Man ta tradicija tikrai nepatiko .. kas čia per fotosesijos prie mirusio žmogaus ... kam tos nuotraukos  .... ?  Jei atsiminti žmogų , tai tik gyvą .... Kam įamžinti skaudžias akimirkas ?

Atsisakiau šitos tradicijos, nes vistiek per skaudu žiūrėt tokias nuotraukas, man geriau prisiminti tokį žmogų,koks jis buvo gyvas.

Kiek pastebėjau dauguma atsisako šios tradicijos, aš taip pat... kai mirė mano tėtis, neturiu nei vienos nuotraukos ir nenorėčiau turėti tokių foto, per daug skaudu, todėl visada yra išlikęs mano atmintyje tik gyvas jo paveikslas, iš mamos laikų dar pilna tokių foto, tai tiesa pasakius menkas malonumas žiūrėt į tokias foto, nes sukelia tik neigiamas emocijas, bent juau man asmeniškai... todėl aš albumus šiek tiek pertvarkiau, tokias nuotraukas sudėjau visai į atskirą albumą. 

Pasitaiko dar ir dabar, kad fotografuojasi žmonės prie velionio, pasakojo draugas fotografas, bet jau vis rečiau.
Aš iš tiesų irgi nesuprantu, kam tokios nuotraukos, nes jų net į albumus niekas nededa  bent man neteko pas nieką matyti...
Pritariu nuomonei, kad geriausia žmogų prisiminti maloniose situacijose

Visiskai pritariu siai nuomuonei.

Pati nesifotografuoju prie mirusiuju artimuju, bet ju laidotuviu nuotraukas turiu. Ilgesio akimirka pavartau nuotraukas, vel atsisveikinu...

Mociute gyva budama mokino, kad nereikia bijoti velionio. Tai tik tavo mylimo zmogaus kunas, o siela sedi salia.

Na, aš velionio nebijau... bet fotografijas mieliau žiūriu su dar gyvais artimaisiais, kurie jau paliko šį pasaulį. Man maloniau vartyti "gyvas" nuotraukas.
O dėl pakartotino atsisveikinimo tai dvejoju, nes manau kad atsisveikinti reikia vieną kartą, reikia žmonėms leisti išeiti ir sielų taip pat nelaikyti prie savęs...  Susitiksim kada nors dar