BUvau Lokės Pėdoj praeitą vasarą - laaabai patiko. Perėjau dvi trasas - startinę (sako lengviausia ir po to iš karto ėjom į sunkesnę. Kadangi buvau su vyru ir šeimos draugu, taikiausi prie jų. Užsiropščiau į starto vietą ir pagalvojau - KĄ AŠ ČIA VEIKIU?!?  Iš pradžių ėjau pirma jų, bet paskui juos praleidau, kad savo tempą galėčiau pasirinkti. Buvau pačiam vidury trasos, kai vienas tikrai sportiškai atrodantis vyrukas pakibo ir jam sunkiai sekėsi vėl atsistoti ... nuvargo, o aš vis svarsčiau, kad man dar ilgas kelias prieš akis  Pati nerimavau, kadangi teko laukti, prisivijo kitas pagal vaizdą sportuojantis vaikinas. Šnekėjomės ir man įstrigo jo žodžiai, kad šitoj trąsoj reikia susikaupimo ir ištvermės... ištvermės turiu, bet vis galvojau apie siūbuojančius lankus ir palaidas lentas - o mano kojos tai ne tokios ilgos  ne itin jauku buvo matyti, kaip vyrukai drebančiom rankom neskubėdami paskutines atkarpas įveikia, bet dar labiau susikaupiau ir neleidau sau žiūrėti žemyn  ten tikrai aukštai teko eiti  
Po visko išgirdau iš vyro: šaunuolė, nesitikėjau ... ir mano rankos tada pradėjo drebėti  o draugas stebėjosi, kad aš labai greitai prabėgau pabaigą  
į tą trasą daugiau nelipsiu, bet paprastesnėmis dar pasikarstyčiau