| |
Vilija1990
Pranešimai: 114
2010-01-21 14:01:16
|
Mūsų šypsniukas.
Mano gimdymo istorija gana paprasta...man 18 metų, lyg ir ne laikas dar gimdyti, bet taip noriu vaikiuko...bet galvoju pradžioje reikia baigti bent dvylika klasių...taigi ateina rugsėjis, dvylikta klasė , ruošimaisi egzaminams...Mėnesinės vėluoja dvi dienas, nieko nepagalvoju, nors širdelėje sukirba mintis, kad gal aš nėščia, bet ne...varau šalin tokias mintis..Juk reikia baigti vidurinę...na ką mėnesinės jau pusantros savaitės vėluoja...Paskambinu tada dar būsimam vyrui ir sakau, kad kai griš iš darbelio važiuosim pirkti testo, nes mano ligos dar neprasidėjo... nusiperkam, naktį blogai miegu, vis mastau kaip bus...ryte pasidarau ir negaliu patikėti...būsimasis tėvelis stovi už duru ir kas sekunde klausinėja "na kaip", o aš negaliu praverti lūpų iš nuostabos..Kai jam parodau testo rezultatus, jis apsidžiaugia ir paglosto pilvuką:)  taigi susitariame , kad tėvams, kolkas nieko nesakysime ir pranešime per šventes...pas ginekologą ateinu kai nėštumas jau 12 savaičiu, padaro echoskopa, bet spėti kas gims dar bijo..Mane pykino, vėmiau, mokykloje svaigo galva iki apalpimo, bet niekam nieko nesakiau...taigi nesulauke švenčiu pasakome tėvams...Jie žinoma apsidžiaugia, bet ima klausinėti kaip mokslai, kaip dabar bus, nes aš tai nedirbu..Mokykloje baisiai saugojausi, nes mokykla ne suaugusiųjų, pilna paauglių ir mažesnių, bijau, kad eidami neužvožtų, nepastumtų ir t.t. Dėja tie amžini alpimai ir direktorės pasakymas, kad nėščiosios manes neleis į egzaminus paskatino mane išeiti iš jos ir eiti į suaugusiųjų mokyklą...Žinoma ten ramiau viskas, bet ten man nepatiko. Mane nervino, kad aš atėjusi iš gimnazijos dabar turiu kartotis viska su jais, nors aš pati geriausiai žinau ką aš turiu mokytis...Beje turėjau dar kitą rūpestį vestuves... Vasario 14 diena, nėštumas apie 5 mėnesiukus, pilvukas dar nelabai ir matosi. Na žinoma, per jas labai pervargau, nes tie šokiai, fotografai ir t.t. labai vargina, bet nieko ėjo ir praėjo..vat po jų ir prasidėjo bėdos..mano šlapimo tyrimas labai blogas viena savaitė, antra, trečia...kiekvieną kartą iš ginekologo kabineto išeinu apsiverkus, nes žiauriai bijau, kad neapkresčiau savo vaikiuko...Man duoda siuntimą įvairiems tyrimams pasidaryti...kraują ima kas pora savaičiu. Kraujas vėl blogas...Na gydytojas jau nuteikia, kad jai nepagerės šlapimas ir kraujas, turėsiu gerti labai stiprių antibiotikų, bet aš žinau, kad tai gali blogai atsiliepti mano angeliukui...Aš meldžiu dievulio, kad man padėtu pasveikti, kad jokia liga neprikibtu prie mūsų spindulėlio ir man pasiseka, vėl šlapimas ir kraujas grįžta į gerą padėtį, bet dėja nelabai ilgam..man nėštumas jau 8 mėnesiukai iki pirmojo egzamino savaite, o mane paguldo į ligoninę dėl tų pačių priežascių, šlapimas blogas, vėl ašaros, o dar egzaminai ant nosies..palata pavirtusi knygu sandėliuku, nes vis tikiuosi, kad galėsiu išeiti į egzaminus...taigi šlapimas atsistato...ir aš sau laiminga grįžtu namo ir tada pradedu savo angeliuko prašyti, kad dar pakentėtų, mamyte turi išislaikyti visus egzaminus...ir ką jūs manote jis man tai leido...gimdymo terminas buvo birželio 10 dieną...prieš tai buve keturi egzaminai išlaikyti, taigi 5 egzaminas žymiąją birželio dešimtą dieną...visi linki sėkmės, linki nepagimdyti ir aš kaip didvyrė puškuoju sau į egzaminą...na ir nieko...sunkiai, bet praėjo...ir nuo šios akimirkos prasideda nerimas, kodėl jis negimsta dar...nueinu pas ginekologą, pasako kad vaikiukas tinkamoje padėtyje, pasiruošes gimti..tereikia tik sulaukti kad jis norės...taigi birželio 11, 12 dar ne...pradedu maldauti, kad tik ne naktį, norėčiau dar pailseti ir tik ne savaitgali...Jau imu gasdintis, kad kažkas ne taip..kaip visada prisigalvoju visokių nesamonių, prisimenu visus skaitytus straipsnius apie pirmą gimdymą, koks jis man sunkus, ilgas ir varginantis bus, tada net oda pašiurpsta...taigi 13, 14 dienos nieko...15 diena, rytas...puse šešių...suskausta, pasikartoja po penkių minučių ir taip kartojasi ir kartojasi...Vyrui sakau, kad jei dar pusvalandį taip bus tai važiuosim į gimdymo namus...Jis tik išpučia akis ir sako: ar jau? na taip atsakau jam..Ir nežinau kas man staiga pasidaro...imu sau šokinėti, juoktis, dainuoti, skraidau po visą kambarį...matyt vyras į mane kaip į kokia beprotę žiūrėjo, bet man tada buvo taip gera...Jis nueina pas savo mama ir sako aš nevažiuosiu į darbą, nes mes važiuosim į ligoninę, ji ateina pas mane ir sako tai jau gimdysi. Aš jai atsakiau: taip tik dar nevažiuosim, vistiek dar visa diena prieš akis. O ji man ir sako tik greitai susiskambink su savo daktaryte ir važiuokit. Na ir isvažiavom...ateina akušerė au gydytoja pažiūrėti, sako 8 cm jau prasivėres dar du ir gimdai...na gerai galvoju...ateina 10 valanda, vandenys dar nenubėge, gydytoja sako, kad puse vienuolikos nuleis man juos...ateina, nuleidžia, na ir prasideda...vaikštau, trinuosi pagal siena, gulėti ir sėdėti neleidžia, vaikštau palata, vyras paskui mane, jau nežino ką daryt aš tai noriu kad jis būtų šalia, tai varau lauk, tai prašau, kad ramiai pabūtų, o man taip juk skauda...jau be dešimt dvylika ateina gydytoja pažiuri ir sako kažkur už dešimt minučių prasidės, taip ir buvo...prasideda viskas...man sako stumti, o aš nebeturiu jėgų, vyras mane girdo, kad tik neprarasčiau samonės...gydytoja prilaiko kojas, nes man mėšlungis pradėjo traukti...aš iš paskutiniųjų jėgų stumiu, stumiu ir staiga pajaučiau šilumą ant savo kūnelio..net apsiašaroju...jaučiuosi tokia lengva, laiminga ir pakylėta...Juk aš jau mama..kas geriau gali būti..Vyras tik iėjas į palatą( prieš pat pabaiga išėjo, nes bloga pasidarė) puolė prie vaikelio, apžiurėjo visus pirštukus, ar visi,ir pabučiavo mane...Na ir gimė mano milžinas 59 cm ūgio ir 4, 450 g. taigi gal ir nelabai aiškiai čia aprašiau, nes nelabai sekasi man tie rašiniai, bet kažkaip norėjosi perteikti savo džiaugsmelį.  [attachment=0'>Picture 021.jpg[/attachment'>
 
|
|
Dalintis
malonu buvo ją išgirsti 
