidžia nemasažuodamas sąrėmį, skausmas trigubai stipresnis..
“Dieve padėk, Dieve padėk“ - šaukiu. "Aš mirsiu“, - gydytoja pyksta už tokius žodžius, bet man jau vienodai, šaukiu, kad leistų nuskausminamuosius, deja, jau per vėlu. Dar tik 7-8 cm atsidarė, gydytoja nerimastingai matuoja vaiko tonus, ruošia gimdymo stalą ir kažką tariasi. Aš jau nevaldau savęs, rėkiu pilna burna, noriu numirti...Įsikandu vyro ranką, bet tas nieko nepadeda.
Sako, kad kerpa - man tas pats, tik greičiau ką nors darykit.
Liepia stumti per sąrėmį - stumiu, kiek galiu, ir dar, ir dar, ir dar.....Sako „prakvėpuok sąrėmį, nestumk“, o ne, tik ne prakvėpuoti..tai didžiausia bausmė, gerai, vėl stumiam, vyras deda deguonies kaukes, man jos trukdo, negaliu susikaupti, sako, kad mato juodus ilgus plaukus, atsiranda tiek jėgų, stumiu kiek galiu, atrodo akys iššoks kaip stumiu..nieko...jaučiu, kad aplink mane krūva svetimų gydytojų, vyrą išvaro lauk, stumiu vėl, bet pilvą spaudžia kitas gydytojas, šaukia, susikaupiu, stumiu, trečias kartas - viskas....Visiškas išėjimas iš savęs..lengvumas ir transas....
Palikit mane ramybėj, duokit pamiegoti ir pavalgyti, viskas, nieko daugiau nenoriu ir negaliu...Padeda vaikelį, jo nematau, neturiu jėgų, atrodo - pamaitinu, vėl paima, vyras šalia, kažkokia moterėlė kiša, kad pasirašyčiau narkozei, klausiu, kiek ji truks, sako, kad 15 min., gerai. Mat placentos neišgimdžiau.
Vos vos praplėšiu vieną akį, nieko nėra, vyras sėdi tyliai su kūdikiu ant rankų, o aš jaučiuosi kaip išmiegojus 10 val., vėl maitinu, bet daugiau nieko neprisimenu, nuveža į palatą, mes trise. Bet aš noriu valgyti, ir žiauriai, bet nieko nėra, jau beveik 00 val., akušerė atneša „Gaidelio“ sausainių ir kažkokios juodos arbatos, oje....suvalgau godžiai, tiesiog praryju, dabar galiu ir vaikeliu pasidžiaugti.
Šia gimdymo istorija nenoriu nieko gąsdinti ar pasirodyti didvyre, tačiau labiausiai noriu padėkoti savo vyrui, kurio tuomet ne moralinio palaikymo reikėjo, bet fizinio. Dirbo pilnai su visa komanda, viską matė, niekuo nenusivylė ar pasišlykštėjo, didžiavosi manimi, aš juo. Tai antra situacija po kelionės, kada išbandai save ir partnerį.
O kas juokingiausia šioje visoje istorijoje, tai „kaimynės“ gimdyvės, kuri atvažiavo ramiai, su nuskausminamaisias, konfortabiliai, be jokio streso pagimdyti žiūrint TV, kurios vyro žodžiai dėl mano klykimo (mes gimdėme tiek pat laiko): „Jei mes neturėtume pinigų epidūrui - imčiau paskolą“, mane prajuokino iki ašarų. O galų gale, aš rinkausi kitą "prabangą"- gimdyti pati ir iš širdies išsirėkti
Todėl išsirutuliojo logika paremtas moralas ir išvada: nuo likimo nepabėgsi, jei jau skirta išgirsti skausmą ir riksmą, kad ir svetimą - išgirsi. Ne kiekvienas vyras gali tai išverti, ne kiekvienas toks stiprus kaip mano.
Dėkoju už dėmesį.
(Paveikslėliai matomi tik registruotiems lankytojams)
Mano istoriją nera linksma. Bet gal ji suteiks kam nors viltį. Norečiau jums papasakoti kaip atėjo į šį pasaulį mano antroji dukrytė. Nors mamoms, labiau įsimintimas ir reikšmingas pirmo stebuklėlio susilaukimas. O buvo viskas taip…. Karta pamačiau tokį sapną: mačiau moters isčius, placentą, vaikelį (vaisių) joje. Lyg per echoskopą. Ir kažkoks balsas man sako: “Matai jai liudna ir ji jaučiasi vieniša, nes jos nieks nemyli ir jį ji niekam nereikalinga….” Atsikeliau, galvoju koks keistas sapnas… Tada dar net monties nekilo jog galiu but nesčia… antro vaiko neplanavom, santikiai su vyrų labai prasti… Sekančią naktį sapnuojų kitą sapną: “Tarpusavyje kalbasi du didžiuliai angelai,sako: “ na ka, reikia jau ją pasiimt su savimi” , suprantu, kad kalba eina apie mane.. .Emiau prieštaraut, o jie atsisuko, ir iš veidų išraiškų supratau, jog išgirdau tai, ko neturėjau girdėt. Sakau :” negaliu dabar išeit, dukrytė dar visai maža (jei buvo mažiau šiek tiek daugiau nei 1m. ). O jie sako, gerai tada susikaupk, taves laukia didžiulis išbandymas, jei garbingai išlaikisi, dar gyvensi….
Atsikėlus ryte jaučiausi keistai… buvo baisu. Prisimeniau pirma sapną, nuliekiau nusipirkau neštumo testą. Ir ką gi…. Teigiamas. Vos vos įžiurima antra juostelė. Tą pačia diena užsirašiau pas ginekologę. Kai atėjo diena eit pas gydytoja, nuėjau ir sužinojau, jog esu 2 mėn nesčia. Bet tai dar neviskas. Yra vaikas ir kaip daktarė pasakė, didžiulė bombą. Nusiuntė ekstro atvėju be eilės pasidaryt nuodugnės echoskapijos. Namo grįžau, negalėjau susilaikyt ašarų. Taigi išvados buvo tokios, yra endometriozine cista 15 cm, kuri spaudžiau vaisių, vaisius spaudžią ją, jį yra įaugus I gimdos sienelę, į pilvo ertmę, į dalį žarnino, paliete ir viena inksta. Patarimas- daryt valymą, taip paprasčiau viskas. Bet endometriozė, po kurio laiko atsinaujins, o neštumas galėtu ją išgydyt, bet aišku dabar reikia kažka daryt, tokiau jį neštumo metu neplis, bet vaikas auga , jis spaudžia cistą, ji gali trukt. Norint išsisaugot neštumą reikia sulaukt kai sueis neštumui 3 mėn. Tada mažesnė riziką vaisiui ir man. Bet operuot reikės dviems etapais, pirmu etapu pašalins dali cistos, kuri iš gindos pusės yra, kad butų kur augti vaikui, atlaisvint jam vietos, likusią dalį pašalins po gimdymo, kai trupučiuką atsigausių. Aišku, jei dar sulauksiu jo. Apsisprendžiau, bandysiu išsaugoti vaikelį.
Tuo tarpu, kol laukiau operacijos įvyko didžiulės permainos mano gyvenime. Išvijau vyra iš manu, nutraukiau su juo santykius. Priežasčių buvo daug:alkoholis, psichologinis ir fizinis smurtas,nepagarba. Čia jau kita istorija gautusi. Tad likau viena, su dukryte kuriai buvo 1m.5men. ir pilvuku. Aišku turėjau tevus, kurie mane palaike, bet jie ir puse visų faktų nežinojo. Tuo tarpu kas žinojo apie mano padietį mane smerkė, atsirado ir tokių kurie net šaipėsi. Draugų gretos suretėjo. Vyras tuoliau sau gastroliavo, o aš tuo tarpu laukiau, laukiau nuosprendžio (operacijos)
Operaciją darė laparaskopinių budų. Dveim etapais buvo nuspresta daryti ją , dėl to jog negalėjo mane užmigdyt ilgesniam laikui. O tokia operacija, reikalavo daug laiko. Tad pirmos operacijos metu tiesiog sudarėm salygas vaisiui vistitis toliau, atlaisvinom jam vietos. Nors buvo didžiulė tikimybė prarasti vaiką, viskas praėjo sklandžiai. Po operacijos negavau jokių nuskausminamųjų, nes jie kenkia vaikui, kad kai praėjo narkozė, judėjau su ašarom, bet galvojau viską ištversių, tik kad vaikas gimtu sveikas ir turėčiau galimybę išauginti savo vaikus, kad tik gaučiau daugiau laiko pabut šiame pasaulyje. Tikėjau sapnų, nės viskas išsipildė. Tie sapnai nurodė man kelia ir suteikė viltį… bet baimė liko. Žinojau, jog bus sunku, net jei viskas bus gerai viena su pametinukais, tėvai toli, vyro pagalbos nera. Atėjo laukimo metas.
Neštumo metu paskutinius 2 mėn neturėjau pagalbos. Tėvai persikraustė tolokai nuo mūsų, tad likau visai viena. Po operacijos ir neščia, nešiojau sunkumus , dukrytę ant rankų. Gyvenam 5-am aukšte, tad buvo sunku, labia sunku. Smulki iš prigimties s pilvuku ir maža dukrele, nesulaikiau aplinkinių užuojautų ar pagalbos, tik smerkiančius žvilksnius ir apkalbas. Man 27m tada buvo, bet atrodo labia jaunai, nes smulki esu, tad sulaukiau iš bobočių net tokių žodžių : “ prigimdo dibilus maloletkos o poto pašalpas prašo…” . Žiauru buvo klausyt, labia skaudu, nieks nežinojo mano gyvenimo, kokia aš esu, ką išgyvenu. Pati esu dirbanti ir 4m. išdirbusi iki dektero. Ir tikrai negimdau dėl pašalpų… kurias šiuo laiku t.p. reikia uždirbt.
Sužinojau, jog turėsiu mergytę, ji turėjo gimt gegužės gale. Jaukėm Velykų, mano tevai šventems pasiėmė muss u dukrele pas save. Velykų išvakarėse atvažiavom pas mano tevus. Bet ten išbuvau mažiau nei valandą… Staiga nubego vandenys. Tai buvo balandžio 23d. Tad gimdimas prasidėjo 8 mėn. Nors daktarė pasakė jog tikrai dar negimdisiu ir galiu ramiai šventems išvažiuot… Tad nuskubėjau aš į gimdimo namus. Gimdžiau pati, sunkiai gimdžiau. Buvau visai viena, nes tevai prižiurėjo dukryte. Su pinigėliais buvo sunku, tad sutarta su daktaru nebuvo. Tai prie manes priėjo tik tada kai aš pradėjau rekt nesavu balsu. Atbego dakterė pradėjo ant manes šaukt ko rieki , girdi kad kažkas taip riektu….o kaip man neriekt kai jau jaučiu jog galvutė išlindo, o prie manes nieks neprieina. Ir tikrai galvutė jau buvo išstumta…tada ji apsiramino, išsigando, ir pradėjo daryt savo darbą. Išstumiau per 3 stuminus. Gime sveika mergyte 8 mėn 2,500 kg, 48 cm. Bet pilnai išsivisčius. Ir gime ji Velykų rytą. Tikrai Velikinis stebuklėlis. Pavadinau Darija nuo rusiško žodžio “Dar” (dovana) . Tad dabar esu vieniša, bet laiminga dviejų nuostabių mergyčių mama. Dirbanti ir savarankiška.
Labai tikuosi, jos ši mano istorija suteiks viltiems toms , kam jos reikia.
Balandžio 21-ąją buvo lygiai metukai, kai nuo tos deinos sūpuoju ant rankų savo brangiausiąjį, mieliausiąjį stebuklėlį – sūnelį...
Kiek save atsimenu, nuo mažų dienų buvau baiminama, jog vaikų neturėsiu. Mat pati būdama vos kelių mėnesių patyriau keletą sudėtingų žarnyno operacijų. Vos išgyvenau, užaugau, o giminės ir artimieji puse lūpų sakydavo “kai po tiek operacijų, kažin ar susilauks vaikelio“. Vėliau šią mintį man, jau pilnametei, dar kaip tyčia ir būrėja patvirtino: vaikų tikriausiai neturėsi, nes jų tavo delne nematyti. Tačiau visgi – stebuklų būna. Pastojau, kai buvau jau beveik praradusi viltį ir įtikėjusi savo nevaisingumu. Tik iš trečio karto pamačius du raudonus testo brūkšnelius užgimė viltis. Ir net kai gydytojas pavirtino, jog tikrai laukiuosi, ilgai apie tai niekam neprasitariau, bijodama per anksti džiaugtis.
Nėštumas buvo nesunkus – nepykino, kojos netino, dirbau be jokių nedarbingumo lapelių. Tik vėl gydytojai gąsdino – pati nepagimdysi, iki galo neišnešiosi ir t.t. Trisdešimt aštuntą nėštumo savaitę dėl šokinėjančio kraujospūdžio atsidūriau ligoninėje. O ten pagulėjus kelias dienas mane prižiūrinti gydytoja nusprendė: „Rytoj darysim leliuko gimtadienį“. Sutrikau, nesitikėjau tokios greitos žinios, nes planuojamas gimdymas buvo tik beveik po poros savaičių.
Visgi naktį miegojau ramiai. Ryte atvyko vyras. Nusileidome į gimdyklą. Akušerė nuleido vandenis ir pamažu prasidėjo sąrėmiai. Nuskausminamųjų atsisakiau, tačiau gavau dozę skatinamųjų, kad pasak akušerės „pernelyg ilgai netruktų gimdymas, nes reikalingos palatos, daug gimdančiųjų“. Pats gimdymo procesas nuo vandenų paleidimo tetruko kerusias valandas, po kurių išvydau savo stebuklėlį – mažytį, pamėlusį lyg miegantį rankytes ir kojytes prie savęs pritraukusį vaikelį. Mažylis gimė 2760 g, 50 cm ūgio. Tuo laiku abu su vyru jautėmės neapsakomai laimingi.
Jau metai žiūrėdama į savo sūnelį kasdien dėkoju Dievuliui už šią nepaprastą dovaną. Ir neabejoju, jog netolimoje ateityje būtinai planuosime sūneliui broliuką arba sesutę.
:)
Paskutinį kartą redagavo: hirondelle - 2012-04-28 : 13:47:45
Pirmą kartą pastojau jauna-20 metų. Po aštuonių mėnesių laukimo pagaliau išvydau dvi juosteles. Oho kiek tada laimės buvo! Nors net neįsivaizdavau kas manęs dar laukia. Mano nėštumas iššaukė SRV(sisteminę raudonąją vilkligę), laaabai reta ir nepagydoma liga ne tik pavojinga man, kuri pablogina gyvenimo kokybę, bet ir pavojinga besivystančiam vaisiui. Skubiai buvau paguldyta į KMUK stebėjimui. Gydyti manęs negalėjo, dėl mano nėštumo, o visi tam skirti vaistai galėjo negryžtamai paveikti vaisiaus būklę. Apsilankęs ginekologas nuteikė pesimistiškai, pirmas jo klausimas buvo ar tikrai esu pasiryžusi gimdyti. Dėl mano ligos grėsė įvairiausi apsigimimai, vaiko praradimas įsčiose, priešlaikinis gimdymas ir dar daugybė įvairių dalykų. Galbūt mano nuojauta, o gal užsispyrimas padėjo,bet nusprendžiau išsaugoti vaikelį ir jokie patarimai darytis abortą nepadėjo. Buvau priskiriama rizikiniam nėštumui, todėl sekė dažni lankymaisi KMUK, įvairiausi tyrimai dėl galimo apsigimimo, daugybė echoskopų ir pan. Prasidėjo vis dažnesnės kelionės pas įvairiausius daktarus, kiekvieną kartą prasidedantis ašarų kalnais vis bijant tyrimų rezultatų. Nepaisant to nėštumas klojosi sklandžiai,neskaitant siaubingo pykinimo, dusimo. Tuo metu labai pablogėjo santykiai su vyru, jis visiškai nesirūpino manimi, savaitėmis negryždavo į namus, turėjo ne vieną draugužę, tad visus sunkumus, apsilankymus pas daktarus ir baimes dėl būsimo vaikelio teko ištverti vienai. Turėjau gimdyti kovo 23d. Spalio mėn., tad iki numatytos gimdymo datos dar gerokai toli, svečiavomės pas uošvius, pajutau nemalonų skausmą pilvo apačioje. Kadangi buvo pirmas nėštumas ir iš pasakojimų girdėjau, jog tai nieko blogo, tai normalu, tad nekreipiau dėmesio. Galiausiai skausmas paaštrėjo, jog buvo sunku ne tik vaikščioti, bet ir pakilti iš lovos. Vyras gėrė, uošviai išvis nekreipė dėmesio į tai, kad man negerai ir vietoj to, kad padėti siuntinėjo prie darbų. Supratau, kad man tikrai negerai. Pasiryžau saugoti gyvybę, tad tai turiu padaryti. Pėškomis išėjau namo. Tėvų pagalbos paprašyti negalėjau, nes ne tik todėl, kad nenorėjau jaudinti, bet jie abu dirbo, beto neturi transporto priemonės. Iki namų buvo dešimt kilometrų. Nuėjus gal tris kilometrus pajutau neapsakomą skausmą, nebeištvėriau,klykiau. Laimei stabtelėjo pakeleivinga mašina, o ją čia sutikti sunku, nes uošviai gyvena miške, todėl mašinos retai važiuoja. Gryžau namo ir nieko nelaukusi išlėkiau į ligoninę. Diagnozė:gresiantis, mažai galimybės išsaugoti vaikelį. Ašaros liejosi upeliais. Vėl nervai, stresas, tyrimai, vaistai. Ir... Mano mažylė manęs nepaliko. Ištvėrusi dar vieną košmarą nekantriai laukiau kada pagaliau galėsiu išvysti savo stebūklą. Padažnėjo apsilankymai pas ginekologę, kuri tvirtino, jog viskas tiesiog puiku. Džiaugiausi, juk šitiek streso buvo patirta dėl gresiančios rizikos mano vaikučiui dėl SRV.
Kovas. Buvo beveik 39sav. Dar vienas apsilankymas pas ginekologę. Kaip tyčia mano gydytojos nebuvo, todėl buvau pasiųsta pas kita. Tirdama echoskopu ginekologe perbalo. Išsigandau ir aš, supratau, kad kažkas ne taip. Skubos tvarka buvau išsiųsta į KMUK. Nuvažiavau ten nežinodama ko tikėtis. Drebėjau ir verkiau už durų vis bijodama kada mane pakvies ir ką pasakys. Diagnozė;per mažas vandenų kiekis, vaisius bet kurią akimirką gali uždusti, beto jis atitinka tik 35sav amžiaus vaisių. Buvau paguldyta į palatą. Guliu ir nežinau kas bus. Verkiu. Esu viena, vyras geria, atvažiavau kaip stoviu, neturėdama nei pinigų, nei maisto, nei daiktų. Atėjusi gydytoja nudžiugino, kad kolkas viskas gerai, tik vaikelis dėl mano ligos atsilikęs augime, dėl sumažėjusio vandens kiekio ilgiau laukti negalime, todėl teks ruoštis gimimui. Verkiau iš laimės, pagaliau pagaliau viskas gerai, pagaliau savo mažylę jau greit glausiu prie krūtinės. Kovo 18d. Iš pat ryto gavau skatinamųjų tabletę. Atvažiavusi mama atvežė reikiamus daiktus, nes vyras ne tik, kad nežinojo, kad gimdau, bet ir valkiojosi bala žino kur ir nieko neįleido į namus, todėl teko laužti duris, kad iš namų paimti jau iš anksto sukrautą kraitelį. Apie dešimtą valandą ryto prasidėjo nežymūs skausmeliai, kurie po kelių valandų buvo vos ištveriami. Šaukiau ne savu balsu, norėjosi sienom lipti, buvau pasodnta ant kamuolio,bet tai buvo veltui, apatinė kūno dalis neklausė, susmukau. Gydytoja liepė vaikščioti, kad paskatinčiau gimdymo veiklą, bet tik atsistodavau ir krisdavau, alpdavau. Išpylė prakaitas, skausmas buvo beprotiškas aš tik šaukiau, kad daugiau niekada negimdysiu, pjaukit, darykit bet ką, bet greičiau lupkit lauk. Pritrūko oro, pradėjau dusti, gavau deguonies kaukę. Pastatė lašalinę. Po gydytojos apžiūros paaiškėjo, kad jau tuoj tuoj gimdysiu. Palengvėjo. Atsigavau. Ir štai trys stumtelėjimai ir tos pačios dienos naktį 23val 18min, po 12val 50min patirtų kančių, mano dukrytė išvydo pasaulį. Pamėlusi ir pridususi, bet visiškai sveika, nors naktį praleido ne su manimi, o inkubatoriuje, bet jau kitos dienos rytą savo mažylę glaudžiau prie krūtinės. Atlikti tyrimai tik patvirtino, jog mergaitė visiškai sveika ir SRV nei truputėlo nepakenkė. Nors gimė smulkutė vos 2420g ir 48cm, bet greitai pasivijo kitus vaikučius. Visas stresas ir baimės dingo, užliejo tik maloni šiluma. Kovojau dėl jos gyvybės, kovojau, kad ji gyventų ir štai ji jau dvejus metus ir porą mėnesiukų džiugina mane ir stebina visus savo amžiaus vaikams neprilygstančiu protu. Esu laiminga, jog pasiryžau gimdyti, jog ištvėriau visus sunkumus, nes turiu nuostabią dukrytę, kuri atperka viską.
Mano vyresnėlei buvo tik trys mėn, kai pastojau antrą kartą. Nėštumas nebuvo tikėtas, juolab, kad buvau nusprendusi skirtis. Šokas buvo ne tik man, bet ir visiems artimiesiems. Buvau pasmerkta,žeminama ir užgauliojima, visi nuo manęs nusisuko. Laukė, kada gi pagaliau pasidarysiu abortą ir negimdysiu antro vaikelio turėdama tokį vyrą, bet... Net minties nebuvo darytis aborto. Žinojau bus sunku, labai sunku,bet savo nuomonės nepakeičiau nei akimirkai. Gydytojai iškart nustebo, jog nusprendžiau gimdyti dėl gresiančios rizikos, jei gimė pirmas vaikelis sveikas, nereiškia, kad toks ir antras gims. Vėl stresas, dažni tyrimai, vėl viskas kartojosi iš naujo. Viską teko ištverti vienai, nes vyrą išvijau nebegalėdama tverti to ką jis daro. Pagaliau su nėštumu susitaikė ir tėvai, tad sulaukiau didelio palaikymo, pasidarė lengviau. Devyni mėnesiai praėjo sunkiai ir neramiai. Dėl mano ligos iki kritinės ribos suprastėjo kraujas, tad mirtimi grėsė ir man ir mažylei, Vėl ašaros, vėl stresas, bemiegės naktys, tyrimai, daktarai. Mane jau pykino nuo ligoninių. O ir namie auginant metukų dar neturinčia ir nevaikščiojančią dukrelę nebuvo lengva, nes tai panešiot ją reikėjo, tai naktimis keltis, buvau pervargusi, vienu tarpu maniau, kad nuvažiuos stogas. Antrasis nėštumas baigėsi taip, kaip ir pirmasis, dėl mažo vandenų kiekio buvau paguldyta skatinti gimdymą, šį kartą nebebuvo taip sunku ir baisu, visiškai nebuvo silpna, beveik visą laiką pravaikščiojau. Ir tai padėjo, nes po 3val 45min mano mažylė išvydo pasaulį, nors smarkiai plyšau ir trūko gamdos kaklelis, bet vos įžengus į kovo 11d. t.y 00val 10min išgirdau savo dukrytės verksmą. Šioji mažylė iškart buvo paguldyta ant mano krūtinės. SVEIKA. Štai ką pirmiausia išgirdau. 3100g ir 49cm ūgio mergaitė buvo antroji dovana po patirtų išgyvenimų.
Mergaites auginu viena, bet esu laaaabai laiminga. Tarp jų 358d skirtumas. Mergaitės man yra viskas. Esu laiminga mama ir džiaugiuosi, jog nepaisant visko nusprendžiau gimdyti.
Dėl mano nusilpusio organizmo man uždrausta gimdyti bent iki trisdešimties. Šiuo metu man 23. Su vyru skiriamės oficeliai, draugo neturiu, nors ir neiškau, todėl apie vaikus nebegalvoju ir abejoju ar pasiryžčiau iškęsti, tai ką teko, juolab, kad liga vis progresuoja.
Paskutinį kartą redagavo: Dviejų dukryčių mamytė - 2012-06-02 : 16:25:09
Ji žinojo, kada gali pastoti. Perspėjo Jį. Tas kartas buvo ypatingas. Ne kasdienis seksas, o mažo kūdikėlio kurimas. Stebuklo kurimas. Lengvu prakaitu ir smilkalų kvapu pripildytas kambarys, spingsintis žvakių šviesoje- tai buvo pradžių pradžia. Tai buvo meilės aplinka. Kvietimas. Jai nereikėjo abejoti, Ji juto- Jis jau čia. Ji kvietė Jį, prašė pasilikti, nepabėgti. Ir po mažiau nei mėnesio atlikus testą Ji pamatė du brūkšnelius. Pirmasis apčiuopiamas įrodymas kad stebuklas pasiliko, kad Jis čia. Kiekviena diena buvo ypatinga, vis mąstant kiek paaugo mažoji kruopytė, ar Jai viskas gerai, ar nieko netrūksta. Naujiena, kad ir kokia planuota, buvo slepiama. Tai buvo Jos stebuklas, Jos džiaugsmas. Ir Ji nenorėjo dalintis. Bet, sakoma žmogus planuoja, Dievą juokina. Įpusėjo ketvirtas nėštumo mėnuo, visi stiprūs pykinimai, velniškos nuotaikų kaitos silpnėjo. Pilvuką buvo įmanoma šiek tiek apčiuopti, nors jo dar nesimatė. Niekas net neįtarė kad Ji nebe viena, kad po širdimi nešioja didžiausią žmonijos stebuklą- kūdikį. Kad ir kaip buvo planuota pranešti artimiesiems šią džiugią žinią, nepavyko kaip planuota- gyvenimui apvirtus aukštyn kojomis, neliko nieko kito tik garsiai ištarti žodžius- aš laukiuosi. Nuo tos dienos, tik Ji laukė mažojo gyventojo. Ji ir broliukas, dar nesuprantantis kaip pilvelyje auga žmogus. Bet Ji nepasidavė, Jai padėjo maži spyriukai iš vidaus, prašantys gyventi, prašantys duodi galimybę gyventi. Ir Ji eidavo aukštai iškelta galva, ir kas kad Ji vieniša mama, Ji mama kuriai teko daugiau gyvenimo išbandymo, su kuriais Ji puikiai dorojasi- juk dabar turi dvigubą paskatą stengtis. Penktas mėnuo. Pilvukas vis iškyla, bet neinantys ir nesupranta- ar Ji laukiasi, ar tiesiog daug privalgė. Vasaros pradžia, besiplaikstys marškinėliai, tunikos- viskas padėjo Jai nuslėpti mažylį nuo pašalinių akių. Nes tai Jos stebuklas. Ir Ji nenori juo dalintis. Bet pagaliau septintam mėnesiui užklupus, pilvukas gana apvalus, ir Ji pagaliau šaukė visam pasauliui "Aš laukiuosi!". Visi nežinoję šios žinios, nustebo. Žinoma Ji to ir tikėjosi, ir Ji nei kiek nesigėdijo. Nėščioji oriai atkišdavo pūpsantį pilvuką, ir atsakydavo "Taip, tai MANO stebuklas.". Jau visi žinantys, draugų draugų draugai, pažystami ir nepažystami. Aptarinėjo negimusio vaiko lytį, datą. Tai Jai nepatiko- Ji nežinojo kas gyvena Joje, ir kada ateis. Stebuklas pasirinks pats. Dauguma spėjo kad vaikelis pasibels 20010.10.10. Graži data- tinkanti prie pirmagimio datos. Bet toji diena kaip atėjo, taip ir praėjo, palikdama apkalbų ir priekaištų "Kaip tu nepagimdei??". Ne Ji renka datą, nors gydytojų numatytoji spalio devynioliktoji- Ji žino vaikas gims tuomet, kai bus pats pasiruošęs, kai norės pamatyti belaukiančią mamytę ir nekantraujantį broliuką. Paskutiniosiomis dienomis brolis nekantrauja, vis glosto, bučiuoja ir myluoja mamos pilvelį. Spalio keturioliktoji- mamos gimimo diena. Prieš 22 metus, ji atėjo į šį pasaulį. Išvakarėse, išėjo pasivaikščioti. Ir vaikščiojo ilgai, jai patiko rudens kvapas, ir auksaspalvių medžių lapų vainikai virš galvos. Ji nežinojo, kad kitą dieną jau supuos savo ilgai lauktą kūdikį. Anksti ryte Ji pabudo nuo menkų skausmų. Ir suprato- šiandien gims jos vaikas. Jai teks dalintis savo gimimo diena, kad ir kaip Ji to nenorėjo Ji kentė skausmus, užeinančius kas dešimtą- septintą minutę. Žinojo kad vandenims nenubėgus, nereikia skubėti. Galvojo dar pasnausianti,o atsikėlus dar ir gimtadienio torto paragausianti. Bet ir vėl- žmogus planuoja Dievas juokiasi. Apie šeštą valandą ryto, Ji pajuto šlapumą kelnaitėse. "Na taip, vandenys." pamanė sau. Bet klydo. Pamačiusi tekantį šviežų kraujo apmirė iš baimės- šito ji nesitikėjo. Vis dar drebančiomis rankomis, susirinko senai sukrautas rankines, ir išvažiavo į ligoninę. Ten priėmusi apsimiegojusi sesutė ilgai tvarkė popierius. O jau beveik septynios, skausmai vis pasirodo kas keturias minutes. Pagaliau leidžiama į gimdymo skyrių. Ten dar viena pusiau mieganti sesutė nuveda į palatą, duoda specialius marškinius. Ji, pagauta euforijos kad JAU, net ne ta puse apsirengia. "Iškirpimas turi būti priekyje, o ne gale." primena sesutė. Gydytoja nusiveda nėščiąją patikrai- verdiktas- septyni centimetrai. Prakerpami vandenys, ir jau nebe nėščioji, o jau gimdyvė, vedama į gimdyklą. Skausmas nemenkas- norisi atsikąsti ir paragauti palangės. Bet Ji laikosi, kvėpuoja, puškuoja. Vis užbėga sesutė su klausimu "Ar jau nori stumti?". Ne. Ji nenori stumti. Ji nori įjungti pauzę ir pailsėti, gal kiek pamiegoti, ir bent kąsnelį paragauti savo gimtadienio torto. Akušerė klausia "Kas namie laukia?" .Ji atsako "Sūnus.". Šyptelėjusi gydytoja pasako, kad dabar tuomet gims sesutė. Taip, gerai būtų, Jos svajonės išsipildytų. Gydytojai patikrinus vėl- pilnas atsidarymas. Stumiam. Bet Jai nepatogu- kaip Ji su tokiu pilvu sulankstys tas kojas taip kaip reikia? Akušerė drąsina- visos išlanksto ir Tu išlankstysi. Pirmas stūmimas- kažkur į šoną. Per trejus metus Ji visai pamiršo ką reiškia stumti. Akušerė drąsina ir moko kaip reikia kvėpuoti. Antras stūmis- Ji jaučia! Ji jaučia kaip gimdymo takais atslenka Jos mažylis. Trečias stūmimas- Jis jau matosi. Su ketvirtu- komentarai apie labai plaukuotą galvutę. Gydytoja su akušere vis spėja kad gims mergina. Penktas stūmimas- "Galvelė jau užgimė, kvėpuok." Ir šeštu- viskas.... Visas pasaulio laikas tarsi apmirė, gydytojos, akušerės balsai liko toli toli, lyg už stiklinės sienos. Ausys lyg vandens pripiltos- nieko negirdi, tik ir laukia vienintelio- kūdikio riksmo. Ir štai jis, plonas balselis paliečia Jos ausis, šiltas ir šlapias kūnelis priglunda prie Josios krūtinės. Tas kvapas, naujo gyvenimo kvapas. Tas šiltas gniužulėlis, besirangantis ir ieškantis krūties, bejėgis mažylis... Pagaliau Ji grįžta į šį pasaulį, garsai vėl užgulė ausis- aplinkiniai balsai ir sveikinimai sulaukus dukrytės. Stop. Dukra? Ji netikėdama pakelia antklodę ir įdėmiai apžiūri savo vaiką. Taip, tikrai dukrytė. Svajonių išsipildymas. Ir jos paliekamos valandai, kad abi pažintų viena kitą. Maža plaukuota galvytė, rausvas ir užtinęs veidelis, maži maži suspausti kumštukai. Tai Jos stebuklas. Ir Ji nenori dalintis. Tylią ir harmoningą akimirką sudrumsčia sesutės balsas. Reikia kūdikį pasverti. Rugilė sveria 3.590kg, ūgis 51cm. Kažkam tai tik statistika, bet Jai tai įsimintiniausi skaičiai. Mergytė gimė 7.35 ryto. Nuostabiausia gimtadienio dovana. Dabar Ji džiaugiasi, kad gali dalintis savo gimimo diena su dukra. Tai Jų diena. Ir Jos nori dalintis tarpusavyje. Dabar spalio keturioliktąją Jos Abi ragaus gimtadienio tortą.
Labai grazios visu mamyciu istorijos :) o stai ir manoji :)
Nuo pat mazens labai myliu vaikucius,visuomet pagalvodavau apie tai kaip ir as turesiu maza stebukliuka.Susituokiau budama 19m,su vyru labai norejome vaikuciu,taciau atidejom kuriam laikui,nes vyras vazinejo i uzsieni,o as buvau Lietuvoje,tad nutarem nei vienam nebus gerai jei vaikas retai matys teveli.Po metu ir as pradejau vazineti kartu su vyru i uzsieni ir po pusmecio nusprendem jog jau pats laikas.Mums pasiseke,nes pastojau is pirmojo karto.Nezinau ar is didelio noro,bet sirdyje jauciau pacia pirmaja diena jog laukiuosi.Vyrui pora savaiciu nieko nesakiau,nes nenorejau nuvilti,nes jokiu simptomu nebuvo,tik jaute sirdis.Taciau po poros savaiciu vyras atsikeles pasake jog sapnavo jog esu nescia,tada pasisakiau apie savo spejimus ir drauge nubegome i vaistine pirktis nestumo testa.Kita ryta nuejau i vonios kambari pasidaryti testa,kojos pradejo drebeti pamacius jog po truputi ryskeja antroji juostele,o jei visiskai isryskejus pradejau verkti ir negalejau sustabdyti asaru.Vyras rimtu veidu klausia na ar jau,o as tik verkiu ir negaliu pratarti nei zodzio,parodziau jam testa.Visa diena asarojau is laimes.Apie nestuma daugeliui pasakem tik po 3men.Nestumo pradzia buvo sunkoka,nes labai pykino,ka dejau i burna tas iseidavo lauk.Po 4men visi negalavimai baigesi,bet vis dar buvo sunku patiketi jog tuoj busim teveliais.Dziaugemes kiekviena diena,tetis vis myluodavo pilveli,glostydavo,snekedavosi su nuo,pilveli nuo pirmu savaiciu vadinom berniukisku ir mergaitisku vardu,nes iki 33sav mazylis neparode savo lyties,taciau tetis pirmaji menesi taip pat susapnavo jog zaidzia su sunum ir vadina ji Nojum,tai stai ir turim beveik 5men sunu Noju :) terminas gimdyti buvo balandzio 2d.,tetis vis juokaudavo jog gims balandzio 1d :) taciau as pagal savo skaiciavimus zinojau jog d turetu gimti.Taigi 6d ir prasidejo keli paruosiamieji saremiai,o pries 24val nuejus i tuoleta pastebejau jog pradejau kraujuoti,drebanciomis kojomis nuejau i kambari ir pasisakiau vyrui ir iskart nuvykome i ligonine.Ten apziurejo ir pasake jog pasitaiko,bet viskas yra gerai,patikrinus akusere pasake jog turim likti ligonineje nes jau 2cm prasidarymas,taciau saremiu jokiu dar nejauciau.Po poros valandu prasidejo saremiai,kas 15min,o po dar poros val saremiai jau buvo kas 2min,taip prasikankinau beveik 19val,jei nebutu buve vyro salia butu buve daug sunkiau,visa gimdyma palaike mane ir drasino.Po 17val saremiu akusere pasake jog greit galesiu pradeti stumti ir po valandos 18val 13min (norvegijos laiku) gime sunus.Tetis stovejo man virs galvos ir karts nuo karto dedavo duju kauke,apmalsinti skausma.Pajauciau kai sunus 'iskrito' ir isgirdau kaip vyras garsiai pradejo verkti,tuo metu pravirko ir sunus,kartu ir as.Akusere sunu padejo ant manes ir kuri laika su vyru verkeme ir beciavome savo mazyli.Tai buvo pati laimingiausia musu akimirka
Vasara buvo be proto karšta. O mano pilvukas, kur jau čia pilvukas, visas pilvas, stebino visus ir visas. Puškavau kaip ežys su didžiuliu "kroviniu". Nepaisant Afriką primenančių karščių jaučiausi gana neblogai. Mat nėštumo pradžioje buvo nerimo dėl galimo persileidimo ir pan., tad džiaugiausi, kad pagaliau viskas išsisprendė ir net jei gimtų mažoji, tikriausiai jai būtų viskas gerai. Taip, taip, mažoji, jau dvidešimtą savaitę sužinojome, kad pilvuke pūpso mažytė margytė, mano išsvajota dukrelė, mano Dievo dovana.... Po ekoskopijos jaučiausi laimingiausia moteris pasaulyje. Tačiau po poros savaičių galvon dingtelėjo mintis - o jei gydytoja apsiriko? Jei vyriška "amunicija" dar nebuvo pasiruošusi viešai demonstracijai? Taigi kaip išganymo laukiau trisdešimtos savaitės kuomet laukė dar vienas vizitas ekoskopijai. Spengiančioje tyloje laukėme abu su vyru, kol nuaidėjo gydytojos žodžiai - "Tėveli, pažiūrėkite, kaip aiškiai matosi lytis". Aš žvilgt į vyrą - jis kaip ir aš pasimetęs ir nesusipratęs lėtai lėtai, kaip vėžlys, slinko nedidelio ekrano link. Tylą nutraukė gydytojos žodžiai - "Gi mergaitė". Uf, atsidusome abu. Tada jau mano širdyje atlėgo nežinomybės akmuo ir pagaliau leidau sau patikėti ir džiaugtis patvirtinta “naujiena”. Juk antra gydytoja neprašyta drąsiai spėjo vaisiaus lytį. Rugpjūčio keturiolikta diena. Vyro gimtadienis. Prieš išleisdama su draugu į naktinę žvejybą juokauju (o giliai širdyje išties kiek neramu) – “Tuoj aš jums sugadinsiu žvejybą ir gimtadienį, žiūrėkit, kad naktį netektų pakuotis valties, tinklų ir su visa amunicija lėkti į gimdymo namus". Juk pillvukas išties atrodė "prisirpęs", pasiruošęs bet kada išsilukštenti bei parodyti besislepiantį grožį. Nesvarbu, kad gimdymo data buvo numatyta rugpjūčio trisdešimt pirmą dieną. Žinojau ir jaučiau, kad visa įvyks daug greičiau. Neapsirikau. Skausmeliai jau aplankydavo, bet vyrams neteko patirti streso ir strimgalviais lėkti pas gimdyvę. Rugpjūčio šešiolikta diena - karštis kaip ir visą liepą, rugpjūtį - +33. Lekiame į Trakus uždaryti vasaros sezoną. Mirkstu Galvės ežere. Plukdau Tave dar pilvelyje. Abi tyvuliuojame nežemiškoje ramybėje. Tu dar anapus pasaulio, mano įsčių tykumoje, bet nebeilgam. Tėvelis sugauna mažą grakščią lydekaitę. Aš atimu meškerę kartu su ežero gyventoja ir paprašau įamžinti mus fotojuostoje. Rezultatas neblogas, draugės nėštukės sakė, kad nuotrauka verta konkurso. Bet leidžiu spręsti jums - [IMG=http://img692.imageshack.us/img692/604/p8160255.jpg'>' >
Rugpjūčio aštuoniolikta diena. Nuo vakar vakaro kenčiu neaiškius skrandžio, žarnyno skausmus ir “streikavimus”. Visą naktį toliau kankinuosi, dėl skausmų beveik nemiegu, vyro žadinti nedrįstu, nes kvepia “Žaliomis devyneriomis”. Sau pasakau, kad reikia sulaukti ryto, nes su “kvepiančiu” vyru nei važiuoti galėsiu, nei gimdyti norėčiau. Taigi išgeriu angliukų, kitų vaistų žarnyno veiklai gerinti ir toliau kontempliuoju skausmuose. Galop rytas. Skrandis vis dar kankina mane. Jau atsibodo. Guodžiuosi vyrui. Toliau ryju anglis. Niekas nepadeda. Keista. “Kas man darosi”? – neapleidžia mintis. Neiškentusi pradedu ruoštis daiktus ligoninei. Mat prieš savaitę norėjo paguldyti į nėščiųjų patalogijos skyrių dėl neaiškių maudenimų. Žodžiu, ruošiuosi apžiūrai ir galimam guldymui, tad įsimetu rūbų, virbalus, knygą. Nuojauta neapgavo – paguldė. Išsipakuoju virbalus. Mezgiau neilgai – kviečia vaisiaus širdies tonų matavimui. Viskas tvarkoje – vėl palaton. Po valandos klausia – dar skauda skrandį ? Numykiu – taaaaaip. Vėl matuoja tonus ir dėl smalsumo uždeda sąrėmių matuoklį .Oplia, rodo stiprų sąrėmį. Tai ką, čia ne skrandis?! Lieku nesusipratusi. Toliau stebi sąrėmius. Ir ką jūs galvojate – gimdos susitraukimai jau kas tris keturias minutes. Tikriausiai dar nebuvo tokios gimdyvės, kad esant tokiems dažniems ir stipriems sąrėmiams nesisikųstų, o ramiai sau megztų virbalais. Deja, kaklelis uždaras. Nėštumas antras. Buvo atliktas cezario pjūvis. Todėl rizikuoti negalima. Gali plyšti gimda. Ruošiamasi operacijai. Esu pakylėta. Sąrėmius priimu kaip dovaną. Mano slapta viltis pagimdyti pačiai antrąkart liko neišsipildžiusi. Bet kantriai kenčiu kausmus. Galbūt per kantriai. Dėl didelio noro pagimdyti pačiai. Savo džiaugsmą, savo skausmą. 23.00 – Operacinė. Aeina anesteziologas. Maloniai prisistato. Duria į nugarą vaistus. Paguldo. Viską suvokiu. Jaučiu. Laukiu. Kaip šventės. Netgi užmarinta jaučiu, kaip nuteka vandenys. Paklausiu ar nežali. Atsako, jog ne. Dar po penkių minučių suprantu, jog traukia Tave lauk, mano mieloji. Gydytoja klausia - “Berniuko laukiate”? Aš - “Neeee, mergaitės”. “O, tikrai mergaitė. Dručkė.” – valdišku tonu tarsteli gydytoja. Pagaliau tu žmonių pasaulyje. Visa. Mano išlauktoji, išsvajota, iškentėta. Taip gražiai gražiai, mergaitiškai, švelniai verki. Pirmąkart. Man tiesiai į širdį. Prašau tave kuo greičiau atnešti. Paklūsta. Žiūriu į tave, kalbinu. Atrodo visą gyvenimą Tave turiu, pažįstu. Tavo sielą. Pabučiuoju į kaltą. Tave nuneša. Aš euforijoje. Intensyvios terapijos palatoje visą naktį nemiegu. Kalbuosi, dalinuosi patirtimi su bendro likimo drauge – jai irgi atliko operaciją, gimė berniukas. Ji prisipažįsta pavydinti man. Taip norėjo dukters. Sūnelį jau turi kaip ir aš. Prasideda žvėriški pooperaciniai skausmai. Kalbame, kad užsimirštume, kad mažiau skaudėtų. Septintą valandą po operacijos atneša tave, liepia gultis ant šono ir pamaitinti. Man iškyla klausimas, bet tik akimirką, – kaip pamaitinti, jei neįsivaizduoju kaip apsiversti, juk dar normaliai nejaučiu savo kojų, klubų ir net gulint vos pakeliu skausmą. Bet motinos meilė visagalė – apsiverčiu ir bandau pirmąkart pavaišinti tave motinos saldžiausiuoju nektaru - piešpieniu. Po penkiolikos minučių tave išneša, o manęs ateina vežti į pogimdyvinę palatą. Sesutė liepia į ją įsikibti. Išgirdau – „nesikibk taip stipriai“. Ir kaip bulvių maišą nudrėbia mane ant lovos su ratukais. Pamaniau – moteris kaip statinaitė, o matai jai skauda nuo manęs, žiogo, įsikibimo. „Kažin kurią čia neseniai supjaustė, mane ar ją“? - susipainioju. Dar-dar-dar koridoriumi, liftu į trečią aukštą. Skauda pilvą nenusakomai. Pagaliau palatoje. Po minutėlės atneša Tave. Nuo tada nesiskiriame. Mažoji Dorotėja, išvertus iš graikų kalbos – Dievo dovana. Tokia ir esi. Man kvepi nenusakomai. Atrodo įsimylėjau tave. Ligoninėje praleidome aštuonias paras. Mat trečią parą tave paguldė reanimacijon. Buvo didelė gelta. Patyriau šoką. Mus išskyrė. Laksčiau kaip gazelė trečią parą po operacijos tavęs pamaitinti. Laukdavau sesutės skambučio kaip išganymo. Juk penkiolika minučių galėsiu būti su tavimi. Tu man žiūrėdavai tieisiai į akis tarsi klausdama – „Mama, kodėl mes nebe kartu“? Per tas aštuonias paras verkei tik porąkart. Mano protingoji mergytė. Kantriai laukdavai mamos. Kai gelta jau susinormalizavo, kraujo tyrimas rodė, jog per daug leukocitų. Vėl nerimas. Ačiū Dievui, kitąryt viskas buvo gerai ir mus netikėtai išrašė namo. Nuo tada tu visad su manimi, tėveliu ir broliuku. Tu, mūsų mažasis angelas, mūsų suvienytoja, mažas stebuklas, Dievo siųstas iš dangaus... Vesk mus, augink, mūsų Do –ro-tė-ja...
Galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą. Ir vis tik pradėsiu nuo pat pradžių, kai būdama 17-kos metų sutikau žavų 16-kos metų vyruką. Nors buvome dar visai jauni, bet tiesiog "prilipome" vienas prie kito, nereikėjo jokių siūlymų draugauti ir pan., tiesiog nuo susipažinimo pradėjome susitikinėti bene kasdien. Po trejų metų pradėjome kalbėti apie vestuves, bet puikiai žinojome, jog neturime tam nei lėtų, nei vėliau sąlygų kartu gyventi. Abu buvome studentai. Tąkart susitaikėme, kad dar mažiausiai tris metelius teks palaukti, bet po pusmečio pasijutau nėščia. Tada su tėvelių pagalba iškėlėme taip svajotas vestuves, susilaukėme dukrytės ir, regis, laimingai, ramiai bei pilnumoje gyvenome. Visada kalbėdavome, kad norėtume dviejų vaikiukų, bet niekada neapsitarėme, kada jau norėsime antrojo. Vyras vis juokais užsimindavo, kad visai smagu būtų vienas po kito vaikeliai, bet aš dar studijavau, todėl įkyriai tos minties man nepiršo. Aš vis dažniau pagaudavau save begalvojančią apie antrą atžalą ir vieną vakarą nusprendžiau vyrui apie tai užsiminti, lyg tarp kitko. Mano didžiulei nuostabai jis pasakė, kad jau kuris laikas apie tai rimtai mąsto, bet nieko man nesakė, nes žinojo, kad ketinau pirmiausiai pasibaigti mokslus. Tą vakarą nusprendėme, jog būtų patogiau gimdyti vasarą (pirmą dukrą gimdžiau vėlyvą rudenį), išsilaikysiu egzaminus ir galėsiu gimdyti Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavome, kad pats laikas kviesti gandrus. Gandrų sulaukėme po kelių savaičių, tik tuomet to dar nežinojau. Nėštumas nebuvo lengvas, nes nuolat gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjau šešis kartus. Net namo išrašydavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistukai, o jų gėriau tikrai daug. Palaipsniui pripratau prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabundu naktį nuo labai didelių skausmų. Suvokiu, kad tai sąrėmiai ir skaičiuoju kokias tris valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas dvi, tris minutes – skambinu mamai ir sakau, kad greičiausiai tuoj atvyksime ir atvešime dukrytę, nes važiuosiu į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat kokius du, tris mėnesius. Vieną rytą eilinį kartą atsikėliau su sąrėmiais. Paskaičiavau – kas 12 min. nekreipiu dėmesio Tą dieną ketinome važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į aerouostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o aš pasipuošti save ir dukrytę bei važiuoti pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Taigi nieko neįtardami nuvažiavome į Vilnių. Kelionėje sau tyliai žymėjausi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs – kas 12-10 minučių, bet aš vis tiek nekreipiau dėmesio, nes man tai buvo įprasta. Kai jau važiavome į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Tada grįžę dar užsukome į turgelį gėlių mano mamai ir važiavome namo. 5 val. Vakare buvome išsimaudę, išsipuošę su dukryte (beje, dukrytei 2,5 metukų). Atsisveikinome su tėveliu, nes jis už pusvalandžio turėjo išeiti į darbelį ir nuvažiavome pas mano mamą švęsti. Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes kankino sąrėmių skausmai kas 7 minutes. Pirmas dalykas, aš kantri skausmui, antras – per tiek laiko, per kelis mėnesius, aš pripratau prie to skausmo ir nors jis mane ir labai vargino, bet priėmiau tai kaip natūralų dalyką, nes žinojau, kad kitaip nebus. Pas mamą gimtadienyje pakankamai linksmai bendravau su baliauninkais ir niekam nieko nesakiau apie savo skausmus, nes netikėjau, kad jau gimdysiu, galvojau eilinį kartą tai “ložnaja trivoga” Nenorėjau gadinti šventinės nuotaikos mamai ir jos svečiams. Vienu metu suvokiau, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegaliu ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeičia kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad skaudena nugarą ir šiek tiek spazmuoja gimda. 9.30 atsisveikinau su visais svečiais, tėvais ir neva nuvažiavau namo ilsėtis. Grįžau namo, vyras jau buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio, eilinį kartą Supermamos forume pasiguožiau liepinukėms, kad gimdau Aišku jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratę prie mano sąrėmiavimų. Dukrytė kaip tyčia pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti. Kol sėdėjau prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas keturias, penkias minutes, bet dukrytė tiek išsišėlo, kad nusprendžiau nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti. Kai atsistojau pajutau, kad jau viskas – gaktos srityje viską beprotiškai veržia. Atsisveikinau su forumietėm liepinukėm, pasakiau, kad vežu dukrytę pas mamą ir važiuoju į KMUK. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviestų taksą ir važiuotų iš darbo tiesiai į Kauno klinikas, nes gimdau ir pagimdysiu tikrai greitai Buvo šeštadienio naktis ir dar “Kauno dienos”, todėl pabijojau, kad nespės atvažiuoti, nes ilgai lauks takso. Buvo 10.30 vakaro. Susidėjau gimdymo kraitelį iki galo ir paskambinau mamai, įspėjau, kad atvežu dukrytę ir važiuosiu į ligoninę, nes eilinį kartą sąrėmiauju. Atžala kaip tyčia ožiuojasi ir aiškina, kad jai netinka kedukai prie suknytės Jūs net neįsivaizduojat, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, sąrėmiaujant kas tris minutes. Šiaip ne taip apsirengėme, pasiėmiau savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjome į lauką link automobilio, nes jaučiau, kad viskas vyksta kosminiu greičiu ir aš greičiau nuvažiuosiu į klinikas nei kad mane nuveš greitoji. Taigi dar pabandžiau įkelti dukrytę į auto-kėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjau ir padėjau tiesiog ant galinės sėdynės. Kad Jūs žinotumėte, kiek moralų išklausiau važiuodama Kai ji anksčiau nenorėdavo segtis auto-kėdelėje, mes su vyru jai primindavome tą reklamą apie mergytę, kuri nesėdi auto-kėdėje ir atsitinka avarija. Dukrytė visą kelią iki mano mamos man kartojo, kad aš labai negera, jog jos neprisegiau ir kad jai bus “popa” kaip tai mergytei reklamoje… Sąrėmiai buvo kas dvi minutes, todėl jiems užėjus, sustodavau, įsijungadau avarnius žibintus ir prakentėdavau Būčiau važiavusi, bet kažkodėl “nujungdavo” kojas ir negalėjau spausti pedalo. Kol nuvažiavau iki mamos, sustojau keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų. Kai jau buvau šalia, paskambinau tėčiui ir paprašiau, jog nusileistu liftu ir paimtų dukrytę iš mašinos, nes man labai skauda ir aš jos nebegaliu atvesti. Dukrytę palikau 23.10 ir pajudėjau link klinikų. Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavau pati, atsakysiu: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė 24 val., kada galės sudainuoti “ilgiausių metų” Taigi kol nuvažiavau iki KMUK, sustojau dar keturis kartus. Važiuojant skauda, bet ir ima juokas. Viršijau greitį ir vis galvojau, kas būtų, jeigu sustabdytų policija, kažin ar patikėtų gimdymo versija. Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas dvi, viena minutės. Privažiuoju prie klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis. Prakenčiu ir matau, kad sargas įtartinai į mane žiūri ir laukia, kol ateisiu iki jo ir pasakysiu, ko atvykau – tik tada jis man atidarys vartus. Na, ką gi… Skauda be proto, bet kitos išeities neturiu.. Jau 23.30. Šiap ne taip “prišliaužiu” iki sargo. Jis klausia, ko atvykau. Sakau: “Gimdyti”. Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu man sąrėmis ir tikriausiai mano veido mimika pasikeičia Aš atsiremiu į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai iškenčiu. Sargas dar paklausia mano automobilio numerio. Pasakau tik raides, nes per skausmus nesugebu prisiminti skaičių Vyrukas dar spėja apgailestauti, kad man skauda, bet tas jau buvo nebeįdomu, aš nuėjau link automobilio. Pagaliau atsidaro vartai. Nuvažiuoju prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakenčiu dar kelis sąrėmius, pasiimu savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę ir nueinu prie durų. Ateina budinti ir klausia, ko aš noriu. Pasakau, kad gimdau. Tai ji pasirodo nė negalvoja manęs įleisti, sako, kad aš ne čia atvažiavau, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Ką darysi, man jau taip skauda ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad aš klusniai paimu savo rankinę nuo žemės ir važiuoju iš kitos pastato pusės – ten priimamasis. Kai pamatau tą privažiavimą toks nervas suima. Aiškiai suvokiu, kad tai per siauras keliukas, kad galėčiau ten palikti automobilį. Privažiuoju. Sąrėmis. Atsidarau duris. Ateina budinti. Aš jau pranešu, kad tuoj gimdysiu, bet palieku savo rankinę, einu pastatysiu automobilį tolėliau ir grįžtu gimdyti. Budinti tikriausiai pamanė, kad aš išprotėjau Taigi palieku rankinę, nuvažiuoju į aikštelę ir grįžtu į priimamąjį. Visą tą laiką sąrėmiai kartojasi kas minutę. Kai užeinu į priimamąjį, budinti bando pildyti dokumentus, o aš jai aiškinu, kad jau gimdau. Kai užeina sąrėmis, arba įsiremiu į sieną, arba tiesiog prakenčiu ant kėdės. Budinti paprašo mano dokumentų, nes neva negali nieko su manimi daryti. Negali priimti be jų… Aš jai dar bandau aiškinti, kad tuoj stumsiu, bet matau, kad tai ilgai užtruks, tai greitai išlekiu iš priimamojo, nueinu iki automobilio per sąrėmius prasėdžiu ant žolės ir grįžtu. Atvažiuoja vyras į priimamąjį. Ateina akušerė ir matydama mane, neleidžia baigti pildyti dokumentų, paduoda drabužius persirengti, nuveda į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius man masažuoja nugarą. Gimdykloje atsiguliau į gimdymo lovą, tuo metu buvo apie 23.50. Vyras nuolat buvo šalia ir per sąrėmius spausdavau jo rankas, stangintis jau norėjau seniai, bet gydytoja neleido. Praktiškai vos spėjo užsidėti pirštines ir aš pasakiau, kad jau nebegaliu laikyti vaikelio, nes jaučiu, kaip jis pats eina gimdymo takais. Tada užgimsta mūsų sūnelis. 00.16
Dieve, kaip aš džiaugiausi, kad pagaliau viskas. Baigėsi mano sąrėmiavimų naktys ir pagaliau jau su mažiuku važiuosiu namo. Deja, deja... Vienas kelias pasibaigė, bet prasidėjo kitas. Mažiukas gi smarkiai neišnešiotas. Taigi pagimdžiau 00.16, išgirstu mažiuko verksmą ir apsidžiaugiu, kad viskas gerai, bet net nespėju pamatyti deramai vaikelio, jį greita išveža į reanimaciją. Mane dar apžiūri, užgimsta placenta. Labai džiaugiuosi, kad neplyšau, nes mano gimdymo takai labai siauri, tačiau ačiū akušerei, kurios dabar net vardo ar pavardės nežinau. Kaip aš pykau savyje, kai ji rankomis plėtė gimdymo takus, kad neplyščiau, man taip norėjosi, kad niekas prie manęs nesiliestų, bet dabar vis tik esu dėkinga. Pirmą mergytę gimdydama plyšau, taigi iš karto po gimdymo dar teko kentėti siuvimą, o užmarinti negalėjo. Dabar apėmė toks tuštumo jausmas. Pasižiūriu į pilvelį, o jo nėra... Keistai jaučiuosi. Tik po kurio laiko atsikvošėju ir suvokiu, kad gimdykloje liekame vieni du. Tyla... Aš garsiai su savimi kalbuosi. Kodėl niekas nieko nepaaiškina, kodėl visi dingo, kur mano vaikelis? Ta valanda tikriausiai buvo ilgiausia mano gyvenime. Vyras bando raminti, nors ir yra labai pasimetęs. Jis išeina į koridorių, nes esame visiškoje nežinioje, mano akyse ašaros. Kad nors kažkiek nukreipčiau mintis ir nepanikuočiau, paskambinu mamai ir pasakau, kad jau turime sūnelį, kai paklausia, kokia jo būklė, nieko konkrečiai neatsakau, bet juk ir pati dar nieko nežinau. Vyras koridoriuje nieko neranda, grįžta ir laukiame toliau. Kai dar kuris laikas jokių žinių negauname, vyras neiškentęs pats nueina į reanimaciją. Ten su telefonu nufotografuoja mūsų mažiuką ir sutinka gydytoją, paklausia, kaip vaikelis. Jam grubiai atsakoma, kad faktas, jog vaikiukui negerai, ne veltui gi jis reanimacijoje. Su tokiomis žiniomis ir grįžta pas mane. Nemoku papasakoti, kokios mintys lenda į galvą ir kiek kartų save raminau bei tikinau, kad viskas turi būti gerai. Ateina akušerė į gimdyklą pas mane. Vyras man prieš tai dar parodo mažiuko nuotraukytes. Paklausėme, kaip laikosi mūsų vaikelis. Pirmiausiai pasakė, kad jis mažuliukas, tik 1880 g ir 44 cm (Dieve, net širdis suspurdėjo, nes tokio vaiko neįsivaizdavau), paskui, ji kaltinamai man pasakė, jog labai blogai, kad nevažiavau anksčiau į ligoninę, kad neva bent jau prieš mėnesį ar prieš kelias savaites aš turėjau būti ligoninėje ir ten turėjo subrandinti vaikučiui plaučiukus. Juk sąrėmius aš jausdavau nuolat visus tris mėnesius ir jie buvo labai skausmingi bei stiprūs, vis tik sulaukdavau jų net kas kelias minutes. Aš jai paaiškinu, kad ligoninėje gulėjau nuo pat pastojimo iki dabar apie septynis kartus, kad prieš nepilną savaitę mane paleido namo iš Kauno antrosios ligoninės ir pasakė, kad išnešiosiu vaikelį minimaliai iki 36 sav. Apie jokius plaučių brandinimus niekas nekalbėjo. O gulėjau aš ir Kauno antroje ligoninėje ir Mažylio gimdymo namuose. Pasijaučiau kalta dėl to, dėl ko neturėčiau. Ne mano kompetencijoje žinoti, kokius vaistus reikia suleisti, kad subręstų plaučiukai. Na, pagaliau dabar tai jau nebesvarbu Ji suprato, kad nuo manęs mažai priklausė ir pasakė, kad KMUK būtų iš pirmo kartelio brandinę plaučiukus su mano būkle. Paprašau akušerės atvirai pasakyti, kokios prognozės, tai ji liūdnai pasako, kad labai negerai, jog pas vaiką plaučiai nesubrendę, deja, tikėtis visokių pasekmių, net ir pačių baisiausių. Bandau save raminti ir nepasiduoti isterijai. Pasakau, kad vaikas privalo būti stiprus ir aš tikiu, kad viskas bus gerai. Privalau mastyti optimistiškai, nes tokios mintys prišaukia sėkmę. Mintyse pasimeldžiu, paprašau Dievulėlio, kad geriau jau man tą vaikelio skausmą perduotų, kad tik jis stiprėtų. (Tuo metu net nepagalvojau, kad viskas gali išsipildyti netrukus). Akušerė pasiūlė nusiprausti po dušu. Iš pradžių nustebau, nes po pirmo gimdymo ir siuvimo alpau ir vos paėjau. Nieko nesakiusi, tiesiog atsistojau ir nuėjau iki dušo, nusiprausiau, buvo keista, kad nejaučiau jokio silpnumo. Tada atvažiavo vežimėlis ir nuvežė mane į palatą, vyras palydėjo. Ten jau buvo kaimynė su leliuku. Man buvo keista, kad neleidžia eiti, bet tai pasirodo tik todėl,kad budėjo jaunos supratingos sesutės Dar labiau širdį suspaudė, kai pamačiau, kad kaimynės vaikiukas guli su ja, o aš viena... Apie mažiuką dar nežinojau nieko, nes jis gulėjo reanimacijoje po daugybė aparatukų. Šiek tiek pagulėjau lovoje, išsikrausčiau visus daiktus ir nusprendžiau nueiti pas mažiuką. Mano palatėlė buvo trečiame aukšte, o mažiuko reanimacija – pirmame. Su vyru susiruošėme pirmam pasimatymui. Nuėjome iki lifto, o pasirodo man negalima važiuoti, mat liftas skirtas tik personalui... Na, ką gi. Pagimdžiau vos prieš kelias valandas, bet laiptukais nulipau, buvo šiek tiek silpna, bet euforija daro savo, jėgų užteko. Atsidariau reanimacijos pagrindines duris į koridorių... Baisu, visokie aparatukai cypauja, nerimas širdyje, bet tuo pačiu ir jaudulys, nes žinau, kad tuoj pamatysiu savo mažiuką. Pamatau sesutę, pasakau, kad atėjau pas mažiuką. Ji piktai atrėžė, kad naktimis čia niekas nieko nelanko, na taip buvo 2.30, bet aš juk ką tik pagimdžiau ir dar net nemačiau savo mažiuko. Na, ji paklausė mano pavardės ir nuvedė prie spintelės, priklijavo ten mano pavardę, davė chalatuką sterilų ir pasakė, kad kiekvieną kartą vizituodama turiu jį užsidėti,o vėliau ten pakabinti. Užsidėjau baltą chalatą, tiesa, tas užsidėjimas buvo toks juokingas, priekiu į nugarą, na taip liepė Tada parodė palatėlę ir inkubatorių. Iš lėto nužingsniavau. Dieve, ten gulėjo mažas mažas žmogeliukas, kūdutis kūdutis. Emocijos viduje tiesiog virė. Negalėjau patikėti, kad čia tas mažiukas žmogeliukas, kuris ką tik buvo mano pilvelyje, jis kaip lėlytė. Buvo taip gaila kūdikio, visas apraizgytas laidukais, aparatai pypsi, sunkiai kvėpuoja, deguonies kaukė uždėta, bet ji tokio dydžio kaip jo visa galvytė. Tiesiog guzas stovėjo gerklėje. Žiūrėjau neatitraukdama akių. Po kurio laiko sesutė pamatė, kad aš iš čia tikrai neisiu kurį laiką ir pasiūlė atsisėsti, nes neva ką tik pagimdžiusiai negalima tiek stovėti. Pasėdėjau dar keliolika minučių ir liepė išeiti, vis tik naktis ir čia reanimacija. Paaiškino, kad kas tris valandas turiu nusitraukti priešpienio ir atnešti mažiukui. Buvo be proto sunku palikti mažiuką, bet žinojau, kad jį tuoj pat vėl pamatysiu. Galvoje buvo daug minčių. Na, nuėjau vėl laiptais į palata, atsisveikinau su vyru ir atsiguliau, miegoti nepavyko. Po trijų valandėlių, nuėjau pas mažiuką, nunešiau ppienuką į specialų kambariuką, padėjau prie savo pavardės, pastovėjau kažkiek laiko prie inkubatoriaus ir vėl į palatėlę. Ryte atvažiavo vyras, buvo lengviau, nes galėjau išsikalbėti, ramino jis mane. Nuėjome pas mažiuką. Ten jau buvo neonatologė. Tada paaiškino, kad mažiukui tik pirmas kelias valandas reikėjo deguonies, dabar jis sėkmingai kvėpuoja pats. Tyrimai geri, kraujukas stiprus, nors mano nėštumo gale hemoglobinas tebuvo 70. Buvau labai laiminga, kad viskas regis į gerėja. Neramu buvo tik tai, kad mažylis valgė per zonduką, tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kada toks kleckiukas išmoks žįsti, ir ar apskritai tai įmanoma, nes sesutės sakė, kad dabar jau tik buteliukas bus tinkamas. Liūdėjau, bet nusprendžiau nepasiduoti, nes ,mano svajonė maitinti krūtimi kaip ir pirmą vaiką. Kiekvieną kartą buvo sunku prie vaiko. Kai žiūri į tą maža žmogeliuką, kuris bet kada gali užgesti, juk neišnešiotukams būdingos apnėjos, kai vaikelis dūsta. Kokia vidinė panika kyla, kai matai, kad tavo vaikas kvėpuoja, kvėpuoja ir staiga krūtinė nustoja kilnotis. Tos sekundės slenka lyg valandos. Karštis muša visą kūną, norisi rėkti ar griebti tą mažą žmogeliuką, bet kol aparatų rodikliai nepasidaro kritiniai, tol laukiama. Ir kokia palaima užplūsta, kai matai, kad vaikas vėl įkvepia. Visos rankytės ir kojytės mažuliuko pamėlę, nes leidžiama lašinė. Neišnešiotiems vaikeliukams labai trūkinėja kraujagyslės, baisu žiūrėti į tas mažas subadytas rankytes ir kojytes. Tas nuolat trūkčiojantis ir laidukais apraizgytas kūnelis atrodė toks traputis... Kol vaikutis buvo reanimacijoje, jis buvo pats mažiausias. Ir kaip man buvo baisu į jį žiūrėti. Taigi pirmąją dieną vyras pas mane išbuvo jis iki vakaro. Tiesa, ryte pas mane atėjo socialinė darbuotoja, neva pažiūrėti mano psichologinės būsenos. Tuo metu aš jaučiausi tikrai gerai, jokios panikos, nieko, nes situacijos realiai dar tikrai nesuvokiau. Kur visi buvo, kai aš naktimis verkavau? O tai buvo tikrai dažnai, nes nervai buvo visiškai pakrikę, sunku buvo tikėtis, kad viskas bus gerai, kai kiekvieną pagerėjimą vėl sekdavo pagblogėjimas, bet neišnešiotukams tai normalu, reikia viską pralaukt ir iškentėti. Dabar jeigu dar tektų nuvažiuoti į KMUK tikrai patarčiau psichologėms lankytis ne pas moteris pagimdžiusias iš karto, bet gerokai vėliau, po savaitėlės kitos, nes tik tada pajauti prichologinį nuovargį. Taigi kai ateidavo laikas maitinti 21 val. Jau viena nuėjau pas vaikelį. Ten dirbo tokia jaunutė seselė ir pamatė, kad aš stoviu prie inkubatoriaus. Priėjo ir paklausė, ar aš noriu paliesti mažiuką. Be abejo, norėjau, net širdis suspurdo, kai pagalvojau, kad tik dabar pirmą kartelį jau nebe pilvuke paliesiu savo mažiuką. Persirengiau vėl. Nusiploviau steriliai rankas, priėjau prie inkubatoriaus, seselė jį atidarė ir pati paglostė vaikiuką. Tada pasiūlė man padaryti tą patį, ragino nebijoti, tokia miela sesutė papuolė. Įkišau ranką, jaudulys buvo neapsakomas, širdelė virpėjo, paliečiau švelniai mažais plaukTa diena praėjo monotoniškai. Kas tris valandėles ėjau plaukiukais apaugusią galvytę ir ašaros byrėjo kaip pupos. Laimės ašaros, negalėjau valdytis. Dar sesutė klausė, ar viskas gerai. Be abejo viskas buvo puiku, tik džiaugsmo ašaros liejosi kaip pupos. Vos tik prisiliesdavau prie mažiuko, tuoj susigraudindavau Po truputėlį nurimai ir ilgokai, kiek buvo galima laikyti atidarytą inkubatorių glosčiau, glosčiau... Grįžau į palatą, tokia ramybė apėmė. Paskui kaip ir visą laiką ligoninėje pienukas nešamas 24 val., 3val., 6val. Aišku tais pačiais laiptukais į ir iš trečio aukšto ir t.t.lygiai kas tris valandėles. Kitą rytą 9 val. Kaip visada nešiau pieną į reanimaciją. Įėjau į patalpą, kur stovėjo visi inkubatoriuje ir pamačiau, kad nėra mano vaikiuko, net silpna pasidarė, nes paprastai vaikus išima iš inkubatoriaus mirties atveju. Galva jaučiu visiškai apsvaigo ir regis krisiu, ne negirdėjau nieko. Tik staiga iš kito koridoriaus galo girdžiu sesutė rėkia, kad mano vaikiuką išvežė į intensyvios terapijos skyrių, nes jo būklė stabili. Na, ką gi prasidėjo kitas etapas. Dabar jau eidavau ne į reanimaciją, o bent jau tame pačiame aukšte esančią naujagimių intensyviąją terapiją, tai teikė vilties, kad vaikeliui gerėja, o ir būti pas jį galėjau tiek, kiek norėjau. Kaip jau minėjau, reanimacijoje mažiukas buvo smulkiausias, o čia ji buvo visas dičkis, nes beveik visi vaikeliai buvo neišnešioti, kurių gestacinis laikas nuo 23 iki 33 sav. laiko. Ten mamytės labai draugiškos, viena kitai pataria, paguodžia, pasikalba, pasidalina patirtimi. Taigi sužinojau, kiek kuri guli ir, deja, prognozės buvo ne kokios. Tada išaiškėjo, kad kai kurios čia jau du, tris mėnesius. Kai kurioms mamytėms vaikeliai gimė 600 g. Ir net po ilgo gulėjimo jiems dar toli gražu iki mano sūnelio gimimo svorio. Tada išaiškėjo, kokios neišnešiotukų silpniausios vietos: inkstukai, smegenėlės, akytės ir kt. problemytės. Kiekvieną savaitę intensyviojoje terapijoje vizituodavo tam tikros srities specialistas. Tada sesutės paimdavo iš visų mamyčių vaikelius, nes kai kurios jau gulėjo su jais savo palatose ir nunešdavo juos į vieną kabinetą. Iš ten po vieną vaikiuką išnešdavo, o mamytės kaip prie duonos laukdavome eilėje. Ten viskas taip paprasta ir be emocijų, kad kartais pagalvodavau, jog dirba ne žmonės, o robotai. Tarkime tokia situacija: tikrina okulistas. Išneša sesutė vaiką, pasako pavardę. Prieina mamytė ir taip paprastai pasako: „Jūsų vaikelis nemato dešine akyte visiškai, kaire – šiek tiek“. Ką ta mama turi jausti, ačiū dievui, man neteko patirti. Lygiai tas pats ir su LOR gydytoju. Mamų reakcijų prisižiūrėjau įvairiausių. Mano pačios emocijos buvo paviršutiniškos, juk ir mano vaikelis ten tarp tų tikrinamų būdavo. Kai ištardavo pavardę net nutirpdavau. Pats smagiausias prisiminimas, jeigu taip galima pasakyti buvo kai vienam vaikeliui buvo diagnozuotas labai labai prastas regėjimas ir reikėjo papildomų tyrimų, juos atlikus, paaiškėjo, kad yra tik labai menkų sutrikimų ir vaikiukas matys, tai ta mamytė iš laimės ir gydytojai bučiavo rankas ir verkė ir Dievui dėkojo Taigi perkėlė ir mane į kitą palatą, jau visai netoli intensyviosios terapijos. Pagaliau nuo mažiuko atjungė visus aparatukus, jau buvo tikimasi, kad vaiko rodikliai nebekris. Buvo taip gera matyti mažiuką be tų visų laidų, tik su zonduku. Vaikiukui buvo taikoma fototerapija, na, žodžiu mano sūnelis nuo pirmųjų dienų mėgavosi soliariumu Bilirubino kiekis buvo labai aukštas ir pasireiškė geltligė, todėl kiekvieną dieną imdavo sūneliui kraują ir vėliau pasakydavo, ar dar reikalinga ta fototerapija. Tiesa, intensyviojoje terapijoje, kai apsilankiau pirmą kartą, t.y. antrą mano mažylio gyvenimo dieną prie manęs priėjo ne tik mamytės kitų neišnešiotukų, bet ir sesutė. Ji parodė, paklausė ar pirmas vaikelis, kai pasakiau, kad antrasis, tada tik perspėjo, kad pasikeisčiau sauskelnes. Perspėjo, kad prieš tai pasitiesčiau po juo palutę. Dieve tu mano. Kūdikėlis nesveria nė dviejų kilogramų, tai reikėjo imti neišnešiotukų sauskelnes tokias mažytes mažytes ir jas dar lenkti per pus, nes kitaip jos buvo iki pažastėlių Taip gera ir keista buvo liesti savo vaikiuką, tokį traputį, mielą, mažuliuką, jo kūnelis buvo kaip ką tik gimusios pelytės, toks su mažu pūkučiu. Mat visi neišnešioti vaikeliai būna tokie su plaukeliais ant viso kūnelio dėl šilumos palaikymo, nors iki temperatūros išlaikymo pačiam dar nebuvo nė kalbos. Kai pasikeičiau sauskelnes, sesutė parodė, kur dėti savo nutrauktą pienuką ir jį pašildyti, tada kaip pritraukti reikiamus tuos tuo metu keturis gramus į švirkštą ir kaip prijungti prie zonduko, kokiame aukštyje švirkštą laikyti, kad pienukas bėgtų ne per greitai ir ne per lėtai. Taigi tokia buvo mano kasdienybė: kas tris valandėles eidavau pas savo mažuliuką, keisdavau sauskelnes, zonduodavau ir žiūrėdavau bei grožėdavausi jo smulkumu. Paklausus, kada galėsime važiuoti namo, niekas nieko neatsakydavo, tik nulemendavo, kad viskas pagal situaciją, galima ligoninėje išbūti ir mėnesį, galima ir kelis ar daugiau. Svarbiausi dalykai buvo tokie: pirmiausiai turėjo būti padaryti inkstukų bei visų vidaus organų echoskopija, tada ištiriamos smegenėlės irgi echoskopo pagalba per momenėlį, tada tikrinamos ausytės, tada paskutinis pagrindinis tyrimas – akyčių apžiūra. Kaip jau minėjau svarbu buvo bilirubino kiekis kraujyje, vaikučio temperatūra bei mokėjimas valgyti. Kiekvieną dieną mažiukus vakare sverdavo ir kai nešdavau pienuką, sužinodavau, kiek gramų priaugo. Pirmas penkias paras, deja, jis tik krito. Vaikelio oda susiraukšlėjo nuo skysčių trūkumo, o didesnio kiekio pienuko zonduoti dar buvo negalima, tada vėl dienelę palašino lašinę. Vieną dieną atėjus į intensyvios priežiūros palatą, pamačiau, kad mažiukas maitinamas ne per zonduką, o iš buteliuko, neva jis jau beveik 34 sav. gestacinio amžiaus ir pats laikas mokintis žįsti, bet vaikeliukas nežindo, jam tiesiog bėgi pienukas į burnytę. Tada buvo mano griežtas pokalbis su sesutėm ir gydytojom. Iš tikro pasipiktinau, kad be mano žinios priimami tokie svarbūs sprendimai. Aš troškau maitinti savo vaikelį krūtimi, o jeigu leliukas paims buteliuką beveik garantuotai nebeims krūties. Paprašiau, kad ir toliau mažiukas būtų zonduojamas iki kol bus galima jį išimti iš inkubatoriaus ilgėliau (nes iki tol to padaryti buvo negalima, arba labai trumpam, nes mažiukai nereguliuoja temperatūros ir ji labai greitai krinta, vos per kelias minutes gali pasidaryti 35 laipsniai ar net mažiau, dėl ko pasekmės gali būti labai liūdnos). Kitą dieną, kaip dabar pamenu, buvo ketvirta mano sūnelio gyvenimo diena, trečiadienis, gulėjau su kaimyne palatėlėje ir staiga atvažiuoja inkubatorius Maždaug norėjai, tai prašom. Tuo metu dar nesuvokiau, kaip sunku bus. Džiaugiausi, nerealu, pagaliau su vaikeliu būsiu kartu. Tada dar niekas per daug nesikeitė, tiesiog taip pat keičiau mažiuko sauskelnes, zondavau, tiesa, jau leido išsiimti mažiuką iš inkubatoriaus, susivynioti į adijalą ir glausti prie krūties, tiesa retai, nes vaikiukas nereguliavo temperatūros ir reikėjo kiek įmanoma ilgiau šildyti inkubatoriuje ir laikyti po fototerapinę lempą. Dar vienas darbelis, kurį turėjau daryti, tai tikrinti vaiko temperatūrą ir jeigu ji pakrisdavo, pakeldavau laipsniu inkubatoriaus temperatūrą, kartais ją reikėdavo nužeminti. Tikslas buvo toks, kad prie kiek įmanoma žemesnės temperatūros vaikiukas išlaikytų 36,6 laipsnius. Kartais taip atsitikdavo, kad net ir tie vaikučiai, kurie nedusdavo ir neturėdavo apnėjų, jos ištikdavo staiga ir tada jau tekdavo reanimuoti mažiukus. Visa diena buvo įtampoje, nes nuolat stebėdavau, ar vaikelis kvėpuoja, dažnai matydavau, kad vis dar būna, kai jis neįkvepia ir dešimt sekundžių, tuo metu pati apmirdavau. Viduje buvo šiokia tokia panika dar ir dėl to, nes vaikiukas žįsti nemokėjo. Įdedi krūtį į burnytę, o jis nieko nedaro, tiesiog apžioja su mano pagalba, kai pražiodinu ir viskas. Na, mėgavausi artumu ir tiek, nors ir labai trumpai, bet tai buvo nerealios akimirkos. Artinosi pirmoji naktis drauge. Spėkit, ar aš nors kiek miegojau? Visą laiką žiūrėjau, ar mažiukas kvėpuoja, negalėjau atsitraukti. Bet antrą, trečią paras po kasdienio rėžimo ir įtampos jau tekdavo statytis žadintuvą, kad mažiuką pamaitinčiau. Buvau tiek išsekusi, kad bežindydama užmigdavau su vaiku ant rankų. Vieną naktį išgirdome su palatos kaimynę kažkokios mamytės riksmą, tai buvo skausmo pervertas garsas. Isteriškas klyksmas ir isteriškas verkimas. Tada jau nuo sesučių ir gydytojų kabineto girdėjosi daug bėgančių žingsnių link tos mamytės palatos, važiavo ten ant ratukų kažkokia aparatūra. Mes tiesiog buvome savo palatoje ir tiek, širdyse aišku buvo baisu, nes žinojome, kad kažkas atsitiko. Ryte paaiškėjo, kad mažuliukas mirė. Buvo kartu su mamyte palatoje, regis jau kvėpavo puikiai, aparatukai buvo atjungti, bet staiga ėmė ir nustojo kvėpuoti, kai mamytė pamatė, jau nieko nebebuvo galima pamatyti. Nuo tos nakties ir mano naktys pasidarė neramesnės. Šokinėdavau naktimis ir tikrindavau, ar leliukas kvėpuoja. Dienos ėjo monotoniškai, be galo troškau namo. Žinojau, kad tai beprasmiška, jeigu vaikiukas nemokės valgyti pats. Taigi reikėjo, kažkaip jį to išmokinti. Na, dėdavau krūtį į burnytę ir spausdavau pienuką. Mažiukas ryti dar nemokėdavo, todėl nuolat springdavo, mėlynuodavo, tekdavo švelniai spustelti už šonkauliukų, kad įkvėptų oro. Kai atsigaudavo, vėl iš naujo duodavau krūtį. Baisu buvo matyti dūstantį vaikiuką, bet kito kelio nebuvo. Dar viena laimės valandėlė buvo tada, kai vaikiuko kraujo tyrimai pagerėjo ir pagaliau išsikėlėme iš inkubatoriaus. Koks neapsakomas jausmas mažiuką glausti šalia savęs ir su juo miegoti. Kai gali glostyti galvytę nors ir visą dieną. Kiekvieną dieną mažiuką sverdavau po dvylika kartų, t.y. šešis maitinimus. Pirmiausiai pasverdavau prieš žindydama, tada duodavau krūtį, spausdavau pienuką jam. Vėl sverdavau ir žiūrėjau, kiek suvalgė. Smagu buvo matyti net ir du, keturis, o vėliau ir dešimt gramų. Tada priklausomai nuo vieno maitinimo normos, atimdavau tai, ką suvalgė iš krūties ir likutį zonduodavau. Kartą taip jį žindydama, pastebėjau, kad vaikelis su liežuvėliu stumia krūtį. Pasimečiau. Bet po kurio laiko supratau, kad vaikelis stumia ne krūtį, o zonduką. Nuėjau pas seselę pasitarti, nes norėjau, kad zonduką išimtų. Puikiai suvokiau, kad iš krūties jis išgeria tik pusę normos, bet buvau įsitikinusi, kad be zonduko jis žįs geriau. Sesutė pasakė, kad nepataria, geriau duoti buteliuką, o jeigu jau labai noriu, tai gali išimti, bet po pusdienio, kai nukris svoriukas vėl reikės vaikelį kankinti ir zondą įvesti. Na, aš pasikliaudama savo nuojauta paprašiau, kad vis tik išimtų jį. Pradžioje mažiukas tikrai nesuvalgydavo net pusę normos, o sunkiausiai būdavo pakelti mažiuką. Jis taip kietai miegodavo, matyt dar nesuprato, kad maistelį reikia pačiam pasiimti, juk jam dar laikas gulėti saugiau pas mane pilvelyje. Tai ko tik aš nedarydavau, prieš kiekvieną maitinimą, tiek dieną, tiek naktį kutendavau, prausdavau po vandeniu pėdutes, švelniai masažuodavau, pūsdavau į veiduką ir t.t. kartais tai užtrukdavo iki pusvalandžio ar net valandos. Bet ko nepadarysi dėl savo mažiuko, nors man likdavo pamiegoti tik po valandą kas tris valandas naktimis. Pirmą parą be zonduko priaugo tik tris gramus, kai minimaliai turėjo priauginėti po dvidešimt gramų, antrą parą keturis gramus, bet aš vis atkakliai laikiausi ir glaudžiau prie krūties mažiuką kas valandą. Trečią parą mažiukas numetė dešimt gramų. Pasitarusi su gydytoją nusprendžiau toliau bandyti žindyti be zonduko, nors ji nedavė jokių vilčių. Pagaliau ketvirtą parą be zonduko mažiukas jau priaugo penkiasdešimt gramų, tai buvo birželio septintą dieną, kitą parą priaugo dar trisdešimt. Dienos teikė vilties, kad netrukus netgi galbūt galėsime kalbėti apie namučius. Taigi po dviejų savaitėlių mes jau galėjome važiuoti namo, bet pasirodo, kad bilirubinas vėl pradėjo kilti ir vėl taikė fototerapiją, taigi įdėjo mažiuką į inkubatorių. Po trijų parų bilirubinas vėl susinormalizavo ir pasakė, kad mažiukas jau pasirengęs važiuoti namo, bet.. prabudau vieną naktį su temperatūra ir pajutau, kad krūtys akmeninės, o viena ypatingai skaudanti ir deganti. Buvo penktadienis. Gydytojai tik budintys, niekas jokių tyrimų nedaro. Krūties skausmas nežmoniškas, vaikas iš tokios krūties pienuko ištraukti nesugeba, temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Duodavo paracetamolio, bet jis numušdavo temperatūrą tik kelioms valandoms. Gulėjau vos ne leisgyvė, matydavau kažkokius paukščiukus palatoje, praktiškai kliedėjau. Bet vis tiek visa išsekusi nuolat glaudžiau vaikelį prie krūties, jis aišku nenorėjo ligotos krūties. Kai po dviejų parų su 41 temp. Jau pradėjau visiškai išsekti. Pasiėmė iš manęs vaikiuką vėl į intensyviąją palatą ir liepė man eiti į kitą klinikų pastatą, kad ten padarytų man kraujo tyrimus ir echoskopą krūties. Aš visiems gydytojams ir seselėms aiškinau, kad su tokia temperatūra aš niekur neisiu, bet niekams nė motais. Tai naujagimių skyrius ir tavęs čia niekas negydys – man buvo taip pasakyta. Krūtis jau pasidarė mėlyna nuo uždegimo, net ne raudona. Tėvai buvo privežę ir kopūsto ir kiaulės taukų ir ledo, ir spirito kompresų, niekas nepadėjo. Na, žinojau, kad laiko jau neturiu, tiesiog privalau gydytis, tai nuėjau į tą kitą pastatą visa svirduliuodama ir ten jau padarę kraujo tyrimus sužinojo, kad mano kraujyje baltymas siekia 400, o tai reiškia nežmoniškai didelį uždegimą. Grįžau į naujagimių skyrių, pasiėmiau savo mažiuką. Tos kelios valandos buvo be proto sunkios be mažiuko. Buvo šeštadienis, todėl perkelti į kitą skyrių manęs dar negalėjo. Tik pirmadienį mane išrašė į ginekologinį skyrių, ten gavom atskirą palatą su mažiuku ir mane jau gydė antibijotikais. Tada turėjau malonumą pajusti, ką reiškia mastito išmasažavimas. Atėjo pas mane masažistė. Tai tą skausmą prisiminsiu visą gyvenimą. Kūnas dega, jautrus nežmoniškai, prie krūties negaliu net švelniai prisiliesti, nes skausmas toks, lyg liestum pūlinį. O masažįstė iš visos jėgos spaudė krūtį. Jėzus, ašaros tekėjo pačios. Pagaliau po penkių minučių intensyvaus masažo ir mano ašarų pradėjo bėgti iš užsikimšusių latakų ne pienas, bet pūliai.Savaitę laiko išbuvau su aukštesne nei 40 laipsnių temp. Kentėjau masažus, kol pagaliau padėtis pradėjo gerėti. Nukrito temperatūra ir krūtis suminkštėjo. Pagaliau 23 vaikiuko gyvenimo parą mus išleido namo. Tuo metu mažiukas svėrė 1,93 kg, o pamenu pats mažiausias svoris buvo 1,715 kg. Taigi toks mūsų kelias nuo gimimo iki parvažiavimo namo. Dabar sūneliui jau greitai 5 metukai. Nerūpestinga kūdikystė praėjo akimirksniu. Iki metukų ir dviejų mėnesių žindė mano pienuką, iki aštuonių mėnesių valgė vien tik mamytės pieną, nes tada buvo koreguotas šešių mėnesių amžius. Dabar jau sūnelis yra be galo aktyvus, puikios sveikatos, labai žingeidus, moka visas raideles, rašo skaičius ir dūksta su sese
Ech,kaip smagu, kad ir aš galiu kartu su jumis pasidžiaugti savo nuostabia mažulės atėjimo istorija į mūsų šeimą. Kiek laimės, kiek džiaugsmo visa tai atneša.
Mūsų dukrytė pasirinko vėžio ženklą. Kaip pradėjome su vyru planuoti, kad jau laikas ,, pirkti mažylį’’, ilgai laukti neteko ir ,,rudeniniai gandrai’’ mus aplankė. Valiooo!! Kaip dabar atsimenu tas ryškias dvi juosteles. Ir aš, ir vyras verkėme džiaugsmo ašaromis. Netiesa, kad vyrai neverkia.
Neštumas buvo labai lengvas ir fiziškai buvau labai stipri iki pat neštumo pabaigos. Tik atvira pasakius, labai bijojau gimdymo. Labai laukėm pirmu judesiuku, pirmą kartą juos pajutau 17 sav,manau,gan anksti.
Buvo toks juokingas įvykis. Aš tuo metu studijavau, buvo 19 sav, sėdžiu paskaitoje ir mažylis taip bumtelėjo, kad net pašokau pamiršusi, jog manyje kažkas gyvena.
Kas svarbiausia, kad iki galo nežinojom ką turėsime, o juk taip smalsu. Bet taip ir teko laukti iki galo mūsų slapuko. Ir k o tik neskaičiau ir kinų kalendorių ir dar visokių straispniukų, bet visi rodė berniuką. Neturėjau jokios nuojautos ką po savimi nešioju.
Gimdymo data buvo nustatyta liepos 8 d, net pranašavo, kad nesulauksim to laiko. Bet déjà,déjà teko dar ilgai pakentėti. Juk slapukiukui taip gera mamytę, tėvelį pakankinti nežinioje. Ach, rašau ir rieda džiaugsmo ašaros vėl viską prisiminus.
Mūsų slapukas pasibeldė liepos 16 dieną. Buvo truputėlį įtampos, nes jau buvo žali vandenys. Mažylio sutikime dalyvavo ir vyras. Labai dėl to džiaugiuosi. Visas gimdymas trūko 8 h ir ryte liepos 16 d. 8 h 05 min pasirodė mūsų slapukė Radvilytė. Iškart paprašiau, kad duotų man prie krūtinės mažylę. Taip stipriai prisiglaudžiau savo mažylę nors buvau silpna, bet sugebėjau verkdama pasakyti: MAŽYYYTE, JUK AŠ TAVO MAMYTĖ, O TU MANO DUKRYTĖ… ir prisiliečiau bučiniu prie angeliškų lūpyčių.
Mažylė gimė didelė, 4kg400gr ir 56cm, tad mamytei buvo darbelio. Jau buvo svarstoma apie cp, bet aš gyliai širdelėje tikėjausi ir norėjau pati pagimdyti. Ir ką?! Man pavyko, tad esu labai, labai laiminga.
Tikras stebuklas mes, mamytės, esame jog galime daryti tokius stebuklus kaip išnešioti po širdele dalelę savęs!
vyko balsavimas ir nugalėtojomis skelbiamos mamyčių hirondelle, auriux ir oliadarija gimdymo istorijos. Jūsų laukia Mamos dienorastis staigmenėlės, dėl jų prašome kreiptis kristina@mamosdienorastis.lt