| |
skorpe
Pranešimai: 24
2008-03-19 18:03:53
|
mano pūstažandžio atėjimas į pasaulį....
....devyni mėnesiai laukimo, numatyta gimdymo data 2007 04 20.....Velykos 2007 04 08, gydytoja, po apžiūros jau neleidžia man toli važiuoti, tik aplink Kauna tupinėti.....laukimas, jetus kaip norisi greičiau išvysti tą mažą žmogutį spurdantį pilvelyje.....balandžio 9 diena - niekas nevyksta, anei skausmo, nei jokio diegliuko, visiska ramybė, vis galvoju, gal čia tyla prieš audrą.....bet lygiai tas pats ir 10, 11, 12 ir visas kitas dienas...Balandžio 16 dieną, gydytoja apsiguldo mane į ligoninę dėl padidėjusio spaudimo....guliu patologiniam skyriuje - ir vis su nekantrumu laukiu tos išsvajotosios balandžio 20 dienos....bet kuo ji artėja, tuo labiau įsitikinu, kad dar ne šią dieną pasimatysiu su savo stebukliuku.....ir kaip sakoma - viena bėda viena nevaikšto.....balandžio 20 diena man vyras netikėtai papuola į ligoninę -ir operuoja jį.....tada supratau, kad šią dieną mūsų angeliukas gimti tikrai negali, lauksime kol tėtis susitiprės ir galės būti kartu su mumis...savaitgalį aš namuose- slaugau vyrą....pirmadienį ir vėl kaip į darbą - i ligoninę.....dienos bėga, mano mažylis net neketina palikti susukto šiltai lizdelio....ir štai ilgasis savatgalis- daug laisvų.....nerimas, ašaraos, kodėl dar ne, kodėl leliuko dar nėra, toniukai jau rodo pernešiojimą, tačiau jokių artėjančio susitikimo požymių dar nėra......ir štai pirmadienis balandžio 30 diena.....atėjusi gydytoja, apžiūri mane, sako niekas nevyksta visas šias 10 dienų - turbūt tu viena iš tų, kurioms savaime niekas neprasidės, tai gal gimdom šiandien? aš apsidžiaugiu, tačiau kažkaip keista, tikėjausi visai kitaip pradėti gimdymą, o čia taip paprastai - leidžiamės į gimdyklą ir gimdom - ir džiaugsmas, ir ašaros, nerimas.......ir štai aš 13,30 jau gimdykloje, nuleisti vandenys, įvestas katetreis, nes gimdymas su nuskausminamais dėl spaudimo, lašelinė skatinančių......ir valio....valioo.....as jau jauciu, jauciu kaip susitraukinėja gima, jauciu svelnius sarėmiukus, džiaugiuosi, kad neužilgo susitiksiu su mažyliu......suleidžia nuskausminamus, guliu.....gydytoja liepia ilsėtis, miegoti, bet kur čia užmigsi, kai ne ukalnų DIDYSIS PASIMATYMAS.....vyras visada šalia, matau susirūpinusį jo veidą, tačiau akyse žiba kažkokia ugnelė, kurios prieš tai nesu mačiusi -tai laukimo ugnelė...jis laukia dar labiau už mane.....ir štai 19 val.....gydytoja nudžiugus sako - 8 cm, daugiau jokiu vaistų...tuoj gimdysim.....as nezinojau juoktis, verkti? ir nespejau sugalvoti, kaip apie 20 val pradėjau jausti skausmus....tačiau tas skausmas buvo toks geras, nes žinojau, kad su kiekvienu sąrėmiuku mano mažylis artėja pas mane......neišgimdysiu, nenoriu gimdyti, aš negaliu, man skauda ir t.t......murmėjau gydytojoms, akušerėms, visiems, kas mane lankė......ir pagaliau, pagaliau 22,45 gime mano mazylis, kuris buvo taip susiraukęs, ir tokiais dideliais žandais, kad aš dar ir dabar juos matau.....koks neapsakomai geras jausmas apėmė mane tada......tos akimirkos nepamirsiu niekada....taip gera, gera....taip lengva, lengva......Pijukas atėjo, nors ir labai nenorėdamas- tą dieną kai galėjome būti visi kartu-aš,tėtis ir mūsų stebuklas......,kuris dabar miega saldžiai šalia manęs....o ko daugiau mamai reikia.....
 
|
|
Dalintis
