As tikiu tik tuo, kad nieko nebuna be priezasties  http://maloneszinia.lt/straipsniai/ar-baudzia.html  cia toks straipsnis, pasvarstymui 

 Jei pati gyvenu ramu, gera gyvenima, tai uz mano ar mano tevu nuodemes gali buti baudziami mano vaikai ar ju vaikai... Didesnis bausmes skausmas, ne kai pats kenti, bet, kai tavo artimas kencia.

Netikiu tuo, bet esu girdejusi toki pasakyma 

Visiska nesamone ir kokie dar Dievai? Ar Dievas ne vianas? Jug nesam pagoniai ir kelmais netikim ane ir tuo labiau nesimeldziam jiems

Nesu visiskai netikinti, bet ir ne fanate manau kiekvienas zmogus yra savo likimo kalvis

O jau religija buvo ir bus ir kokiu nesamoniu zmogus pats sau i galvele ikals tuo ir tikes

As pati esu katalike, mano tevai, seneliai tokio pat tikejimo. Gal temos pavadinimas keistokas, bet...smulkmena.

Gal matei Vilniuje rusu ( nzn kaip ji tiksliai vadinasi) baznycia, ten stiklinese dezese guli mire..sudziuve tikri zmones...aiskino, kad ten kaskokie sventieji..juos per sventes perrengineja kitais rubais.. Va cia tai nuprotejimas, baisu - cia manau, ne tikejimas Dievu 

Rusai neturi baznyciu, pas jos cerkves

O vadinasi arba staciatikiais arba sentikiais, kazkiek skiriasi ju paprociai kiek as ismanau is sio reikalo

Aš nepažįstu baudžiančio Dievo, pažįstu tik mylintį ir atleidžiantį...

Kai augau, labai daug laiko praleidau su močiute. Ji buvo tas žmogus, kuris mane „išmokė“ melstis, kuri sekundė po sekundės artino mane prie Dievo. Neįkyriai, be priekaištų, pati mylėdama Dievą ir jausdama, kad jis myli ją – ji rodė man jo būvimą, rodė kur ji mato Dievą, kaip suvokia ir junta jo buvimą... O aš augau darydama klaidelės, ne visada būdama teisi, nusikalsdama, bet visada rasdama paguodą. Močiutė man parodė ne piktą ir baudžiantį, bet mylintį ir atleidžiantį Dievą. Ir aš jį radau. Bet savo, dar kitokį nei matė, jautė mano močiutė. Taip, aš tikiu Dievu - ne seneliuku sėdinčiu danguje ir stebinčiu mūsų darbus.... Tikiu malda – ne „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“... Tikiu net ir bažnyčia – bet ne mūro sienomis... Kai buvau vaikas nuoširdžiai jutau poreikį eiti į bažnyčią ir ėjau. Kiekvieną sekmadienį eidavau į šventas mišias. O būdavo dienų kai nueidavau ir šiaip sau – ramybės. Bet laikas ėjo ir dvasinis poreikis menko – tikėjimas niekur nedingo, tik prioritetai keitėsi ir aš tolau. Meldžiausi mažiau, bažnyčioje buvau retas svečias... Bet tikėjau ir toliau. Tik kaskart vis tyliau... Prasidėjo užmojai, tikslai ir kelias į juos ir nebeliko laiko net vakarais apmąstyti dieną, padėkoti už patirtis, pasidžiaugti laimėjimais – tiesiog pabūti su savimi ir Dievu. Taip palengva pastebėjau, kad Dievą prisimindavau tik kai nutikdavo kas nors nenumatyta, kai kas nors nepavykdavo ar nepasisekdavo arba kai užsibrėžusi tikslus melsdavau padėti viską įgyvendinti... Atrodė, kad viskas stojo į vėžes ir to kaip ir pakako. Kol viena dieną netektis privertė sustoti ir ašarotom akimis paklausti kodėl... Niekada nepykau ant Dievo,tiksliau jokios nesėkmės taip nesukrėtė kaip savo pačios vaiko netekimas. Tada ėmiau ir supykau, atrodė jog esu geras žmogus, nepiktavališkas, atviras kito sėkmėms ir nesėkmėms, visada gelbstintis kuo tik gali, stengiausi būti teisinga, gyventi „kaip reikia“, taigi net tada kai galėjau nueiti šunkeliais laikiausi, rodėsi, tiesaus kelio. Negėriau, neūliavojau, su kuo papuola nelaksčiau, nevogiau, nemelavau ir t.t. ir pan... o čia, šašt, ir va kokia lemtis kaip ir iš principo geram žmogui. Supykau, negalėjau suprast už ką, bet vis tiek tikėjau. Taigi kaip ir susitaikiau su tuo kas duota ir gyvenau toliau, tik jau atidesnė sau. Atrasdavau laiko sau ir Dievui. Gyvenime kaip ir niekas nenukentėjo – tikslai ir toliau buvo siekiami, darbai dirbami, gyvenimas kuriamas, tik laiko užteko ir maldai. Tada dar vienas nėštumas ir vaikutis su negalia. Šokas, baimė, skausmas, netikrumas – natūralu, kad sudreba viskas... ir tikėjimas... o kas dabar ne taip? Ka vėl padariau blogai? Ir čia tik patys skaudžiausi lūžiai, tarp jų būta dar ir „smulkesnių“ skausmelių, mažiau sukrėtusių, lengviau išgyventų.  Šį kartą nusigręžiau nuo visko. Dabar džiaugiuosi tik, kad tas „užtemimas“ buvo trumpas. Buvo sunku kol pykau, ir ant savęs, ir rodėsi ant viso pasaulio, ir ant Dievo... Bet matyt neįmanoma nusigręžti nuo to, kas iš principo yra visur. Galima ignoruoti, galima nenorėti matyti ir jausti – bet tai nekeičia fakto, kad  Dievas nėra šalia mūsų gyvenimo, kažkas tokio, ką reikia priimti į gyvenimą. Dievas  - tai Gyvenimas. Tik tam, kad tai išjausti reikia liautis pykti ir įsileisti meilę. Taigi mano neįgalus vaikas, vėl pripildė mane meilės, apdovanojo šiluma, artumu, tikru gerumu ir vėl atvedė mane prie Dievo. Aš ir toliau gyvenu kiekvieną dieną savo veiksmais ir mintimis „kalbėdama“ su Dievu, stengiuosi ne tik širdimi ir vis naujais tikslais pateisinti tą Dievo pasitikėjimą manimi. Jis tiki, kad jokie gyvenimo iššūkiai ir netikėtumai neišstums manęs iš teisingo kelio. Ir aš tuo tikiu, nes žinau, kad JIS man padės. Dabar aš meldžiuosi ne tik tada, kai man reikia stiprybės ir pagalbos, dabar aš dėkoju, dėkoju už kiekvieną dieną kaip dovaną. Nes rytojaus gali ir nebūti

Kai buvau vaikas, labai tikėjau dievu, vis labiau augant, tikėjimas blėso, kol išblėso visiškai. Manau, kad jokio visagalio dievo nėra, nes jei toks būtų, tikrai padėtų "savo vaikams"- išnaikintu ligas, nuo kurių miršta žmonės, vaikai maži ir nekalti, sustabdytų karus, žudynes. ir t.t. O kadangi nieko tokio nėra, pasaulis yra žiaurus, negailestingas, neteisingas ir pilnas kančių- tai akivaizdus įrodymas, kad jokio dievo nėra.

Tikintieji teigia, kad jis nesikiša į žmonių gyvenimus,tad pakalusiu, o tai kam tada jis mums toks dievas, kuris nepadeda, nesustabdo blogio- tokio dievo mums nereikia. Dievas, anot katalikų, kuris yra "tėvas" ir "kūrėjas" turi mylėti ir saugoti savo vaikus, kaip ir mes tėvai mylim, saugom ir rūpinamės savo vaikais. Atsimerkus plačiai dairausi po pasaulį... labai daug neteisybės, nekaltų mirčių, kančių ir t.t. Pakanka pažiūrėti nuotraukas iš karų ir ginkluotų konfliktų Afrikoje, Lotynų Amerikoje, net ir Europoje- sudarkytus vaikų ir moterų kūnus,  šimtus sustingusių mirusių žmonių, sumestus į duobes dešimtis lavonų, kuriuos ištiko nelaukta ankstyva mirtis, neretai kančiose- ir garantuotai daugelis jų meldėsi savo dievui ir prašė pagalbos, bet dievas jiems nepadėjo.

Mano galva, gyvenam tik vieną kartą, ir didžiausias kiekvieno turtas yra gyvybė, kurią turi saugoti visi, net ik savo, bet ir kito.

Yra pasakyta: Dievas sukūrė žmogų ir davė jam laisvą valią. Vadinasi, žmogus renkasi ar jam elgtis kaip kūrėjui ir visą gyvenimą artėti prie Dievo ir išminties, ar elgtis laisvavališkai, neatsakingai ir taip pamažu griauti savo sveikatą, kuri lemia laimę ir sėkmę. Mes patys renkamės, ką matome aplinkui. Mes patys renkamės tikėti kažkuo - Dievu, Buda, Alachu, Krišna ar dar kuo nors.
Mano nuomone, nesvarbus yra vardas. Nesvarbu net ar tikime įvardinta esybe, ar dėsniais, ar žvaigždėmis, svarbiausia yra tai, kad mes visi tikrai kažkuo tikime. Tik kiekvieno mūsų tikėjimo stiprumas yra skirtingas :)