|
Demografinė statistika negailestinga: Lietuva nyksta jau 18 metų. Jeigu tendencijos nesikeis, „Eurostat“ prognozuoja, jog apdainuotųjų trijų milijonų neliks maždaug 2035-aisiais...
Jei moteris vidutiniškai tepagimdo 1,3 vaiko, per 40 metų gyventojų skaičius sumažėja perpus. 2002-2005 metais gimstamumo rodiklis Lietuvoje buvo net mažesnis. Pastarųjų metų rodikliai yra geresni, bet dar toli gražu ne tokie, kurie užtikrintų gausias būsimųjų pensininkų išlaikytojų kartas...
Kodėl šeimos politikos įgyvendinimas turi prasidėti jau savivaldybėje?
Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad 2009-aisiais Lietuvoje gimė 36 tūkst. 700 kūdikių, arba 1600 daugiau nei užpernai ir 2700 daugiau nei 2007 m. Tūkstančiui gyventojų tenkantis gimusiųjų skaičius 2009-aisiais, lyginant su 2008 m., padidėjo nuo 10,5 iki 11. Suminis gimstamumo rodiklis 2008 m. buvo 1,47, o 2009-aisiais – 1,53. Lietuvių tautos išlikimą galėtų užtikrinti suminis gimstamumo rodiklis – 2, bet iki jo mums dar labai toli.
Todėl ir būtinas prioritetinis dėmesys šeimos politikai, pradedant jau nuo savivaldos.
Dvidešimtyje valstybių, tarp jų – ir Lietuvoje buvo atliekamas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti, kas paskatintų šeimas auginti daugiau vaikų. Mokslininkai savo išvadas pateikė apibendrinę ir palyginę 2006 ir 2009 metais rengtų apklausų duomenis.
Apklausos parodė, kad sprendimą, ar turėti, ar neturėti vaikų, labiausiai lemia ekonominės sąlygos. Dauguma respondentų patvirtino, kad planuojant šeimos pagausėjimą, labai svarbus veiksnys – galimybė leisti vaiką į lopšelį-darželį.
Vilniaus savivaldybės vienas svarbiausių prioritetinių uždavinių turėtų būti vaikų lopšelių-darželių steigimas bei finansavimo užtikrinimas ir didinimas jau esančioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Nepateisinama miesto plėtra, kai planuojant, statant ir apgyvendinant naujus mikrorajonus, neplanuojami vaikų lopšeliai-darželiai, bendrojo lavinimo mokyklos. Statybų bumo metu mikrorajonai augo kaip grybai, bet neatsirado nė vienas „valdiškas“ vaikų lopšelis-darželis...
Tokiuose mikrorajonuose paprastai apsigyvena jaunos šeimos, kurių gimusios atžalos didina laukiančiųjų vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigose eiles. O eilėje šiuo metu laukia 5000 mažųjų vilniečių. Problemą šiek tiek švelnins ikimokyklinio ugdymo krepšelio įsteigimas, suteikiantis galimybę steigtis privatiems darželiams, bet jie tikrai ne visiems bus „įkandami“ dėl didelio mokesčio. Tad mažiau pasiturinčių šeimų vaikais teks pasirūpinti savivaldybei.
Sostinės specifika. Vilnius gelbės Lietuvos demografinę situaciją?
Gelbės, jeigu šeimos politika bus palanki. Remiantis statistikos departamento duomenimis, sostinei išnykti negresia – vilniečių daugėja.
Sostinės Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, iki 2010 m. gruodžio Vilniuje buvo registruoti 10 090, pernai tuo pačiu laikotarpiu – 9 886 naujagimiai.
Tačiau statistika negailestinga Kaunui ir kitiems nykstantiems didmiesčiams. Per pastarąjį dešimtmetį laikinoji sostinė sumažėjo 31 tūkst., Klaipėda – 11 tūkst., Šiauliai – 9 tūkst., Panevėžys – 7 tūkst. gyventojų.
Tyrimas atskleidžia ir dar vieną labai svarbų dalyką: anksčiau daugiau vaikų ketino turėti menkiau išsilavinę žmonės, o dabar yra atvirkščiai – daugiau vaikų nori turėti baigusieji aukštąjį mokslą. Kita netikėta išvada – daugiausiai vaikų nori gyvenantieji ne periferijoje, o vilniečiai.
Kas galėtų padidinti gimstamumą Lietuvoje? Labai svarbu keisti prioritetus: atsisakyti teikiamos pirmenybės pašalpų sistemos plėtrai ir, pirmiausia, sudaryti sąlygas tėvams derinti profesinę veiklą su šeima, plėtoti galimybes dirbti lanksčiu grafiku. Sostinės mokyklose būtina inicijuoti prailgintos dienos grupes jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams (tik trečdalis pradinukų naudojasi prailginta dienos grupe), o taip pat užtikrinti popamokinę veiklą. Būreliuose, mokyklose savo laisvalaikį turėtų leisti kur kas daugiau vaikų. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos atliktą tyrimą, trečdalis Lietuvos moksleivių yra už neformaliojo ugdymo įstaigų ribos.
Draugiškos aplinkos šeimai kūrimas: žalia šviesa visuomeninėms iniciatyvoms
Pastaruoju metu džiugina visuomeninės iniciatyvos, siūlančios įvairių galimybių, kaip kurti sostinėje draugišką aplinką šeimai. Stovėjimo vietos šeimoms su mažais vaikais, specialios kasos prekybos centruose, kūdikio priežiūros kambariai valstybinėse įstaigose ir t.t. Tai nėra labai didelių finansinių investicijų reikalaujantys projektai. Savivaldybei būtina palaikyti, remti ir skatinti tokias iniciatyvas. Aktyviai bendradarbiaujant su visuomeninėmis organizacijomis galima ženkliai pagerinti šeimų gyvenimą sostinėje.
Būtina skatinti ir pačių vilniečių aktyvumą per bendruomenes, kurios turi daug potencialo tapti traukos centrais šeimoms, spręsdamos jų problemas, o taip pat kurdamos gražias bendravimo tradicijas.
Į seniūnijas vilniečių šeimos turėtų užsukti ne tik dokumentų pašalpoms, bet ir į talkas, skirtas sutvarkyti savo aplinką, šalia esančius parkelius ir skverus pritaikyti visų gyventojų poilsiui. Tokios iniciatyvos turėtų būti ne „popierinės“, dėl pliusiuko darbo kalendoriuje, kada seniūnijos gyventojai pakviečiami į talką viduryje darbo dienos, o realistinės, turinčios konkretų tikslą. Jų įgyvendinimui reikia tinkamai pasirengti.
Vilniečiai – sostinės šeimininkai
Vilniečiams būtina skiepyti atsakomybės už savo miestą jausmą. Tai bene sunkiausias uždavinys, kuriam įgyvendinti prireiks ne vienerių metų. Už tai, kad viešos vietos būtų pritaikytos šeimų poreikiams, kad jose savo vietą turėtų švarios smėlio dėžės ir nesulaužytos žaidimo aiktelės vaikams, kad vilniečiai turėtų kur pasivaikščioti su savo augintiniais, nesukeldami savo kaimynų priešiškumo, kad netrūktų suolelių prisėsti ir pabendrauti senjorams, kad užtektų šiukšlių dėžių, norintiems matyti savo miestą švarų ir tvarkingą – turi būti atsakingas kiekvienas iš mūsų. Juk nuo to ir prasideda šeimos politika?
Auksė Kontrimienė
| 
Dalintis