Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Forumas > Kūdikio vystymasis Dalintis

Rodyti žinutes po paskutinio apsilankymo | Pažymėti visas temas kaip perskaitytas | Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Atsakyti

    Vaikutis su negalia  
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-05 02:01:03
Vaikutis su negalia

Užbėgau į šį forumėlį... Daug temučių, daug mamyčių, tačiau tokios temutės neradau. Nemanau, kad jos nėra todėl, kad čia neapsilanko mamytės turinčios vaikučių su vienokia ar kitokia negalia - turbūt greičiau taip yra dėl to, kad neretai tėveliai vis tiktai neišdrįsta prabinti apie tai, ką į jų šeimas įnešė likimas. Temą sukūriau vaiko raidos ir vystymosi skiltyje, nes vis tiktai manau, jog pagrindinis dalykas kuo "kitokie" vaikučiai skiriasi nuo sveikųjų yra ne tiek ligos, kiek pati vaikučio raida. Tikiuosi mano postas niekam nesutrugdys - kam ši tema labai neįdomi ir neverta diskusijos, visada turi pasirinkimą tiesiog jos neskaityti. O kalbėti apie tai manau netgi būtina - Lietuvoje toli gražu iki tikros integracijos visuomeneje, todėl jei ši tema privers susimąstyti ir sustoti nors kelis žmones, galbūt dar kelis paskatins nebevengti ir "nebebijoti" negalios savo aplinkoje - bus pasiektas puikus rezultatas Wink

Taigi - negalia nesirenka žmonių pagal jų, pareigas, išsilavinimą, grožį, padėtį... Ji tiesiog ateina... Tuo gyvenimo periodu, kai pačiai neteko susidurti su negalia, kai neturejau savo džiaugsmelio - tikrai nesitikejau ir jau tuo labiau nelaukiau tos negalios ant slenkscio {#}bet atsitiko kaip atsitiko - likimas pasiūlė loteriją... Tiesiog tu trauki loterijos bilieta ir issitrauki tai ka issitrauki.... Gal ir keistum bilieta bet nera su kuo, todel pasiimi ji ir pabandai laimeti bent mazaji priza. Per tą trumpą laiką kai aš tapau mama išmokau tiek daug nuostabių dalykų - kaip galėčiau pykti ar nekęsti likimo, kad jis man leido juos patirti?! Aš jau žinau ką reiškia begalinis nerimas, kai net pirštų galiukuose jauti įtampą, žinau ką reiškia nemiegoti naktimis stebint kaip palengva kilojasi maža krutinė, žinau kas tai yra kantrybė - kai šimtus dalykų turi kantriai ir ramiai pakartoti po 1000 kartų {#}  Įgijau daug kineziterapijos, masažo, logopedo, ergoterapijos įgudžių (galbūt jie nėra profesionalūs - bet neretu atveju daug griežtesni nei specialistų  {#} ) tai tie dalykai - kurie turėtu gąsdinti, bet taip nėra... Tai tampa kasdienybe, rutina ta pilkuma, kurią nušviečia mano vaikučio šypsena, jo apkabinimai, jo krykštavimas, jo pokštai ir išdaigos, maivymasis prie veidrodžio, tilus kikenimas rytais po kaldra, trupiniai visuose kambariuose, kumštuky suglamžytos žibuoklės mamyčių dienos proga (tėvelio skintos - bet mano žiogo įteiktos)... Taip - kai turi neįgalų vaiką, labai daug visko būna kitaip, lėčiau, galbūt mažiau kokybiškai... bet visada su šypsena, atlaidumu, didžiavimusi... Aš tapau geresniu žmogumi - mažiau arogantišku, mažiau egoistišku, užjaučiančiu, suprantančiu, palaikančiu, kantriu... išmokau mylėti ne dėl kažko, o tiesiog mylėti... Matyti aplink save ne bet ką, bet pozityvius dalykus.. Taip - galbut taip yra dėl to, kad tai mus "paguodžia", atneša viltį... Bet argi tai blogai? Aš nemanau. Seniai, seniai 99 proc. savo laiko aš masčiau apie karjerą, sėkmę, šimtus darbų kuriuos darau ir dar darysiu... Ir vienu metu jau buvau bepradedanti galvoti, kad tai tikrai yra mano pašaukimas - bet tas tikėjimas baigėsi tada, kai tik pradėjęs vaikščioti mano kūdikis man padovanojo puokštelę saujoje apglamžytu žibuoklių... Kai supratau, kad vaiko šypsena yra kaip tatuiruotė mano širdyje - nepakeičiamas meno kūrinys!!!

Aš labai myliu savo kitokį vaiką, žinau ką reiškia auginti kitokį vaiką... Todėl žinodama tokių šeimų kasdienybę - noriu paskatinti ne tik "palaikymo komandos" nuomonės reiškimą, bet ir papasakoti savo išgyvenimus (kam teko susidurti), savo kasdienybę (kas ją turi), papasakoti ir apie džiausmą, tas gerasias akimirkas, ir apie skausmą... Negalios nebūna be nežinios, be nerimo, be skausmo... O laimė neateina be meilės - tereikia mylėti- su meile ateina dziaugsmas, su dziaugsmu pasididziavimas, su didziavimusi savo vaiku- pilnatve! Ir kai laikai uz rankos savo netobula vaika, bet suvoki koks jis neapsakomas, brangus ir kiek "stebuklu" jau leido tau patirti (pirmas žingsnis kai gydytojai sako nevaikscios, pirmas zodis- kai sako nekalbes, pirmas apkabinimas- kai sako nesuvoks...) tada tau nera ko sleptis, nes gali iskelus galva vestis savo VAIKA.

Viena mama, isgirdusi toki mano mastyma paklause manes - o jei tu lauktumeisi vaikucio ir suzinotum per nestuma, kad kazkas yra negerai- ka darytum? Susimasciau. Nuosirdziai "permeciau akimis" savo sielos užkobarius... Nutilau ir pasakiau: - Savo vaiko jau i nieka nekeisciau, as juk ji jau turiu.. Gali stebetis, kad dziaugiuosi, bali galvoti, kad tai saves guodimas. Tai nieko nekeicia... Gyvenu taip, kad jausciausi laiminga ir pati budama laiminga galeciau sukurti ar bent pabandyti sukurti laime ir savo seimai. Ir jei tas optimizmas ir tas gero pamatymas ten kur gero nepamato kiti yra kazkam nepriimtinas ar atrodo juokingas, LAI - juk mes kiekvienas renkames. Bet jei kalbeti apie sekancius nestumus - blaivus protas, atsakomybė prieš savo vaikutį - mane priverstų labai labai susimąstyti ar gimdyti kitą ypatingą vaiką... Išdrysiu būti pasmerkta - tačiau tokia žinia, priverstu mane sustoti ir gerai pagalvoti... Netgi nepaisant to, kiek begalinės ir tikros laimės ir džiaugsmo į mūsų namus atnešė mano saulytė - aš nė nenumanau kokį sprendimą priimčiau priėjusi tokią gyvenimo sankryžą... Todėl galiu tik viltis, kad likimas man taip ir neleis to suprasti. O ka manote jus - kaip reiketu visuomenei priimti "kitokius" zmogucius? O laukiantis - ar abortas yra geriau uz negalia? O jei gydytojai suklys - jei suzinosi, kad pasmerkiai sveika, ar galesi pamirsti?






Cituoti
 
     
   
avatar
Vitlija

Pranešimai: 9153

2013-01-05 11:01:59

asssss, oj net nezinau, man visada sunku su pasirinkimu...nezinau ar tureciau stiprybes palikti toki vaika, ar tureciau stiprybes atsisakyti tokio vaiko...bet mane supa tikrai labai geri ir nuosirdus zmones, gimines, draugai, manau jie mane palaikytu betkokiu atveju. Nors as nesu susidurus su "kitokiais" vaikais, gal viena kita karta esu macius parduotuvei, bet nedrisau ilgai ziureti, nenorejau kad pasijustu apziurimi ... na man jie nesukelia jokiu blogu, ar gailescio jausmu...vaikai ir vaikai...neteko su tokiais bendraut...tikiu kad jie tokie pat svelnus, irzlus ir nepaklusnus kaip ir visi vaikai :) Kiekvienos mamos darbas yra sunkus, o su ipatingais vaikais darbo simta kart daugiau...tai stiprybes ir ramybes jusu seimai :)




Paveikslelis


Paveikslelis


Paveikslelis

FORUMO KONKURSAI:





Cituoti

 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2013-01-06 00:01:45

O, asssss, iškeltas klausimas dėl pasirinkimo man atrodo be atsakymo, nes niekada negalime pasakyti, kaip elgtumėmės jeigu... kol tai iš tiesų nutinka. Apskritai aš esu prieš abortus ir pasirinkimo man net nebūtų, bet esmė ta, kad gydytojai būsimų tėvelių apsaugoti negali. Yra juk daromi tyrimai dar ankstyvo nėštumo metu, neva tam kad apsaugotų nustatę, jog vasius turi Dauno sindromą, tačiau vaikučiai gimsta jį turėdami, nors tyrimai to neparodo. Esu tos nuomonės, kad gydytojai negali žinoti, ar vaikelis pilvelyje vystosi sveikas ar ne. Žinau labai artimą atvejį, kada gydytoja iki septinto nėštumo mėnesio būsimai mamytei atlikdama echoskopiją vardino vaikelio išmatavimus, dydžius ir t.t. o kai vaikelis pilvelyje neišgyveno ir galiausiai gimė, pasirodo kad jo rankytės ir kojytės net nesivystė... tegul ilsisi ramybėje visi mažieji, kurie nepatyrė gyvenimo džiaugsmo.
Tegul išlieka stiprios mamos, kurios augina kitokius vaikučius. Labai linkiu neatsiriboti nuo aplinkinio pasaulio ir priimti artimuosius taip, kaip ir prieš ypatingų vaikelių gimimą {#} Mes tikrai nesame priešai. Kaip Vitlija sako, sutikus mieste atpažįstamą Dauno sindromą turintį vaiką, paauglį ar jau suaugusįjį nesinori per ilgai žiūrėti kaip ir į invalido vežimėlyje sėdintįjį arba randuotu veidu esantį žmogų, tarsi bijai įžeisti jį ar jį lydintį asmenį. Tačiau tai yra dėl informacijos stokos. Bent aš taip manau. Mūsų visuomenė žino labai mažai ir gyvena nustačiusi tam tikrus stereotipus, pokyčius priima, bet sunkiai. Taip ir tėveliai, sulaukę kitokio vaiko, mokosi gyventi kitaip, nes taip reikia. Kol nereikia, mes ir nesidomime.
Kodėl man svarbi ši tema ir konkrečiai Dauno sindromas? Nes aš irgi domiuosi. Bet labiau ne apie vaikus, o apie tai, kaip bendrauti su kontakto vengiančia mama. Gyvenimas pasikeitė ir taip nedėkingai sudėliojo aplinkybes, kad dabar sunku surasti kelią pas artimą žmogų. Pamažu dulkės nuvalomos, bet tik pamažu...
Asssss, o tu su vyru iš karto po gimdymo nebuvot atsiriboję nuo kitų žmonių?




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-06 01:01:33

Pati pradžia buvo lengva - mažiukas kūdikėlis glėbyje, kurio sindromui būdingi bruožiukai mažai išreikšti - jei nuoširdžiai - mažai kas ir suprato, kad mūsų vaikutis kitoks {#} O mes turėjome gražaus laiko susivokti, susipažinti ir "susidraugauti" su šia diagnoze... Vėliau, kai jau pradėjo lysti bruožiukai, kai išryškėjo raidos spragos - sutikdavom vis daugiau klausiamų žvilgsnių, tačiau niekas neišdrįso prieiti ir tiesiai pakalbinti (o šitai turbūt mažiausiai glumina ir yra pats geriausias būdas priartėti - tiesiog klausti). Taip priėjome antrajį etapą - artimųjų ir draugų supažindinimą su šia ne tokia jau tragiška diagnoze. Šis etapas buvo prieitas, savyje apmąstytas ir susigyventas (jam artėjant net ir žodžiai apgalvoti, kad tik kuo mažiau ašarų ir baimės iššaukti) - kalbantis su artimaisiais buvo keista matyti jų ašaras, neviltį ir baisinę baimę... Stebėjausi, juk tai mūsų išbandymas... Taip, šeima yra arti, jie gali tiesiog palaikyti, bet juk visą krūvį teks nešti mums - tėvams... Tada nesupratau kodėl buvo ašarų, buvo tokia įtampa- dabar žinau. Man tai buvo sava ir kasdieniška, jiems - nauja ir labai svetima, nežinoma. Tačiau gal todėl, kad mes su vyru jau labai stabiliai jautėmės savyje - mums tai jau nesukėlė didelių emocijų šuolio... Kaip tik - tas artimųjų nerimas dar labiau paskatino kuo daugiau šviesti savo aplinką, adaptuoti ją prie šios minties - ir mums pavyko!!! Džiugu, nes dabar mes nesijaučiam nė kiek kitoki, visi aplinkui žino apie mus, o ir mes niekada, nė vieno kartelio nesam nė sekundei susigėdę ar kaip kitaip nepatogiai pasijutę dėl neįgalaus vaikučio gimimo. Taip jau atsitiko. Aišku buvo visolių reakcijų - buvo ir tokių žmogučių kurie pasidomejo, kodėl taip nutiko, kas dėl to kaltas, galbūt kažkurio genai "blogi"... abu išsilavinę ir gyvenam pasiturinčiai - todėl asocialumo stereotipo niekas neprikišo {#} Teko nemažai papasakoti ir apie tai kaip ir iš kur atsiranda šis sindromas ir kad mūsų atveju jis grinai atsitiktinis... Iki šiol būna kalbų ir už nugaros (juk visokių žmonių yra), bet mes jau seniai ir nebepykstam ir nebereaguojam, esam laimingi ir gyvenam taip, kaip mums atrodo geriausia {#} O kodėl tu taip domiesi, aišku jei ne paslaptis? Gal artimųjų rate yra kam taip nutiko? Ar gal esi kokia socialinė darbuotoja ar psichologė ir tau kaip specialistui idomu?

 








Paskutinį kartą redagavo: asssss - 2013-01-06 : 01:52:36

Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2013-01-07 09:01:55


Iš tavo žodžių suprantu, kad jūs su vyru ramiai viską priėmėt patys ir nuo artimųjų nesislėpėt.
O aš susidūriau taip, kad mano sūnelis ir brolio sūnelis gimė beveik tuo pačiu metu ir jų vaikeliui nustatė DS. Labai sunkiai brolienė priėmė žinią ir labai atitolo... Net nežinau, kiek galėčiau pasakyti, nes jie niekam nesako, mažai su kitais bendrauja tai ir man nesinori per daug kalbėti. Tik vis svarstau, kiek laiko užtruks, kol "suremontuosim tiltą". Paskutinis susitikimas Kalėdų laikotarpiu buvo pats geriausias per daugiau nei pusantrų metų - jau gėrėm kavą sėdėdamos prie stalo kartu :)




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-07 10:01:47

Donate, kiekvienam to laiko prireikia skirtingai. Kad tai skausmingas smūgis - to niekas nepaneigs, kad net labai stiprūs žmonės ties tokia žinia sustoja - faktas 100 procentinis...  O jau tie etapai kurie seka po to... jie visi labai individualūs ir tai kaip greitai žmogus adaptuojasi ties šita mintimi ir tai kaip greitai susitaiko yra tiek asmeniški dalykai, kad jei kiti tą priima lengvai, tai būna ir tokių kurie ir po ilgo laiko dar negali kitiems žmonėms į akis žiūrėti. Nereikia to skubinti, tikrai ateis laikas... Kas labiausiai erzino bent jau mus - tai tas perdėtas aplinkinių jautrumas, tas toks net nežinau turbūt tiksliausiai pavadinčiau - gailestis... Nes pirmiausiai visada eidavo "vaje, nu kaip cia taip nutiko... bla bla bla", tik po to kai aiškiai parodydavai, kad taves gaileti nereikia, kad tai kas nutiko nera pasaulio pabaiga ir kad mūsų apskritai nereikia išskirti iš kitų palengva galėdavai pradėti tikrą bendravimą neprimenantį ligoninės priimamojo {#} Kas dar erzindavo - tai žodžiai "viskas bus gerai" {#} Nu "vėžį varantis" pasakymas {#} Bus taip, kaip bus... Ties tuo ir sustokim... Nes bus visko ir visaip {#} Kai bus gerai - visi kartu džiaugsimės, kai bus blogiau - visi ieškosim būdų padėčiai pagerinti. O kiek laiko jau jūsų sūnėnui? Galiu tik viena patarti - reikėtų kuo daugiau pabendrauti su vyresniais už jūsų saulytę vaikučiais turinčiais DS, su ju mamytėmis - bent mums tai buvo puiki terapija, nes žmogus bijo tos nežinios, bijo ateities, o kai pamato kad ateitis nėra tokia jau miglota ir bauginanti - nusiramina Wink

Ateitį šiems mažyliams kuriame mes patys - jei taip keisime savo aplinką, kad nė vienas iš šeimos narių neišskirtų jo kaip silpnesnio ar kitokio - bus ateitis, nes dirbsite su vaiku, reikalausite iš jo pasiekimų - jis būtinai pasieks, viska pasieks, gal vėliau, gal ne iš karto, bet pasieks. Kai pirmą syki išgirdau savo vaikučio diagnozę - man ji nuskambėjo kaip keiksmažodis (pagalvojau, oho kaip giliai į žmones gali būti įsišaknyje stereotipai ). Tačiau einant dienoms, susitikus su nemažai jau paaugusių saulyčių aš pamačiau, supratau ir suvokiau, kad DS turintys žmonės yra pakankamai savarankiški ir gali išmokti net nesudėtingų darbų (įgyti kažkokią paprastą specialybę). Aišku jų raida VISADA ATSILIEKA nuo normalios žmogaus raidos. Su tuo tenka susitaikyti ir tą priimti. Tačiau jei įdedama daug darbo į jo lavinimą - galima pasiekti tikrai puikiu rezultatų. Nesakau, kad tai lengva... Niekas ir nesako, kad vaikutis tik begalinis džiausmas... Jis ir didžiulė atsakomybė, ir rūpestis... Bet tai galioja visiškai visiems vaikučiams, ne tik turintiems negalią. O tai kokią ateitį užtikrinsime savo vaikams labai priklauso nuo mūsų (t.y. tėvų) požiūrio ir pastangų - kiek intensyviai su jais dirbama, kiek bendraujama, reikės ir kantrybės ir pasibarti (jie labai užsispyrę) ir parodyti ne po kartą, ne po du, bet ir dešimt ir 50 kartų Tik grįžusi iš gimdymo namų ir aš laikiausi artimiausio šeimos rato, bet bėgant laikui suvokiau, kaip motyvuoja vien jau matymas kokie jie užauga... informacija apie lavinimą ir aišku draugija žmonių, kurie savu laiku jautė ir tą nerimą, ir skausmą, ir pasimetimą, ir galbūt net nuoskaudą kodėl taip nutiko būtent jiems... Visa tai labai normalu – nes kitokio žmogučio atėjimas sukelia dideli šoką... Tačiau kai susitikau su keliomis šeimomis auginančiomis didesnius nei mano saulytė sauliukus aš suvokiau, kad šita „padėtis“ - nėra tokia beviltiška kokią aš maniau ją esant kai buvau gimdymo namuose. O pamatyti pasiekti rezultatai motyvavo maximaliai dirbti, ieškoti metodų sudominti vaikutį.
Patikėkite manimi visiems būna tas juodas etapas ir visiems jis praeina ir tada šios šeimos vėl šimtus ir tūkstančius kartų džiaugiasi, šypsosi, juokiasi, svajoja ir akyse vėl ima šviesti spindulėliai, nes šie vaikučiai atneša didžiulį džiaugsmą (nė kiek ne mažesni nei kad eiliniai , sveiki vaikučiai) - tas pirminis nerimas baigiasi ir po jo seka tiesiog gyvenimas... ir gražus, ir spalvotas... Nereikia ir negalima užsiciklinti ties negalia. Net ir kitokie vaikučiai pabudę ryte pramerkia tokias pat dvi akytes kaip kad likusieji, apkabina tokiomis pat mažytėmis rankytėmis kaip ir likusieji... ir gal mūsų vaikučiai vėliau išmoksta kalbėti, bet moka paliesti mamytės ranką, būtent tada, kai pajuntate liūdesį ir taip gyliai gyliai pažvelgia į akis (kad nė akimirkai nesudvejoji - viskas bus gerai, nes tokios meilės ir šilumos jums dar niekas nedovanojo)... Ir gal Jūsų brolio sūnus kiek vėliau išmoks elgtis kaip tiki, ar būti pakankamai savarankiškas... Tačiau jis tikrai mokės užgydyti bet kokią savo tėvelio ir mamytės sielos žaizdą... Taip, bus visokių akimirkų, bet visas jas sudėjus Jie vistiek be galo didžiuosis savo saulės vaikučiu {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2013-01-07 14:01:07

Taip, dabar mes tiesiog laukiam {#}
O brolis su žmona ir sūneliu eina į susitikimus su kitais tėveliais ir vaikais. Kiek žinau, jie vyksta nedažnai, bet ten galima daug sužinoti ir su daug kuo susipažinti. Man brolis papasakoja {#} 
Aš labai džiaugiuosi jūsų šeima. O jūs kur gyvenat, gal irgi ką nors girdėję apie grupę "Kitokių vaikų tėvai"?




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
Rasa.

Pranešimai: 1671

2013-01-07 17:01:38

As papasakosiu savo patirti su..pavadinkime ji Juozuku. Tai buvo pirmaklasis DS turintis berniukas. Lanke normalia mokykla..tikriausiai ir toliau joje mokosi..

Dirbau dailes mokytoja.Turejau skirtu valandu popamokinei veiklai. Du kartus i savaite ateidavo i mano kabineta misri pradinuku grupele. Ir Juozukas kartu..prireike 4 pamoku kol as ji is po suolo istraukiau ir pradejo sededamas piesti. Nusipirkau relaksines muzikos kompakta, su gamtos garsais..tik isgirdes pauksteliu ciulbesi vaikas nurimdavo ir jo veide atsirasdavo sypsena. 

Idomi man si patirtis tuo.... as nezinojau, kad Juozukas turi DS. Tevai pries leisdami vaika i pirma klase...atliko jam plastine veido operacija {#}. Tai papasakojo jo mama, kai vaikas pradejo piesti sededamas suole.

Prisimenu pieseme geles. Juozukas teske zemen zalio guaso indeli ir sako man : 

- Siandien gelyte liuuudna.

Gausiai teptuku paseme melynos spalvos ir nupiese ziedui melynus lapus Smile. Jausmai ir spalvos jo darbuose {#}

Beveik visus sio berniuko darbus siusdavau i piesiniu konkursus, ir jis daznai laimedavo ivairiu prizeliu. Didziavausi ir as ir jo teveliai



A girl should be two things: classy and fabulous. - Coco Chanel <img src=">">
Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
Rasa.

Pranešimai: 1671

2013-01-07 17:01:34

UK mane nustebino tai, kad maciau sena, zilagalvi vyra su DS. Jis islipo is spec. autobusiuko su bendraamziais ir grupele ejo muziejaus link. Nesu LT maciusi garbingo amziaus zmoniu su sia negalia {#}



A girl should be two things: classy and fabulous. - Coco Chanel <img src=">">
Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-07 17:01:44

DONATE

Taip, dabar mes tiesiog laukiam {#}
O brolis su žmona ir sūneliu eina į susitikimus su kitais tėveliais ir vaikais. Kiek žinau, jie vyksta nedažnai, bet ten galima daug sužinoti ir su daug kuo susipažinti. Man brolis papasakoja {#} 
Aš labai džiaugiuosi jūsų šeima. O jūs kur gyvenat, gal irgi ką nors girdėję apie grupę "Kitokių vaikų tėvai"?


O kiek tavo sūnėnui metuku? Gal bendraamžis su mano žiogeliu? Mes tiek visur dalyvaujame - priklausome "vilties" bendruomenei, esu uzdaros saulyciu grupes facebooke nare, ten mes vienijam jau bene beveik 80 seimu auginanciu DS turincius vaikus nuo jau suaugusiu iki visai kūdikėlių {#} Ir tai nesudaro ne 10 proc lietuvos seimu... Su dar kokiomis 7 seimomis bendraujame asmeniskai - vaziuojame vieni pas kitus i svecius, vasara kartu darom piknikus, stovyklaujam, maudomes, ilsimes... Paminim gyvai vieni kitu gimtadienius - susirenkam, pakalbam, pasveikinam musu vaikucius, sokam, dainuojam su jais {#} Kasmet kaune renkames kauno vaiko raidos centre i susitikimus... Zodziu - tikrai linksma ir kas svarbiausia yra be galo daug veiklos, be galo daug uzsiemimu kur musu "neisbrokuoja" ir mes labai nemazai visko lankome su sveikaisiais vaikuciais {#}

Apie grupe "Kitokių vaikų tėvai" nieko nežinau. Bet labai idomu. Gal gali ką nors papasakoti? Kur apie ją galima sužinoti? Nes google nieko nemeta {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-07 17:01:05

TONI

UK mane nustebino tai, kad maciau sena, zilagalvi vyra su DS. Jis islipo is spec. autobusiuko su bendraamziais ir grupele ejo muziejaus link. Nesu LT maciusi garbingo amziaus zmoniu su sia negalia {#}


Oi yra ir isties daug ju yra {#} Tik vyresnioji karta gal kiek labiau nuskriausta buvo - nes "anais laikais" integracija buvo dar tik sapnuose. Jos ne tik realiai nebuvo, bet ir nesisapnavo. Ir galimybės buvo daug ribotesnės - tėvams nebuvo suteikiama specialistų pagalba kas yra be galo svarbu {#} Dabar mes jau turim palyginti "nuostabias" salygas auginti kitokį vaikutį. Ir tai jau labai gerai, nors iki išsivysčiusių šalių dar kopti ir kopti {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-07 17:01:27

O kas liečia DS ir gabumus menams - tai labai individualu, bet kiekvienas is saulyčių yra kažkam gabus - maniškis šokėjas, muzika jam viskas... Žiurėsim ar su metais šitai nepasikeis.. Mes bandėm ir dailės terapijas - nesipriešina, jam idomu, bet kad labai dideli gabumai atsiskleistu - kol kas tikrai ne (mes dar ir mažiukai) {#} O va yamahos pamokėlės laukia nuo pat ryto - turbūt nė vienos nepraleistų net sirgdamas {#} Ir muzika jaucia geriau net nei aš {#}

 






Paskutinį kartą redagavo: asssss - 2013-01-07 : 18:59:57

Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2013-01-07 22:01:43

Mano sūnėnui kiek daugiau nei pusantrų metų. Kiek žinau, brolio šeimyna tik tą vieną grupelę lanko, o organizuoja kažkas iš Norvegijos. Jei nepasikeitė, tai susitikimas būna rudenį ir pavasarį - mažai. Bet vis šis tas, vis proga kur nors išeiti. Gal vėliau ir prisijungs jie prie kokios nors dar grupės, bet manau, kad reikės dar laiko...

Dėl vyresnių DS turinčių žmonių tai galiu pasakyti, kad jų amžių man pačiai labai sunku nusakyti. Gyvendama Airijoje sutikau jų nemažai, bet tikrai kai kurie atrodydavo dar visai jauni, oda lygutėlė, o jau jiems būdavo apie 35-40 metų...




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-08 00:01:23

Tikrai taip - jiems neduota senti... Žinai, man teko su savo saulyte guleti reanimacijoj ir ten mes sutikom viena profesoriu - jo žodžiu ar niekada nepamiršiu. Jis pasakė:

-Kas, kad Jus gydytojai ir specialistai gąsdina, jog turėsit "amžiną vaiką", tai iš esmės ne visai tiesa. Jus turėsit amžiną svajotoją, žmogų kuriam niekada nebus gėda pasakyti ir parodyti kaip jis jus myli... Nebus netinkamo laiko, negeros kompanijos ir svarbiausia jam niekada nebus gėda apkabinti ir pabučiuoti savo seną mamą matant net ir tukstančiui žmonių...

Aš nežinau kodėl įsiminiau būtent šitą dalį, nes tada mes kalbėjomės daug ir apie viską... Tačiau vis tik manau, kad žmogus pradeda senti, kai išsenka visos jo svajonės...






Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-08 20:01:41

http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivairenybes/interneto-sensacija-suns-meile-neigaliam-berniukui-pravirkde-milijonus-video.htm






Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2013-01-09 00:01:42


kaip tik atsidariau temą, kad įdėčiau šitą nuorodą {#}




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-09 00:01:54

Kaip keista kad čia neatsiranda daugiau mamyciu auginanciu kitokius vaikucius {#} Arcia tokios visos nedrasios jog neisdrysta parasyti? {#}






Cituoti
 
     
   
avatar
Rasa.

Pranešimai: 1671

2013-01-09 14:01:39

asssss

Kaip keista kad čia neatsiranda daugiau mamyciu auginanciu kitokius vaikucius {#} Arcia tokios visos nedrasios jog neisdrysta parasyti? {#}


 

Jei teko skaityti ar bent girdeti is draugiu...MAMOS zurnale buvo straipsnis  „Astma – nuo kūdikystės“. Istorija apie Toniuką, kuriam astmą diagnozavo nuo 6 mėnesių. Senai... http://www.mama.lt/print/2876  

Kai susitaikeme su mintimi, kad musu vaikas gavo tokia Dievulio "dovanelele". Nusprendeme pasidalinti patirtimi su LT teveliais, kurie turi tokius pat, astma sergancius, vaikucius. 

Matau, kad graziai rasai, moki destyti mintis, parasyk i zurnala laiska...gal kazkam labai reikia palaikymo, paguodos, patarimo....{#}

 



A girl should be two things: classy and fabulous. - Coco Chanel <img src=">">
Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
DONATE

Pranešimai: 4147

2013-01-10 08:01:26

asssss

Kaip keista kad čia neatsiranda daugiau mamyciu auginanciu kitokius vaikucius {#} Arcia tokios visos nedrasios jog neisdrysta parasyti? {#}


visai gali būti, kad nedrįsta... arba lankosi ten, kur bendrauja vien vaikučių su įvairiomis bėdelėmis tėvai {#}




Paveikslelis



Cituoti
 
     
   
avatar
assssss

Pranešimai: 196

2013-01-10 11:01:50

Gali būti {#} As tai universalus žmogus - man negalia tik prieskonis prie gyvenimo... Todėl labai sveika pabendrauti su ivairiais zmonemis - kartais tu jiems duodi ziniu, kartais - jie tau {#}

O cia truputis geru emociju poilsiui - http://nusijuok.net/jaunasis_dailininkas.php  paziurekit... As zodziu pritrukau beziuredama - kokie gabumai!!!






Cituoti
 
     
 

Atsakyti

Puslapiai 1 2 3 4
 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
Map
 
 


 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą