Iš dienoraščio puslapių arba dovanų metas

Mielas dienorašti, prisimenu, kaip šiandien, tai buvo gegužės 1-oji. Tą dieną mano mylintys tėveliai savo lepūnėlei anūkėlei, t.y mano dukrai, 15-ojo gimtadienio proga padovanojo šuniuką. Tokį išsižergusį, apsiseilėjusį, drebantį ir po akimirkos padariusį balutę ant naujojo kilimo. Jau keli mėnesiai mano gražuolytė nudelbusi akis vis  nedrąsiai prasitardavo: „Nenoriu jokios dovanos, noriu tik  šuniuko.“ Ir ką jūs manote? Aišku, gerieji seneliai padarys viską, kad jų anūkėlė būtų laiminga. Vaikiškas juokas, pasak mano tėčio, gražiausias dalykas pasaulyje. „Pristatau jums naują Europos pilietį,“ — išdidžiai pūtėsi tėtis. Sumirksėjau nieko nesuprasdama. „Tamsuole tu, taigi Lietuva gegužės 1-ąją buvo priimta į Europos Sąjungą. Todėl ir europietis, todėl ir vardą išrinkome — Euras“. ,,Kad taip tų eurų popieriniu pavidalu“, - pagalvojau, bet neišdrįsau garsiai pasakyti žiūrėdama į apsiašarojusį iš džiaugsmo dukters veidą.

Turiu pripažinti, kad mylintys seneliai moka išrinkti dovanas. Prieš keletą metų, belaukiant Naujųjų,  atitempė didžiausią narvą, kuriame lyg išprotėjusios lakstė dvi nuplikusios žiurkės. Tiesa, tą kartą jie elgėsi korektiškai, jeigu taip galima pavadinti. Dar prieš kelias valandas  vyras buvo griežtai įspėtas įlašinti į manąją mėtų arbatą geroką porciją valerijono, o pasigirdus įkyriam durų skambučiui maniškis paskubomis dar validolio tabletę įbruko. Žinote, akimirksniu virtau suakmenėjusia statula (deja, bet ne gražuole Milo Venera), tėveliai tik mirkčioja nutaisę nekaltus veidus, o maniškis mojuoja man prieš nosį kažkokiu nelabai gardžiai kvepiančiu rankšluosčiu. Supratę, kad ši nesvarumo būsena taip greitai ir lengvai nesibaigs, visi trys palinko prie baro lentynų ieškodami vaistų. Atgavusi amą, pamačiau savo penkiametį sūnelį, lyg laukinį indėną šokantį džiaugsmo ir padėkos šokį. Mama meiliai glostydama mano susisukusią galvelę švelniausiu balsu čiulbėjo: „Juk Žiurkės metai, kaip kitaip laimė į namus ateis. Pažiūrėk, kaip vaikutis džiaugiasi. O jos draugiški, švarūs padarėliai, jokios smarvės, jokio purvo“. —  „Mama, man dvejinasi? Jie du? Tie padarai du?“ — aimana iš vos pravertų lūpų. „Žinai,  žiurkė vienas protingiausių pasaulio gyvūnų, o  prieraišumas žmogui yra užkoduotas net jų genuose. Taigi, čia du berniukai, klausiau parduotuvėje, sakė, kad vienam bus liūdna, tai ir paėmėm abu. Ir pašarų, ir kraiko nupirkom. Tik vardus beliko sugalvoti,“ – antrino šventiškai nusiteikęs tėtis. Neprisimenu, nei kaip pjaustėme tortą, nei kaip kėlėme taures už Naujuosius, nei kaip išsiskirstė svečiai. Tik prisiminiau tai, kad mano namuose apsigyveno dvi  Lohneso pabaisos.

Po kelių savaičių nebylaus boikoto vyrui (kojos nekėliau ir į sūnaus kambarį), girdžiu  maniškis vaikams aiškina,  kad vienai zoologijos sodo gyventojai  skubiai reikėtų griežtos  dietos — tokia nutukusi, tingi pasidarė. Prigrasino, kad jokių riešutų, sausainiukų   ar gruzdintų bulvyčių. Dar ir dabar ima drebėti rankos ir kojos, kai kitą dieną tyliai įsmukau į sūnaus kambarį pažiūrėti į nutukėlę. O jergutėliau, geriau būčiau ten nėjusi. Vienas išstypęs padaras (nutukėlio kažkodėl nesimatė) įtemptai darbavosi dantimis įtraukęs į narvą naujutėlaičio sūnaus megztino rankovę. Kaip vėliau paaiškėjo, mano  vyras kažkur perskaitė, kad narveliuose būtina gera ventiliacija, todėl negalima narvelio statyti į pakampę. Apimtas gerumo priepuolio šis ir užkėlė ant komodos, kur mėtėsi vaikelyčio rūbai. Išgirdę riksmą sulėkė kaimynai ne tik iš dešinės, bet ir iš apačios (o dar keikiam kaimynus, kaltindami juos abejingumu). „Supranti, mamyte, kad jų vaikučiams nebūtų šalta, jie ir padarė  lizdelį, kaip paukščiukai daro,“ — švelniai glaustėsi sūnus. „Taigi, sakėte, kad berniukai,“- mirtinas žvilgsnis į vyrą.  „Žinai, šiuolaikinė moderni šeima...“ — argumentas liko nepabaigtas, nes išsigando skriejančios šlepetės. Dabar sėdžiu (šalia prigludęs snaudžia ciuciukas) ir žiūriu į tas tamsiai rudas akis, atlėpusias ausis, priplotą snukį ir galvoju — artinasi Kalėdos, ne tik stebuklų, bet ir dovanų metas. Neišdegs, šį kartą būsiu gudresnė. Dovanosiu aš!

Ramių švenčių linkinti  mama Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba Rubenso moteris

 „Tiesi, liekna, daili,“ — išdidžiai skelbė pasipūtęs užrašas ant aptrešusiomis afišomis nuklijuoto reklamos skydo. „Mankšta, kuri padės tapti grožio karaliene,“— begėdiškai provokavo prierašas apačioje. Rankomis bandau apkabinti savo liemenį ar tą įsivaizduojamą vietą, kur jis turėtų būti, — tikrai ne perkarusi manekenė, stypčiojanti savaisiais pagaliukais ant blizgančio podiumo Milano madų pristatyme. Deja, manieji apvalumai jau seniai neatitinka  lietuviškojo grožio etalonų. Drezdeno paveikslų galerijoje ilgai spoksodama  į apsinuoginusias Rubenso moteris nebyliai pavydėjau — tokios gražios ir mylimos, tokios skanios ir gundančios. Šiuolaikiniai madų ar gyvenimo būdo žurnalai greičiau sutiktų bankrutuoti, nei parašytų ką nors įdomaus ir gražaus apie šių dienų Rubenso moterį. Gal ir sukurptų ką, bet straipsnių pavadinimai skambėtų maždaug taip: „Kaip per 10 dienų atsikratyti 10 kilogramų“ arba „Kaip iš Rubenso moters tapti ilgakoje dievaite“ (nors mano kojytės trumpos ir ūgis  pusė gesintuvo, kaip sako mano tėtis), o gal net išdrįstų atlikti sociologinį tyrimą „Kodėl vyrai renkasi Rubenso moteris“, lyg jos visos būtų chroniškos senmergės ar frigidiškos feministės iki kaulų smegenų.

Užteks savęs plakimo ir graužaties: ką turiu — tuo ir didžiuojuosi. Prekybos centre, ilgai tyrinėjusi jogurto sudėtį, dvejodama dedu vieną indelį į krepšį, dar kefyras, liesa varškė, melionas ir, aišku, kelios špinatų saujos. Garsioji dainininkės Dolinos kefyro dieta, pasak jos, padėjusi atsikratyti ne vienai rusų žvaigždei papildomų kilogramų. Vakar vienoje TV laidoje ši ilgai gyrėsi, kad dabar gali vilkėti begėdiškai trumpas sukneles ir net dainuoti visai kitokias dainas, mat pasikeitęs įvaizdis padarė perversmą jos karjeroje. Bet žiūrėdama į laimingosios ištemptą veidą, vis galvoju, kodėl jame atsispindi ilgesys? O gal tik man taip pasirodė? Savaitę gyventi tik kefyru arba, kaip  giriasi lietuviškoji pop žvaigždė, spaudoje atvirai prisipažinusi, kad turinti dėmesio trūkumo sindromą, - bado savaitė  daro stebuklus. O aš esu paprasčiausia tinginė, nevala, nevėkšla ir apsileidėlė, nes kemšu į savo kūną cepelinus, picą, lietinius ir maukiu kavą su grietinėle. „Gėda, gėda, gėda,“ — užrašas virtuvėje ant šaldytuvo. Manote padeda? Kelias dienas tik grikiai, po to obuoliai, dar buvo varškė, tada kažkokios nelabai aiškios kraujo ir Kremliaus dietos — vien pavadinimai ką reiškia. Dabar bandysiu kefyrą. Gelbėjimosi ratai apie liemenį nemažėja. Atrodo, kad įkvepiu oro, ir mano liemens apimtis padidėja vienu centimetru. Tiesa, dar ilgos kankynės sporto klube. Pusmetį - gydomoji mankšta, po to aerobika, vėliau netgi joga. Dabar teliko pilvo šokis - čia, pasakysiu atvirai, aš atsigaunu, nes mano kūnas pagaliau yra panaudojamas pagal paskirtį. Netgi pajuntu savotišką dvasinį pasitenkinimą, vos ne nirvaną, kai ima gundančiai liūliuoti mano apvalumai. Edita, mano topiškiausia vaikystės dienų draugė, mėgsta kartoti žodžius, kad ,,vyrai ne šunys, ant kaulų nesivarto“, pridurdama, kad tai byloja liaudies išmintis. Bet kodėl prieš savaitę vienoje senamiesčio kavinukių netikėtai sutikau jos tamsiaplaukį gražuolį su perkarusia blondine. Meiliai susiglaudę burkavo lyg du balandėliai. „Tai ką, skambutis draugei,— ištiesė savo telefoną,- o gal apseisim be isterijų, nes  vis tiek nieko neįrodysi“. — „Gyvenk“ — mostelėjau ranka, pagalvojusi apie tai, ar tikrai norėčiau taip išgirsti apie savojo paklydimus ir pažintis. Matyt, kad ne. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

 Tavo  draugė Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba išpažintis 

Žinai, mielas dienorašti, išvykstu Į Helsinkį. Netikėta, tiesa. Vakar sutikau universiteto dėstytoją, kuri stažavosi Suomijoje ir pasidomėjau, ką  pirmiausia reikėtų apžiūrėti, kur pabuvoti. Dėstytoja kažkaip paslaptingai nusišypsojo ir atsakė, kad yra tokia  vieta Temppeliaukio aikštėje. Detaliau nieko nepaaiškino, tik pridūrė, kad tokių vietų žemėje nedaug.

Vyras, aišku, namuose iškėlė tiesiog ne skandalą, o tikrą uraganą.  Tačiau mano pakeleivė Viktorija (antros eilės pusseserė) nesileido į jokias diskusijas ir derybas.

— Baik mekenti: vyras neišleis, vaikai vieni. Tu kas, vergė Izaura? Aš vežuosi tave į kelionę ir taškas. Kraukis lagaminą, — ragina Viktorija, moteris pačiame jėgų žydėjime (taip ji sako apie save). Prieš mėnesį pabėgusi nuo ketvirtojo  vyro, ji nusprendė, kad visi lietuviai — kiaulės, todėl jos penktoji gyvenimo meilė bus užsienietis (ir geriausia, kad tai būtų skandinavas). Dar ta loterija: pirko moteriškas pėdkelnes ir laimėjo kelionę sau ir draugei į Suomiją. Ta drauge keliauninke tapau aš - kompleksuota namų šeimininkė, namuose auginanti vaikus ir neakivaizdžiai studijuojanti meno istoriją. Vyras jau tiesiog žaibavo,  bet ne dėl kelionės, o dėl mano palydovės. Jo manymu, Vika (taip ją sutrumpintai vadinome) pasiutusi miesto boba, kuriai sekso troškimas susukęs smegenis, maža to,  ji padorios šeimos naikintoja ir vyrų skriaudėja (antrasis Vikos vyras buvo tolimas giminaitis, todėl maniškis jo skriaudą priėmė kaip savo).Viktorija nebūtų Viktorija. Nežinau, ką ji pasakė ar padarė mano brangiausiajam, bet šis po audringo pokalbio virtuvėje vis dėlto sutiko (aš tuo metu sėdėjau balkone ir nerimaudama maukiau vieną kavos puodelį po kito).Viktorija priekabiai  apžiūrėjusi mano daiktus atsainiai mestelėjo, kad su tokiomis drapanomis tik į vienuolyną ir pažadėjo pasirūpinti, kad aš atrodyčiau kaip padori merga, o ne daržo kaliausė. Į mano atsakymą, kad aš važiuoju pamatyti pasaulį, o ne save parodyti, ji atkirto, kad yra už mane 10-čia metų vyresnė, todėl labiau patyrusi ir nereikia su ja ginčytis.

Sutartu laiku turistinės firmos autobusas, papuoštas juodu panteros siluetu, išdidžiai įsuko į aikštę. Viktorija žvilgsniu permetusi važiuojančiuosius akimirksniu įvertino situaciją:

— Pilka masė, o vairuotojai tik lagaminus tampyti. Mes ieškom deserto ir ne bet kokio, o rafinuoto.

— Vika, ką tu kalbi?

— Vaikeli, nieko tu nesupranti apie gyvenimą. Manai, kad tavo daktariukas  tai idealas. Naivuole, aš parodysiu tau tikrąjį gyvenimą.

Prabangus 12-os aukštų „SILJA LINE“ keltas pribloškė savo didybe ir puošnumu. Kavinės, restoranai, parduotuvės, kazino, sauna, baseinas, net kino teatras — viskas, kad įlipęs į laivą pasijustum svarbus, lepinamas dėmesiu, šypsenomis bei patarnavimais.

Viktorija, kajutėje palindusi po dušu, smagiai plyšavo: „Skinsiu raudonę rožę...“ Ji buvo savo stichijoje: aplinkui tiek vyrų, vienas už kitą įdomesnių, išvaizdingesnių, o svarbiausia - turtingesnių. Ištraukusi iš perpildyto lagamino kelias sukneles ir  pasistaipiusi prieš veidrodį ji užtepė storą dažų sluoksnį ant įraudusio veido ir sukedeno vešlius, šiek tiek banguojančius plaukus.

— Prabudau, nusiprausiau, pasidažiau, pasipuošiau,  nusišypsojau ir išėjau puošti pasaulį,— toks mano gyvenimo šūkis, mieloji.

 Tada atsisukusi į mane žavioji pusseserė suraukė išpešiotus  antakius:

—Tu šitaip apsirengusi eisi į diskoteką?

— I kokią diskoteką? — suglumau. — O kuo tau mano rūbai nepatinka? Tai normalūs kelionės drabužiai: marškinėliai ir šortai.

— Tau geriau tiks tai, — ištraukusi ryškiai raudoną palaidinukę ir begėdiškai trumpą sijoną matavo ant manęs tarsi pakabos.

— Atleisk,  ar  aš panaši į laisvo elgesio moterį? Mano skonis ne toks.

— Kuo čia dėtas skonis? Šalia manęs atrodysi kaip pigi tarnaitė, o aš noriu žavios palydovės.

— Gerai, persirengsiu, bet tik tai, kas man patinka. Jokių pigių blizgučių, —  nusileidau įkyrėlei.

Diskotekoje Viktorija išpūtusi dažytas lūpas smalsiai dairėsi į šonus. Įvertinusi visus pretendentus, kurie daugiau priminė vakarėlio ,,Kam virš 60“dalyvius, užsisakė kokteilį „My kiss“ ir lėtai jį siurbčiodama lingavo į muzikos taktą. Pajutusi įdėmų žvilgsnį instinktyviai pasukau galvą į šoną ir sustingau. Iškėlęs spalvoto gėrimo taurę mane sveikino pliktelėjęs seneliukas, kuris mirgančių šviesų apsuptyje priminė mažą ir susitraukusį Louis de Finesą. Nusipurčiusi atsisukau į pusseserę, kuri atstačiusi dekoltuotą krūtinę mirksėjo netoliese sėdintiems vyrukams. Prisipažinsiu atvirai - baltus suomio batus numindžiojau sąžiningai. Šokio žingsneliai buvo painūs ir sudėtingi, partneris sukinėjo mane po aikštelę. O man beliko tik šypsotis ir kartoti: „Sory...sory... sory...“

— Viskas, man šitos kankinės užteks, jei nori lik, o aš einu į barą klausytis džiazo, — greitakalbe išbėriau Viktorijai, kuri rusų – anglų – lietuvių - lenkų kalbų kratiniu suokė į ausį gerokai įkaušusiam šokio partneriui. Raudono vyno taurė, gera cigaretė ir svaiginantis džiazas — tai geriausias poilsis, todėl  jaukioje laivo salėje jaučiausi puikiai: simpatiški muzikantai, šypsenos, žaismingi juokeliai.

Mylima pusseserė grįžo į kajutę tik paryčiais. Įaudrinta ir susijaudinusi ji neryškiai vapėjo apie penktąją savo meilę, kuri pakeisianti jos gyvenimą. Visą naktį siautusi šokių aikštelėje ir bare Viktorija atrodė pavargusi, bet laiminga. Išlipusi iš kelto pusseserė ilgai mojo galantiškajam kavalieriui, meiliai pabučiavusiam gležną Viktorijos ranką atsisveikinant. Vizitinėje kortelėje, kurią išlipdamas suomis įteikė Vikai, puikavosi užrašas suomių ir švedų kalbomis, nesuprasdama nė žodžio, pusseserė švelniai paglostė popieriuką ir įsidėjo į piniginę. Lydėdama akimis tolstantį siluetą kažkaip mįslingai pridūrė: „Pats geriausias seksas su tuo, su kuriuo ir be sekso gera“.

Ekskursijos laikas mieste buvo suskirstytas minutėmis: Senato aikštė ir baltoji Katedra, pritrenkiantis paminklas kompozitoriui J.Sabieliusui, Jūros pasaulis, Šiuolaikinio meno muziejus, pusdienį pliuškenomės akvaparke. Viskas nauja, įdomu, nepaprasta. Bet kažkas virpėjo širdyje. Tai  dar ne tai. Atmintyje išplaukė profesorės žodžiai apie paslaptingą vietą. Nors Viktorija energingai priešinosi (gana tų muziejų ir bažnyčių), bet  pagrasinus, kad išeisiu viena, vis dėlto bumbėdama apie beprasmiškai leidžiamą laiką sutiko.

Nedidelė ir neišvaizdi Temppeliaukio aikštė, Vika ir toliau murma po nosim, kad teisingai jautė jos širdis...Sustoja dviaukštis autobusas, iš jo pasipylę žmonės pasuka į ovalo formos akmeninį pastatą, kurio viršūnėje kuklinasi nedidelis kryžius. Vaizdas toks, tarsi  statinys  gyvena oloje, tik dabar suvokiu, kad jis iškaltas oloje, o jo viršų apgobia apvalus stogas. Įėjusi pro žemas duris supratau, tiesiog suvokiau, kad tai ta vieta. Akmeninės pastato sienos lanku juosė bažnytėlės centre esantį altorių - mažą stačiakampį staliuką, papuoštą kryžiumi, žvake ir baltų ramunių puokšte. Altoriaus link rikiavosi kuklių suolų eilės, bažnytėlės šone pritvirtintose lentynėlėse švietė mažos apvalios žvakutės. Tik tiek. Jokios pompastikos, jokio kičo, jokio blizgesio — tik jausmas, plūstelėjęs iš širdies ir suvirpinęs manąją esybę, pažadinęs beblėstantį  tikėjimą  stebuklo galia. Ėmiau mirkčioti. Droviai susigėdusi skubiai ištraukiau iš rankinės tamsius akinius ir paslėpiau ašarotas akis. Laikas tarsi sustojo. Atsisukusi atgal nustėrau — pusseserės kančios iškreiptu veidu ritosi putlios ašaros, kurių ji nešluostė.

— Dieve, atleisk man, nusidėjėlei, — šnibždėjo Viktorija. — Mano siela visai paklydo, neberanda kelio į šviesą. Amžinas skubėjimas, beviltiškas ieškojimas kažko geriau. Klaidos, begalė klaidų, virtusių nuodėmėmis...

—  Ką tu, Viktorija, ką tu kalbi? Viskas bus gerai.

— Ne, vaikeli, negerai. Daug purvo, neteisybės, skriaudų būta, — braukdama ašaras pasakojo  ji  apie alkaną ir pragertą vaikystę, apie baisųjį žmogėną, išprievartavusį ją, dar mergaičiukę, apie klajones, pabėgus iš tėvų namų, apie pirmąjį abortą, apie žiaurų globėjos elgesį, apie pirmojo vyro kumščius, antrojo  neištikimybę, trečiojo  pavydą ir egoizmą, o ketvirtojo  aferas bei vagystes.

— Tai todėl ir skrendu per gyvenimą klupdama ir klysdama, tarsi ta vienadienė plaštakė, amžina preliudija į mirtį. Suklumpu, keliuosi, bandau atsitiesti ir vėl krentu veidu į purvą. Taip, mieloji,  akmeninėje Helsinkio bažnytėlėje išgirdai mano nuodėmingo gyvenimo išpažintį. Bet kas duos išrišimą? Ir ar duos?

— Uždegsim žvakeles: vieną už mano šeimą, o antrąją už tave ir tuos negimusius kūdikius. Tai ir bus kuklus išrišimas....

Žinai, mielas dienorašti, profesorė buvo teisi — širdimi pajutau: tokių vietų žemėje išties nedaug....

Tavo  draugė   Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba Agata Kristi

Vyras jau geras pusvalandis kaip kuičiasi vonioje. Paskubomis kraustau jo džinsų kišenes. Prisipažinsiu, pirmą kartą gyvenime. Seniau taip pat apžiūrėdavau prieš įkišdama į skalbimo mašiną, kad neišplaučiau kartu kokios 100 eurų kupiūros, kaip kartą padariau. Dabar mano tikslas kitoks. Jaučiuosi kaip kokia Agata Kristi, bandanti išnarplioti  susuktą mįslę. „Visi vyrai kiaulės, taviškis irgi,“ — išrėžė mano topiškiausia vaikystės draugė Edita, sužinojusi apie savo vyrelio šėliojimus. Tiesa, ne aš buvau ta geroji pranašė, pasaulyje juk daug dorovingų tetulyčių, susirūpinusių aplinkinių šeimų morale ir teisingu gyvenimo būdu. Raktai, pustuštė piniginė, servetėlės — nieko įtartino. Detaliai apčiupinėju  ir apžiūriu, gal kur aptiksiu išdavikiškus lūpdažių pėdsakus — nieko. Įbedu nosį į švarką, marškinius, bet įtraukiu tik išblėsusį vyriško odekolono kvapą. Nejaugi nieko? Supratau, nenaudėlis įkalčius slepia mašinoje. Ten saugiausia, nes tai jo privati erdvė, į kurią aš ir vaikai esame įleidžiami labai retai ir labai nenoriai. „Brangusis, — nutaisau meiliai lipšnų balselį, — tu tikriausiai dabar niekur nevažiuosi, gal galėčiau tavo mašina palėkti iki darbo. Palikau reikalingus dokumentus.“ Pauzė. Tyli nenaudėlis, galvoja, kaip išsisukti. „Gerai, važiuosiu iki kolonėlės ir tave pametėsiu,“ — ramus baritonas atsiliepia jau iš virtuvės. „Gerk kavą, o aš išnešiu šiukšles ir palauksiu tavęs mašinoje,“ — čiumpu raktelius ir paskubomis maunu pro duris. Tik jas uždariusi, suprantu, kad išlėkiau apsiavusi šlepetes. Nieko, bus gerai ir taip.

 Nelaukdama lifto, skriete skrieju laiptais žemyn ir sustoju prie mašinos. Štai kur ji — nusikaltimo vieta ir įrodymų sandėlis. Pradariusi salono dureles, giliai įtraukiu orą. Nieko, tik gaiviklis. Taigi, krata prasideda: Lietuvos žemėlapis, vienkartinis indelis, citramono dėžutė, kažkokie varžtai, šukos, mineralinio butelis ir suglamžytas praėjusios savaitės laikraštis. Daugiau nieko. Tiesa, dar buvo pagalvėlė ir senas dukters meškinas. „Ko ieškai?“ — pajuntu įsmeigtą žvilgsnį. „Nieko, prisiminiau, kad dokumentus paėmė bendradarbė, sakė sutvarkysianti. Galva visai  kaip puodynė,“ — pakšteliu į žandą apstulbusiam vyrui ir apsisukusi pradingstu laiptinėje. Skubėti nėra kur, todėl paspaudžiu snaudžiančio lifto mygtuką. Nejaugi nieko? Nejaugi nekaltas? Ne, čia dar ne viskas. Dar liko sodo namelis, sodyba kaime ir, aišku, garažas. Kiek daug vietų tyrinėjimams ir nelauktiems atradimams. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

 Tavo draugė Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba rašinys draugui

Mielas dienorašti, gera mama — tai ta, kuri ateina vaikui į pagalbą bet kurią akimirką. Žiūriu, mano vyresnysis sūnus jau kelinta diena vaikšto kažko susiraukęs, nudelbęs akis į žemę, o šiandien pareiškė, kad neis į futbolo treniruotę. To dar nebuvo per penkerius metus, kai jis ėmė spardyti kamuolį — šešias dienas per savaitę, o kartais net ir visas septynias jis tarsi gyveno stadione.  Išsigandau galutinai, puoliau čiupinėti sūnaus kaktą, gal milžiniška temperatūra, ėmiau skaičiuoti pulsą, gal širdelė nuo nesibaigiančių treniruočių sustreikavo. „Atstok, aš sveikas!“ — ir uždarė savo  kambario duris. Purtau fotelyje snaudžiantį vyrą (taip jis nenaudėlis televizorių žiūri) ir paskubomis aiškinu, kad pribrendo reikalas vyriškam tėvo ir sūnaus pokalbiui. Maniškis žiūri akis išpūtęs, nieko nesupranta. „Kaip tu manai, gal jau laikas pakalbėti apie tai? Žinai apie gėlytes ir bitutes?“ — kažkaip susigėstu. „Tokiam bernui? Motin, tau visai su galva negerai? Reikia vaiko paklausti, gal nedrįsta nusipirkti prezervatyvų,“ — ir užsičiaupia pamatęs mano iškreiptą veidą, kuris, matyt, priminė kažkokį siaubo filmų personažą.

Pokalbis, kaip tikėjausi, buvo ilgas. Prisipažinsiu, bandžiau klausytis tyliai prislinkusi prie durų — nieko. Tada virtuvėje ištraukiau dar gerai neatšalusį mėsgalį  ir mušdama mėsą karbonadui darbavausi, kaip sakant, iš peties. „Ar stalo nesuskaldysi, šitaip daužydama? — susirūpino maniškis. „Tuoj suskaldysiu kai ką, jei nepasakysi, kas nutiko vaikui? — atsisukau į brangiausiąjį. „Blogai, mamyt, blogai...“— dar labiau gąsdina šėtonas. ,,Dievulėliau, kas?“ — nebetveriu. „Lietuvių rašinys. O užduotį kokią sugalvojo — laiškas nepažįstamam draugui, planuojančiam pirmą kartą atvykti į Lietuvą. Ar supratai, ką pasakiau? — žiūrėjo į mane kažkaip keistai prisimerkęs.— Vaiką auklėjom teisingai, todėl nabagėlis meluoti nemoka. Ką parašyti, kad atvažiuotų, kai visi išvažiuoja?“  — ,,Tai tik tiek? Bus rašinys. Lai eina į treniruotę, grįš, bus rašinys. Tu kepi karbonadą arba tai, kas iš jo liko, o aš einu ieškoti įkvėpimo...“  — nuraminusi vyrą tyliai nusliūkinau prie baro, įsipyliau taurelę tauraus gėrimo ir palinkėjusi sau kūrybinės ugnelės kibau į darbą. Pasigirsiu, mokykloje visiškai nemokėjau matematikos, tačiau rašinius rašydavau neblogai.   Kiek prisimenu, laišką visada reikia pradėti nuo kreipinio. Taigi,

,,Mielas bičiuli,

Lietuva  — puiki ir savarankiška Europos (o ne Rusijos ) šalis, į kurią kviečiu atvykti ir Tave. Esu įsitikinusi, kad Tu liksi sužavėtas  gotikiniu ir barokiniu Vilniaus senamiesčiu, žaliaisiais Dzūkijos pušynais, garsiąja Trakų pilimi, jaukiąja Neringa. Norėdama, kad ši kelionė būtų sėkminga, nutariau parašyti tau keletą patarimų, kad kelionė būtų įdomi ir saugi: Lietuvos panelės — pačios gražiausios pasaulyje, todėl pasirenk tam, kad tave apsups būrys blondinių, kodiniu pavadinimu „Olialia pupytės“, kurių kojos prasideda nuo kaklo, o krūtinė gero plastikos chirurgo požymis; Antroji religija Lietuvoje — krepšinis, todėl nė vieno blogo žodžio ar net užuominos apie šią sporto šaką, tai gali daryti tik grynakraujis lietuvaitis, traukiantis „Ant kalno mūrai“ (ypač po rinktinės pralaimėjimo); Vakarais nekišk nosies iš viešbučio, nors ir kokios nusilaupusios sienos bebūtų, nes gali būti  draugiškai pasveikintas kampuotų vyrukų, pasipuošusių auksinėmis grandinėmis ir beisbolo lazdomis; Nacionalinis lietuvių patiekalas (bent lietuviai taip mano) — cepelinai, jų nereikia užkąsti duona, o tik pagardinti riebia grietine ar spirgučiais ( lietuvis kalorijų čia neskaičiuoja); Lietuva garsėja ne tik istoriniais objektais, bet ir kitomis kultūrinėmis vietomis, kurios tapo netgi kultinėmis, todėl privalomas maršrutas — Akropolis bei nesibaigiančios amžiaus statybos — Valdovų rūmai (bent prie įėjimo pastovėsi); Lietuvos vyrai — stipriausi pasaulyje, nes savo barzdomis kilnoja ne tik paneles, bet ir alaus  pilnas statines;  Vasaros sostinė — Palanga, į kurios nedidelį plotelį per trumpą laiką suplūsta tūkstančiai poilsiautojų, tada  prasideda žaidimai: „Neužlipk  ant šalia gulinčio“ arba „Nesisiok už krūmo“; Nors totaliai nesiseka Eurovizijoje, bet lietuviai mėgsta dainuoti „Tris milijonus“  ir turi nuosavą bebalsių žvaigždžių galeriją; Lietuviai puikiai šneka ne tik lietuviškai, bet ir žemaitiškai, aukštaitiškai, dzūkiškai, suvalkietiškai, net angliškai (jaunimėlis) bei rusiškai (seneliukai).

Tavo draugė iš Lietuvos“

Parašiusi rašinį dar kartą perskaičiau, net kelis kartus ir į žodyną žvilgtelėjau ir viską tvarkingai perrašiusi  padėjau vaikeliukui ant rašomojo stalo.

Po kelių dienų prasiveria durys,  pro jas įlekia kuprinė, o paskui ją įraudęs mano vyresnėlis. „Mama, tu išprotėjai? Vienetas!“ — sudribo ant batų dėžės. ,,Kaip, vaikeli, negali būti, aš taip stengiausi. Gal tu klaidų perrašydamas pridarei?“ — nieko negalėjau suvokti.„Kokių klaidų? Kiek tu padarei, tiek ir buvo. Visa klasė išlūžo — tavo draugė iš Lietuvos. Štai pažiūrėk!“ — atkiša suglamžytą popieriaus lapą. Ištiesinu jį ir sustingstu — mano ranka rašytas darbas (kuriame, galiu pasigirti, tik kelios skyrybos klaidos), o apačioje  prierašas raudonu rašikliu: „Gerb. Mamyte, džiaugiuosi jūsų kūrybiškumu ir puikiu humoro jausmu. Jūsų darbą vertinu tvirtu 7. Deja, sūnaus —1. Ačiū už puikiai praleistą laiką, skaitant jūsų kūrybą.“ Pakirto rankas ir kojas — tas tinginys net perrašyti nesugebėjo, taip ir nunešė mokytojai  (o dar ta neištaisyta moteriška giminė). „Maukis kelnes! — įsakmus tonas pro sukąstus dantis.— Vaikystėje nelupau, tai dabar atidirbsiu.“ Vaikelyčio akys išsiplėtė, jis ėmė kažką mikčioti apie savo teises, psichologinę pagalbą, vaikų apsaugą nuo smurtaujančių tėvų. „Teisingai, mielasis, šiuose namuose aš ir psichologinė  pagalba, ir vaikų teisės ir, jeigu nori, antstolė kartu sudėjus.“ O kas buvo toliau, apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

                                                                                                               Tavo draugė Antanina

Iš dienoraščių puslapių arba dress kodas

                                                   Mielas dienorašti, sakoma, kad lengviau skelbti 10 Dievo įsakymų, negu jų laikytis. Savaitgalį  giminėje buvo džiugi šventė — mūsų gražuolės dukters sakramento sutvirtinimas arba, liaudiškai tariant, dermavonė. Ruošiamės jai ilgai, seneliukai nuolat į vakarines pamaldas lydėdavo (mat tėvai parmazonai, pasak mano anytos,  vis darbuose paskendę, neranda laiko nuosavo vaiko dvasiniam tobulėjimui), krikšto mamytė užsakė kirpyklą šventinei šukuosenai, o krikšto tėtis išdidžiai pareiškė, kad jo krikštadukra nevažiuos bet kokia gelda. Jis ta proga net naujausio modelio „Audi“ atšvilps. Aišku, nei manęs, nei mano vyro nuomonės niekas neklausė. Kas mes tokie prieš visos giminės valią. Jau prieš mėnesį buvo paskelbta visuotinė paieška — mergaitei būtinai reikia puošnios, elegancija dvelkiančios suknelės. Ir prinešė, privilko tetulytės: rauktų, pūstų, ilgų, trumpų, nėriniuotų, šilkinių, atlasinių ir t.t. Pasijutau lyg turgaus skuduryne. O maniškė tik staiposi prieš veidrodį ir reikalavimus savo diktuoja. Išsirinko, aišku, pačią netinkamiausią: begėdiškai trumpą, be rankovių ir su didele iškirpte nugaroje. Abu su brangiausiuoju netekome žado, išvydę savo gražuolytę ryškiai raudonomis lūpomis ir juodu pieštuku kreivai nubrėžta vokų linija. Dar tos blizgančios basutės ant milžiniško kablo. „Ji ką, į trasą Lenkijos pasienyje varys ar į geležinkelio stotį?— vyras atsisuko į mane. — Kaip tu mūsų vaiką aprengei?“ Viduje viskas užkunkuliavo, tai jo sesutė kelis vakarus su maniške užsidariusios kambaryje kuždėjosi, tai jo tetulytės tas nelemtas karnavalo suknias sutempė. Nesiduosiu provokacijoms ir šįkart būsiu gudresnė. Pasodinau šalia dukrą, ištraukiau nuotraukų albumą iš Italijos ir ėmiau jį vartyti. Pradėjau nuo  Džiuljetos balkono Veronoje, tada stabtelėjau Venecijos kanaluose ir pagaliau atsidūrėme Romoje. Žiūriu, mano gražuolytė atsainiai žiovauja, pavargo žiūrėdama į tas senienas. Grėbiuosi paskutinio šiaudo — filmuotos medžiagos, darytos Florencijoje, Šv. Kryžiaus Bazilikoje, kur palaidotas didysis Mikelandželas.  Mano gražuolytė išplėtė akis matydama nufilmuotas turistes, papuoštas dideliais mėlynais šiukšlių maišais. Netinkamai apsirengus prie įėjimo apsaugos darbuotojas užmaus tokį grožį ir tavo noro nė nepaklaus, o išeidamas gali nusiimti arba, jeigu labai patiko, taip ir po visą Italiją vaikštinėti. „Dress kodas! — aiškinu mergaitei.— Dabar įsivaizduok, kaip tu atrodysi bažnyčioje papuošta tokiu apdaru?“ Mano gražuolytės veidas keistai persikreipia. „Juokauji, pas mus taip nebūna. Supratau,  nori mane išdurti?“ — bando išprovokuoti. „O tu pabandyk. Apsirenk taip ir pabandyk.“

                                                   Šventė buvo išties graži. Baltais kaspinais ir gėlėmis papuošta gotikinė bažnytėlė, didingai skambėjo mergaičių choro giesmės, pritariamos galingų vargonų gaudesio. O klebonėlio pamokslo gražumas! Žiūriu į savo mergytę — širdis džiaugiasi: kukli balta suknelė iki kelių, pečius dengia šilkinis šalis, baltutėlės ramunės plaukuose. Švelniai šypsosi, žvakelę, papuoštą rūtomis, rankoje laiko. Tikras angeliukas. Nubraukiu ir aš išdavikę ašarą, nors mano mamučiukas jau kelintą nosinaitę keičia. Staiga mano angeliukas pasižiūri kažkur į kairę ir jos dailų veidelį perkreipia demoniška grimasa. Ten išdidžiai stovi pasipūtusi mergaičiukė, ta pačia porno suknele, ryškiu vakariniu makiažu ir jaunamartės šukuosena, o laiminga mamytė ją fotografuoja iš visų pusių: ir taip, ir anaip, ir dar kitaip. Skubiai įbedu akis į maldaknygę, nes pajuntu atsisukios dukters veriantį žvilgsnį. „Dabar tai bus!“— kumšteliu vyrui ir mosteliu galva į šoną. Šis net išsižioja. Kas buvo vėliau, smulkiau nepasakosiu, nes nesinori net prisiminti. Tačiau ši nelemta „dress kodo“ istorija dar nepasibaigė. Prieš kelias dienas parlekia iš kiemo šešiametis sūnus garsiai sriūbaudamas. Kaip visada, iš karto ieškau vaistinėlės. „Ji ženijasi! — rėkia pro ašaras. —Agnė ženijasi!“ — „Visų pirma, vaikeli, tuokiasi, merginos išteka, o vyrai veda,— taisau būsimą pirmoką. „Mano Agnė veda!“ — šluostosi ašaras lyg pupas. Kas čia per nesąmonė? Agnė — 10-metė mūsų kaimynė iš antrojo aukšto, kurią gal nuo 3 metų beviltiškai įsimylėjęs mano jaunėlis. „Mačiau balta suknele lipo į mašiną ir tą paklodę ant plaukų prisisegusi! — nerimsta toliau.  Vonioje ieškau rankšluosčio, nes servetėlių čia neužteks. Ir man, kaip tai žirafai per ilgą kaklą topteli mintis, kuri viską sudėlioja į savo vietas. Taigi, pirmoji komunija. Vėliau valgant begalinio dydžio ledų porciją buvo ilgas pokalbis apie gerąjį Dievulį ir jį mylinčius žmones. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

Tavo ištikimoji draugė 

Iš dienoraščio puslapių arba visagalė reklama

Tegyvuoja jo didenybė reklama, užkariavusi laikraščius, žurnalus ir televiziją, gatves, stadionus ir parkus, parduotuves, kavines ir net vaikų žaidimų aikšteles. Rytas. Ištraukiu iš spintos savo brangiausiajam akinančio baltumo marškinius ir šypteliu: „Į butelį degtinės įpilkite šaukštą „Tide“ skalbimo miltelių ir jūsų baltoji karštinė bus dar  baltesnė. Garantuojame, kad balti arkliai bus dvigubai baltesni nei įprasti,“— vakar įbedęs nosį į kompiuterį barbeno Povilas, linksmasis mano bendradarbis. Taip, reklama gerokai paveikė žmogaus gyvenimą. Akimirksniu ji tapo nuolatine mūsų palydove ir patarėja. Bet kaip dažnai ji ne tik padeda ar priverčia susimąstyti, bet ir prajuokina ar net supykdo. ,,Pirkite Dormeo čiužinį už beveik 1849Lt ir gausite malonią staigmeną — itališkų ledų porciją nemokamai...“- vakar vyrelis vėl iš pašto dėžutės ištraukė didžiausią glėbį naujų bukletų ir reklamos popiergalių.

Žiaumoju sausus pusryčius, užpiltus liesu pienu, ir spoksodama į televizorių sustingstu laikydama šaukštą prie burnos: televizoriaus ekrane režisierė Galina Dauguvietytė reklamuoja „Dorado dovanų“ papuošalus. O jergutėliau, negali būti? Pagaliau. Ne daili ilgakojė manekenė ar mis pasaulis, o garbingo amžiaus senjora, kurią labai gerbiu ir žaviuosi. Kas gi darosi su mūsų visagale reklama? Anądien atsiverčiau vieną gyvenimo būdo žurnalą, o ten puikuojasi rimtas straipsnis, kad bendrovė, siekdama populiarinti preparatus, skirtus kovai su celiulitu, pakvietė įvairių dydžių ir formų moteris, kurių drabužių dydis net iki 54-ojo. Kažkaip nesitiki ir tiek.

Mano topiškiausia vaikystės dienų draugė Edita filosofiškai išvedžioja, kad visos reklamos —  tai mūsų, t.y., bobų, reikalas,  nes viskas jose yra skirta būtent mums: plaukų dažai, kvepalai ir kitokie kosmetiniai niekučiai, net indai, puodai, maisto produktai ir papildai ir, aišku, skalbimo milteliai. Štai įspūdinga TV reklamos ponia iš prabangios rankinės ištraukia skalbinių ploviklį ir po kelių sekundžių įrodo, kokia  puiki šeimininkė. Guodžiuosi, kaip gerai, kad aš ne viena tokia, nes ir mano rankinėje tokia betvarkė, kad velnias koją nusisuktų. Baugu tik, ar neteks mano mylimiausiajam į pagalbą kviestis raumeningąjį misterį Properį, kuris akimirksniu, kaip dabar darosi madinga,  pakeis įkyrėjusią ir nuolat bambančią namų šeimininkę, t.y., mane. Taip ir matau gundantį vyrišką kūną, pridengtą manąja gerokai nuskalbta prijuoste. Pasipuošęs akinančia šypsena jis skelbia karą visiems namų parazitams ir kenkėjams (kad tik mano nušiurėlis Murkis į tą sąrašą nepatektų, nes kartais iš gatvės mėgsta šių grožybių parsitempti). „Formacijos gamintojai įrodinėja, kad 65% moterų negali be vaistų pasiekti orgazmo,“—garsiai skiemenuoja brangusis siurbčiodamas rytinę kavą. „Nori savo išglebusį vyrą paversti tikru eržilu, priversk jį naudoti Old Spice,“— išdidžiai atšaunu. „Pirkite du apelsinus už trijų kainą ir trečią gausite nemokamai,“ — greitakalbe išberia penkiolikmetis sūnus, paskubomis rydamas pusiau nuluptą apelsiną ir mauna pro duris. Tinginiaudama atverčiu pirmąjį gyvenimo būdo žurnalą, o ten ryškiomis raidėmis puikuojasi užrašas: „Šok lietuje drąsiai: SARMA pasirūpins, kad išliktum graži.“ Pasižiūriu pro langą —giedrame danguje nė debesėlio. Taip, išprotėjusi šeimynėlė — išprotėjusios visuomenės dalis. Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

Tavo ištikimoji draugė 

Iš dienoraščio puslapių arba nepirkti — neįmanoma

Mielas dienorašti, sodo namelyje tvarkiau palėpę ir į rankas pateko parudavusi 1990 metų  laikraščio „Tiesa“ skiautė. Kaip supratau, tai buvo ištrauka iš interviu su Sveikatos apsaugos ministerijos klerku, užimančiu gana aukštas pareigas. Žinai, dienorašti, ten  radau tokių fantastinių dalykėlių, kad net užėmė kvapą. Pašnekovas įtikinėjo korespondentą, kad pagaliau  „papūtė gaivūs vėjai, kurie į ligų ministeriją pripūs sveikatos.“ Kai kurie jo  teiginiai atrodė tarsi iš pasakos: „įstaigų ar organizacijų ir gamyklų poilsiavietės, pirtys galėtų būti nemokamos daugiavaikėms šeimoms“. Iš kur tas drąsus  dosnumas? Naivuolis, matyt dar nežinojo, kad po dvidešimt dvejų metų viskas bus privatizuota, nupirka ar, kaip liaudis sako, išparceliuota, todėl neliks jokių nemokamų poilsiaviečių, stovyklaviečių, o į daugiavaikę šeimą bus imta žiūrėti su nepasitikėjimu ir baime. Toliau minėtasis ministerijos atstovas skatina piliečius grūdintis, racionaliai maitintis, judėti, nes lietuviška rykštė, pasak pašnekovo, persivalgymas. Norėdamas įrodyti savo teiginį, jis pateikia tokį įdomų faktą, kad „Lietuvai atstovaujantis Kaunas reprezentuoja mūsų tautą kaip labiausiai nutukusią Europoje“. Kodėl būtent Kaunas, o ne Vilnius? Keista, bet galvoje  suskamba: „Jei vilniečiai nesupyks, Kaunas Lietuvos širdis“. Na, manau, tuo klausimu vilniečiai tikrai nesupyks, kas norėtų būti išvadintas storulių sostine Europoje. Pašnekovas primygtinai siūlo graužti morkas ir kopūstus, linki skrandį pratinti prie pasninko (taip ir parašyta), o interviu pabaigoje net paguodžia: „O kai prasigyvens mūsų nepriklausoma Lietuva — neabejoju — valgysime bananus, kainuojančius pigiau nei cukrus!“ Štai kaip!

Paskubomis velkuosi striukę ir lendu į guminius, nes užsitraukęs dangus vėl nieko gero nežada ir bėgte į prekybos centrą patikrinti orakulo prognozių. Jergutėliau, pataikiau — akcija bananams, tik 2,99Lt, o, stebukle, akcija ir cukrui, be to, lietuviškam,— 3,19Lt. Teisus, pasirodo, buvo pranašas iš praeities. Reikėtų kiaušinių, bet ranka sustingsta ore — 5,29Lt. Pasaulis galutinai išprotėjo! Skaičiuoju, dalinu: vienas kiaušinis  44 centai. Mūsų šeimoje 5 asmenys, tai kiekvienam po kiaušinį, iš viso 5, kaip ir nedaug (orakulas iš praeities perspėjo, kad didžiausia rykštė persivalgymas!). Neprisimenu, kokioje laidoje mačiau juokingą (kaip man tada atrodė) vaizdelį, kaip viena elegantiška bobulytė parduotuvėje paėmusi du kiaušinius, įrodinėjo, kad mokės tik už juos. Gal ir man taip pabandžius? Pro šalį nutaisęs griežtą veidą pražingsniuoja rimtas apsauginis. Įžvalgus, matyt, iš karto atspėjo mano mintis. Penkiagrūdė juoda duona — 4,19Lt. Ne, šeimynėle, užteks jums ir tos už 1,99Lt, skambiu pavadinimu „Bočių“ (matyt, tik jie teišgali tokią pirkti). Vyresnėlis sūnus amžinai neuždaro šaldytuvo, pusiaunaktį, kai visi normalūs žmonės jau seniai miega, jis ima garsiai šūkauti, kad ,,tu man valgyt šiandien dar nieko nedavei“. Ir jokių virtinukų, lietinių ar kruopų prašau nesiūlyti. Tik mėsos! Aiškinu jam apie nelaimingus padarėlius, drebančius iš baimės prieš nežinią, apie vegetarizmo idėjas, nevidonas rėkia vis tiek — mėsos! Ką gi,  nors pakilnosiu: keptas kiaulienos kumpis — 22,99Lt, karštai rūkyta šoninė — 19,99Lt, o kiaulienos kumpis net 14,99Lt. Jeigu kepsim karbonadą reikia Suslavičiaus pomidorų padažo — 6,99. Žinai, mielas dienorašti, metams bėgant darausi įtaresnė. Daugumos prekių kainose paskutiniai skaičiai — 99. Kyla įtarimas, čia kažkoks slaptas  kodas ar šifras, kurį naudoja  ne tik visi prekybos centrai, bet ir mažos kaimo parduotuvėlės. Stumiu vežimėlį toliau. Pagaliau stebuklingasis žodis — „Akcijos“. Pripučiamas baseinas — sutaupote net 33% (tikrai būtinas šią vasarą, kai kailinių labiau reikia nei maudymosi kostiumo), pintas krepšys su dangčiu (dėkui, mano ciuciukas jau du tokius sugriaužė), net kepintos saulėgrąžos tik 99 centai. Gerai, galėsim spjaudyti visi penki susėdę ant suoliuko prie laiptinės durų, kad kiemsargė turėtų darbo, o dabar tik liežuvį laido ir balandžius vaiko. Nuo tokių akcijų gausybės  susisuko mano vargšė galvelė ir nesuprantu kaip, bet kojos pačios atnešė į alkoholio skyrių. Matyt, organizmas savaip reaguoja į stresinę situaciją. O čia tiesiog nuolaidų karalystė: sutaupote 29%, sutaupote 33% ir t.t. Asortimentas irgi platus: nuo pigaus lietuviško vynelio iki prabangaus viskio, tekilos ir net degtinės, didingu pavadinimu ,,Karalius Mindaugas“. Dejuojame, kad lietuviai baigia užmiršti garbingą mūsų šalies praeitį, neskiria Kęstučio nuo Mažvydo, o čia pats karalius Mindaugas. Atsidusėjusi, kad šios visos grožybė, skirtos ne man, pasukau kasų link. Tiesa, vytintą jubiliejinę dešrą (13,99Lt) pakeičiau dešra su lašinukais (4,49Lt), vaflinius saldainius „Pergalė“ — mėtinėmis karamelėmis. Santykis akivaizdus: 19,99Lt prieš 5,99Lt. Paklojusi ketvirtadalį avanso, sudedu viską į vieną maišelį ir kukliai nuleidusi galvą pasuku išėjimo link. Tiesa, kai ką užmiršau. Grįžtu atgal ir paimu vieną  „TELELOTO“ bilietą. Kaip ten sakoma, kad viltis kvailių motina? O kas daugiau belieka? Bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

Tavo ištikima draugė 

Iš dienoraščio puslapių arba metas į lauką

Mielas dienorašti, ir aš tapau nusikaltėle. Šįryt pirmą kartą gyvenime buvau sustabdyta, sulaikyta ir įspėta griežtų policijos pareigūnų. Išlaikė gerą pusvalandį, kol patikrino duomenis, tapatybę, surašė aktą, o aš savo parašą suraičiau net trijose vietose. Pradėsiu viską nuo pradžių. 5.30 — mano ciuciukas jau nerimauja, letena baksnoja man į ranką. Vyras, deja, komandiruotėje, tai  nemaloni rytinė procedūra atiteko man. „Miegok, dar anksti,“ — verčiuosi ant kito šono, bet įkyrus žadintuvo garsas priverčia lipti iš lovos. Nedorėlis vis baksnoja ir leidžia kažkokius garsus. Dar vis užsimerkusi užsitraukiu džinsus, velkuosi striukę, žiūriu — naktiniai marškiniai kyšo. Nieko nebus, teks pėdinti į vonią ir lediniu vandeniu  suvilgyti nors veidą, gal pagaliau prabusiu. Prisipažinsiu, stengiuosi būti pavyzdinga šuns šeimininke: ciuciukas turi pasą, kuriame puikuojasi visi reikalingi skiepai, visada nešuosi maišelį, į kurį surenku jo sukrautą turtą, jei yra aplinkui žmonių, niekada nepaleidžiu be pavadėlio, nes nedorėlis mėgsta pažaisti — kabintis praeiviams į batus. Ypač mėgsta juodus vyriškus ir sportinius kedukus. Įsikanda ir šokdina savo auką, kuri iš baimės strikinėdama ant vienos kojos bando išlaikyti pusiausvyrą. Sužeidęs nėra nė vieno, bet išgąsdinęs kelis vyrukus atsakančiai. Labiausiai ciuciukas nemėgsta pagyvenusių moteriškių, nors ir kalbinamas, praeina pro jas išdidžiai suraukęs savo trumpą jau ir taip surauktą nosį,  o geriausi jo draugai — vaikai kieme,  visi nulaižyti ir kitokiu (šunišku) būdu pažymėti.

 Taigi, einu su savo surūgėliu ankstyvą gražų vasaros rytą ir netikėtai šalia cypdama sustoja policijos mašina. Iš jos išlipa rūstus  pareigūnas ir griežtu tonu prisistatęs pareiškia: „Ponia, jūs pažeidėte Lietuvos respublikos ir mūsų mieste priimtas šunų laikymo ir vedžiojimo viešose vietose taisykles.“ Dar kažkokius punktus išvardina. „Kokias taisykles?“  — ne juokais išsigąstu. „Jūsų kovinis šuo be antsnukio!” — graso pirštu. O mano ciuciukas tuo metu lyg niekur nieko pro praviras mašinos dureles ropščiasi į jos vidų. Supranta, matyt, kad nusidėjo. Patrulis, sėdėjęs už vairo, paskubomis lipa iš mašinos ir pribėgęs bando jį ištraukti už storo užpakalio. Maniškis įsirėžia ir nesileidžia — nori važiuoti ir viskas. „Eurai, ateik, čia ne mūsų mašina, čia tik negeri dėdės nemokamai važiuoja.“ Rūstusis pareigūnas sužaibuoja akimis ir griežtai pareikalauja pasakyti savo vardą, pavardę, adresą, net asmens kodą, lyg normalus žmogus tokį ankstyvą rytą jį galėtų prisiminti, tada išsitraukia raciją ir tikrina, ar tikrai aš esu aš. Tuo metu antrasis pareigūnas jau šoka polką, nes maniškis stipriai įsikabina į dešinės kojos batą  — juodą, kokius jis mėgsta. „Pareigūno užpuolimas, tai ne juokai, ponia, “— įrausta šokėjėlis. „Eurai, fu, palik ramybėje, nes uždarys į karcerį ir negausi sūrio lazdelių“ (mėgstamiausias delikatesas). Ciuciukas atlyžta ir išsigandęs, kad gali būti nubaustas, nutaria pasigerinti tam, kuris vis dar racija tikrina duomenis apie mano personą. Vartosi, šoka ant priekinių kojų, galų gale ima laižyti. „Ponia, patraukite tą padarą, negana to, kad  be antsnukio, dar plius dviejų pareigūnų užpuolimas. Šįkart būsime geri, tik įspėjimas, nes anksčiau nebuvote  bausta, kitą kartą bus piniginė bauda, o ji gana solidi. Geros dienos! “ —  bėgte  į mašiną ir skubiai užtrenkė dureles.

Tą patį rytą paskambinusi į darbą, kad namuose rimtos šeimyninės problemos, todėl šiek tiek vėluosiu, paskubomis nuskuodžiau į artimiausią veterinarijos vaistinę. „Miela ponia, — nusijuokė veterinarijos gydytojas, išklausęs mano istoriją, —  prancūzų buldogams antsnukių nėra ir negali būti. Tai labai mielas, linksmas,  komiškos prigimties šuo, mėgstantis pakvailioti. Ir garantuoju jums — tikrai ne kovinis.“ — „Kaip nėra, bet aš likau pažeidėja. Ką man daryti, kai kitą kartą baudą uždės? O jūs negalite parašyti pažymėjimą, kad tokiems šunims antsnukių negamina?“ — nutaisau maldaujantį veidą. „Mes tokių pažymėjimų nerašome. Skiepytis prašom visada....“— skėsteli rankomis daktariukas.

Žinai mielas dienorašti, jau trečia diena, kaip namuose mezgu ir ardau, mezgu ir ardau. Kai papasakojau šią istoriją savo topiškiausiai draugei Editai, ši nusikvatojusi pridūrė, kad belieka vienintelė išeitis: numegzti arba pasiūti. Kadangi adata mano didžiausias priešas, tai išmatavusi šuns galvos, snukio, nasrų apimtį, išardžiau seną sūnaus šaliką ir bandau prisimint, kaip suraityti geras ir blogas akis. Prisipažinsiu, pirmieji bandymai atrodo apgailėtinai.

Vyrą, grįžusi iš komandiruotės, aišku, prie durų pirmiausia pasitiko mūsų ciuciukas ir atliko ritualinį pasisveikinimo šokį. Sakau, laikas, išdykėli, į lauką ir rišu ant snukio margą dukters skarelę, vis šiokia tokia reikiamos priemonės imitacija. Brangusis primerkęs antakius žiūri į mane, į ciuciuką, kuris purtosi, muistosi ir nenori atlikti savo pareigos. „Nusiramink, tėti, — iškiša galvą vyresnėlis. — Nieko tokio, taip mama smagina mūsų šauniąją policiją....“ Taigi, mielas dienorašti, metas į lauką.

Tavo draugė Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba istorija nutyli

Mielasis dienorašti, kelionė į  piramidžių šalį buvo fantastiška. Kad galutinai nepribaigčiau savęs moraliniais kaltinimais, kad mano brangiausias negalėjo važiuoti, paskutinę minutę kartu pakviečiau dvi bendradarbes. Žinai, tai  tokios moteriškės,  kurias beatodairiškai dievina Egipto vyrai: gerokai virš 40, plius  gerokas viršsvoris. Pagal savo apimtis aš, aišku, joms į kompaniją visai netikau, manieji  vargani kilogramai nežadina jokio  apetito. Virga ir Raimonda nusprendė, kad ilsėtis, vadinasi, linksmintis ir išnaudoti visas galimybes, kurios pasitaikys jų siautulingame kelyje. Taigi, lėktuvas ketvirtą valandą dienos  leidžiasi vienoje paslaptingiausių pasaulio valstybių. Lyg paukštis grakščiai pritupia pavėsy, ir mes, apsimuturiavusios lyg eskimai, greitai suvokiame, kad ilgiau  tokioje kaitroje neištversime. Tvankumas, deguonies trūkumas, keistas dykumos kvapas, susimaišęs su kvapniųjų aliejų aromatais, traukte traukia prie žemės. Tempiame nuo savęs striukes, megztinius, šalikus ir viską, ką dar galima nutempti. Būrelis vietinių gyventojų lyg skėriai aplimpa mus,  puola nešti  lagaminus prie laukiančio autobuso. Virga, užbliovusi visa gerklė ,,no money, no dollars“, čiumpa savąjį lagaminą iš suakmenėjusio nešiko rankų, tada pasisukusi į mus  įsakmiai sušunka:

—       Mergos, nepasiduodam provokacijoms ir paskubam, piramidės, mumijos, faraonai ir, svarbiausia,  tikri vyrai laukia mūsų.

—       Kaip vyrai, nežinau, bet gidas jau priekyje užsivedė, tikriausiai ilgam, — atkerta Raimonda.

Raimundėlis, mūsų nedidelės grupės gidas, pagaliau sulaukęs savosios valandėlės,  prie įkaitusio autobuso tarškėjo lyg gerai sutepti ratai:

— Egipto Arabų respublika yra šiaurės rytų Afrikos valstybė. Ji garsi senųjų civilizacijų palikimu ir pasauliniais istorijos paminklais.

Virga, pasižiūrėjusi į mūsų ištįsusius veidus, paploja sąžiningam gidui per petį ir atkišusi smilių aiškina:

— Dieve, duok išminties suprasti vyrą. Mielasis, istorijos pamoka palauks. O dabar vardinu: viešbutis, dušas, kaljanas išrūkyti dienos stresą ir erotiškos pilvo šokio pamokos.

— Supratau, Jūs apie suvenyrus. Geras kaljanas yra su kupranugario odos vamzdeliu, pagamintas iš nikelio ar sidabro, su nenusitrinančiu kolbos stiklu, specialia rankine, tabako pakeliu bei angliukų ritinėliu. Turistai taip pat mėgsta Nefertitės atvaizdą, nuo blogio apsaugančią akį ir plokštelę, kurioje simboliais užrašytas  vardas.

Virga prideda  pirštą  prie Raimundėlio lūpų ir, nutaisiusi akinančią šypseną, tiesiog skiemenuoja:

       — Pamoka baigta. Viešbutis, dušas, maistas, o svarbiausią dalyką paliksim desertui. Aišku?

Kol mergos viešbutyje grožisi išlankstytomis iš rankšluosčių gulbėmis, sprunku prie baseino, prieš tai išklausiusi griežtą draugių instruktažą - visiems vyriškosios lyties atstovams atsakyti trumpai ir aiškiai: ,,no kiss, no sexs“. Į mano paaiškinimą, kad  mano kūniškoji persona jiems tikrai nebus įdomi, jos atkerta, kad aš — naivuolė, nepažįstanti tikrojo gyvenimo, o šitiems vyrams tik viena galvoje, jos tai tikrai žinančios.

Taip, visus metus kaitrių saulės spindulių nušviesta šalis gali puikuotis neįprastais augalais ir gyvūnais. Nepakartojamo grožio žiedai puošia įvairių krūmų ir medžių šakas, tarp kurių šmirinėja įvairiaspalviai vabaliukai. Romantinė idilė truko neilgai — Raimondos ir Virgos pasirodymas sukėlė siautulingą jausmų proveržį. Abi lyg undinės, iš balto pieno plaukusios, liūliuojančiais kūnais sukėlė uraganinį šoką vyriškame pasaulyje. Virga išdidžiai atmetusi sodria linų spalva dažytų plaukų kupetą kreivai šypsodamasi guodėsi, kad ji iš karto laikosi trijų dietų, nes nuo dviejų nepavalganti, vis norisi kažko saldaus. Kol paplūdimyje apžiūrinėjau smalsiai ropinėjančius krabus, viešbučio patarnautojai kremais energingai  tepė mano draugužių kūnus. Jos dar kartą sužinojo, kad yra pačios gražiausios, moteriškiausios, seksiausios, tiesiog prinokusios datulės. Spindinčios iš laimės bendrakeleivės  vis kartojo man, kad čia tik tereikia nusišypsoti ir paslauga ar dovana garantuota. Sakau, pagyvensim, pamatysim. Žinai,  Raudonojoje jūroje atsivėrė dar niekad neregėtas pasaulis: taškuotos, dryžuotos, raibuliuojančios žuvytės, medūzos, kalmarai, jūrų gyvatės ir nelaimingieji jūrų ežiai. Aikčioju, kaip gražu, o žuvytės tik judina spalvingus pelekus ir išdidžiai būreliais plaukioja aplink, atverdamos baltųjų koralų grožį. Raimundėlis šaukia, kad nieko neliesčiau rankomis, nes kai kurios žuvys gali nukrėsti  elektra arba išleisti paralyžuojančius nuodus.

Išaušta nauja diena. Oras iš ryto, pasak mūsų mielojo gido, vėsokas, bet mums taip neatrodo. Po vakarykštės diskotekos, pasibaigusios paryčiais, mano draugės mieguistos ir pavargusios. Nors įėjimas į naktinį klubą kainavo 10 dolerių, mūsų trijulė, aišku, pateko nemokamai. Taip, sulaukti tokio dėmesio, išgirsti tiek  liaupsių, išgerti tiek neaiškios kilmės kokteilių, kuriais nukrovė mūsų staliuką -  ne silpnųjų moteriškių jėgoms. Virga vartydama sulaužytus akinius  burba, kad ji kaip vakarykštis šampanas, gali būti svaiginanti, bet gali ir į galvą duoti kvailai klausinėjantiems apie jos sumautą nuotaiką. Raimundėlis, atidžiai pasižiūrėjęs į susiraukusią turistę, kažkaip nedrąsiai pradeda:

— Egiptas  kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis, todėl šiandien susipažinsime su kitokiu Egiptu, su dar viena gamtos dalimi —Sacharos dykuma. Galbūt jums pasiseks ir jūs būsit tos keliautojos, kurios pamatys miražą dykumoje, — svajingai suintriguoja gidas, tebežiūrėdamas į mano  draugę.

Raimonda trina iš džiaugsmo rankas, nes pagaliau išsipildys jos svajonė - džipu pakeliauti po dykumą, o Virga gąsdina ją, kad atiduos beduinams už keletą gerų kupranugarių, deja, daugiau niekas neduos, ji ne olialia blondinė, kuri gyrėsi, kad už ją siūlė net milijoną kupranugarių. Ši svajingai pritaria, kad jai patiktų toks klajokliškas gyvenimo būdas: be pastovios  vietos, normalių namų, darbo ir dokumentų. Virga net prisimerkusi toliau erzina draugę:

    — Svajonių būstas pastatytas iš palmių lapų, kartono ar faneros lakštų. Miegamasis ir virtuvėlė pašiūrėje. Gamtinius reikalus atliksi čia pat, už pašiūrės sienų. Kelios žmonos, bendri vaikai, viena lova, kurioje tu miegosi, kai tave mylimas vyras išsirinks nakčiai. Kai norėsi pralėkti per dykumą, vyras duos kupranugarį, galėsi varinėti.

Klydau galvodama, kad  dykuma tik neaprėpiami smėlynai.  Tai smėlis, akmenys ir nykūs  sudžiūvę augalai, kurių važiuodamas džipu ar jodamas ant kupranugario net nepastebi: efemerai,  pelynai, belapiai krūmokšniai, druskės.  Burnoje - smėlio skonis, akys ašaroja,  nuolat jauti įkyrų smėlio kvapą. Privažiuojame Senojo šaltinio  kaimelį, kurio pavadinimas nurodo, kad gentis  rado vieną iš didžiausių turtų - vandenį, kurį labai  taupo. Sustojome oazėje, kur  paslaugios beduinų moterys pavaišina  mus žolelių arbata ir iškepa kukurūzinių paplotėlių.  Virga  nenustygdama vietoje pasakoja Raimundėliui, kad jos draugė Raimonda norėtų pažiūrėti patį kaimelį. Gidas paaiškina, kad jeigu be šeicho leidimo įkelsime koją į kaimelį, šeichas pareikalaus sumokėti baudą - už kiekvieną žengtą žingsnį duoti po kupranugarį. Matematiškas Virgos protas tuojau ima dirbti, jeigu kupranugaris kainuoja apie tūkstantį, tai kiek jos draugužė pasiryžusi nužingsniuoti savo laimės link. Tuo metu Raimonda traukia iš krepšio mėtinius saldainius ir vaišina jais dvi mažas susivėlusias  beduinų mergaites.

     — Vargšelės, ištekins dvylikos ir uždės tą maišą ant galvos. Niekada neis į mokyklą, neišmoks rašyti ir skaityti. Tik prižiūrėti gyvulius,  gaminti maistą ir iš turistų kaulyti dolerių.

—       Bet pažiūrėk į tų moterų akis, jose yra kažkas, ko mes, vadinamieji civilizuoti žmonės, niekada nesuprasim, — atsakau draugei.

Nors piramidės ir Gizos sfinksas didesnių įspūdžių mano draugėms nesukėlė, mane šie pasaulio stebuklai  pakerėjo  ne tiek savo dydžiu, kiek paslaptimi. Draugės ilgokai studijavo tą sudžiūvusį kūną, skambiai vadinamą mumija. Naivuoliai tie senovės egiptiečiai, nes tikėjo pomirtiniu gyvenimu, todėl jam tinkamai ruošdavosi, balzamuodami mirusiojo kūną. Mumijos paruošimas       (smagus procesas, anot Virgos) trukdavo iki 70 dienų. Mintyse nusiunčiu linkėjimus savo Murkei, kai Raimundėlis  pasimėgaudamas ima pasakoti, kad dažnai buvo balzamuojamos net katės ir beždžionės. Vėliau buvo Kairas, Aleksandrija ir daug  įdomių įvykių ir nuotykių, apie kuriuos istorija  ir padorios moterys nutyli, bet tavimi aš pasitikiu. Ar ne?

Tavo ištikimoji draugė

Iš dienoraščio puslapių arba manasis rūpestėlis

 Mielas dienorašti, mano namuose vėl suirutė, kurios priežastis ta pati – jaunėlis. Grįžtu vakar į namus po tris valandas užsitęsusio tėvų susirinkimo – guli mūsų jaunėlis miegamajame ant lovos, džinsai nusmaukti,  o šalia  padėtas  diržas. Tas platus, odinis, su blizgančia sagtimi. Patys suprantate, kokia nuotaika apima tėvus, grįžtančius iš tėvų susirinkimo mokykloje. Kantriai  skaičiuoju iki dešimt. Pauzė tęsiasi gana ilgai. Tūpteliu į fotelį, žiūriu į dar nematytą vaizdelį ir negaliu suvokti, kad  čia mano mažulytis:

-          Tik  tiek?- išspaudžiu pro dantis.

-          Tai išsikrauk, žinau, kad žmogui reikia, kai jis patiria sunkią stresinę įtampą,- kažkokiu keistu advokatišku balsu konstatuota manasis rūpestėlis.

-          Taip lengvai nori išsisukti? Neišdegs! – atšaunu.

-          O tu galvoji, kad bus lengva iškentėti, pažiūrėk, koks kietas diržas, pabandžiau vieną kartą, skaudėjo,- jau verksmingu balseliu mekena.

-          Baik šitą spektaklį! Susitvarkai ir į kambarį - po valandos  šeimos, ne, visos giminės pasitarimas. Pakviesim senelius, krikšto tėvelius, tetą Jovitą, dar dėdei Rimui į Angliją paskambinsim, kad sužinotų viską. Jeigu taip trokšti dėmesio, gausi, - demonstratyviai atsistoju ir pasuku durų link.

Iš lovos pasigirsta tylus nosies šnarpštimas, pereinantis į kažkokius katino kniaukimą primenančius garsus.

-          Ne-no-riu! Ne-rei-kia! Nenoriu susirinkimo. Aš dar mažas, - ir paleidžia dūdas visa gerkle.

-          Kai langus mokykloje daužyti, tai didelis vyras, kai gaublį vietoj kamuolio klasėje spardyti, tai oho, koks didelis vyras, kai mergaitei į kuprinę žiurkę įkišti, tai tiesiog erelis, ir, aišku, draugui į pratybas nuogų panų pripiešti, - tai neatrastas talentas. O dabar staiga mažas. Vabaliukas. Neišdegs. Ir dar taip mokytojai pasakyti, gėdos visai neturi.

-          Aš tik norėjau, kad mokytoja nusiramintų. Tokioms moterims negalima jaudintis,- jau pakilęs iš lovos ir dėl viso ko pakišęs diržą po pagalve, šluostosi srūvančias ašaras mano vaikelytis.

-          Kokioms moterims?- išpučiu akis.- Ir baik lieti krokodilo ašaras, niekas jomis nepatikės.

-          Na, tokioms storoms,- šluostosi ašaras.

-          Neįžeidinėk moterų,- balso tonas kyla į viršų.

-          Na, tokioms apskritoms,- tampo marškinių rankovę moterų žinovas.

-          Tu ir dabar tyčiojies, viskas, susirinkimas nedelsiant.

-          Ne, mamyte, prašau nereikia,- lyg koks aktorius iškelia maldaujamai rankas į viršų.- Mokytoja tikrai ne stora ir ne apvali, o... Ji...

-          Kokia?- kilsteliu antakius.

-          Ji nėščia,- pagaliau išstena.

-          Aha, pagaliau išsiaiškinome,- vėl prisėdu.  – Ką tai reiškia? – klausiu savo ketvirtoko.

-          Nu tu gi žinai. Pilve yra vaikelis,- kažkaip nedrąsiai išlemena.

-          Na ir kas? Kaip reikia elgtis su nėščia moterimi? Kaip bendrauti?

-          Aš gi sakiau, kad gražiai, kaip tėtis mokė. Aš tikrai nenorėjau, kad ji susinervintų, tai ir pasakiau, kad nesinervintų,- maldaujamai pakelia akis.

-          -Oi, koks geručiukas. Oi, koks švelnumo, rūpestingumo įsikūnijimas. Negaliu patikėti,- mosteliu rankomis.

-          Mamyte, man taip jos gaila, taip gaila,- ašarų jau nebeliko nė ženklo.

-          Tau buvo gaila, tu nenorėjai, kad mokytoja susinervintų,- tarsi liūtė tyliai pakylu nuo fotelio ir pasilenkusi, lyg pasiruošusi lemtingam šuoliui sliūkinu prie šviesiaplaukio berniūkščio didžiulėm mėlynom akim.- Ir tu?

-          Ir aš,- žingsnis atgal.

-          Ir tu?- žingsnis pirmyn.

-          Ir aš...- vėl žingsnis atgal ir tada į šoną, nes už nugaros aklina siena, o dešinėje pusėje išsigelbėjimas- durys iš kambario.

-          Ir tu ką pasakei?- jau du žingsniai priekį.

-          Nesinervink, nes visi vaikiukai išbyrės,- greitakalbė ir šuolis durų link, bet įsiutusi liūtė šį kartą buvo greitesnė. Grobis sugautas!

..........................................................................................................................................

-          Na kaip?- už durų pasitinka būrys susirūpinusių giminaičių.

-          Visiška turto konfiskacija: kompiuteris, telefonas, televizorius, magnetofonas, grotuvas, ausinės, net stalo žaidimai,- atsakau.

-          Taip blogai?- išpučia akis bobulytė.

-          Tai  ką, jį, nevidoną, paglostyti? – suraukia antakius   krikšto tėtis.

-          O tą žiurkę tikrai pagavot, į namus neparsinešėte?- bailiai dairosi  pusseserė Jovita.

-          Iš jo visko galima tikėtis,- krizena seneliukas.

-          Tai vaikeliukas. Tai visos giminės džiaugsmas. Įdomu, į ką jis toks atsigimė?- mano mamytė keistai atsisuka į mano vyrą. Šis žiojasi kažką sakyti, bet tuo tarpu nuaidi skardus telefono skambutis.

-          Dėdė Rimas klausia,- išpyškina vyresnioji dukra,- kas  šį kartą? Langai? Durys? Sprogimai? Avarijos? O gal vėl ufonautų invazija?

-          Ne. Šį kartą tik rūpestis nėštuke mokytoja,- išdidžiai ištariu ir kažkodėl pasidaro graudu ir gera.

Tavo draugė Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba kontrastų šalis

Žinai, mielas dienorašti, kažkur pasąmonėje iš tėvų pasakojimų ir savo kuklių vaikystės prisiminimų buvo išlikusi nuostata, kad tai šalis, kurioje viskas pilka, murzina, daug milicininkų ir raudonų žvaigždžių. Naktį įlipę Rusijos muitinės darbuotojai tik dar labiau sustiprino tą įvaizdį — susiraukę, pikti, priekabūs. Pagaliau mes Maskvoje „Baltarusijos“ stotyje. Pirmas dalykas, kurį pagalvojome išlipę iš traukinio: kuo jie čia kvėpuoja?  Mane, vis dar jauną širdyje  damą, ir mano „sielos džiaugsmą“, jau  gerokai pražilusį, prieš daug metų tarnavusį sovietinėje armijoje pamaskvėje,   pasitinka senas bičiulis, kažkada svajojęs tapti generolu, tačiau daug metų dirbantis apsaugos darbuotoju. Taip, negailestingas laikas daro savo. Aleksandras, iš Baltarusijos kilęs tarnybos draugas, kažkada šiek tiek kalbėjęs ir lietuviškai, virtęs apvaliu vyruku, kurio galvą puošia išretėjusi plikė. „Senatvė  ne džiaugsmas“,— juokauja bičiulis, pamatęs mano ištįsusį veidą. Po mandagių, bet gana oficialių pasisveikinimų, leidžiamės į metro. Apie šią susisiekimo priemonę tikriausiai reikėtų parašyti atskirą pasakojimą: begalė skubančių žmonių, švilpiantys traukiniai, įspėjimai, kad durys užsidaro, pritrenkiantis metro stočių puošnumas, netgi prabanga, aplink zujantys milicininkai, kiekviename žingsnyje reikalaujantys asmens dokumentų (vienas toks nustebino neradęs  mano pase rusiško įrašo)  ir  inteligentiški bomžai, prašantys „na pivo“. Vėliau tramvajus ir dar kelios stotelės autobusu. Dvi valandos — tai netoli, skaičiuojant megamiesto masteliu. Kuklus butelis, ant palangės šalia alijošiaus snaudžiantis katinas  ir senas bajanas  kampe. Pasijutau lyg namuose, tuose prieš dvidešimt metų, gal todėl jauku ir gera. Kambario centre apvalus ir jau padengtas stalas —  nuo seno žinoma, kad rusai vaišinga tauta. Liza, antroji Aleksandro žmona, kažko jaudinasi, dėliodama lėkštes iš vienos vietos į kitą. Pokalbis, iš pradžių nesimezgęs, po gero pusvalandžio ir puikių  vaišių, liete liejosi. Dar po pusvalandžio vaišingas šeimininkas prisiminė mokąs lietuviškai ir išstenėjo kelis sakinius, netrukus buvo prisiminti visi „praporščikai, dembeliai“ ir kiti sovietinės armijos smagumai, dar po pusvalandžio abu vyrai visa gerkle bliovė apie įžymiąją Katiušą ir kažką iš Kirkorovo repertuaro. Iš apačios užsukęs kaimynas Žora, iš pradžių mielai prisijungęs prie mūsų džiaugsmingo sutiktuvių pikniko, baigiantis vaišių turiniui, nusprendė, kad su fašistu, t.y, mano vyru, gerti gėda ir tokiam išdavikui reikia tik į snukį. Taigi, smagios sutiktuvės baigėsi taip, kaip pridera rusiškame baliuje (ir ne tik).

                      Kitą dieną šeimininkai, prisiminę, kad jų namuose tikri europiečiai, pristatė specialiai mums paruoštą maršrutą po įžymiąsias Maskvos vietas. Aleksandras, pacitavęs režisieriaus   Emiro Kusturicos žodžius  apie Maskvos architektūrą (jausmas toks, kad Maskvą projektavo girtas konditeris), ekskursiją pradeda   nuo miesto vizitinės kortelės - Tverskaja gatvės (vadinamieji, ,,Eliziejaus laukai“, nejaudinau svetingojo šeimininko pasakojimu, kaip atrodo tikrieji). Miesto širdis, kurią gerai pamenu,  Raudonoji aikštė.  Į aukštą dangų spindinčius kupolus kelia neseniai atstatyti didingi Vasilijaus Palaimintojo ir Kazanės soborai. Pagyvenusių žmonių būryje susimąstėme  prie Nežinomo kareivio kapo, kur dega amžina ugnis. Rusai labai jautriai   reaguoja į kalbas apie Antrąjį pasaulinį karą, aukas ir pergalės kainą. Nesuklysiu pasakydama, kad Pergalės diena — pati iškilmingiausia ir jautriausia šventė šalyje.  Vos kelias minutes pastovėję eilėje atsidūrėme garsiajame Lenino mauzoliejuje ( keista, kad dirba tik kelias valandas ir dar reikia pirkti bilietą), kur stikliniame karste ilsisi „didžiojo revoliucijos vado“ palaikai (ar jų imitacija). Prisimenu, kaip prieš daugelį metų čia  stovėjome kelias valandas, tada vienas  jaunas seržantas, pagailėjęs šąlančių paauglių, prijungė mus prie užsieniečių grupės, tai net krepšius teko iškraustyti ir turinį parodyti. Nelabai jauku tada pasirodė man toje vietoje, toks pat keistas jausmas apima ir šį kartą. Mintyse palinkėjau tam vaškiniam žmogeliui dvasinės ramybės. Nors rusai jau daug metų diskutuoja apie palaikų perkėlimą išpildant paskutinę mirusiojo valią palaidoti jį šalia motinos, bet kažkodėl nesiryžta šiam žingsniui. Aleksandras pasakoja, kad   kūno bal­za­ma­vi­mas  ne­pi­giai kai­nuo­jan­tis ma­lo­nu­mas –  vien pir­mi­niai dar­bai kai­nuo­ja apie pus­mi­li­jo­nį do­le­rių, o no­rint mu­mi­ją iš­sau­go­ti, kas­met ten­ka pa­klo­ti dar apie 100 tūkst.  Šalia Kremliaus sienos suguldyta ištisa istorija, tada,  prieš daugelį metų, užsieniečiai visų pirma atpažino pirmąjį  kosmonautą J.Gagariną ir dar vieną ūsuotą žmogėną, kuris mums nesukelia jokių teigiamų emocijų. Artėja pusiaudienis, laikas, kai keičiasi garbės sargyba. Vyrukai gerai išdresiruoti, tiesūs kaip stygos, juda kaip užprogramuoti robotai, veiduose jokios išraiškos. Aleksandras  šnibžda į ausį, kad jam kaskart vis užeina toks šelmiškas noras pasiūlyti tam  kareivėliui putojančio alus bokalą. Tiems, kas nematė gyvo Lenino, F.Engelso, caro Nikolajaus II, nėra ko nusiminti — Raudonojoje aikštėje juos būtinai sutiksite. Mat  jų antrininkai vaikšto po aikštę ir mielai fotografuojasi su naiviais turistais.

                       Už Kremliaus sienos slepiasi begalė pastatų: Kremliaus cerkvė, suvažiavimo rūmai (kur prieš daugelį metų tėvai buvo atvežę į garsiosios Sofijos Rotaru koncertą), Maniežo aikštė, Ginklų palata, kurioje sukauptos neįkainojamos vertybės: senoviniai ginklai, caro sosto brangenybės, aukso ir platino grynuoliai. Pasisekė mums, nes tuo metu  čia vyksta paroda ,,Iš caro šeimos lobyno“. Kokių grožybių prisižiūrėjome. Deja, neilgai džiaugėsi paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II-ojo šeima savo turtais, tragiškas likimas, ištikęs karališkąją šeimą, yra tarsi nenuplaunama nuodėmė ir gėda visai tautai. Pasak Aleksandro, už  ją ir kitas nuodėmes prašoma atleidimo neseniai atstatytoje Kristaus Išgelbėtojo cerkvėje - visos Rusijos stačiatikių dvasios centre. Kadangi jau pietų metas, kviečiame Aleksandrą užkąsti kur nors šalia esančioje kavinukėje ar restoranėlyje. ,,Jūs ką, nesate girdėję apie pasakiškas maisto kainas Maskvos centre?“ — ir pasako kažkokią astronominę sumą rubliais, kurią pavertę gauname: sriuba 70 litų, kavos puodelis  20. ,,Suvokiat?“— draugo veide akimirksniu atsiranda išgąstis. Į mano nuraminimą, kad mes kaip padorūs svečiai vaišiname, jis nereaguoja. Metro pavažiavę geroką kelio gabalą kylame į viršų ir ieškome savitarnos restorano, kur įprasti pietūs kainuoja apie 30 litų.

                          Antrąją dieną pradėjome įžymiajame nacionaliniame muziejuje - Tretjakovo galerijoje. Kadangi Aleksandras ir maniškis ,,džiaugsmelis“ po vakarykščio pasisėdėjimo kažko negalavo, tai mes apžiūrėjome tik mažytę vaizduojamojo rusų meno kolekcijos dalį. Kai pasikėlėme į Vorobjovo kalnus, draugų sveikata įtartinai pasitaisė. Čia atsivėrė įspūdinga Maskvos panorama, tik šioje vietoje gali iš tikrųjų suvokti miesto didybę. Pagaliau mūsų kelionės tikslas - Vagankovo kapinės. Tai vieta, kaip sako išmintingi žmonės, kurioje „daugelis nežinomųjų susilygina su nedaugeliu žinomųjų“. Čia  ilsisi begalė  žymių ir garsių žmonių: S.Jeseninas, A,Voznesenskis, Okudžava, A,Mironovas ir daugybė kitų aktorių, režisierių, mokslininkų, muzikantų, rašytojų.  Lenkiu galvą prie V.Vysockio — poeto, bardo, teatro ir kino aktoriaus — paminklo. Tai mūsų kartos didvyris, kuris per palyginti neilgą savo gyvenimą - 42 metus - paliko tokį ryškų pėdsaką, kad net ir po daugelio metų žmonės ateina prie jo kapo ir atneša gėlių.  Tačiau ir šioje šventoje vietoje jau nebėra ramybės. Aleksandras veda mus prie memorialinio paminklo Romanovams, kuris neseniai nukentėjo vieno teroristinio išpuolio metu. ,,Kai žmogus tokioje šventoje vietoje pakelia piktą ranką, ta ranka turi nudžiūti. Tiesiog privalo. Kitaip būti negali,“- atsakau tarsi jam, tarsi sau, tarsi dar kažkam.

                         Nei kičiniai Senasis ir Naujasis Arbatas, nei prabangūs prekybos centrai, nei plačios gatvės ar naktinis miesto gyvenimas mūsų jau nebedomino. Kelionė baigėsi. Prisipažinsiu, kad klydau, nors raudonų žvaigždžių čia išties išlikę daug, kaip ir pilkai apsirengusių ir nelabai mandagių milicininkų ( kurie, girdėjau, greitai taps policininkais), vis dėlto Maskva - visų pirma, tai žmonės, paprasti, nuoširdūs, vaišingi. Ir žinai, mielas dienorašti,  čia verda pačius skaniausius koldūnus...

Tavo ištikima draugė

Iš dienoraščių puslapių arba, mama, gelbėk

 Mielas dienorašti, prisipažinsiu iš karto. Šįkart mano istorija visai nejuokinga. Greičiau banali ir karstelėjusi. Ketvirtą nakties — šuolis iš lovos, įkyrus telefono skambutis, atrodo, sukėlė visus namus. Drebančiomis rankomis pakeliu ragelį, o ten sriūbaujantis vyriškas balsas: „Mamyte, gelbėk, pakliuvau į avariją. Vairavau draugo mašiną ir sunkiai sužeidžiau žmogų. Jam labai blogai. Jeigu nepadėsi, tai jo giminės žadėjo mane pakasti, sakė, nė policija neišgelbės!“ — jaučiu, kaip ašaros liejasi upeliu. „Vaikeli, o su tavim viskas gerai? — nerimastingai klausiu. „Gerai, mamyte, bet jie reikalauja atlygio už padarytą žalą ir nedelsiant. Ką man jiems pasakyti, gelbėk, prašau! — aimanos, dūsavimai, užsikertantis, drebantis balsas. „Aišku, mielasis, padėsiu!“ — ir atsisuku į vyrą, šis žiūri į mane trindamas mieguistas akis. Negaliu patikėti, nejaugi tas mūsų nenaudėlis išlėkė naktį? Su trenksmu lekiu į  vyresnėlio kambarį. Šis saldžiai  pučia sau į akį, net seilė ant pagalvės nutįsusi. Tyliai uždariusi duris įsėlinu į dukters kambarį ir dėl viso ko žvilgteliu į savo šešiamečio lovą. Visi vietoje! Aišku! Na, vyručiai, patys kalti, prisiprašėte, žaidimą žaisime toliau. „Atleisk, vaikeli,  — vėl paimu ragelį,— validolio ieškojau, taip silpna pasidarė. Aišku, padėsiu, tik sakyk, kur esi ir ko reikia?“ — „Mamyt, nesiorientuoju nieko, jie mane prispaudę laiko, grasina, jei neatvešiu  penkių tūkstančių, tai manęs daugiau nebematysi...“— balsas iš sielvarto net suplonėja. „O kur, vaikeli, atvežti, tuoj lekiu, pasiskolinsiu iš bobutės pinigų ir lekiu,“ — guodžiu nabagėlį. — „Jie sakė, kad patys atvažiuos, tik liepia pasakyti mūsų adresą. Tu jiems pasakyk, nes man taip bloga, nebegaliu kalbėti.“ Telefono ragelyje pasigirsta sodrus solidaus vyro balsas, kuris ima iš naujo pasakoti visą nelaimingą istoriją, nestokodamas tragiškų pagražinimų ir šokiruojančių hiperbolių. Matyt, tikras kriminalinių filmų mėgėjas. „Pone, ar jūs mane supratote?“ — sunerimo dėl mano savijautos pašnekovas. „Deja, mielas pone ar kaip jus ten, nesupratau. Mano trys vaikai miega lovose, vyras, nors ir kartais nuo grandinės nutrūksta, bet dabar tikrai yra šalia, o kad turėčiau ketvirtą vaiką, niekaip nepamenu. Gal kokia laikina amnezija. Kaip jūs manote?“ — klausiu rimtojo pašnekovo. Pauzė. Po jos slaviškų žodžių kratinys, kurio čia necituosiu, ir pabaigoje: „Tai kokia velnio tu čia mus visą  valandą maustei, argi iš karto negalėjai žmoniškai pasakyti, kad  susimovėm...“ —  „Atleiskite, Jūsų didenybe, kad sutrukdžiau jums taip brangų laiką, bet tikrai šįkart jūs susimovėte...“ — išdidžiai padedu telefono ragelį ir žiūriu į vyrą nugalėtojos žvilgsniu.

                      Tiesa, po kelių dienų buvo dar vienas įdomus skambutis, raginantis nustatytą dieną ir net valandą atvykti į STT tarnybą, nes prie mano sąskaitos nelegaliai prisijungė kažkokia pilietė,  galinti išplauti paskutinius varganus šeimos pinigėlius, todėl skubiai būtina nurodyti elektroninės bankininkystės duomenis ir sustabdyti įžūlią aferistę. „Žinot, vyrai, jūs gal ten kokius kryželius ar pliusiukus dėliokite, kam jau skambinote, o kam dar ne. Dėkui už smagiai praleistą laiką, bet sėkmės jūsų sunkiame darbe nelinkėsiu.“ Tada prisegiau ciuciuką prie pavadėlio ir išėjome abu grynu oru pakvėpuoti ir blogas mintis iš galvos išvaryti. O kaip sekėsi, apie tai kitąkart, mielas dienorašti. 

Tavo ištikima draugė 

Iš dienoraščio puslapių arba namai namučiai

Mielas dienorašti, autobusas leidžiasi  raitytais Alpių keliukais — paskutinė diena Austrijoje. Nakvynė Bruno ir beprotiškai ilga  kelionė per nesibaigiančią Lenkiją. Trisdešimt laipsnių karščio, kondicionieriai vos veikia, visi išleipę, aptingę, o akyse vienintelis klausimas — kada. Kada pasieksime Lietuvą? Neskubėkite, bičiuliai. Paslaugūs Lenkijos policininkai sustabdo turistinį autobusą ir valandą pasijuntame lyg rūkyti šprotai įkaitusioje skardinėje. Karštis begalinis, geriamo vandens trūkumas, išlipti negalima, nes autostrada. Pradarome visus langus, bet ten dar karščiau  — gerokai virš trisdešimt. Uniformuoti vyrukai neskubėdami atidaro vieną bagažinę, atidaro kitą, priekabiai tyrinėja visokiausius prietaisus, galų gale abu vairuotojus nusitempia į savo autobusiuką, kur bando atspausdinti  kažkokį raštą už pažeidimą, kurio niekas nesupranta. Taip nedrąsiai baksnoja vienu pirštuku, kad kyla noras pasiūlyti  pagalbą. Gaila, kad mano lenkų kalbos žinios gana menkos, tai, matyt, nepavyks. Juokinga, jei nebūtų graudu: kelionė iš Austrijos per Lenkiją tęsėsi 20 valandų. Visi aplink sutartinai bumba, kaip išimti ar aplenkti tą Lenkiją, kad nereikėtų kratytis jos duobėtais keliais.

Taigi, anksti ryte mes  Lietuvoje. Tegyvuoja namai namučiai! Vyras, kažko susitraukęs į kuprą, pasitinka prie tvoros. Nors tamsu, pasipuošęs akiniais nuo saulės. Įsirėžęs pakelia lagaminą ir bumba: „Tu ką, čia akmenų pridėjai?“ — „Ne, geri buvote, lauktuvių parvežiau,“— atšaunu. Peržengusi išsiilgtų namų slenkstį sustingstu: po kojomis kilimėlio nesimato, tik smėlis, akmenukai, spygliai, lapai, žolės, žvyras. „Kokie  čia drambliai vaikščiojo,“— rūsčiai suraukiu antakius. Brangusis nedrąsiai atsitraukia ir kažką mekena, kad daug dirbo, buvo užsiėmęs, pavargęs. „Minusas už tvarką“,— atidarau svetainės duris ir sustingstu: priešais mano gražioji namų puošmena, t.y dekoruotoji siena, virtusi gatvės vandalų taikiniu. Grafiti dažais sudarkyta mano kelerius metus kurta dekoracija. „Ankstyvas rytas miške“ tapo „Gūdžia naktim pragare“. „Kas?“— negaliu pajudėti iš vietos. „Nu, berniukas pabandė, tu burbėjai, kad apleido dailės pamokas, tai jis

 panoro pasitaisyti. Avangardas —  tai naujas žvilgsnis į meną, apskritai į kultūrą, kas čia blogo,

nesuprantu...“ — mykė toliau. „Kur jis? Tas naujasis genijus? Naujasis Van Gogas, tuoj neteksiantis antrosios ausies?“ Pragariškas paveikslas pabudino pragariškas jėgas — sužvėrėjusią mamytę, pasipuošusią šakėmis. „Van Gogas, kaip tu jį pavadinai, šiąnakt namuose nemiegojo. Jis kažkokiame plenere, išvažiavę į rajoną piešti senųjų malūnų,“— švelniai glosto nugarą maniškis.„Na, nieko sugrįš, parodysiu jam tą malūną, o kartu su juo ir Pinčuką pridėsiu, kad žinotų, kad prie mano darbų rankų kišti negalima.“— Atsisuku į vyrą, šis kažkoks keistas.—Nusiimk pagaliau tuos akinius, tamsu gi dar.“— „Matai, čia toks reikalas...“— vėl neaiškiai mykia. Prilėkusi čiumpu akinius ir grožiuosi savo mylimojo veidu: kairiosios akies vietoje juoduoja dėmė, pakraščiuose pereinanti į mėlyną spalvą. „Gražu... — ironiškai šypteliu.— Tikras vyras.“ Mintyse tyliai suskaičiuoju iki dešimt ir pratrūkstu: „Tu ką, išprotėjai? Kur buvai? Ką darei? Nors ir taip viskas aišku. Štai kaip tu namuose tvarkeisi ir vaikus prižiūrėjai!“— kumščiu mojuoju brangiausiajam prieš nosį. „Mamyte, viskas ne taip buvo. Tik mažytis nesusipratimas...“— gūžiasi maniškis dar labiau. „Parvažiavau, namuose gyvatynas, ne, velnynas, o centre pats tikriausias velnias pamušta akim. Tik mažai davė, galėjo išlaikyti pusiausvyrą, o dabar nei šiaip, nei taip...“ — demonstratyviai apsisuku ir skuodžiu į savo šventovę,  kuri priklauso tik man. Lyg kažką įtardama stabteliu prie virtuvės durų ir labai atsargiai praveriu duris. Prie namą nuaidi klaikus vienišos moters riksmas. Ant mano išpuoselėto valgomojo stalo pūpso didžiausios picų dėžės, praplėšti traškučių maišeliai, rikiuojasi tušti limonado buteliai ir neaiškaus turinio skardinės. Ant žemės vaizdas dar klaikesnis: šiukšlės, vienkartiniai indai, išverstas gėlių vazonėlis ir išbertas šuns ėdalas. Net užuolaidos ir tos pakeitė spalvą ir sandarą: tapo spalvotos ir su begale skylučių. Kriauklė pilna neplautų indų, todėl, matyt, seniai viskas kraunama ant spintelių ir netgi ant kėdžių. Jergutėliau, net brangusis mano bobulytės dovanotas servizas ir tas paimtas. „Parmazonai, nedorėliai, bobulytės šventą daiktą norėjot sunaikinti...“— apsidarau kambaryje likusi viena, brangusis spruko tik įėjęs, o savo vaikelyčių dar nemačiau. Klestelėjau ant vienintelės likusios švarios kėdės ir užsimerkiau, kad nematyčiau viso to jovalo.„Mamyte, tu jau namie? — pagaliau prabilo mano sielos atgaiva, mano gražuolytė.— Čia mes tik pradėjom tvarkyti,  galvojome, kad tu vakare grįši, tai nespėjome.“ Jaučiu, kaip švelniai murkia man į ausį švelniai apkabinusi.  Atsimerkiu ir atsisuku — man vaidenasi! Mano gražuolytė virto monstru. Šviesiaplaukės gražuolės plaukų spalva nenusakoma: kuokštai raudonų, rožinių, mėlynų, vyšninių plaukų su juodomis sruogomis. Veidas primaliavotas kažkokiais juodais ženklais, žvaigždėmis ir kryžiais. „Lašiukų…maldauju, balta akyse…“— jaučiu, kaip plaukia vaizdas. Brangiausias supila pusę buteliuko į stiklinę, įkrapina kelis lašus vandens ir sugirdo man tą atominį užtaisą. „Sakiau tau, pamažu apie tą Ledy Gagą, ne taip staigiai, žinai, širdis, spaudimas ir turėsim bėdos…“- tada paima mane ant rankų ir nutįsia į miegamąjį. Guliu lovoje užmerkusi akis, jaučiu, kaip sukasi galva, maniškis švelniai glosto rankas ir ramina, kad reikia pailsėti po  kelionės ir viskas bus gerai. Tolumoje kaip aidas skamba dukters balsas:„Tėti, paklausk mamos, ar iš tiesų būtina tų skalbimo miltelių įpilti?“ Pramerkiu akis, kaip tai? Viską buvau nustačiusi, tereikėjo tik įpilti skalbimo miltelių ir paspausti vienintelį mygtuką. „Tai mes taip ir padarėm, rūbus sudėjom, paspaudėm tą mygtuką, užmiršę apie skalbimo miltelius, bet nieko, išsiplovė visai padoriai…“— aiškina maniškis. Jaučiu, galva sprogs, todėl paprašau vandens, prieš tai sunerimusi, kad niekur nesimato jaunėlio. Vyras nuramina, kad berniukas sportuoja, kamuolį stadione spardo, kad viskas su juo gerai: su galva, kojom ir rankom. O po pauzės priduria: „ir su dredais”.Poto ima aiškinti, kad vaikas taip stilingai atrodo, tokia laisve nuo jo padvelkusi, bet pasižiūrėjęs į mano veidą nutyla. „Dredai, čia nieko tokio, lengva ištaisyti, paėmei žirklutes ir problema išspręsta, tad, tėvai, gali nusiraminti, tai mes greitai įveiksim,— dabar jau aš raminu vyrą ir apsidairiusi sunerimstu.— O kur ciuciukas? Kodėl jo nėra?“— „Nubaudėm jį truputį, pririšom  kaimynų kieme prie būdos, tegul visą dieną patūpės, žinos, ką reiškia tvarka namuose!“— išdidžiai atšauna. „Kokia tvarka?“— klausiu  brangiausiojo. „Žinai, gamtinius reikalus šuo privalo atlikinėti lauke, o ne namuose: tai į mano, tai į vaikų batus, tai į pirkinių krepšį, tai į kepimo skardą. “ — „O jūs, sadistai, kiek kartų gyvūną į lauką vedėte?“— pamažu keliuosi iš lovos ir akimis ieškau tinkamo kovos įrankio. „Kas kada galėjo, tas tada ir vedžiojo…“— mikčioja vyras. „Mūsų šeimoje niekas niekada negali, todėl šunį vedžioju tik aš! Jūs, parmazonai, net šunį į lauką tingėjot išvesti!“— vienu chalatu, basomis peršoku per kaimynų tvorą ir ten randu savo geriausią draugą, savo džiaugsmą, savo vienintelį užtarėją — ciuciuką. Apkabinu, glostau, o šis kažko susiraukęs, pyksta, matyt, kad palikau. ,,Atleisk, drauguži, kad taip atsitiko. Pasiilgau tavęs, tavo surauktos nosies ir knarkimo naktį. Eime namo daryti tvarkos. Man reikalinga tavo pagalba — mes du, o jie trys. Bet mes gudresni, ar ne?“ Ciuciukas laižo mano rankas, veidą, šokinėja pasiruošęs į žygį.

Pakilome abu išdidūs ir orūs. Ten, už tvoros, mūsų namai, todėl ir tvarka bus mūsų. Ten ir lauktuvės iš Austrijos, kurias šį  kartą tegaus tik ciuciukas. Kitiems teks smarkiai pasistengti, bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

 Tavo draugė

Iš dienoraščio puslapių arba kas yra baidarė

Mielas dienorašti, ar  žinai, kas yra baidarė?  Prisipažinsiu atvirai, paieškojau vikipedijoje, kad galėčiau tinkamai apibūdinti. Pasak protingų žmonių, baidarė — tai siaura, lengva, mažos grimzlės valtelė uždaru paviršiumi, be įkabų irklams. Taigi, su tuo padargu prieš kelias savaites plaukėme dviem upėmis: Varėne ir Merkiu. Iš pradžių skambėjo smagiai, mat bendradarbiai nusprendė, kad atėjo laikas kolektyvui ieškoti kitų poilsio formų.  Maniškis, dzūkelis iki kaulų smegenų, pasiūlė  „fantastišką laisvalaikio praleidimo būdą“. Aišku, komanda pasiūlymą sutiko audringai, numatėme laiką, išklausėme šiokį tokį instruktažą ir pirmyn į autobusiuką, kuris nuvežė į vietą miške, kur ir buvo duotas mūsų kelionės startas. Nors vyras primygtinai siūlė man irklo neimti ir nevargti (ilsėkis, kvėpuok ir grožėkis pasauliu), bet aš apimta nelabai geros nuojautos tiesiog išreikalavau savojo kelionės įrankio. Miniatiūrinė valtelė siūbuojasi, kol įlipu aš, kai puškėdamas įsiropščia maniškis, įtartinai neria gilyn ir siūbuoja jau visai padoriai. Per kūną nubėga lengvas šiurpuliukas, įsikabinu į savąjį irklą ir bumbu po nosim: „O dar giriasi,  kad numetė penkis kilogramus, tuoj nuskęsim, net nepajudėję...“ Maniškis tarsi neišgirdęs manųjų nuogąstavimų leidžiasi į audringus savosios jaunystės prisiminimus...

Siaura, bet pakankamai srauni ir vingiuota Varėnė, įtekanti į Merkį, yra viena švariausių, bet kartu ekstremaliausių Lietuvos upių. Nulinkę medžiai iš viršaus sudaro tarsi tamsų žalią koridorių ir taip sulaiko gaivią vėsą, kuri  ramina kaitrios saulės įkaitintus kūnus. Nulinkusios šakos, nuvirtę ar nupjauti ir tiesiog taip palikti medžių kamienai, akmenys, įvairiausi stagarai, meldai  sukuria sunkiai įveikiamą trasą. Galvoje nerimastingai sukasi vienintelė mintis: „Koks velnias nešė mane į tą galerą?“ O dar čia mūsiškis savuoju irklu mojuoja. Kaip galingas mostas, taip man per galvą  bumt! Bumt! Bumt! „Žinai, — sakau,— jeigu taip nori manimi atsikratyti, tai trenk vieną tokį  gerą, kad smagiai užmigčiau iki kelionės galo, o dabar, jei taip bumsėsi, tai tik kvaila liksiu. Tau reikalinga kvaila žmona? Pamąstyk ir padaryk išvadas.“ Bumsėjimas liovėsi. Normalūs žmonės sėdi prie upės, šnekučiuojasi, žaidžia, kiti geria kavą, pusryčiauja,  maudosi ir žiūri į mus su tokia lengva ironija. Na, kaip nežiūrėsi, jeigu mes tai ant rąsto užplaukiame ir tvirtai pasikabiname, tai į meldus nuvairuojame, galiausiai vos neapsivertėme išsisiūbavę, gerai, kad krūmai čia pat buvo, tai įsikabinę nenugarmėjome. Dar vėliau brangusis  užsižiopsojęs sugebėjo paleisti irklą, kuris sraunios tėkmės nuneštas nuplaukė į priekį. Tada pravertė ir mano atsarginis, kol sužvejojome pamestąjį.  Netikėtai upelis platėja ir patenkame į ežerėlį. Bandau dairytis aplinkui: baltųjų, geltonųjų vandens lelijų kilimas, juodasis gandras plačiai išskečia sparnus ir išdidžiai apsukęs ratą neria tolyn. Iš ežeriūkščio vėl patenkame į upelį, kuris netikėtai susiaurėja, per jį net žaismingas lieptelis nutiestas. Toks žemutis visai. Jau praplaukusieji priekyje šaukia: „Lenkitės!“ Patys numanote, kas buvo toliau... Aišku, abu lenkėmės, bet į tą pačią pusę. Baidarė apsivertė ir atsidūrėme vandeny. Nors negilu, vandens tik iki pusiaujo, bet, kaip sako liaudies išmintis, baimės akys didelės. Išsikapstę ant kranto šlapi kaip viščiukai puolėme atgal į vandenį žvejoti savo pamestus batus. Pagaliau išpylę vandenį ir susirinkę išmėtytus daiktus judame toliau. Maniškis švelniai bando taisyti situaciją, guosdamas, kad ,,puikus oras, puiki gamta, puikūs žmonės, ko daugiau galima norėti, o čia tik smagus nuotykis...“ Sukandusi dantis tyliu ir galvoju, kad viską, ką apie jį ir jo kelionę manau, pasakysiu,  kai pasijusiu ant tvirtos žemės. Pagaliau įplaukiame į Merkį, pakeliu galvą, net nesitiki, kad virš galvos  tiltas, kuriuo dunda skubančios mašinos. Srovė lyg ir stipresnė, bet ramesnė, nebėra bangavimo, privirtusių medžių, įvairių užtvarų ir barikadų. Maniškis neskubėdamas mojuoja irklu, o aš pagaliau nurimstu ir dairausi aplinkui. Tokia tyla ir ramybė! Netikėtai išgąsdiname mamą antį su būriu vaikų, visi surikiuoti bando pakilti vorele, bet dar sparnai nelabai tvirti. Teks paplaukioti su mumis. Ką gi! Skelbiame lenktynių pradžią. Gausi ančių šeimyną prieš mūsų šeimą. Pry! Startas duotas, maniškis irkluoja iš visų jėgų ir matydamas, kad kovą pralaimi, pagaliau paprašo  pagalbos. Oi, kaip pravertė dabar tas antrasis irklas. Paskutinieji ančiukai atsilieka, bet tai tęsiasi tik keletą akimirkų. Mama garsiai pašaukia vaikus ir visas būrys pusiau skrisdami vandeniu palieka mus toli toli... Pasižiūrime vienas į kitą ir keistai nusišypsome, supratę, kad šiąnakt vargu ar pavyks užmigti, nes abu raudoni kaip vėžiai. Taip, saulutė gerai pasidarbavo. Pagaliau Merkinė. Šįkart prisišvartavome taikliai. Ištraukiame baidarę ir sėdime iškišę liežuvius...Gera...Ir kažkodėl nieko nebenoriu niekam sakyti ar moralizuoti. Keistas tas gyvenimas, ar ne, mielas dienorašti?

Tavo draugė

Iš dienoraščio puslapių arba ūkininko žmona

 Mielas dienorašti, meilė- stebuklingas jausmas, aplankantis žmogų netikėtai. Ji tarsi vėjo gūsis, švelniai pašiaušiantis plaukus ir sujaukiantis protą. Ir nesvarbu, ar tau 10 ar 60, užkabinusi ji tavęs taip paprastai nepaleidžia.

Skambutis į duris. Praveriu, už jų du nepažįstami žmonės: strazdanotas vaikėzas ir toks pat strazdanotas vyriškis, aišku, be prisistatymo, kad šeimyninis duetas.

-          Laba diena,- mandagiai sveikinasi nepažįstamasis. – Aš  Mindaugas Ropė, čia mano sūnus Karolis. Jis nori jums kai ką pasakyti,- baksteli alkūne sūnui į šoną. Šis kosteli ir nuleidęs galvą bando išspausti kažkokius garsus.

-          Kalbėk aiškiai ir garsiai,- griežtai reikalauja tėtušis. Aš tik mirksiu, negalėdama suprasti, kas čia vyksta.

-          Atsiprašau, jūs tikriausiai sumaišėte adresą,- šypteliu.

-          Ne, nesumaišėme,- rimtai atsako Mindaugas Ropė. – Aš patikslinau. Tai čia. O jūs esate Austėjos mama.

-          Taip,- konstatuoju faktą.- Bet Austėjos nėra, ji muzikos mokykloje.

-          Gaila,- tęsia rimtasis tėtušis.- Bet mums reikalinga jūs, ponia.

-          Nesuprantu, tai gal užeikite, čia tarpdury nepatogu,- kviečiu į vidų.

-          Ačiū, pone, mes trumpam. Jis tik kai ką pasakys ir mes važiuosime.

-          Klausau. Ką tu, Karoli, nori man pasakyti.

-          Aš...aš... aš atsiprašau, kad taip pasakiau,- kažkaip sugeba ištęsti tokį trumpą sakinį ir vėl nuleidžia galvą.

-          Nesuprantu, ką tu pasakei?- stebiuosi.

-          Bet ji man labai graži, nu tokia graži...kad aš myliu ją,- veidu rieda didelė vieniša ašara.

-          Džiaugiuosi, kad myli, tik nesuprantu, kuo čia aš dėta?- nustembu.

-     Gerai. Eik į mašiną,- įsako tėvas sūnui, tada atsisuka į mane ir priduria.- Gerb. ponia, atsiprašau už nepatogumus ir negražų sūnaus elgesį, daugiau tai nepasikartos. Viso gero.- apsisuka ir lyg vijurkas nuskuodžia laiptais.

Žiūriu nieko negalėdama suprasti. Keistuoliai, atvažiavo, atsiprašė, tik neaišku, už ką ir kodėl.

Uždarau duris ir pėdinu į svetainę. Palaiminta ramybė, kuri šiuos namus aplanko  retai. Įsirangau fotelyje ir, kol vyras nemato, pasineriu į meilės romaną.

-          Mamyte, aš namie,- skardus dukters balsas nutraukia mano keliones po jausmų pasaulį. – Pavargau, džiaugiuosi, kad paskutiniai metai, neištverčiau daugiau tų kanklių.

Skubu į virtuvę, nes jeigu nepažiūrėsi, tai nuolatinė dieta tęsis amžinai. Likę vien kaulai ir skura, bet vis tiek  ,,laikysiuos dietos, skaičiuosiu kalorijas, derinsiu maistą ir visus išvarysiu iš proto“.

-       Vieną samtelį, tik vieną mažytį samtelį, ne, ne, grietinės nereikia, bulvių taip pat nereikia, duonos irgi,- šaukštu maišydama sriubą ir atidžiai stebėdama bene pamatys plaukiojančias kolorijas, aiškina dukra.

-          Tai tu vandens įsipilk, bus tas pats, kodėl aš dar vargstu, burokus pjaustau, įdėsiu taip į vandenį, nudažys raudonai ir galėsi srėbti,- bumbu supykusi.

-          Mama, nesikabinėk, aš pavargusi.

-          Tiesa, tau linkėjimai nuo Karolio.

-          Karolio? Kaimyno? Grįžo iš Norvegijos?

-          Ne, Ne tas Karolis.

-          O koks? Daugiau Karolių nepažįstu.

-          Nuo Karolio Ropės.

-          Kokio Ropės? Nepažįstu tokio, mama, ką tu čia įsigalvoji?

-          Karolis Ropė buvo atėjęs su tėčiu ir manęs atsiprašė, tik nesupratau, už ką ir kodėl.

-          Mama, tu kažką maišai. Gal jie suklydo, ne čia pataikė?

-          Sakė, kad čia, nes jiems reikėjo Austėjos mamos.

-          Juokinga? Na ir ką? Atsiprašė? Ir kas tada?

-          Taip, atsiprašė ir išėjo. Bet vis tiek nieko nesupratau.

-          Aš irgi nieko nesuprantu,- dukra baigė makaluoti sriubą, tada padėkojusi už skanius pietus įsmuko į savo kambarį. Deja, tuo ta keista istorija nesibaigė. Maždaug po savaitės – audringas istorijos tęsinys. Kad  kažkas įvyko,  jau supratau prie namų vartų. Mano gražuolytė tiesiog skriejo gatve: veidas perkreiptas iš pykčio, akys žaižaruoja, žandai raudoni, plaukai pasišiaušę – tikra raganiūkštė.

-          Idiotas, kvailys,- sviedė kuprinę ant stalo.- Debilas, mažvaikis nenormalus.

-          Oho, kokiam kavalieriui skirti visi šie epitetai?- šypteliu žiūrėdama į savo septyniolikmetę.

-          Kavalierius atsirado. Žioplys nesubrendėlis.

-          Kas jis?- darosi visai smagu.

-          Kas jis? – atsisuka į mane klausiamu žvilgsniu.- Kas jis? Tu manęs klausi? Karolis Ropė, mamyte. Taip, Karolis Ropė.

-          Ai, tas mažas strazdanotas berniukas, kur čia stovėjo išsigandęs. Kodėl tu taip negražiai apie jį?

-          Ką? Jis man tokią gėdą prieš visą mokyklą padarė.

-          Nurimk, prašau. Papasakok, kas atsitiko.

-          Supranti, tiems mažiams aktų salėje buvo renginys. Rinko šauniausią mokinį. Tai jis irgi, pasirodo, dalyvavo. Kas jį galėjo tokį pastatyti ant scenos?- dukra trinkteli kumščiu į stalą.

-          Ramiau, mergyt, kas atsitiko.

-          Taigi, klausia visų, kuo jūs norėtumėte  būti užaugę. Mažiai sako, kad bankininkais, verslininkais, o tas nebrendyla- ūkininku.

-          Kodėl tu šaipaisi? Labai graži svajonė. Labai prasminga.

-          Palauk, čia tik pradžia. Jo klausia, kur gyvensi, o šis atsako, kad pasistatys kaime tvartą, turės dvi karves, arklį, šunį ir žmoną. Salė vos neapalpo iš juoko.

-          Nieko nematau juokingo. Mažo berniuko svajonės.

-          Palauk, čia ne viskas. Tada vedėjas renginio jo klausia, tai  gal turi žmoną išsirinkęs. O tas atkerta, kad turi. Jo klausia, kas ji tokia. O tas  taip garsiai garsiai: ,,Austėja iš 11A“.

Net nepajuntu, kaip pratrūkstu juoktis taip smagiai, smagiai, kaip seniai jau nebuvau juokusis.

-          Mama, baik, man nejuokinga. Galvojau, kad iš gėdos numirsiu vietoje.

-          Gerai, atsiprašau, na, pasakė,  kas čia tokio. Nieko baisaus neįvyko.

-          Neįvyko? Tu nežinai paties svarbiausio. Jo klausia, kodėl tu nori, kad  tavo žmona būtų Austėja iš 11A, o tas  atsako: ,,todėl, kad jos labai graži krūtinė“.

     Negaliu sulaikyti juoko. Kandžioju sau lūpas, bandau ranka prisidengti veidą, gaudau orą, bet tas nenaudėlis juokas skamba visu galingumu.

-          Mama, kaip tu gali juoktis? Jis mane pažemino prieš visą mokyklą. Tu supranti tai?

-          Jokio pažeminimo aš nematau. Jeigu turi gražią krūtinę, tai ir džiaukis tuo. Pasižiūrėk, kaip visos panos dėl to tiesiog kraustosi iš proto. Operacijas daro, visokius silikonus grūda. O tu čia virkauji.

-          Mama, tu man visai nepadedi. Visi žvengia aplinkui, žinutes kvailas rašinėja. Galvoji, malonu?

-          Nieko, vaikeli, nepadarysi. Pirmoji meilė – galingas jausmas.

-          Aš prisiminiau tą kvailį, prieš kokias dvi savaites parduotuvėje jis man kažką sakė, kad esu graži, nesupratau ir nesigilinau, nuėjau ir tiek. Mačiau, kaip kažkoks vyras jį tampė už ausies.

-          Tai ir buvo garsusis Mindaugas Ropė su savo griežtuoju tėveliu. Gaila berniuko, kaip dabar tėvas su juo pasielgs.

-          Tu geriau manęs pasigailėk, kaip aš į mokyklą eisiu.

-          Tu suaugusi, protinga panelė. Nueisi kaip nugalėtoja, kad visi žiūrėtų ir pavydėtų. O dabar, mieloji, man reikia paskambinti.

Dėkinga mokyklos sekretorei, kuri pasakė telefono numerį. Šįkart atsiprašiau aš- už tai, kad turiu dailią dukrą, kurios graži krūtinė, už tai, kad ji nenori būti ūkininko žmona, už tai, kad meilė kartais žeidžia aštriai bei skaudžiai. Ir nesvarbu, kiek tau: 10 ar 60.

Tavo draugė

Mielas dienorašti, gražiausi žodžiai skiriami Joms: mylinčioms, laukiančioms, atleidžiančioms ir jau išėjusioms.

Joms

atgimti vaikuose, jų rankose ir lūpose,
jų žvilgsnyje, balse ir meilės laukime,
išsidalinti ilgesy, džiaugsme, net skausmo ūkanose
ir pražydėti vėl baltai senąja obelim,
sugrįžtama tenai, kur laukiama,
pareinam tenai, kur naktimis sapnuojama, 
iškyla atminty net žodžių aidas
ir ilgesio liepsna vis nenustoja degint,
vadinasi, aš gyvenu, aš čia esu
ir laukimu srovena mano kraujas,
ir ugnimi širdis plasnoja-
dėkojame, kad esam mylimi, 
palaiminti ir visad laukiami,
mes grįšime namo šįvakar...

Antanina- dukra ir mama

Iš dienoraščių puslapių arba iš dainos žodžių neišmesi

Mielas dienorašti, kapstausi sode, anyta žadėjo atvažiuoti, tai priekabiai patikrinusi tvarką namuose ji, aišku, patrauks į sodą. Bet šįkart, esu įsitikinusi, liks maloniai nustebinta: milžiniški salotų lapai, raudonuoja braškės ir agurkai jau nemaži. Idiliška ramybė, tiesiog palaima kūnui ir sielai.... Paukšteliai čiulba, ramunės linguoja savo didžiulėmis galvomis, pamažu į viršų stiebiasi jurginai. Visą šitą rojaus paveikslą netikėtai sudrumsčia įkyrūs garsai, kuriuos kažkas vadina muzika. Kaimynas iš kairės vėl įjungė ta pliurpalynę visu garsu. „Ar girdi, kaip mano siela beldžias į duris?“— virkauja sesutė ir du broliukai (keista, kodėl ta siela turėtų belstis į duris, jeigu jos, vargšelės, vieta jau kitoje erdvėje). „Mums tik reikia susitaikyt, jos atsidarys...“— aimanuoja toliau. Mistika: siela pasibels, durys atsidarys, o už jų — vaiduoklis Kasparas atėjo taikytis. Žinai, jau daug prirašyta apie mūsų lietuviškosios pop muzikos žvaigždes, jų kūrybą, nors dažnai to kūryba net nepavadinsi. Anądien dukra, bebaigianti muzikos mokyklą, gavo užduotį aptarti lietuviškos pop muzikos ypatumus. Aišku, pirmiausia ji kreipėsi į mane, lyg aš būčiau žinovė. Išdėstė savo viziją, kaip turi atrodyti darbas, kuriame nusprendė atidžiau patyrinėti lietuviškųjų pop dievaičių dainų tekstus. Įspėjau, jeigu norinti mano patarimų, neturinti kišti rankų prie tam tikrų atlikėjų  ir tuoj pat  padiktavau sąrašą:  Povilaitis, Paškevičius, Neda, Arina ir dar keli. Dukra tik prunkštelėjo, girdi, čia visi 40-mečiai seneliukai. Suvaidinau įsižeidusią, bet paskui pagalvojau, matyt, Stasys Povilaitis apsidžiaugtų pavadintas keturiasdešimtmečiu. Vyresnėlis, atsukęs į sesę kumštį,   sąrašą papildė vyriška komanda: Mamontovas, Mikutavičius, Montvydas, Saša Song. Šįkart dukra nesipriešino. Bučkis, vadinasi, sutarta.

Taigi po  savaitės įtemptų tyrinėjimų, nagrinėjimų, analizių mano gražuolytė išdidžiai virtuvėje ant stalo padeda savo darbo juodraštį, skambiu pavadinimu: „Iš dainos žodžių neišmesi“. Ilgai aiškina, kad pagal jai vienai suprantamus kriterijus sudariusi savąjį top atlikėjų 10-tuką. Skaitau garsiai:

1. Dviejų vyrukų, mėgstančių uniformas, dainos „Meilės niekada per daug nebūna“, „Vartai į laisvę“ ir „Kaip smagu, kaip gražu“. Liepiu dukrelei argumentuoti pasirinkimą, o ji papūtusi lūputes cituoja: „Meilės niekada per daug nebūna / Ji tarytum dykumoj vanduo“(blogai vyrukams, matyt, geografija mokykloje sekėsi), o kitoje dainoje dar gražiau: „Ai, kodėl laikas mėlynas?“ (skubi okulisto konsultacija), o toliau visai gražiai: „Mes žiedai tik gegužio,/ Mes tik rožės nulūžę,/Kraunam žiedas po žiedo,/ Nes gaidžiais būti gėda.“ (Aha, kaip susukta, pasirodo, vyrai su antpečiais tapo rožėmis, nes nenorėjo būti gaidžiais). Ir paskutinis perliukas iš trečiosios dainos: „Pirkau AUDI / Kas, kad jie kreditu / Bet be palūkanų“ (parodykit man tą banką, kuris kreditą duoda be palūkanų, gal čia kokia paslėpta „Snoro“ reklama).

2.Vyriokio, dainuojančio ne tik lietuviškai, bet ir žemaitiškai šedevrai: „Itališka dainelė“ ir „Skani naminė“(maniau, kad čia jis apie duoną). Pirmoji spėju, jeigu ne apie Romą ar Milaną, tai tikrai apie Veneciją. Plaukia siauručiais kanalais puošni gondola, o joje vairininkas traukia lietuviškas dainas. Ir ką jūs manot, radom tą itališką kabliuką: „Makaronų man nebekabink“ (giriasi tie italai savo pasta, lyg kiti nemokėtų makaronų išvirti ir pagal kitokią paskirtį panaudoti). Toliau  tiesiog globalinės problemos: „Ir į dūšią niekada nešik“, nes „rieda ašaros kaip garvežiai“ (koks puikus literatūrinis išprusimas, kokios savitos meninės priemonės). Antroji daina ypač patiko mano brangiausiajam, kuris tuo metu virtuvėje barščius srėbė: „Vaikšto butelis ratu / Žalio stalo kvadratu,/ Aš tą butelį stveriu /Už kakliuko ir geriu. (Jergutėliau tu mano, net taurelės žmogui niekas nepaduoda). Dukra tarsi supratusi tėčio muzikinio skonio ypatumus tęsia sąrašą toliau.

3.Brandus vyriokas, matyt, ilgai pabuvojęs tam tikrose uždarose vietose, nes dainos pavadinimas labai informatyvus — „Žudiko daina“(net šiurpuliukai per kūną nubėgo). Galvoju, kad nebūtų koks pakelių maniakas, bet, pasirodo, žmogelis turi visai kitokių problemų: „Aš kiekvieną dieną girtas / Aš pamiršau, kas aš pats“ (nieko keisto, taip, drauguži, gali ir balti arkliai pasirodyti). Sunki žmogaus dalia, nes daina baigiasi tragiškai: „Tu pasakei, kad išeini/ Ir išėjai, o aš likau vienas“ (dar viena gyvatė sudaužė žmogui širdį).

4.Merginos, kuri jau du kartus pakeitė pavardę ir yra verta milijono, daina tiesiog dramatišku pavadinimu: „Širdis ant balto sniego“. Pradžia tikrai įspūdinga: „Ten, kur tu, ten, kur aš, ten gili duobė, praraja“(matyt, duobėtose Kauno gatvėse ratas pateko tiesiai į smegduobę). Vargšelė taip graudžiai prašo: „Nebespjaudyk į veidą senų nuodų“ ir „Užgesink tas šviesas tunelio gale,“ (žmonės, turėkit sąžinės, spjaudosi viešose vietose — tuneliuose ir dar šviesų neužgesina). Skausmas toks begalinis, kad „rožių spygliai į kūną smenga“. Dukra tuoj pat pasiūlo atlikti eksperimentą, nulaužti kelis rožių spyglius ir bėgte į brolio kambarį išbandyti. Deja, eksperimentas šįkart buvo sustabdytas. „Šita panelė iš Kauno rajono niekada nepasižymėjo geru muzikiniu skoniu,“— konstatuoja brangusis vėl pravėręs šaldytuvo dureles.

5. Po suvaidinto skandalo įkurta  panelių grupė, pavadinta paukščiukės vardu. Dukra teigia, kad čia asortimentas itin platus, bet ji pasirinko dvi dainas: „Naujas gyvenimas“ ir „Išprotėjau“. Merginos pacifistės, tikros taikos propaguotojos: „Išmečiau visus ginklus/ Bet pasilikau kulkas“      (brangusis bumba, kad geriau jam į medžioklę būtų atidavusios). O antrajai dainai skubiai reikalingas klipas ar net kino filmas, kurio pagrindiniai veikėjai būtų zombiai, vampyrai ir kitokie padarai: „Leidžiu lengvai / Nagus į betono sieną /Ir tu taip darai,/ Mes šitaip pradedam dieną.“ (Nieko sau mankšta, o gal užuomina, kad manikiūro paslaugos pabrango).

6.Trys blondinės, visų vyrų svajonių įsikūnijimas: 90-60-90 (tiesa, kai kurios kūno dalys ryškiai ir demonstratyviai pakoreguotos). Daina „Atsipalaiduoti“(ko reikia, tai reikia), o atsipalaiduoti gražuolėms padeda tik brangus automobilis: „Gali būti mus suves keliai / Aplinkybės ir automobilis“. Toliau tiesiog pritrenkiantis prašymas, skirtas mylimajam: „duok išgirsti kvapus“ (tikrinau kelis kartus, patikėkit, taip ir yra. Valio! Naujas fizikinis-biologinis-cheminis reiškinys).

7. Vyrukas, vardu Paulius, retai šmėžuojantis TV ekranuose. Jeigu atvirai, tai net nežinau, kaip jis atrodo, bet dukra tvirtina, kad šis atlikėjas matematikos genijus. Daina „Meilės trikampis“ tokia keista, nes vis sveriama ir matuojama. Pirmieji žodžiai: „Vienas gramas meilės — kilogramas skausmo“, toliau pabunda nerimas: „Kaip suskaldyti mudu skiriantį betoną“( vėl zombiai ar kokie kelio remonto darbai). O tada garsioji matematikos formulė: „Kai meilės trikampis mums širdis krato, /  Tik nebandykime nubrėžt kvadrato“ (tas žmogus už matematiką, matyt, dešimtuką turėjo, o ji, nenaudėlė, šaiposi).

8. Keturios žavios ilgakojės, kurių pavadinime du skaičiai, sukeliantys tam tikrų erotinių minčių. Daina metaforišku pavadinimu: „Trečdalis širdies“(o man gražu ir tiek).Dukra pasimėgaudama cituoja: „Neskubėk išeiti, aš tikiu išties, / Kad pasidalinsi trečdaliu širdies“(čia jau be chirurgo pagalbos neišsiversim).Toliau prašymas, kuris man, padoriai moteriškei, net žadą užėmė: „Neprašau žadėti, pildyt pažadu /Šiąnakt pamylėki vieną iš trijų“( garsus brangiausiojo atodūsis jau iš vonios).

9. Šviesiaplaukė, nedidukė mergina, pasivadinusi išnykusios šalies vardu, kažkada fantastiškai dainavusi apie kregždutes, dabar traukia kitokias dainas. Vargšelei po visų nesėkmingų meilės istorijų skauda širdį, todėl ir pavadinimas: „Be tavęs“. Skausmas begalinis, nes „Baigiau prigerti savo ašarų baloj“ ( kažin plaukti ar moka?), o dar tas nevidonas: „kad tu tiesiog griebei ją ir mane palikai“, todėl nugali moteriškas išdidumas: „mes sugriovėm tiltus / sudraskėm bures“ (pasirodo, toj ašarų baloj dar ir laivas plaukiojo sudraskytomis burėmis).

10. Vaikinukas, prisidengęs animacinio personažo kauke, toks baltaplaukis geniukas, kurio dainos pavadinimas „Nereikia, neverk“. Susimąsčiau, prisiminiau tuos senus laikus: „kodėl tokia skaudi pirmoji meilė / Už ką į širdį man smeigei“( šakute ar kinžalu?). Atsiminimai atgyja: „Kadaise vienam suole sėdėjom/ Žvilgsniu aš tau kalbėjau“ (ekstrasensas ne kitaip).

Toks ir yra garsusis dukters paruoštas 10-tukas. Tiesa, bobulytės griežtu reikalavimu iš jo buvo pašalintas atlikėjas  laimingu vardu, kurio dainas traukiame visuose giminės suėjimuose:

„Tėviškės niekas tikrai nepakeis / Palmių nei kopų čionai nebėra / Tik ošia svyruoklis berželis“ (nieko nepadarysi, UAB medkirčiai iškirto Lietuvėlėje palmes, liko tik vieniši svyruokliai berželiai).

Žinai, mielas dienorašti, neseniai  vienoje svetainėje skaičiau apie tai, kad dainų žodžių paieškų kiekis pradėjo mažėti 2009 metais ir tęsiasi iki šiol. Šalia buvo net nubrėžta kreivė, primenanti širdies kardiogramą, kurioje nieko negalima suprasti, todėl klausiu savo darbštuolėlės,  o kokias išvadas ji padarysianti, apibendrinimą suraitysianti. Mergaičiukė, pasitaisiusi smunkančius akinukus, išdidžiai atsako:„Čia viskas aišku. Pop muzikos kūrinių eilės banalios, primityvios, netgi vulgarios, temos tos pačios, nuolat kartojami tie patys žodžiai, nors pasitaiko originalių meninių priemonių, bet jos parodo tik menką literatūrinį išprusimą“. Žiūriu į savo vaiką ir netikiu, į ką  tokia protinga atsigimė. Žvilgteliu savo brangiausiąjį ir mintyse pagalvoju:„tikrai ne“. „O kaip pabaigsi darbą?“ — klausiu. „Grupės, kurios pavadinimas primena tabaką, dvieiliu: „Kai baigias pinigai, prasideda koncertai,/ Gyvenimas parodys, kiekvienas ko mes vertas.“

Va taip, mielas dienorašti, uždainuojam...

Tavo Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba bobulytė

Mielas mamytės dienorašti, mano bobulytė vadina save paskutine  Lietuvos kurše Latvijos žemėje. Lietuvė, atitekėjusi daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų į Kuršžemę, į namus, kuriuose buvo kalbama ne tik latviškai, bet  ir vokiškai, o senieji kaimo gyventojai dar  pasakodavo vaikams  legendas apie Livonijos pilį, statytą 1245 metais,  ir dainuodavo  senas kuršiškas dainas.  Šiandien kaimo nebeliko, tik vieniša sodyba, tapusi jos namais ant aukšto Ventos kranto šalia Kuldigos, vieno gražiausių Latvijos miestų. Priėmusi liuteronų tikėjimą kiekvieną sekmadienį dailiai pasipuošusi su seneliu (,,mans virs&ldquo" />" />" />" />" />" />" />" />" />" /> sėsdavo į seną ,,Žiguliuką“ ir traukdavo į mišias Šv. Kotrynos maldos namuose.  Neskubėdami dundėdavo ilguoju plytiniu Kuldigos tiltu, statytu 1874 metais,  senelis kaskart primindavęs, kad ,,savo laiku tai buvęs antras pagal dydį plytinis tiltas Europoje, o dabar taip reikėtų paremontuoti“. Po mišių užsukdavo į senąsias kapinaites, kur ilsisi seniai išėję protėviai, pasižvalgę po  ,,veikals“ vėl dardėdavo atgal į namus. Prieš penkerius metus palaidojusi savo vyrą, šviesiaplaukį Janį, bobulytė liko viena.  Dukra Elzė išvyko mokytis į Rygą, iš jos į Vilnių, kuriame sutikusi savo svajonių princą ir liko.  Nei mamos graudulingi prašymai keltis pas mus į miestą, nei tėčio gąsdinimai, kad ateis naktį banditai, papjaus ir numes nuo Ventos Rumbos (plačiausio Europos krioklio, kurio plotis 249 m.)  - niekas nepriverčia palikti savuosius namus. Ji tik gudriai šypsosi ir linkčioja galvą, bet užtenka tėčiui įlipti į mašiną, kai ji dingsta iš namų nepastebėta ir niekas nežino kur.

- Bobute- mamina mieliausia, važiuojam, namas didelis, žolytė aplink, netoli parkas,- glostau sugrįžusią bėglę.

- Žolytė žmogaus, o ne  Dievulio sodinta, parkas varnų prikakotas, argi tai miškas. Namas toks didelis, kad gali ir paklysti, viskas blizga, bijok koją pastatyti, laiptų begalė, man, senai kurapkai, tik jais šokinėti,- bumba senučiukė.

- Tu miške nepaklysti, o čia tik namas.

- Miškas- mano namai.  Čia ir cyrulis rytais prikelia, ir starkis ant stogo gagena,  ir blezdinga apie lietų praneša, ir zakis po medžiu snaudžia.  Baik niurnėti, kai ateis mana stunda, tai kojomis į priekį išnešite ir viskas,- nukerta senoji, košdama žalios spalvos nuovirą.- Dar įdėsiu  krupės koją, notrės lapelių, juodos vištos kiaušinį ir šlakelį ožkos pieno, pakrapysiu namus kalbėdama užkeikimą ir visos blogos mintys išnyks.

-Kas nešioja tas blogas mintis, mamina,- tepa kremu veidą mano dailioji mamytė.

- Oi, vake, nešnekėk, o trink auksiniu žiedu akį, miežis tuoj praeis, tik žiūrėk vis atbula ranka brauk, čia maksla didelio nereik - mojuoja samčiu bobulytė.

- Lašelių įlašinsiu, tabletę išgersiu,- žiūri į veidrodėlį mamytė.

- Nepadės. Bloga akis nužiūrėjo ir skauda visur. Neramu darosi. Atsikelsi ankstyvą rytą, išsimaudysi nuoga ryto rasoje ir dings visas blogumas.

-  Cha, o aš galvoju, kodėl pajūrio kopose pilna nuogų laumių, tai, pasirodo, jos nuo blogos akies gydosi,- traukia per dantį tėtis, vartydamas laikraštį.

- Negudrus leitis (suprask, lietuvis). Nebumbėk, žente. Ir tau išvirsiu ajerų nuoviro, laikas tavo nuplikusį pakaušį gydyti,- atsisuka.

- Dėkoju, bet mano galva- mano reikalas,- sulanksto laikraštį tėtis.

- Ir širdį reikėtų apvalyti, tamsios mintys griaužia, ramybės neduoda. Gerai būtų ryto rasoje palakstyti,- pilsto gėralą senučiukė.

- Nesulauksit, nuogam rasoje lakstyti,- sprunka pro duris tėveliukas. Nusišypso bobulytė nesunkiai įveikusi priešininką, tada užsukusi buteliuką kišą jį man.

- Čia tavo meitenei, tegul lašina dešimt dienų. Viskas susitvarkys, pasakyk.

- Kas čia?- smalsauja mamytė.- Vėl abi kažką sumanėte, įkliūsi tu, mamina, su tomis raganystėmis ir   dar vaiką įtrauksi į tas nesąmones.

 - Vakare pirtelę užkursim, vantoms yra šviežių berželių, pasikaitinsim, kaulus pašildysim, vėliau ramunėlių arbatos išgersim,- tęsia bobulytė.

- Mama, nenukreipk kalbos. Ką tu jai davei? Austėja, koks čia gėralas?- raukia kaktą mamytė.

- Čia tik lašiukai nuo spuogų, veidą reikia  prausti, kad švaresnis būtų.

- Veidą reikia toniku plauti ir kremu tepti, o nežinia kuo.

- Kokiu dar joniku? Aš visą gyvenimą rūgusiu pienu prausiuosi, tai mano, aštuoniasdešimtmetės, veidas skaistesnis nei tavo, vaikeli, pomada primaliavotas,- merkia akį senoji. Čiumpu stebuklingąjį buteliuką ir kišu į kuprinę, namuose mergos laukia nesulaukia.

.............................................................................................................................................

- Socialinė darbuotoja iškvies tėvus, o jūs rašykit pasiaiškinimus. Tik teisybę: iš kur gavot, kiek mokėjot, kaip ir kada panaudojot,- viską, suprantate,- grėsmingai įsakinėja pavaduotoja.

Keturios galvos palinksta prie baltų popieriaus lapų. Įtemptoje tyloje skreba rašiklis. Tai manasis parkeris. Užmiršusi, kad esu kairiarankė (tėtis suplojo nemažą sumą už specialų parkelį), kažką vedžioju dešiniąja. Spaudžiama plunksna dreskia popierių, jame atsiranda skylė, kurią bandau užlopyti paseilintu pirštu.

- Mauryte, tu vėl kažką sugalvojai,- šokteliu nuo spiegiančio pavaduotojos balso.- Tavo akiplėšiškumas stulbinantis. Chemijos pamokoje- skystis, sugriaužęs net kolbą ir sukėlęs sprogimą, biologijos- varlės ir driežai, darbų- neaiškus viralas, nuo kurio suviduriavo visa klasė ir mokytoja, o šventinį Kalėdų vakarą- pornografinis raganos šokis su šluota. Tai vėl tavo darbas?

- Aš norėjau tik padėti,- mykiu.

- Tavo pagalba  sukelia uraganą ar žemės drebėjimą. Ji išdaužė klasės langus, sukėlė gaisrą persirengimo kambaryje, užtrenkė mokytojų kambario duris. O dar tas nuolatinis mokyklos slaugytojos terorizavimas, kad sergi gelta, vėjaraupiais ir net maliarija,- pila vandens į stiklinę  pavaduotoja.- Iš kur gavot narkotikų?

- Tai ne narkotikai,- sutartinai atsakome.

- Tai kas?- raukosi pavaduotoja.- Visa krepšinio komanda apdujusi, medikai lašines stato, organizmus valo.

- Tai tik viralas, bobulytė kaime išvirė,- mekenu tyliai.

- Man atvežė, paprašiau,- išlemena Neringa, mano topiškiausia draugė.

- Mes nenorėjom, kad taip atsitiktų,- timpčioja lūpą Giedrė,- mes tik supylėm  į limonado butelį Tadui.

- Kodėl norėjot nunuodyti Tadą?

- Mes nenorėjom,- pakelia akis Vaida.- Tai tik meilės gėrimas. Mes jį lašinom kelias dienas Tadui į arbatą, nieko nebuvo, todėl nusprendėm supilti viską.

- Klausiu, kodėl?

- Neringai patinka Tadas,  tai mano bobulytė išvirė meilės gėrimo. Ji moka.

- Moka? Supylėt vienam, o ištroškę atsigėrė visi. Poveikis baisus, todėl būtina žinoti, ką močiutė dėjo į tą gėrimą.

- Nežinau, man padavė jau paruoštą.

- Na, merginos, ir prisivirėt košės. Geros beržinės košės.

..............................................................................................................................................

Mano mamina gyvena mieste. Dideliame erdviame name, į kurį prieš mėnesį ją parsivežė tėvelis, sukrovęs į priekabą jos negausią mantą. Mamytė laiminga tūpčioja: ,,gal pienelio, gal košelės, gal minkštesnę pagalvę “.Tėtis vakarais vartydamas laikraščius ir toliau filosofuoja apie degraduojantį gyvenimą kaime. Bobulytė kaip visada gudriai šypsosi ir paslapčia mane drąsina:

-          Nusiramink, vaikeli, sulauksim vasaros, tiek jie mus abi ir matys,- ir mirktelėjusi priduria,- o tą viralą aš tavo meitenei išvirsiu, kai tėvai į darbą išeis...

Štai taip ir gyvenam, mielas dienorašti. Tik prašau nieko nepasakok mamytei, kam gi be reikalo nervinti.

                                                                                                              Austėja, mylinti dukra ir anūkė

Iš dienoraščio puslapių arba anyta

                           Rygos oro uostas: registracija, skrydis aš ir mano mylima anyta, atidi manosios paklydusios sielos sergėtoja, jau Stambulo  oro uosto salėje. Tai ji sugalvojo, kad marti iš gero gyvenimo nebežino, ką daranti, nes ėmė šnekėti apie vienatvę, vyro abejingumą, vaikų krečiamas baisybes ir dar kažkokias normaliu protu nesuvokiamas nesąmones. Tegul nuvažiuojanti į musulmonišką šalį ir pamatanti, kaip „padori moteris turi atrodyti, elgtis ir puoselėti beblėstantį namų židinį“. Maniškis tik paklusniai linksėjo  galva, pritardamas kiekvienam rūpestingos mamytės žodžiui. Taigi, paskutinės minutės kelialapis, paskubomis sukrauti lagaminai ir mes šalyje, kuri mane atves į protą. Anyta burba po nosim, šluostosi  srūvantį prakaitą ir baksnoja pirštu mane, nesuprasdama, kas čia darosi.  Keista ta turkiška tvarka,  sumokėjusios už vizas, dar gerą  valandą  stovime eilėje, kad pasieniečiai patikrintų mūsų pasus. Kantrybė senka, ypač įraudusios mamytės. Pagaliau reikalai pajudėjo – čiaudantis autobusas atveža mus į  viešbutį, kuris, pasirodo, pačiame senamiesčio centre. Mamytė apžiūrėjusi santechniką ir apčiupinėjusi čiužinius, patikino, kad už tokius pinigus ji tikėjosi geresnio vaizdo pro langą. Supratusi, kad ilgiau neištversiu uždaryta ankštame kambaryje su mieląja giminaite, meilikaudama pasiūliau jai apžiūrėti senamiestį, garsėjantį šviežiais jūros gėrybių restoranais. Mano taupiajai anytai   kainos pasirodė  šokiruojančios,  už vakarienę sumokėti 200 litų - tai tikra „svieto pabaiga“. Rūpestingas sūnelis mamytei pinigėlių, aišku, buvo pridėjęs, man tik šiaip — smulkiom išlaidom, gerai, kad įsidėjau kreditinę, tai, manau, nepražūsiu. Nors mamytė jau buvo gerokai nusiplūkusi, bet pavyko įkalbėti šiek tiek pasivaikščioti prieš miegą „ant tų akmeninių čiužinių“. Neskubėdamos pasiekėme  įspūdingąją  šešių minaretų Žydrąją mečetę, kurios viduje mėlynuoja keramikinės freskos. Prie įėjimo išsitraukusios skaras ir nusiavusios batus (,,ir ką jie čia sugalvojo, tarsi mano salione"), patekome į vidų, į vadinamąją moterų zoną. Viduje padvelkė tokia tyla ir ramybė, pasijutau esanti tarsi Sielos namuose, kuriuose viešpatauja vidinė švara, malda ir pagarba. Galėjau čia sėdėti, tylėti ir tarsi gerti į save tą dvasinę palaimą.  Bet ne mamytė, kuriai nekalbėti — tai yra nekvėpuoti.  Po dešimties minučių ji pradėjo žagsėti, dar po penkių čiaudėti, po pusvalandžio jai sutraukė rankas ir kojas, o netrukus ji visai ėmė dusti, nes prasidėjo alerginė reakcija ir ėmė trukti oro.  Kad galutinai nepribaigčiau savo sergėtojos,  teko baigti savo dvasinius ieškojimus ir skubiai pasirūpinti šnopuojančia anyta, kurios akys lyg du svogūnai veržėsi iš apvalaus veido kontūro.  Apie tai, kaip mes grįžome atgal ir kaip miela anyta visą naktį vartėsi ant „tų sunešiotų drapanų‘‘ dejuodama, už kokias nuodėmes ją Dievulis  šitaip baudžia, atsiųsdamas tokius išbandymus ir ką dėl savo mylimų vaikų  galinti padaryti, o paryčiais užknarkė garsiau nei Šiluvos vargonai, smulkiau nepasakosiu. Tiesiog, buvo smagu ir tiek, tai gerai, kad įsidėjau ausinuką.

Pusryčiauju, manoji dar gulinėja, mat po vakarykštės išvykos skauda ,,visą kūną, tarsi įkaitintom replėm kas gniaužo“. Tegul pasnaudžia, pusryčiai iki 10 valandos, kaip nors pasveiks, nes diena laukia įtempta - pirksim kailinius, kurių skubiai reikia mamytei. Taigi, 11 valanda, po „ypatingai neskanių pusryčių“ mes, anytos draugės nurodymu, ,,Grand bazaar’e“. Pasirodo, tai yra didelis ir klaidus pastatas, kuriame be žemėlapio galima net pasiklysti. Mamytė atsigavo, pražydo tiesiog akyse:  garsių  firmų drabužiai, kuriuos siuva čia pat turguje, kailiniai, auksas, beprotiškai daug aukso, antikvariniai dirbiniai,  šviestuvai, kilimai, odos dirbiniai ir begalė kitokio turginio šlamšto. Vyrukai tik lankstosi aplink, čepsi lūpomis, mirksi akimis ir kažkokiu kelių kalbų kratiniu pila liaupses anytai. Pagaliau misija įvykdyta - po ilgų ir sunkių derybų  mamytė turi naujus padorius kailinius. Skambutis į Lietuvą su detaliu kailio, spalvos, fasono aprašymu būtų trūkęs ilgai, bet sumanus turkas mandagiai pasiūlė  parvežti abi „madam“  iki viešbučio. Kol mamytė  draugėms girdamasi pavykusiu pirkiniu tarškėjo telefonu tyliai išsmukau  į parką, pasėdėjusi prie gaivinančio fontano, pasiekiau Sofijos mečetę, kurioje pasigrožėjau freskomis  iš aukso gabaliukų. Kelios nuotraukos ir skubu atgal, kol anyta nepaskelbė visuotinės paieškos.

Kita diena pagal mamytės planą taip pat turėjo būti skirta dovanų paieškai — kažkokiai draugei skubiai prireikė kaljano, ir ne bet kokio, o su įvairiausiais priraitymais. Šį kartą aš, nedėkingoji, pakėliau tikrą maištą — plauksiu į  egzotišką salą ir taškas.  Po ilgų dūsavimų ir  paašarojimų mes  prieplaukoje, iš kurios  plaukia  maršrutiniai laiveliai. Mėlynas  vanduo, ryškiai geltona saulė, žalios palmės, raudoni  žiedai gėlių, kurių net pavadinimo nežinai, baltas smėlis ir pilkas akmuo — visa spalvų gama.  Įkalbinu savo rūsčiąją globėją už 50 lyrų karieta apvažiuoti  aplink  salą. Iš pradžių pasipiktinusi astronomine kaina, vėliau anyta nusileidžia, nes suvokia, kad pačiai reikės savo trumpomis kojytėmis tą keliuką numinti.  Pagaliau pusantros valandos ramybės, nes mamytė atkakliai bando prakalbinti tamsiaakį važnyčiotoją, kuris tik maloniai šypsosi ir linksi galva. Atrodo, kad esame pasakoje, iš kurios nesinori prabusti. Ramybė ir palaiminta idilė, kuri, deja, baigiasi. Laiveliu burzgiame atgal į žemyną, anyta dejuoja, kad skauda įdegusį veidą. Pasižiūriu, tikra gražuolė, visą dieną sėdėjusi su akiniais nuo saulės, taip ir pasipuošė — raudoname  liūliuojančiame veide  balti akinių kontūrai. Paslepiu veidrodėlį, kad nepamatytų savo atvaizdo, vėl priepuolis garantuotas. Paslaugi gidė maloniai ragina mieląją ponią kartu su grupe keltis funikulieriumi. Mieloji ponia, pasijutusi labai svarbi, nes jos vienos laukė trisdešimties žmonių grupė, iškėlusi nosį tiesiog buvo įvesta į tą „geldą,  kuri nekelia jokio pasitikėjimo“. Iš  aikštės senoviniu tramvajumi, ,,kriošena, kuri tuoj subyrės“, važiuojam iki bokšto, kur atsiveria  pritrenkianti  Stambulo panorama. Gidė pasiūlo pasivaikščioti, paaiškinusi, kaip sugrįžti į viešbutį, mamytį nenustodama burba:„atvilko lyg maišą ir paliko, žinokis dabar“. Ilgai leidžiamės nuo kalno, nesibaigiančios aimanos ir skundai, nuolankiai  raminu, kad apačioje jaukiame restoranėlyje papietausime ir atgausime jėgas.  Deja, aplink tik  mažos suvenyrų parduotuvėlės, apgultos nuobodžiaujančių turistų. Pagaliau radome  užkandinę, kurios vidiniame kiemelyje, pasirodo, galima ne tik atsigerti turkiškos arbatos, bet ir parūkyti kaljaną. Čia pat sustatyti nedideli staliukai, o prie jų  kėdės, ant kurių puikuojasi minkštos pagalvėlės. Viešpatauja, čia, aišku, vyrai, vietinių  moterų  į tokiais vietas niekas nesiveda. Aš, sutrikusi europietė, susigūžiau ir ėmiau nedrąsiai žvalgytis, bet mamytė įėjo kaip karalienė — eisena, žvilgsnis, rankų mostai, aukštai pakelta galva ir įspūdinga krūtinė.   Po kelių akimirkų prasidėjo tikras sujudimas: paslaugūs  padavėjai   nešė ir krovė ant stalo nesibaigiančias lėkščių rietuves. Pradėjom nuo džadžikos, tai tokia šalta sriuba, po jos avienos pilavas, įpusėjus jį —  turkiškas šašlykas su baklažanais, po to manti, tai koldūnai ir pabaigoje chalibo desertas. Kaip supratote, aš buvau nugalėta ir bejėgė.

Ankstyvas rytas – mamytė nesveikuoja: ,,pritampė vakar po kalnus, kojas išsukinėjo senai moteriškei“. Nors vakar ir slėpiau veidrodėlį, bet po meilių durininko žodžių ,,krasivij madam“ įtarė kažką negero, todėl grįžusi į kambarį puolė į vonią. Aš tuo metu čiupau rankšluostį ir sprukau prie baseino. Gulėjau ilgai, kol likau viena. Patarnautojas, supratęs manosios situacijos beviltiškumą, pakvietė prie baro suplakęs ,,Kruvinąją Meri“. Tyliai pravėrusi duris ant pirštų galų įsliūkinau į kambarį. Anytos veidas išteptas storu  kremo sluoksniu lygiai kilnojosi. Susiraičiau į lovą, prieš tai užmetusi akį į paliktą telefoną - dvylika praleistų skambučių nuo mano brangiausiojo. Į klausimą, gal pusryčius atnešti į lovą, buvo atsakyta žvilgsniu. Šiandien pajūrio krantu važiuojame į  miniatiūrinį kurortą. Kuo toliau, tuo turtingesni rajonai, primenantys  Prancūzijos pietinę pakrantę.  Prabangūs, dekoruoti namai, kai kurie su kolonomis, žaliuojanti veja, gėlynai, baseinas, teniso kortai ir, aišku,  Aston Martin ar Ferrari automobiliai. Šalia prieplaukose besipuikuojančios jachtos ir  kateriai. Mamytė  garsiai dūsauja, kad skambėtų visas autobusas: ,,iš kur nevidonai tiek pinigų turi“. Pagaliau privažiuojame miestelį, paplūdimys baisus  — šiukšlės, nosį riečiantis kvapas, jūros ežiai ir netoliese nuskendęs krovininis laivas, kuris  kažkokiais trosais  pririštas prie kranto. Gelbėtojai lyg išprotėję šaukia, mojuoja rankom, kad negalima maudytis, nes toliau  ne jų saugoma teritorija. Paėjusios šiek tiek toliau aptinkame  tvorą, ant kurios puikuojasi užrašai, kurių, mes, aišku, nesuprantame. Švaru, tvarkinga, vietos daug, nusimetam sukneles ir tada suvokiam, kodėl moterys jūroje maudosi su čadromis ir piktai žiūri į mūsų pusę. Prisipažinsiu atvirai, šitame pliaže  pasijutau taip pat nejaukiai, kaip per klaidą  atsidūrusi nudistų pliaže Giruliuose. Anytai vaizdelis suminkštino  širdį:,,vargšelės, ir taip visą gyvenimą, bet žino, kas yra šeima, padorumas, pasiaukojimas, kantrybė, kaip mūsų lietuvėms toli iki jų.“ Susirinkusios daiktus judame toliau,  kol pagaliau patekome į  pliažą, kuriame ramybę drumste tik riaumojančios karvės ir horizontą užstojantys laivai.  Prisitepusios riebiais kremais ėmėme skaičiuoti laivų siluetus ir baidyti ne tik muses, bet ir vis labiau norinčias draugauti karves.
                      Lauktuvės, daug chalvos ir nelemtasis kaljanas,  paskubomis sumesti daiktai bei dailiai suglostyti kailiniai, ir mes judame oro uosto link.  Anyta garsiai dėkoja, kad pagaliau ,,pasibaigs ta kankynė“, o man gaila, kad tiek liko dar nepamatyta, neištyrinėta, neišgirsta. Karšta, lėktuvas lyg įstringa ant pakilimo tako, pusvalandį kepame įkaitusioje dėžėje, kurioje jau nepadeda nei ventiliatoriai. Kylame,  Ryga ir pagaliau namai, namučiai... O kas juose, apie tai kitąkart, mielas dienorašti.

Tavo ištikimoji draugė

Iš dienoraščio puslapių arba mano tėtis

-Taip, visur gerai, bet namuose geriausia, - murkia  Teresėlė. - Sublogęs, kaulai ir skūra belikę, akys įkritusios. Sūneli, kodėl nepranešei mums, kodėl nepaskambinai ar neparašei?
- Motin, ar duosi  vaikui ramiai pavalgyti, - pyktelėjo Anupras, - paskui viską paaiškins, o jei neaiškins, tai, vadinasi, ir nieko nereikia aiškinti. 
- Ką tu čia, tėvai, paistai? Kaip tai neaiškins? Ar mes svetimi? - nubraukė ašarą senoji. - Reikia Nijolei paskambinti, kad brolis sugrįžo, tegul šeštadienį atvažiuoja. Nieko, pabūsi namuose, atsigausi, po mėnesio, kito viskas susitvarkys. 
- Gana čia tau balabasyti, geriau atnešk buteliuką, sūnus po septynerių metų į namus sugrįžo, o tu vis negali sustoti beplepėdama, - raukėsi vyras. 
- Tos bjaurasties mano namuose nėra, - griežtai atkirto žmona. 
- Yra, žinau, turi paslėpus, atnešk iš kamaros, ten, krepšy,  po džiovintų grybų maišeliu, esi padėjus, - nekantravo Anupras. 
- Ką čia dabar išsigalvoji? Sarmatos prieš vaiką nedaryk, - niaukėsi Teresėlė. 
- Motin, daugiau nekartosiu, nueisiu ir pasiimsiu, tik ne vieną, o du, mačiau, ten yra, - pyktelėjo vyras. Teresėlė tarsi nudilginta pašoko nuo suolo ir maute išmovė pro duris. 
- Seniai taip reikėjo, o tai visai susišnekėt neįmanoma. Viskas jai blogai, viskas negražu. Kokia buvo zirzeklė,  tokia ir liko. Ką čia man ir  bekalbėti? Tu pats  viską žinai. - Anupras pažvelgė į pražilusį sūnų. - Laikas, vaikeli, ne tik mūsų, bet  ir tavęs nepagailėjo. 
-Taip, tėvai, nepagailėjo. Žmonės sako, kad laikas - geriausias gydytojas, bet kur tau. Atrodo, žaizda užsitraukia, bet vos tik palieti ją, ima skaudėti, - liūdnai prabilo Vacys. - Užpili deginančiais vaistais - kitą rytą dar blogiau, dar neramiau. Meti viską ir leidiesi, kur akys veda. Norėjau anksčiau parvažiuoti, bet nepajėgiau, kažkas viduje vis stabdė, vis neleido, tarsi dar ne laikas būtų. Prieš savaitę sapne išgirdau, kad kažkas mane šaukia, parvažiuoti kviečia. Nemačiau šaukiančiojo, net jo balso aiškiai negirdėjau, tik supratau, kad kažkas  ragina grįžti. Ir dar ta saulė. Einu keliu, šviečia tokia ryškiai skaisti saulė, tiesiog skauda akis. Bandžiau prisimerkti, uždengti akis, pabėgti, bet ji tik vijosi ir  švietė dar stipriau. Rytą atsikėliau ir pasakiau sau - jau metas, tada  nusipirkau bilietą į lėktuvą ir  atsidūriau namuose, - liūdnai šyptelėjo sūnus. 
- Radau, bet tik vieną, - bambėdama grįžo motina. - Daug negausit, o tai pliurps visas kaimas, kad tėvas su sūnum pilstuką  maukia.
- Jei tu mažiau po kiemus lakstytum ir apkalbas nešiotum, tai ir nepliurptų tas kaimas, - ranka numojo Anupras, - tu visada viską matai, viską girdi ir perduodi, kaip tas sugedęs telefonas. Ar prisimeni, sūnau, kaip vaikystėje tokį žaidimą  žaisdavot? 
-Taip, pamenu. Geri buvo laikai, niekas nerūpi, aprengtas, valgyti paduota, mokytis nelabai norėjau, bet jūs  nelabai ir vertėt. Nijolė atsimokė už mane ir save, - šyptelėjo sūnus. - Kaldavo nuo ryto iki vakaro, net per atostogas knygas skaitydavo ir man, tinginiui, ramybės neduodavo. Aš vis taikydavau  pažvejot, o ji pristojusi kaip šašas: reikia mokytis. 
-Taip, vaikeli, Nijolė mokėsi, todėl darbą turi, gerbiama yra. Butas naujas, vyras irgi neblogas, tik mūsų motinai nepatinka, todėl retai ir į kaimą teatvažiuoja. Anūkėlė Dovilė į mamą panaši: tos pačios mūsų giminės mėlynos akys, šviesūs  plaukai, kelios strazdanos ant riestos nosies. 
- Stiprūs mūsų genai, tėvai. 
-Vaikeli, o ką tu dirbai tame užsieny? Turbūt sunku buvo? - klausė Teresėlė. 
- Tikrai nelengva, mama. Dirbau viską, ką rasdavau: skyniau mandarinus, po to restorane  ploviau  indus, kol apvagino ir atleido iš darbo taip ir nesumokėję  atlyginimo. Tada tvarkiau žuvį, druska nuėdė rankas, supratęs, kad susigadinsiu sveikatą,    melžiau karves ūkyje. Šeimininkas toks šykštuolis, bet žmona - gera moteris, vis nusukdavo ką nors vyrui nematant. Dvejus metus kankinausi su tomis nelemtomis karvėmis, kol  pažįstamas lietuvis užsiminė, kad baldų gamyklėlėje yra darbo. Taip ėmiau lakuoti kėdes, stalus, spintas. Ten tebedirbu iki šiol. Susitaupiau šiek tiek pinigų, išsinuomojau nedidelį butelį,  geriau išmokau kalbą. 
- Sakei, kad lietuvį sutikai, tai ir ten jų yra? - domėjosi tėvas. 
-Jų visur yra, vieni sąžiningai dirba, kiti, deja, vagia, plėšikauja. Kai kurie atvažiuoja vieni, kiti atsiveža  šeimą, vaikai eina į mokyklą ir  ima užmiršti, kas tokie esą, kur tikrieji jų namai. Baisiausia, tėvai,  kai žmogus išsižadėjęs gimtosios kalbos ima tik svetimai murmėti. Tokių šnekovų sutikau nemažai, užkalbintas lietuviškai - raukosi ir  bando kiauksėti juokingu akcentu. Žmogeli, sakau, kad ir kiek pūstumeis, vis tiek  esi svetimame  krašte, šneki svetima kalba, klausaisi svetimų dainų ir, deja, skaitai tik skelbimus laikraščiuose, nes perskaityti  knygą - tau  sunkus užsiėmimas. Tik  čia, namuose, tu esi savas, o ten buvai ir liksi prašalaitis. 
- O merginos, moterys ar gražios, ar geros šeimininkės? Gal jau marčią turim, bet tu nedrįsti  pasakyti, - smalsauja Teresėlė. 
-Nerūpėjo jos man, nedomino, - kažkaip gailiai sušnibždėjo sūnus. -  Kai širdis sudaužyta, jokiai meilei vietos nebelieka. 
-Ką tu, vaikeli, pažiūrėk - visi tavo draugai vedę, augina vaikučius, Povilas tik senberniu likęs, - ramino motina. 
-Atstok tu nuo vaiko, jis aiškiai pasakė, kad nereikia jam moterų, - niuktelėjo pašonėn tėvas. 
-Vaceli, neduok, dieve, tai gal tu tas spalvotas, mėlynas ar žalias, kaip žmonės sako, gegužraibis, kad tau žmonos nebereikia, - sunerimusi išplėtė akis senoji. - Sakiau, kad tas užsienis sugadins dorą vaiką. 
-Mama, sveikas aš, sveikas, tik jau atsikandęs tos prakeiktos meilės, nebenoriu, nereikia, - išmaukė pilną stiklinę degtinės Vacys, - mylėjau,  laukiau, kol supratau, kad  tai - melas, kad  moteris, kurią norėjau  nešioti ant rankų,  tik kekšė. Nenoriu daugiau nusivilti, nepajėgsiu dar kartą išsikapstyti iš to liūno. 
-Trauk ją devynios tą mergšę, - kilstelėjo stikliuką Anupras. 
-Oi, vaikeli, nieko iš jos nebelikę. Gėrė, rūkė, valkatavo, keitė vyrus dažniau kaip mūsų tėvas kojines, pamėlynavusi, akys įdubusios, o kažkada tokia graži merga buvo. Povilas prieš kelis mėnesius į miestą gydyti išvežė, mat pati paprašė, o anądien girdėjau, kad  jau greitai į namus paleisią. Bet ar padės tas gydymas, neaišku, jei pati kaip žmogus gyvent nenorės. Mergaitės tik gaila, - atsiduso Teresėlė, - tokia graži dukrelė. 
-Kokia mergaitė? - pasuko galvą sūnus. 
- Saulutė, Audros dukra. Dabar, kai motina gydosi, Kęsto šeima ją globoja. Ir pas mus į svečius dažnai atbėga. 
-Nežinojau, kad ji turi dukrą, - prisimerkęs murma Vacys. - O kas tėtušis ir kodėl jis mergaite nesirūpina? 
- Tai, kad tu, vaikeli, jau buvai išvažiavęs, kai ji pagimdė. O kas tėvas, niekas nežino, bandėm iškvosti, tylėjo dantis sukandusi. Parsivežė  dukrą į namus ir tarsi nuo grandinės nutrūko: vyrai, degtinė, dainos per naktis, muštynės po langais. Rūpinomės mergaite, o ta besarmatė tik juokiasi, kad  auklių pilnas kiemas. Kartą, kai įgaliotinis norėjo atimti vaiką ir išvežti į miestą, šoko ant jo kaip išbadėjusi vilkė. Apdraskiusi veidą stvėrė  kirvį ir pagrasino nukirsianti kiekvieną, kuris palies jos vaiką. Taip mergaitė liko namuose, - linktelėjo galva senoji. 
- Sakot, Kęsto namuose, tai laikas į svečius pas klasės draugą, - maukšlinosi kepurę  Vacys. –Pakalbėsiu ir tuoj grįšiu. 
Kaimo keliukas buvo siauras ir duobėtas. ,,Kaip mano gyvenimas, “ - pamanė Vacys. Draugo sodyba puikavosi tarp žalių eglių, kurias prieš daugelį metų pasodino dar Kęsto senelis. Iš kiemo spruko du vaikigaliai: pirmasis - rudaakis vaikėzas, iš akies luptas draugelis; paskui jį striksėjo šviesiaplaukė mergaičiukė. Vacys sutrikęs sustingo: į jį žvelgė pažįstamos akys, šypsojosi pažįstamos lūpos, bangavo pažįstami plaukai,  puikavosi  pažįstamos strazdanėlės. Jis  bandė  prisiminti, kur  matė šį veidą. Tai tikrai nebuvo  Audra, tai buvo kažkas kitas, labai seniai jam pažįstamas. Akimirksniu jis viską suvokė... Paėmęs sutrikusią mergaitę ant rankų jis pasuko atgal - savųjų namų pusėn.
...........................................................................................................................................
,,Mano tėtis atsirado netikėtai. Prisimenu, priėjęs  paėmė mane ant rankų ir pasakęs, kad jis mano tėtukas, nusinešė į senosios Teresėlės namus. Ten kilo sumaištis: Teresėlė raudojo ir prašė atsipeikėti, o Anupras atidžiai tyrinėjo  nepažįstamos  mergaitės nuotrauką. Vyras, pasivadinęs mano tėčiu, kaip kirviu nukirto: ,,Mergaitė  gyvens savo namuose“. Tik vėliau  Teresėlė paglostė mane, o Anupras pasakė, kad nuo šiol turėsiu  senelį. Taip mano vaikiškame  pasaulėlyje atsirado tėvas, kurį dar iki šiolei vadinu vardu. Tikiu, kad ateis ta diena, kai  galėsiu visiems pasigirti, kad mano tėtis geriausias... “

Iš dienoraščio puslapių arba arivedeci

Mielas dienorašti, nors ši istorija atsitiko prieš daug metų, tačiau ją prisimenu kaip šiandien. Pats suprasi kodėl.

Sumautas televizorius vėl mirga. Kambaryje pilka ir nyku, kaip ir mano prišnerkštoje sieloje. Tik nugertas vyno butelis ir suglamžytos cigaretės šalia lovos. Praveriu balkoną. Devintas aukštas - taip norisi tapti paukščiu. Taip, jausmas įkyriai malonus. Gaivaus oro gūsis, plūstelėjęs į veidą, suvirpina vos pramerktas akis. Pusiaudienis - laikas, kukliai dalijantis mūsų gyvenimus. Čia šviesa ir veiksmas, ten - tamsa ir ramybė. Arba atvirkščiai. Įkyriai karsi durų skambutis. Manęs nėra. Skambutis vėl karksi. Velniop. Beldimas į duris. Brangusis jau kala  kumščiais, ragina atidaryti  ir gąsdina, kad pavėluosim į lėktuvą.  Ar girdi, man nusispjaut, kad skambini ir reikalauji. Puodelyje jau seniai atšalusi kava, pamenu, sakei, kad būrimas kavos tirščiais - tik kvailas arogantiškų poniučių žaidimas. Kvatojom bandydami įspėti likimo ženklus,  atnešusius tik nusivylimą. Ar gyvenimas, sudėliodamas taškus, nepridaro klaidų, kurias taisydami paliekame raudoną dryžę, besivelkančią iš paskos? Nežinau, ar manasis sprendimas virto klaida, bet tas kirminas, vadinamas sąžinės graužatimi, neduoda ramybės. Baltoje  palatoje gydytojas ramino, kad  nebus komplikacijų, kad prieš akis gyvenimas, pilnas malonių netikėtumų. Operacija, turėjusi išlaisvinti mano kūną, supjaustė mano sielą. Kokį nusikaltimą padariau? Kodėl būtent tokia bausmė? Atsakymą žinojau, tik neįstengiau jo suvokti širdimi. Argi mylėti - nusikaltimas? Argi tikėti - nusikaltimas? Stot. Teismas eina. Mylėjai -  kalta. Tikėjai - dar kaltesnė.  Vis dar jaučiu tą  replių šaltumą. Jos įsiskverbė į mano kūną ir sunaikino tai, kas buvo tapę mažu nesusipratimu. Mergaitiškai  dievinau tave, todėl instinktyviai paklusau tavo apetitui - mažą nesusipratimą lengva ištaisyti. Tai tokia nereikšmingai menka pinigų suma, drebančiomis rankomis įkišta į baltą chalato kišenę. Taip, daktaras buvo teisus – tąkart kūno neskaudėjo, bet kodėl dabar taip velnioniškai skauda širdį. Kodėl kartu burnoje?

..........................................................................................................................

Rytas. Skubame  į Vatikaną. Metro linijų Romoje tik dvi, pradėta statyti trečioji sulaukė griežtos kritikos - giliai žemėje kultūrinis sluoksnis slepia daug neįmintų paslapčių. Brangusis juokauja, kad į Vatikano muziejų eilė išsiraičiusi kaip į  žinomos personos mauzoliejų.  Taip, patekti čia nelengva: griežti apsaugos  žvilgsniai, krepšių, kuprinių patikrinimas ir, aišku, aprangos kodas. Pagaliau mes muziejuje: marmurinių skulptūrų pilnos salės, mumijos iš piramidžių, garsių menininkų paveikslai, gobelenai, žemėlapiai,  dekoruotos lubos, Jonui Sobieskiui skirta salė ir  vinguriuojantys laiptai, vedantys į didingą Siksto koplyčią, kurioje ir vyksta konklava.

Mes - mažiausioje pasaulio valstybėje. Brangusis ramina, nors tai ir atskira valstybė, kurią skiria siena, pasų kontrolės tikrai čia nebus. Jis ilgai šneka apie tai, kad Vatikanas - nepriklausoma šalis, turinti  ne tik savo vėliavą, bet ir himną, laikraštį, radijo stotį ir internetinį adresą. Čia nuolatinė popiežių rezidencija (rodo  langą, už kurio yra popiežiaus kambarys), nors vasarą dvasiškas tėvas ilsisi kitoje vietoje. Vėjo sūkurys nuskrieja per  Vatikano aikštę, kurią  supa  kolonų ratas, viršum jų šventųjų skulptūros. Fotografuojamės aikštės centre – prie granito obelisko, kurį iš Egipto atgabeno imperatorius Kaligula,  pagarsėjęs  beprotišku elgesiu. Stovėdami eilėje prie Šv. Petro bazilikos atidžiai apžiūrinėjame spalvingai apsirengusius šveicarų gvardijos sargybinius.  Puošnūs vyrukai, ginkluoti alebardomis, privalo būti ne mažesni kaip 174 cm. ūgio, nevedę, dori katalikai. Brangusis vėl bando juokauti, retoriškai klausdamas, kur  jie dar šiais laikais tokių ir randa? Širdis virpa lyg išsigandusi paukštė, aš - Šv. Petro bazilikoje, didingiausioje katalikų bažnyčioje.  Ši žemė  šventa,  būtent čia, ant uolos, barbarai nukryžiavo Šv. Petrą žemyn galva. Brangusis pasakoja, kad neseniai kažkokioje internetinėje svetainėje jis skaitęs, kad  kasinėjant bažnyčios rūsius, giliai po grindimis, buvo aptikta kapavietė. Tikima, kad tai pirmojo popiežiaus  palaikai. Tik dabar suvokiu, kodėl Bazilika buvo statoma net 176 metus.  Švelnioji Mikelandželo ,,Pieta", menininkas buvo dar visai jaunas, kai  sukūrė šią kompoziciją - Marija ant kelių laiko  mirusio sūnaus Kristaus kūną. Kojos išdavikės neklauso, suklumpu, brangusis žiūri į mane, nesuvokdamas, kas man darosi. Gėda ir aštrus skausmas drasko krūtinę, valdausi, kramtau lūpas, kad neimčiau raudoti balsu. Tik ji mane gali suprasti, tik ji man gali atleisti ir suteikti ramybės bei vilties. Tik ji gali parodyti kelią. Nežinau, kiek laiko taip klūpėjau ir šluočiau ašaras... Pajuntu ranką, atsargiai liečiančią mano galvą. Tamsiaodė vienuolė šypsosi ir kažką kalba itališkai. Ji paliečia mano kaktą ir kažką įspraudusi man į rankas  sako: ,,arivedeci“. Rožančius, kvepiantis rožių aliejumi, dvelkteli ramybe ir vėsa. Atsargiai suspaudžiu jį  delne ir priglaudžiu prie krūtinės.  Brangusis tuo metu spiečiasi prie  Šv. Petro skulptūros, norėdamas paglostyti jo pėdą, tikėdamas, kad taip atleidžiamos visos prisilietusiojo nuodėmės. Dešinioji pėda taip nutrinta nusidėjėlių, kad nelikę pirštų. ,,Daug nuodėmingų žmogelių vaikšto po žemę,“- juokauja brangusis. Dairausi aplinkui. Paslaptinga šviesa, sklindanti pro vitražus, žvakių liepsnos suvirpina paklydusias sielas iki pat gelmių, kuria stebuklingą laukimo ir  vilties aurą. Kažkoks dvasinis apsivalymas užplūsta visus, beatodairiškai skubančius gyventi, mylėti ir klysti. Vėliau leidžiamės į požemius, ten, kriptose, palaidoti popiežiai, stabtelime prie Jono Pauliaus II amžinojo poilsio vietos. Baltas granitas - kaip ir balta, tyra žmogaus siela. Kaip lengva ją sutepti, supurvinti ir išduoti...

..........................................................................................................................................................

Sukrautas lagaminas išdavikiškai pūpso kampe, o durų skambutis nesiliauja karksėjęs. Aš - silpna moteris. Tu - silpnas vyras.  Mes verti vienas kito. Menkystų pora, neverta tos dangiškos palaimos.

-          Palauk, brangusis, tuoj atidarysiu, buvau užsnūdusi...

Iš dienoraščio puslapių arba laukiam

Mielas dienorašti, mes negalime gyventi ramiai, be šokiruojančių staigmenų. Prieš kelias dienas  namuose - skambutis. Pakeliu telefoną, o ten:

 - Tetulyte - mamulyte, savaitgalį aš parsivežu svečią, - pareiškė dvidešimtmetė krikšto dukra, studentaujanti sostinėje. Kai mano brolis su žmona ne iš gero gyvenimo prieš aštuonerius metus išvyko uždarbiauti  į Airiją, jo vaikai – dukra ir nenuorama sūnus - tapo tikrąją mūsų šeimos dalimi. Tiesa, oficialiai juos globojo mano tėveliai, tačiau, patys suprantate, seneliai lieka seneliais.
- Dievulėli, -  pakirto rankas ir kojas, - ar kas atsitiko?
- Nieko, tik jis, sakosi, nori susipažinti su mano šeima, seneliais, draugais.
- O priežastis tam susipažinimui jau yra? – kavos puodelis įtartinai dreba mano rankose.
- Ne, nieko, - šelmiškas juokas telefono ragelyje, - neprisigalvok nebūtų dalykų. Tai galiu? Ką pasakyti?
- Kitą savaitę namuose remontas, pradėsim nuo virtuvės, paskui vonia, dar vėliau svetainė. Manau, tai ilgam. Tai atsiprašyk, paaiškink, kad šiuo metu nėra sąlygų,- lyg kirviu nukirtau.
-Tetulyte- mamulyte, koks dar remontas? Virtuvę prieš pusmetį baigėm tvarkyti, svetainėje prieš mėnesį naujas grindis krikšto tėtis sudėjo. Ką tu čia šneki? Nori išsisukti, nepavyks, pasakiau tvirtai - ruoškis. Iki. Bučiuoju.
Ryšys nutrūko. Velnias,  kava jau atšalo. Greitai teks ir ją pamiršti, nes krikšto dukra jau keli mėnesiai kaip nebegeria kavos, dabartinis draugas įtikino ją, kad tai tikras nuodas, o ji turinti gyventi sveikai. Dabar tik žolelių arbata.   Taip, atvažiuoja, turiu tris dienas ir tris naktis. Skubiai sudaryti darbų sąrašą, sugalvoti veiksmų planą, numatyti lankytinus objektus ir vietas, kurių padoriam žmogui reikėtų vengti.
Skauda rankas – nenormalu  tiek laiko trinti grindis, langus, sienas, spinteles, net šaukštelius ir tuos išblizginau. Vyras lyg išprotėjęs laksto į parduotuvę ir atgal, užmiršo majonezo, kaip balta mišrainė be jos, baigėsi svogūnai,  ką uždėsi ant silkės, bulvės kažkokios be skonio ir kopūstas minkštas, balandėliams netiks. Suskaičiavau ir pasiruošiau taip, kaip pridera tikrai lietuvei, kad gėda nebūtų: užkandžiai lengvi ( kelios mišrainės,  silkutė, dešrytė, kepta žuvis ) trys karšti (turėtų užtekti) ir desertas (grietinėlė su braškėmis bei medaus tortas). Ką daryti su alkoholiu, pasakysiu atvirai, nelabai žinau. Vyras, aiškina, jeigu anas tikras vyras, tai gers alų, močiutė prieštarauja, kad jis tikrai iš inteligentiškos šeimos, tai - tik geras vynas, o tėtis reziumuoja - balta sveikiausia. Aš nusipirkau penkis  butelius šampano. Taigi, laukiam.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

-Keremas, malonu, - spaudžia ranką tamsiaplaukis vyras, prieš tai nusiavęs batus ir tvarkingai palikęs juos už durų.

-Krikšto tėtis Mykolas,- linksi galva  mano vyras.

Sprunku į virtuvę, atidariusi šaldytuvą, traukiu į save vėsą ir tyliai skaičiuoju iki  dvidešimt.

- Užauginom ant savo sprando, mylėjom, rūpinomės, o ji šitaip su mumis, - čiumpu išsigandusį Rainį - vienintelį   pašnekovą virtuvėje.- Ir tylėjo, nieko nesakė, žinojo, kokia  bus mūsų reakcija. Dievulėli tu mano, kaip reikės broliui pasakyti?- Kuičiuosi spintelėje ieškodama kokių lašiukų, nes širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės.

- Tetulyte- mamulyte, nesveikuoji? – krikšto dukra išdygsta tarpduryje.

- Karštis daro savo, tuoj praeis,- nutaisau kvailą šypseną.

- Tai  prisėsk, aš viskuo pasirūpinsiu, - glosto plaukus mūsų gražuolėlė.- Matai, Keremas įpratęs, kad prie stalo susirinktų visa gausi šeima. Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau, gali prisijungti kiti giminaičiai,  draugai arba kaimynai, užsukę į svečius.

-Atleis, teks nusivilti,  kaimynų šį kartą nebus, tėvelių iš Airijos irgi neperskraidinom, užteks brangių giminaičių – įdomios naujienos greitai plinta, - kraunu kepsnius į dubenį.- O iš kur jis išmoko lietuviškai?

- Aš gi sakiau, kad studijuoja universitete, tai ir išmoko, - šypsosi krikšto dukra.

- Taip, valgymas svarbus procesas Turkijoje, - mano virtuvėje išdygsta svečias, kurį paslaugiai lydi močiutė. - Papročiai reikalauja, kad visi šeimos nariai kartu prie stalo susėstų tris kartus per dieną. Pusryčiai, arba kahvalti, susideda iš duonos, feta sūrio, juodųjų alyvuogių ir arbatos. Bendri šeimos  pietūs prasideda tik visiems  susirinkus ir susideda iš kelių patiekalų.

 - Aš paruošiau daugiau, pasistengiau, - išmekenu žiūrėdama į tas juodas akis.

- Na, ką jūs, mama Roma, svarbiausia prie stalo yra bendravimas, - šypsosi svečias. – Tikiuosi, aš galiu jus taip vadinti, nors jūs greičiau primenate seserį. Nors sakyti  komplimentą ne savo žmonai mano šalyje laikoma dideliu netaktu, bet aš tiesiog esu sužavėtas  Jumis, miela ponia.

,,Neišdegs,- galvoje sukasi įvairios mintys,- galvoja, kad aš tuoj čia imsiu ir susileisiu“.

- Taigi, kviečiu prie stalo, - nesuprantu, kodėl toks malonus mano balsas. Tada atsisuku į svečią ir nutaisiusi pačią nekalčiausią veido išraišką klausiu:

- Mielas Keremai, o jums šiuo metu ne Ramadanas?

- O kas tai yra?- išpučia akis močiutė.

-  Tai šventė, kuri islamiškose šalyse trunka visą mėnesį, - berte išberiu ,-   jos metu draudžiama gerti alkoholį, nevalgoma nuo saulės tekėjimo iki laidos, nesilinksminama, o daug meldžiamasi, - toliau kvailai šypsausi.

- Mama Roma, jūsų žinios puikios, bet iki Ramadano  dar toloka.

- Tai skanaus,- paskubomis krauna į lėkštę riebų kepsnį mano vyras.

- Dar norėjau pasiteirauti, o gal mums prie stalo apsigobti skarelėmis, kažkaip nepadoru atvykus svečiui iš tokios šalies,- nutylu pasižiūrėjusi į dukterėčios perkreiptą veidą.

- Tai nebūtina.  Aišku, kai kurios turkės yra drovios ir uždaros, nešioja konservatyvius drabužius ir galvos apdangalus, bet prisiminkite, kad pagal Koraną visi vyrai ir moterys yra lygūs. Turkijos civilinis kodeksas taip pat  nustatė lygias moterų ir vyrų  teises šeimoje,  moterys gali balsuoti ir būti išrinktos į parlamentą, jos dirba, mokosi. Pavyzdžiui, mano sesuo Tugra studijuoja mediciną, o pusseserė Cenar turi savo foto studiją ir jos abi skarų nenešioja.

- Keremai, o kur jūsų žmona, vaikai, girdėjau, kad Turkijoje  tuokiasi labai jauni, - nekaltai smalsauju.

- Cha, cha, - juokiasi primerkęs akis ir kažkaip šelmiškai žiūri į mano dukterėčią.- Paprastai vyras veda kokių 28-erių, o mergina išteka šiek tiek jaunesnė. Vaikinas turi  būti atitarnavęs kariuomenėje,  atlikti karinę tarnybą  yra garbė,  nes darbdaviai nenori priimti į darbą netarnavusių vyrų,  o ir merginos į tokius nežiūri, nes mano, kad šie yra ligoniai.  Kadangi mokausi ir dar netarnavau kariuomenėje, tai ir šeimos kurti negaliu.

- Laikas prabėgs greitai, vis tiek namuose palikote draugę, mylimą merginą, jūs toks simpatiškas vaikinas, - vėl nutaisau kvailą miną.

- Nepalikau sužadėtinės, nes mūsų šalyje dar stiprus šeimos garbės kodeksas, išlikęs  paprotys keršyti už suterštą šeimos garbę.

- Mačiau filmą apie jauną musulmonę, kuri išprievartauta pastojo,   kaimiečiai ją, vargšelę, užmėtė akmenimis, mergina dar kelis mėnesius praleido ligoninėje be sąmonės, o jai mirus šeima net nepanoro palaidoti jos kūno. Jeigu jie taip elgiasi su savais, tai kaip jie elgsis su svetimais, atvykėliais. Ką tu manai? - kreipiuosi į krikšto dukrą, kurios veido spalva iš baltos tapo ryškiai raudona.

- Teta, Stambulas, Ankara – kosmopolitiški  šiuolaikiniai miestai, tu pati taip kartojai grįžusi iš ekskursijos Turkijoje.

- Nesupratome ilgai, kodėl tiek daug  susikabinusių vyrų vaikšto, pasakysiu atvirai,  pagalvojome, kad tiek daug homoseksualų. Gidas vėliau paaiškino, kad toks paprotys, kaip ir bučiuotis į žandus susitikus dviem vyrams. O jūs Lietuvoje irgi taip bučiuojatės su vyrais? Ir vaikštote susikabinę? Tikriausia nemažai  komplimentų sulaukiate? – galandu liežuvį.

-Viskas, eime gerti kavos, - nukerta mano klausimų tiradą dukterėčia. – Taigi,  į sodą. 

- Prašom, aš pasirūpinsiu kava,- meilikauju.

- Tik nuodų nepridėk,- burbteli    vyras.

Galva sukasi, akyse raibuliuoja, rankos dreba – griūna visos giminės suplanuotas gyvenimas. Dar akimirka ir viskas subyrės. Garsiai trinkteli durys, prieš akis iškreiptas dukterėčios veidas.

- Kas tau užėjo? Susirgai ar ko užsivalgei? – makaluoja rankomis man prieš veidą. - Niekada nebūčiau patikėjusi, kad gali šitaip elgtis.

- Aš negaliu, o tu gali, - žiūriu tiesiai į akis.

- Ką galiu ir ko negaliu? Nieko nesuprantu. Žmogus studijuoja universitete, jam reikia parašyti kursinį darbą apie lietuvių šeimos papročius, tradicijas, tai jis paprašė manęs supažindinti su šeima, papasakoti apie tradicijas, šventes. O tu ką čia prisigalvojai? Tai gerą vaizdelį dabar susidarys - arogantiškų ksenofobų  šeimyna.

- Tai tu negalvoji tekėti? - kažkaip labai tyliai sugebu paklausti.

- Ką? Tekėti? Tu tikrai susirgai, dar blogiau, tu, teta, išprotėjai. Surišusios manęs neištekinsit. Kartoju, jis rašo darbą.

- Kokia gėda, - veidas ima kaisti. - Man silpna.

- Jokio silpnumo, užvirei tą košę, dabar visiems reikia srėbti.

- Eik, vaikeli, aš ką nors sugalvosiu, - stumiu  krikšto dukrą pro duris.- Daugiau staigmenų nebus, prižadu.

- Raini, - stveriu vienintelį savo pašnekovą,- patark, ką daryti?-  Vėl ieškau lašiukų, nes širdis tikrai iššoks, neskaičiuodama lašelių, šliūkšteliu į stiklinę  ir  mane aplanko palaima. Skambinu Danutei, ši Renatai, kuri vadovauja liaudiškos muzikos kapelai. Po gero pusvalandžio namus užplūsta būrys dainuojančių  ir šokančių. Keremas uždusęs ir sukaitęs sukasi ratelio viduryje. Dukterėčia šypsosi, vyras gurkšnoja alų, o močiutė  snaudžia po senąją kriauše. Visi laimingi.  Aš taip pat, todėl skambutis į Airiją palauks iki rytdienos.

Iš dienoraščio puslapių arba šis tas apie vaikų auklėjimą

Mielas dienorašti, manau,  dauguma sutiks, kad vaikų auklėjimas yra sunkus darbas. Tėvais tampame vieną akimirką, kuri būna sakrali ir vienintelė, bet dažniausiai jai būname nepasiruošę. Aišku, priperkam vystyklų, mišinukų, tepaliukų ir žaisliukų, bet, kaip auklėti vaikus, mokyti, bendrauti su savo atžalomis, didžioji dalis nežino. Gaila, bet beveik nebeliko tų senųjų kaimo bobulyčių, kurios pamokydavo, patardavo, padėdavo, nes dauguma šiuolaikinių močiučių vos ne pykteli per anksti jomis tapusios. Pagaliau jos atsikratė savaisiais vaikais ir jų problemomis, todėl likusį laiką gali skirti tik sau, o be to,  jos dar tokios jaunos, patrauklios, pasiilgusios laisvės, naujų  pažinčių bei įspūdžių.

Taigi, kai draugai ar pažįstami klausia patarimo, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, dažnai nežinau atsakymo. Galvoju, kaip elgčiausi pati jų vietoje būdama. Prisimenu, kaip prieš keliolika metų mano gražuolytė nenorėdama eiti į darželį vėl iškėlė rytinę sceną, kad blogos pėdkelnės spaudžia  kojytes ir jai nepatogu, todėl ji niekur negalinti eiti, „net žingsnelio žengti“. Metusi visus darbus nuskuodžiau į firminę parduotuvę ir nupirkau beprotiškai brangias pėdkelnes be jokių siūlių. Naivuolė, tikėjausi, kad konfliktas bus taikiai išspręstas. Aišku, pėdkelnės vėl netiko, nes spaudė pirštukus, tai todėl man nematant  gražuolytė ėmė ir nukirpo pėdkelnių pirštukus. Įsivaizduokite, kokia buvo mano reakcija, kai dukra kiaurais pirštais pareiškė, kad dabar ji jau  pasiruošusi į darželį.

Prieš keletą metų mano brangiausiasis pats prisišaukė nelaimę nusivedęs jaunėlį į savo darbovietę, kur gamina, pilsto ir pakuoja gaiviuosius gėrimus. Kol šis kalbėjosi su darbininkais, nenuorama kažkur susiradęs vinį ir plaktuką įsisuko į plastmasinius butelius. Bumt — padaro skylę ir eina  toliau..., ir eina toliau. Darbuotoja, įėjusi į sandėlį, iš pradžių nesuprato, iš kur bėga vanduo. Tuo metu mūsų išradėjas padaręs butelyje keletą skylių  limonadu plovė tėčio mašiną. Galvojate, kad vyras lengvai atėmė tą  šautuvą, kurį darbštuolis sumeistravo. Šlapias tėvelis išsivežė į namus dar šlapesnį   sūnelį.

Prieš daug metų vyresnėlį, kai dar buvo visiškas pyplys, vieną vakarą patikėjom senelio globai. Aišku, vaikeliukas prižadėjo, kad bus geras, nors akys įtartinai blizgėjo. Seneliukas noriai žaidė karą, slėpynes, tapo Robinu Hudu ir drąsuoliu šerifu, kol galiausiai pavargęs prisėdo ant fotelio ir bežiūrėdamas televizorių, aišku, užsnaudė. Tai buvo didžioji jo klaida! Kaip jūs galvojate, kokį vaizdą pamatė mūsų šeima, grįžusi iš teatro? Trimetis sūnelis atsinešęs iš vonios tėčio skutimosi putas ir peiliuką skuta sofai barzdą — tepa putomis ir skuta, nes „tėtukas taip rytais daro“. Smagu...., nes sofa odinė buvusi. Labiausiai buvo gaila ne tos nelemtos sofos, o prabudusio seneliuko. Ir arbatėle girdėm, ir konjakiuko įpylėm — niekas nepadėjo žmogų nuraminti. Kai vyresnėlis paaugo, kieme susirado kelis tokius pat bendraminčius.  Neišskiriamų  draugų galvelėse nuolat sukosi įvairiausios idėjos, kaip iškrėsti kokį pokštą ar išdaigą. Vieną dieną jie atsiduria miesto stotyje, nutaiso graudžius veidus ir ištiesę rankas prašo išmaldos, nes „labai blogai gyvena, o tėvai girtuokliai juos muša ir neprižiūri“. Gerai, kad pro šalį ėjusi kaimynė ir pamačiusi tokį vaizdelį skubiai paskambino mums. Nepatikėję, pagalvoję, kad pagyvenusi moteris apsipažino, vis dėlto nuskubėjome į stotį. Neturėjome iš gėdos, kur dėti akių... Supratę, kad šįkart viskas nesibaigs vien pokalbiu, mūsų ubagėliai bandė slėptis, bet buvo sulaikyti ir drastiškai sukišti į mašiną. Pasibaigus savaitės areštui namuose ir prisiekęs, kad bus geras, maniškis buvo paleistas į laisvę. Deja, ramybės laikotarpis buvo trumpas. Jau kitą dieną jaunieji partizanai sutūpę krūmuose ėmė mėtyti akmenukus  į pravažiuojančias mašinas. Kai viena sustojo, nes skilo stiklas, visi išsilakstė, tik mūsiškis žioplys nespėjo. Oi, ataudė tėvas diržu tą vakarą sėdimąją! Ir vėl savaitės areštas namuose. Manote padėjo? Išėję į laisvę trys teroristai (taip kaimynė  vadino nenaudėlius, nes jie susprogdino jos pašto dėžutę), užrakino senyvą moterį rūsyje, raktą palikę duryse. Gerai, kad po pusvalandžio į rūsį nusileido kaimynas ir išleido nelaimėlę. Kalbinu, aiškinu, gėdinu, sakau, kad „metas jau vyrai jums į mokyklą ruoštis, gal tada į protą ateisit“, o šešiamečiai drąsiai atkerta, kad visai nebijo, nes mokyklai jie daug planų esą sukūrę. Gąsdinu, kad nebus laiko šėlioti, nes reikės mokytis, o griežta mokytoja ims bartis, o jie atkerta, kad „kuo labiau barasi, tuo  smagiau“.  Ir ką čia dar gali bepridurti? Va, ir suprask tu, žmogau, šiuolaikinių vaikų mąstymą. Va ir patark kitam, kaip juos auklėti. 

Iš dienoraščio puslapių arba po 30 metų

Mielas dienorašti, žinai, nors mokyklą baigiau prieš trisdešimt metų, bet bendraklasiai tebėra lyg artimi giminaičiai. Gal todėl, kad buvome ypatinga klasė, gal todėl, kad turėjome puikią  auklėtoją, nors baigėme nedidelę, apšiurusią rajono centro mokyklėlę. Kas penkeri metai sąžiningai organizuojame klasės susitikimus. Ir ne šiaip susitikimus ar liūdnus pasisėdėjimus su beviltiškais padūsavimais: „Kokie prieš dešimt ar penkiolika metų buvome jauni ir gražūs.“ Mūsų susitikimai— tai triukšmingi, audringi apsikabinimai, daug bučinių, nenutylantis čiauškėjimas, klegesys, kuriam aprimus, vaišės, o po jų prasideda antroji dalis: „dainos, šokiai, estrada“. Bet  apie viską nuo pradžių.

 Šeštadienis, 13 valandą renkamės mokykloje. Šventinė klasės auklėtojos pamoka. Ir šįkart suvažiavo, sugužėjo bendraklasiai  ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš tolimos Amerikos. Plyšdami juokais žiūrime skaidres, kuriose  vaikiškas nerūpestingas šypsenas keičia keistos paauglių  šukuosenos, paskutinio skambučio bei išleistuvių vaizdai ir žaismingos akimirkos iš ankstesnių susitikimų. Kai kurie jau  šluostosi ašaras, nes užrašai šalia nuotraukų kalba patys už save: „Bučinys, kai nemato vyras“ (aistringai bučiuojasi jis ir ji), „Nejaugi taip neskanu? “(bučiuojasi kiti du, tik ji baisiai susiraukusi), „Bučiuojasi, kas netingi“(dar kiti du tęsia ciklą), „Bučiuoklių klasė“(įrėmina paskutinieji du). Kita grupė nuotraukų: „Ar tu mane gerbi?“( jau gerokai sukaitę vyrukai), „Tikra meilė tik tarp vyrų“(vyriškas glėbys), „Moralai, moralai“(kažkas kažkam grasina), tada „Jūs, mergaitės, dainuokit, o aš į Jūsų sveikatą“ (čia, matyt, vaizdelis aiškus) ir „Erotinės šokių pamokos“(o čia dar aiškesnis).  Kažkas kalba  apie brandą, vidinį grožį, sielos ieškojimus ir atradimus. Visi sutartinai linkčioja galvomis ir ragina kalbantįjį, kad „vakare plačiau padiskutuosime apie tą dvasinę brandą“. Ekskursija po pasikeitusią mokyklą, bendra fotografija ant apšiurusių  laiptų ir tylos bei susimąstymo akimirkos prie išėjusio Amžinybėn bendraklasio   kapo.

...Spragsi malkos židinyje. Stalas padengtas, svečiai jau renkasi solidžius kostiumus pakeitę laisvais neįpareigojančiais rūbais. Pirmieji nedrąsūs tostai, peraugantys į anekdotus. „Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti, nors vienintelį draugą, kuo galėtum tikėti“,— sutartinai traukiame. Kadangi klasėje keli profesionalūs muzikantai, tai S.Povilaičio ir kitų lietuviškosios estrados grandų  repertuarą mokame atmintinai. Viena iš Daivų (o jų klasėje buvo net  penkios) perspėja visus, kad ji neatsakanti už tą Daivą, kuri bus vakarėlio pabaigoje, mat „jos siela tuoj, t.y, po kelių taurelių  paliks  kūną, kuris gali iškrėsti įvairiausių išdaigų, o kai siela ryte sugrįš į kūną, šis, aišku, neprisimins, ką buvo iškrėtęs per naktį. Todėl jos smerkti ar dar kitaip kaltinti nevalia“.  Nuraminę sutrikusį Daivos kūną ir sielą prie sienos priremiame amerikoną Rimą, kodėl šįkart neatsivežė žmonos. Šis aiškinasi, kad po praėjusio susitikimo žmonytę kitą rytą reikėjo vežti į priėmimo skyrių, kur jai sulašino net šešias lašelines. Kaip įrodymą, skambina į Čikagą ir netrukus atsiliepęs  moteriškas balsas patvirtina jo pasakojimą: „Buvo labai smagu, bet ir pavojinga sveikatai. Aš taip nemoku“.  Juokaujam, kad „o mes mokame ir galime, o tie amerikonai neatsparūs lietuviškam klimatui ir tiek“. Valsas, tango, netgi polka su ragučiais, tada ratelis ir pasiūbavimai. Tiesa, dar buvo keli skambučiai į Angliją ir Norvegiją, kur bendraklasiai  baigia pirštus nusigraužti, kad šįkart negalėjo atvažiuoti. Skype daro stebuklus — filmuota medžiaga skrenda toli toli. Kažkas pametėjo mintį, kad po dviejų metų visi kartu švęsime penkiasdešimties metų jubiliejų. Netikėtai gimsta idėja jį atšvęsti kartu. Vieni kviečia į Palangą, kiti primygtinai į Klaipėdą, dar kiti siūlo Pakruojo dvarą ar Vilniaus apylinkes, o mūsų amerikonas šypsosi išbalintais dantimis ir ragina visus: „Chebra,  į Čikagą.“ Jau aušta. Pavargę, bet laimingi susėdę ratu šnekučiuojamės apie vaikus, namus, ateities planus ir ligas, kurios gali viską sujaukti.  „Mes išliksim jauni, jauni...“— tarsi aidas skamba dainos žodžiai. Iki pasimatymo, mielieji.

Iš dienoraščio puslapių arba kodėl liūdnas Čelentanas

Žinai, mielas dienorašti, pagaliau ištrūkau į laisvę. Išsiderėjau kelionę į Italiją. Tėvai ilgai bumbėjo, bet aš buvau atkakli: ploviau ne tik lėkštes, bet ir grindis, tris kartus per dieną tempiau šunį į parką, net pasidarbavau sode be jokio tėvų raginimo. Aišku, jokių ginčų su gimdytojais, klasės auklėtoja, įtariais seneliais ir net įkyriais broliais. Ir jie neatsilaikė. Prieš kelias dienas mes, grupė lengvai išprotėjusių gimnazistų, atvykome į Romą. Leidžiamės į metro,  šiandien važiuosime į Vatikaną. Jūs nepatikėsite, vienoje stotelėje įlipa jis – atrodo tarsi nulipęs tiesiai iš Versači vitrinos. Visų panų akys sutartinai nukrypsta į vieną pusę. Siauras mėlyno lino kostiumas, klasikiniai juodi batai, toks pat mėlynas kokybiškos odos krepšys, akiniai nuo saulės ir, aišku, šukuosena. Italas be šukuosenos - tai ne italas. Tai jau supratome. Velnias, kad nebūtų šalia tų įkyrių prižiūrėtojų, susiraukusių ir visur matančių tik pavojų. Prilipusios, niekur vienų nepaleidžia ir vis juokauja, kad joms, ne pirmos jaunystės mokytojoms, reikia būti ypatingai budrioms ganant ir skaičiuojant savo olialia mergaičių būrį. Vakar, tik išėjusios iš Koliziejaus, patekome  į šiuolaikinių gladiatorių rankas. Tie kieti vyrukai gąsdina turistus, mojuodami  kuokomis ir kardais, tačiau prieš šviesias mūsų t,y, lietuvaičių garbanas vis dėlto neatsilaikė – prisijuokėm ir prisifotografavom nemokamai iki valiai. Taip, italai neabejingi iš šiaurės atvykusių panų grožiui: gestikuliuodami reiškia savo nevaldomas emocijas, įvairiomis kalbomis beria  komplimentus, šypsosi, kalbina ir net švilpauja. Kai kurios mūsų varnos iš pradžių rausdavo, sutrikdavo ir net supykdavo nuo tokio perdėto dėmesio, dabar, po savaitės Italijoje,  į tokius  komplimentus paprasčiausiai numojame ranka.  Benas, Ignas ir kiti bernai gūžčiojo pečiais, nesuprasdami  tokio vietinių  elgesio (,,jie gražių panų nematę ar ką"). 
Istorikė vis kartoja, kad norėdami pajusti tikrąją Romos sielą, turime užlipti į kurią nors miesto kalvą. Nuo jos atsivers visas amžinojo miesto grakštumas ir žavesys. Užtempė mus į kelias: Mikelandželo laiptais užlipome į  Kapitolijų, vėliau   į Palatino kalvą  - vietą, kurioje ir gimė šis miestas. Sekmadienis, Šv. Marijos didžiojoje bazilikoje vyksta mišios, prisipažinsiu atvirai, nemėgstu bažnyčių, bet ši užbūrė,  mano padykusi siela tarsi sklando  skambant vienuolių  giesmėms.  Rafaelio  freskos užlieja bažnyčią kažkokia ypatinga mistiška šviesa, kuri tarsi skverbiasi į visus, esančius joje.  Vėl judame toliau. Už kampo išnyra Panteonas, kurio skliautas primena dangų, kupolo viršuje yra 9 metrų apvali anga, pro kurią į šventyklą krenta  šviesa (ir lietus, kai lyja).  Išprotėję romėnai  labai mėgo statyti triumfo arkas ir kolonas, kurios iškildavo valdovų, karvedžių šlovei įamžinti. Ir dabar jų pilna miesto aikštėse, viena kurių - Trajano forumas, didžiausia Romos aikštė, pavadinta  imperatoriaus vardu. Nusikalę susėdame ant laiptų šalia nukankintos šventosios Agnietės bažnyčios (mūsų Agnė ne itin susižavėjo šia mintimi) gražiausioje   miesto aikštėje.  Ginčijamės, ar tikrai  Navojos aikštėje buvo filmuojamas detektyvas pagal vieno garsaus amerikiečių autoriaus romaną.  Berninio sukurtas 4 pasaulio upių fontanas atrodo įspūdingai, gera karštą  dieną pastovėti vandens lašelių lietuje. Neskubėdami pasivaikščiojame po Venecijos aikštę, kurioje kalbas rėžė Musolinis, bandome prajuokinti garbės sargybą, stovinčią prie baltojo Tautos altoriaus. Pagaliau  Trevi fontanas, primenantis  namo fasadą ir iškylantis į 26 metrų aukštį. Istorikė įspėja,  kad jeigu norime sugrįžti į Romą, būtinai į fontaną turime įmesti 2 monetas. Pirmoji per kairįjį petį metama už Romos miestą, o antroji - už galimybę  sugrįžti. Sukrapštau keletą lietuviškų centų ir atlieku šį ritualą, nes sugrįžti išties norisi. Artinasi vakaras. Vis labiau niaukiasi, suvokiame, kad nuo lietaus nepavyks išsisukti. Kol pila kaip iš kibiro, laiką bandome prastumti picerijoje, skanaujame iškart kelias picas, lyginame jas su lietuviškomis ir garsiai čepsėdami žiūrime į užsitraukusį dangų. Juodaodžiai atvykėliai įkyriai bando įpiršti skėčius, kurie nekelia jokio pasitikėjimo (kaina akyse krenta - iš penkių eurų lieka du). Pagaliau šlapi ir nusikalę mes - Termini geležinkelio stotyje, kur laukiame ekspreso, kojos nebeklauso, todėl susėdame tiesiog ant žemės. Fotografuojamės, geriame kapučino ir dalijamės guma bei saldainiais, nes vėl laukia nelemtieji tuneliai.
Anksti ryte judame į Pizą, kadangi naktis viešbutyje, suprantama, vėl buvo sunki, sutartinai užsimerkiame. Istorikė aistringai pasakoja apie tai, kad ir šiuolaikiniai italai yra romantiški, mėgsta dainuoti serenadas mylimosioms. Ir ką jūs manote? Pizoje, prie dviaukščio namo, sėdi būrelis vaikinukų ir brazdindami gitaromis traukia  dainą, o balkone susispietusios panos mojuoja gerbėjams. Lietuviai nebūtų lietuviais. Aišku, prisijungėme ir diriguojant Ignui sutartinai užplėšėme ,,Ant kalno mūrai“. Taip. Ovacijų sulaukėme daugiau nei italai. Iš tolo pilkuoja Pizos bokštas. Teigiama, kad  bokštas apie penkis metrus pasviro dar statomas. Nevykėliu vadinamas architektas  Pizanas, išsigandęs savojo nebaigto darbo, pabėgo iš miesto, nors garsusis Galilėjas Galilėjus manė, kas šis bokštas yra tobuliausia varpinė, todėl dažnai kopdavo į viršutinį aukštą ir mėtydavo žemyn  daiktus, stebėdamas, kaip jie krenta. Taip jis atrado laisvo kritimo pagreičio dėsnį (fizikė bando kažką sakyti, bet mes sutartinai ją nutraukiame). Vakarą praleidžiame viešbutyje šalia Adrijos jūros. Geltonas smėlis įkaitęs, vanduo primena karštą arbatą, todėl į jūrą  įkrentame  su rūbais. Negilu, bernai juokauja, kad reiktų kokį kilometrą nueiti, kad pavyktų deramai išsimaudyti. 
Judame į Florenciją, pasak istorikės, Renesanso kultūros lopšį,  muziejų po atviru dangumi. Šv. Kryžiaus bazilikoje palaidotas Mikelandželas ir kiti žymūs italai.  Fotografuojamės prie namo, kuriame gimė ir gyveno Dantė (lituanistė bando kažką klausti, bet  mes sutartinai tylime). Už posūkio miniatiūrinė bažnytėlė, čia rašytojas sutiko savo mylimąją. Ir dabar sutuoktuvių dieną jaunieji  čia neša meilės laiškus, kuriuose jie prašo Beatričės globos būsimai šeimai. Italijoje ypatingas dėmesys skiriamas šeimai, ypač vaikams. Tikras italas darbe nepersistengs ir nepavargs vien tik todėl, kad galėtų vakare pabūti su savo šeima. Visiškai nematėme verkiančių vaikų ir, o keista,  susiraukusių tėvų. Alinant karščiui  nuo spiginančios saulės gelbsti vanduo ir siaurų gatvelių šešėliai. Sinjorijos aikštę puošia  fontanas, virš kurio  Neptūno skulptūra, praminta baltuoju milžinu. Čia įsikūręs miesto municipalitetas, įėjimą į jį  puošia Mikelandželo skulptūros ,,Dovydas" kopija, kurios aukštis 5 metrai.  Miesto simbolį - Poute Vechio tiltą per Arno upę - puošia tapybiški nameliai, iš tolo atrodantys kaip žaisliniai. Čia įsikūrusios  auksakalių dirbtuvėlės ir mažytės parduotuvėlės, kuriose galima nusipirkti (juokauju) brangiausių rankų darbo papuošalų. Ką ten keli tūkstančiai eurų už kuklų žiedelį? Vakare mus pasitinka Montekatini Termi -  mineralinių vandenų miestelis, pasipuošęs mimozų, magnolijų, azalijų žiedais. Nors jau vakaras, tačiau gyvenimas čia virte verda. Vaikinai angliškai bando kalbinti simpatiškas viešbučio darbuotojas, bet, pasirodo, jos šneka tik prancūziškai – būtumėte matę  prancūzų  mokytojos veido išraišką. 
Kelias per Alpes. Rūkas. Mes paskendę rūke. Išlindę iš jo, vėl matome tą patį peizažą, neįprastą lietuvio akims: išdžiūvusios smėlėtos kalnų upės, maži kaimeliai kalnų papėdėse, kriokliai, išraižę savuosius takus putodami krenta į bedugnę. Kažkaip liūdnai skamba Čelentanas, tarsi suprasdamas, kad patraukėme namų pusėn... Iki pasimatymo namuose.

Austėja, nenorinti į namus

Iš dienoraščio puslapių arba , drauguži, atleisk 

Tik dabar, žiūrėdama į savo mirštantį šunį, suvokiau tikrąją Egziuperi žodžių prasmę, kad mes atsakingi už tai, ką prisijaukiname. Kažkam tikriausiai atrodys juokinga, kažkam netgi amoralu, nes ,,šuo gaišta, o žmogus miršta“. Bet kodėl tokios viską suprantančios akys tarsi gręžia tave  kiaurai, tarsi suvokia, kad tuoj kažkas įvyks, ko negalėsi pakeisti. Protas diktuoja: taip reikėjo pasielgti jau prieš keletą savaičių, bet visi tikėjom, gal pavyks. Ačiū tau, drauguži, už tuos beveik 10 metų, praleistus kartu. Ačiū, kad išlydėdavai ir pasitikdavai, kad kraustydavai krepšius ir ragaudavai viską, kas tik valgoma ir nelabai, ačiū ir už tuos sugadintus dukters batelius ir suplėšytą rašinį (euforijoje buvo mokinukė kaip kompensaciją gavusi dešimtuką). Ačiū tau, mielasis drauge, ir atleisk... 

Antanina

Iš dienoraščio puslapių arba į Afriką negrįšiu

Žinai, mielas dienorašti, mūsų namus ištiko nelaimė. Bet apie viską iš pradžių:

- Ne, į Afriką negrįšiu.
- Sūnau, aš to ir neprašau. Aš tik noriu, kad tu pasielgtum atsakingai ir mes kartu išspręstume šią problemą.
- Mama, aš nebėgu nuo atsakomybės. Tu nesupranti, tai - Afrika, kitas pasaulis, kitokie žmonės, kitokie papročiai.
- Man dabar nerūpi jokie etniniai, doroviniai ar religiniai skirtumai. Tu bėgi nuo atsakymo.
- Atsakymo nėra, mama. Aš jo nežinau.
- Tai tu, tėvai, dėl visko kaltas. Nesugebėjai tokiam bernui vyriškai paaiškinti, kad yra tokios apsisaugojimo priemonės kaip prezervatyvai.
- Rūpužėlė tu susisukusi, argi aš kaltas, kad tos mergužėlės baltaodžiui prezervatyve skylučių pridaro.
- Tuoj aš tavo makaulėje padarysiu ne skylutę, o milžinišką skylę. O aš dar stebiuosi, kad mano vaikas pasileidėlis. Užtenka į tėvą pasižiūrėti ir viskas aišku.
- Atleiskit, prisipažinsiu, kai buvau jaunas, nusidėjau ne kartą, bet dabar...
- Tai tu perdavei savo pasileidusius genus vieninteliam sūnui. Dabar užkraus neaiškų anūką ir žinokitės.
- Mama, baik apie tuos anūkus. Jos gali bet kuriam vyrui vaiką prisiūti. Jų tikslas - ištrūkti iš ten bet kokia kaina.
- Neklausei manęs, savarankiškas norėjai būti, skurstantį pasaulį gelbėti skubėjai, o atsidūrei kur.

...................................................................................................................................................
Rytų Afrika. Kabo Delgato provincija. Vanduzi kaimas. Jau trečia savaitė, kai aš vienoje skurdžiausių pasaulio šalių. Iš raudono molio drėbta apvali  pašiūrė, kurią sunku pavadinti namu. Sieteliu nuo moskitų uždengta klibanti lova, po kurios koja pakišau pagalį, mažas keturkampis stalelis, spintelė kampe ir ant sienos rankomis austas įvairiaspalvis kilimas, puošiantis mano kuklų būstą. Nevas Maputo, kilęs iš garbingos bušmenų medžiotojų genties, o dabar tapęs mano globėju ir prižiūrėtoju, tėviškai ramina:
- Valgyk, valgyk. Tai tik kažkas vėl ant bombos užlipo. Daug jų liko čia po pilietinio karo.
Jaučiu, kaip kąsnis įstringa gerklėje, imu kosėti, trūksta oro, o ašaros  bėga per veidą.
- Kramtyk pamažu. Valgyti reikia. Nevalgysi - nusilpsi ir prilips maliarija. Ja gali greitai užsikrėsti. Ims krėsti karštis ir šaltis kartu - gulkis į lovą, - portugališkai neskubėdamas aiškina Maputo. - Ir nesėdėk saulėje, ji pikta.
Tai supratau jau pirmąją dieną, nes pasvajojęs dešimt minučių saulėje pajutau, tarsi įkaitusios adatėlės aštriai smigtų į mano veidą, rankas, kaklą. Taip, saulės voniomis čia nepasilepinsi. Gelbsti palmės, ištvermingi ilgaamžiai medžiai ir maudynės drumzliname Vamatu upelyje. Tik atvykęs čia puoliau sukaitęs į srauniosios Jataki upės vandenis ir ėmiau išdidžiai nardyti, stebėdamasis, kad mano naujieji draugai, gyvendami prie upės, nemoka plaukti, mat šie stovėdami ant kranto susidomėję stebėjo manąsias maudynes.
- Ei, pasitaškykim, vanduo nuostabus, o plaukti aš jus išmokysiu vėliau,- išdidžiai šūktelėjau.
- Žinai - nesinori, nes tie krokodilai...
Neprisimenu, kaip atsidūriau krante ir isteriškai kvatojau gerą pusvalandį. Tiesa, vėliau teko pamatyti ir sutikti ne vieną afrikietį, sužalotą aštriadančių pabaisų.
Laikas apžiūrėti savo mokyklą, apie kurią pasididžiuodamas pasakoja Maputo. Gera mokykla, nes yra juoda lenta, kurią kažkoks fondas padovanojo prieš keliolika metų. Išnešėm ją iš genties seniūno Sango namų ir pakabinom po išsikerojusiais medžiais. Čia, žaliame lapų pavėsyje, ir dirbsiu. Balti dantys, plačios šypsenos ir juodos vaikiškos rankos, tampančios nuo prakaito šlapius marškinius ir bandančios paliesti mane. Tai - vadinamieji gatvės vaikai. Jų tiek daug ir jie tokie panašūs. Kaip aš juos atskirsiu?
Vakar dovanų gavau dviratį, seną, suklypusį, bet, mano džiaugsmui, važiuojantį. Kelias iki elektros sutrumpės visa diena. Ten, už dviejų dienų kelio pėsčiomis vingiuotais ir painias savanos keliais, aukštos drambliažolės sąžalynais ir sraunių upelių slėniais, yra civilizacija. Ten aš atidžiai skaitau trūkinėjančius interneto puslapius apie Lietuvą, apie namus. Dainininkės mašina atsitrenkė į kelyje žioplinėjančią karvę. Pasirodo, ir Lietuvoje kaip Afrikoje. Didžiausią laisvę turi gyvuliai: keturkojai, dvikojai. Ir dar - svarbu mokėti skaičiuoti. Pinigus, o dar geriau - karves. Kuo jų daugiau, tuo gilesnė pagarba tau, tuo geresnis tavo namas, tuo didesnis kraitis ištekančiai dukrai. Jau pirmosiomis dienomis suvokiau, kad čia kaip ir kitur viskas skaičiuojama, perkama, parduodama.
- Gražuoliuk, nupirk pepsi,- prilipo gundančių formų gražuolė. 
- Boy, love you, - demonstruoja kuklias anglų kalbos žinias blizgančiais niekučiais pasipuošusi garbanė.
- Neprasidėk su nekaltomis,- moko afrikietiško gyvenimo taisyklių Maputo.- Tokią pamylėsi, užsitrauksi visos genties nemalonę. Teks mokėti didelę išpirką ir vesti. Jei ne, tėvas nueis pas sangomą, vietinį raganių, kuris iškvies protėvių dvasias ir užtrauks tau juodąjį mėnulį. Nori žmonos - pasakyk, turėsi net penkias, nes tu - baltaodis iš Amerikos.
Nuo pat atvykimo pradžios kalu jam, kad Europa - tai ne Amerika, bet manajam draugeliui kaip ir kitiems tai sunkiai suvokiama. Jis murmėdamas ritualinę maldelę užriša man ant rankos iš raudonų siūlų nunertą virvelę ir paaiškina, kad tai amuletas, kuris apsaugos  nuo blogos akies, nes raudona spalva simbolizuojanti gyvybę.
Atsibodo duona, bananai ir datulės, taip noriu mėsos. Rytoj turguje nusipirksiu vištą, Maputo vėl stripinės tą nesuvokiamą karo šokį aplink grobį. Nori mėsos - eini į turgų, perki vištą, paršą, avį ar ožką, parsigabeni į namus ir galvoji, kaip nusukti tam gyviui sprandą. Vis pramoga, dažniausiai atitenkanti stiprioms ir darbščioms bušmenų moterims. Gėriuosi, kai jos užsideda ant galvos aukštą maždaug dvidešimties litrų vandens ąsotį, kitą paima į ranką, ant nugaros užsimeta bliaunantį vaiką ir eina grakščios kaip gulbės. Tiesa, juodosios. Taip, mūsų išlepintoms moterims tokią virtuvę. Ir su vyru nepasiginčysi, kuris patogiai įsitaisęs pavėsyje su draugais rūko tokį prietaisėlį, panašų į kaljaną. Karštas afrikietiškas kraujas užverda, kai kalba pasisuka apie medžioklę ar muštynes. Suvokiau, kad su pyktelėjusiu bušmenu geriau nesiginčyti, nes šis tuoj gali kibti į atlapus.
Vakar po lova radau snaudžiančią kobrą. Maputo bandė nuraminti, kad dabar šaltasis metų laikas ir jos ne tokios piktos, tik reikia protingai elgtis. Kaip kompensaciją už ekstremalias darbo sąlygas išvirė kavos, kurios paragavus stačiai pavažiavo stogas. Mane lyg tą jauną poetą aplankė vizijos: liūtų riaumojimas, išgąsdintų beždžionių klyksmas, banguojančio vandenyno ošimas ir aš, minantis klebančiu dviračiu į niekur. Maputo gyrėsi, tai tikra kava, kuria galėsiu vaišinti draugus Amerikoje, nes paruošti ją labai paprasta. Marihuanos saują užpili verdančiu vandeniu, palauki minutėlę, tada vėl įdedi saujelę, vėl užplikai ir pasigardžiuodamas ragauji. Efektas garantuotas.
- Parduosiu tave,- gromuliuoju lietuviškai. - Aš, didysis aukso ieškotojas Tito, parduosiu tave, juodąjį velnią Maputo, nusipirksiu iš senio Beiros jo gražiąją dukrą Izildą ir išplauksiu į Ameriką. Ten ant medžių auga doleriai, o gatvės grįstos aukso luitais. Mes mylėsimės dieną naktį ir man nereikės mokėti nei vienos karvės.
Juodasis velnias palinksta prie manęs ir linguodamas galvą murma, kad silpni tie baltieji, tikri ištežėliai.
.....................................................................................................................................
Vizija baigėsi. Pusmetis prabėgo greitai, aš namuose jau keli mėnesiai. Ir reikėjo įtariai motušei palandžioti po mano elektroninį paštą. Ten ir rado Maputo laišką, kuriame jis gailiai aimanuoja, kad be manęs jam labai liūdna ir sunku, kad aš - niekingas baltasis, nes nepasiėmiau jo į Ameriką, kad ir kur ji bebūtų. O dar tas prierašas laiško pabaigoje, kad mano trečioji žmona Manoveta greitai gimdys. Suprantama, kokia buvo tėvų reakcija... Šį kartą tiek.  Plačiau, manau, kitą kartą papasakos mama.

Pasaulio pilietis-  sūnus  Tito

Iš dienoraščio puslapių arba svarbiausia kvėpuoti

Mielas dienorašti, deja, būna ir taip. Kaip sukasi galva... Balta... Oro duokit... Žemė tarsi juda... Turiu įsikabinti, nes nugriūsiu... Reikia į lauką... Ten daug oro, galėsiu kvėpuoti... Vaistai rankinėje, bet svarbiausia - kvėpuoti..

........................................................................................................................................

Balta... Balta antklodė pridengusi išbalusį veidą baltai išdažytoje palatoje. Apkūni moteris, vilkinti baltu chalatu, palinkusi taiso lašelinę.

- Kodėl jūs šitaip? Šitiek vaistų iš karto? Juk nebe paauglė esate. Tos, apkvaišusios nuo nelaimingos meilės, priryja vaistų saujomis, paskui atveža jas čia pusgyves. Atpumpuojam, išplaunam ir paleidžiam iki kito karto. O jūs - moteris metuose - ir šitaip.

- Pavargau ir tiek,- šnibžda sausos  lūpos.

- Tai ne priežastis darytis  galą.

- Nenorėjau žudytis, tik troškau, kad  viskas nustotų suktis, tenorėjau tvirtos žemės po  kojomis.

- Na ir pajuokavot. Krizės ir chaoso metu  įsigeidėte tvirtos žemės. Užmirškit.  Vadinasi, turite ją, galvelę, jei sukasi.

- Kaip laikosi ligonė?- tarpduryje šypsosi akiniuotas veidas.– Aš - gydytojas Liudas, kuris nutraukė jūsų kelionę į ten, kur dar ne laikas. Kaip jaučiatės?

- Silpna.

- Tai normali organizmo reakcija. Jis atkakliai kovoja už gyvenimą.

- Bijau pakelti galvą ir pažiūrėti pro langą, bijau atsistoti ir išeiti į gatvę. Bet labiausiai  bijau žmonių, kiekviename iš jų  slypi pavojus. Norėčiau, kad  visi sustingtų lyg tos vaškinės statulos.

- Mes visi ko nors bijome. Aš, garbaus amžiaus vyriškis, bijau naktinių skambučių, mano suaugusi dukra klykia pamačiusi pelę, o seselė Angelė, kiek žinau, niekada nevažiuoja liftu. Tai savotiška fobijos forma, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Svarbiausia - neduoti jai išsikeroti lyg piktžolei.

- Daktare, kaip toliau  gyventi?

- Tai priklauso nuo jūsų. Nuo agorafobijos nemirštama, bet ji gali atvesti prie beprotybės slenksčio. Išdrįsite jai pasipriešinti, vadinasi, gyvensite.

- Sveika, drauguže,- plačiai atlapojusi duris šypsosi Edita, mano topiškiausia draugė.- Užteks gulėti, kelkis ir maunam į kelionę.  Gamtoje išgaruos visos nesąmonės iš susisukusios tavo galvelės.

- Bet aš  nenoriu, nėra nuotaikos,- piktai atšaunu.

- Vadinasi, žaisim moterų liaudies žaidimą: pati sugalvojau, pati įsižeidžiau.

- Ir  gydytojas tikriausiai neleis.

- O kodėl ne? Manau, kelionė bus geriausias vaistas. Ir prisiminkite, svarbiausia - taisyklingai kvėpuoti.

- Nesijaudinkite, daktare, aš ja pasirūpinsiu. Jau rytoj sukrausiu lagaminą ir išvarysiu į kalnus.  Palakstys siaurais akmenuotais takeliais ir išgaruos visos fobijos - pastatysim tave ant kojų.

...............................................................................................................................................

- Išsigandai, kad užgulė ausis? Keistuole, juk kylame į viršų, į kalnus, - šypsosi Edita.

Taip, kirtę Austrijos kampą, pamojavę Lichtenšteinui, nykštukinei valstybei, įsikūrusiai Alpių pakalnėje, atsidūrėme Šveicarijoje. Įtarus pasienietis ilgai žiūrėjo į mano paso nuotrauką, matyt, vaizdelis, kurį pamatė, gerokai skyrėsi nuo originalo, bandančio kirsti valstybinę sieną. Editos akinanti šypsena nuginklavo rūstų vyrą ir mes pagaliau atsidūrėme Šveicarijoje, šalyje, kurioje viskas - gamta, klimatas, tarpusavio santykiai, bankų paslaugos, laikrodžiai, sūriai, net šokoladas -subalansuota žmogui. Gidė, ilgą kelionės dalį snaudusi kėdėje, pagaliau užsivedė:

- Šveicarija - tai šalis, pasiekusi aukščiausią gyvenimo lygį Europoje ir įgijusi idealios šalies reputaciją. Tai šalis, kuri 200 metų laikosi neutralumo ir yra išvengusi abiejų pasaulinių karų. Šveicarijoje keturios valstybinės kalbos, o du trečdalius jos teritorijos užima kalnai.

- Užteks tų chrestomatinių žinių, - Edita užsuko mikrofoną, - geriau pasižiūrėkim pro langą.

Iš tiesų, už lango - kitas pasaulis: baltos kalnų viršūnės, mėlynas ir lygus ežerų vanduo, sraunios kalnų upės, netikėti skardžiai, pakalnėse tvarkingos ir kuklios šveicarų sodybos, idealiai nušienautos pievos, pakalnėse ropojančios karvės ir avys - tikrai, ne lietuviško kraštovaizdžio dalis. Dairėmės aplinkui, aikčiojome, žiūrėdamos spalvoto filmo juostą ir sunkiai suvokiančios, kad tai iš tikrųjų tiesa. Įvažiuojame į tunelį, keleiviai, vykdydami linksmus vairuotojo nurodymus, smagiai ploja, mano draugužė kažkur dingsta autobuso gale.

- Edita, kur dingai?

- Ploja tunelyje tik tamsuoliai, nežinantys, kad  tuo metu reikia bučiuotis.

- Tu ką, - nuryju seiles, - bučiavaisi?

- Taip aš čia tau ir sakysiu tiesą,  pasikankink, geresnė būsi.

Gidė įtartinai gąsdina, kad  mūsų laukia keli išbandymai - net du pakilimai į kalnus. Taigi, mes prie stačiausio pasaulyje funikulieriaus į Pilatus viršukalnę. Edita stumte stumia  mane į mažą kabiną, nekeliančią man jokio pasitikėjimo. Pagaliau jai tai pavyksta,  tvirtai įsikabinu į turėklus,  stipriai užsimerkiu.

- Mes, moterys, stiprios kaip tos uolos, ir šiukšles išnešam, ir stogus nunešam, jeigu reikia. Atsimerk, aš tau kai ką paėmiau, kad būtų drąsiau, - tiesia brendžio butelį draugė.

- Tu ką, išprotėjai, gidė gi įspėjo, kad kalnuose alkoholio negalima, deguonis ir taip išretėjęs.

- Tai tada atsimerk kaip žmogus ir pasižiūrėk, koks grožis.

Dreba rankos ir kojos, bet kalnų grožis padaro savo. Apačioje lieka jaukūs namukai, o iš slėnių gilumos ataidi karvių varpelių skambėjimas. Užplūsta emocijos, prieš akis atsiveria nepaprasta smaragdinio Keturių kantonų ežero panorama. Pusiaukelėje persėdame į gondolą ant lyno - vienu metu pasijuntu lyg paukštis... Spiegiu, kažkas pritaria... Pagaliau mes viršuje, darosi šaltoka, nors, pasak legendos, čia, Pilatus kalno viršūnėje, gyvena ugnimi besispjaudantis drakonas. Jovita reikalauja, kad pakiltume į aukščiausią tašką, tenka laipteliais palypėti į viršų. Laiptai slidūs, turėklai nelabai tvirti, o aplinkui - skardžiai, sniegas ir akmenys. Atsargiai pavinguriavę siaurais kalnų takeliais, atsipūtėme kavinėje, bet staiga vieną kalno pusę užgulė sodrus debesis. Viskas paskendo rūke. Leistis į apačią buvo drąsiau, kai buvome  ant žemės, pakėlėme galvas aukštyn - viršukalnėje vėl buvo giedra.

Kitą dieną – antrasis pakilimas kalnų traukiniu, vingiuojančiu spirale į uolų, ledo ir sniego karalystę. Tai Jungfraujoch - aukščiausia Europoje esanti geležinkelio ir pašto stotis. Ledynų panoraminėje aikštelėje atsiveria nuostabūs vaizdai, aikčiojame grožėdamiesi trijų kalnų viršūnėmis. Gegužė jau įpusėjo, todėl čiupinėju sniegą, Jovita ima daryti gniūžtes ir rinkti komandą žaisti karą. Prisėdu kavinėje ir žiūriu į linksmai kvailiojančią draugę. Teisi buvo gidė sakydama, kad nusileidę iš kalnų žmonės nuoširdžiai šypsosi.

Vėliau dar buvo Liucerna, vadinama Šveicarijos perlu, prie miegančio liūto ( paminklas karuose žuvusiems šveicarų kariams) Edita kartu su vietiniais pankais surengė įspūdingą foto sesiją, naivūs vokiečių turistai puolė fotografuoti besistaipančią mano draugę, įtikinėdami vieni kitus, kad tai žymi Holivudo žvaigždė, kurios pavardės, deja, niekas kažkodėl neprisiminė. Vėliau panašią foto sesiją ji surengė visai japonų grupei, Berne fotografavusiai įspūdingus fontanus. Edita pusnuogė skraidė šokančių fontanų lietuje, šokinėjo, juokėsi, klykavo,  galiausiai ėmė šokti lambadą - tuo sukeldama visuotinius žiūrovų aplodismentus. Kunkuliuojančius Reino krioklius ji dramatiškai palygino su savimi, o Arės upės tarpeklyje jai kažkodėl buvo nuobodu. Man patiko siauručiai upės tarpeklio takeliai, kabančios olos ir šniokščiantys kriokliai. Įžūli kalnų upė čia išgriaužė vagą ir nudažė vandenį pilkai balta spalva. Neskubėdama  grožėjausi šiuo gamtos šedevru, kuris priminė manąjį gyvenimą, tie patys pakilimai, nuosmukiai, nepraeinamos olos ir galingi kriokliai. Kaip dažnai žmogus visą jam skirtą laiką praleidžia kovodamas su savimi, savo baimėmis ir  demonais, užmiršdamas apie tai, kad ir didžiausias priešas gali virsti draugu.

.....................................................................................................................................................

,,Koks gražus ruduo. Spalvų paletė nudažė medžius, kurie  susiliejo su senamiesčio namų fasadais į vieną margaspalvę drobę. Dar keletas žingsnių  ir būsiu namuose. Mano galva, ji vėl sukasi... Žemė kyla. Leidžiasi, vėl kyla... Man reikia oro... Svarbiausia - kvėpuoti... Turiu įsikabinti... Nežiūrėkit į mane, prašau....“

 Antanina