Senovės Graikijoje "Psyche" reiškė tiek "drugys", tiek "siela" (o taip pat "kvėpavimas", kas šiais laikais būtų "mąstymas"). Tai kartu buvo ir mitinės gražuolės vardas. Jos meilužis Kapidonas (arba Erotas) buvo vaizduojamas su balandžio sparnais. Anotmito, Kupidonas įsimylėjo puikiąją Psichę, kurios sunaikinimui buvo siųstas. Jis ją vedė, tačiau, pasitikėjimo patikrinimui, uždraudė jai į jį pažvelgti. Vieną naktį, baimindamasi, kad jos vyras gali būti pabaisa, Psichė su žibintu vienoje rankoje ir peiliu kitoje pažvelgė į jį miegantį. Jos nuostabai, išvydo žavų jaunuolį. Nutiško lašas karštos alyvos ir pažadino Kupidoną. Įpykęs, kad Psiche juo nepatikėjo, Kupidonas nuskrido šalin, pasakęs, kad ji niekada daugiau nebus jo glėbyje. Psichė desperatiškai ieškojo savo vyro ir daug iškentėjo nuo pavydžios Kupidono motinos. Tuo metu ir Kupidono širdis suminkštėjo ir abu vėl susijungė.
[Prisiminkime ir seksualius drugelių vaizdinius Nabokovo "Adoje" bei Pučinio operą "Madame Butterfly"'>.
Ankstyvoji bažnyčia Psichės ir Kupidono istoriją panaudojo kaip alegoriją santykiams tarp Kristaus (Kupidonas) ir krikščionio (Psichė) apibūdinti. Balandžio sparnus turintis Kristus skrenda šalin, kai jo mylimas žmogus drugelio sparnais juo nustoja tikėti, tačiau grįžta jo gelbėti, kai tasai atkakliai ieško jo.
Edeno soduose Adomo siela simbolizuojama kaip drugelis arba su drugelio sparnais. Ankstyvieji gnostikai Mirties angelą vaizdavo sparnuota koja mindantį drugelį. Drugys randamas ir Marijos su kūdikėliu Kristumi paveiksluose.
Nazarėjų mokymas: Nei Marija, Ješua ar kitas individas niekada kūniškai neprisikelia, išskyrus ta prasme, kai reinkarnuojasi į žemiškąjį gyvenimą per įprastinį pradėjimą ir gimimą. Senasis nazarėjų mokymas skelbė, kad prisikėlimas yra dvasinis kilimas aukštyn per dangiškąsias sferas ir vidun į Sutuoktuvių kambarį. Fizinis kūnas paliekamas po savęs, kaip drugelio kokonas. Ruha sielos kūnas, vienok, turi galimybę pakilti karti su Nšimta dvasia, jei tasai gyveno tyrai ir šventai. Toks nazarėjų mokymas apie prisikėlimą, kaip mokė Ješua ir Marija.
Kenealy, komentuodamas "Enocho knygą", rašo: "Kodėl vikšras yra Mesijaus simbolis yra aišku – nes po nusižeminusio, šliaužiojančio ir kitokių žemiškųjų aspektų jis įgauna nuostabią drugelio formą, visomis vaivorykštės spalvomis mirguliuojančiais sparnais: gyvatė, lašiša, skarabėjus, povas ir mirštantis delfinas."
Daugelis tautų sielą įsivaizdavo kaip drugelį, paliekantį kūną mirties akimirką. Japonai turi prietarą, kad spalvingo drugelio pasirodymas perspėja apie svečius arba mirtį giminėje; balti drugeliai yra mirusiųjų sielos. Kinijoje, įsimylėjęs jaunuolis gali būti vaizduojamas geriantis iš gležno žiedo, simbolizuojančio jo meilę. Jei mylimoji miršta, ji gali būti pamatoma kaip drugelis, kylantis virš kapo.
Slavai atidarydavo duris arba langą, kad mirusiojo asmens siela, dažnai įsivaizduojama kaip drugelis, galėtų palikti kūną. Daugelyje šalių antkapiuose vaizduojami drugeliai. Ann Heymann pažymėjo, kad senajame airių tikėjime drugeliai reiškė mirusiųjų sielas, laikiančias, kada įeis į Skaistyklą. Ji, kaip drugelis, palieka miegantį žmogų ir skraido. Actekai tikėjo, kad mūšyje žuvusių karių sielos susijungia su Saule, tačiau tik iki vidurdienio. Tą akimirką jų sielos nuplasnoja žemyn kaip drugeliai ir kolibriai, kad džiaugtųsi laukų gėlėmis.
Naujosios Zelandijos maoriai tiki, kad žmonių sielos po mirties grįžta į žemę kaip drugeliai. Senovės Italijoje mirusiųjų sielos irgi sietos su drugeliais. Saliamono salose mirštantysis dažnai pasirenka, kad po mirties nori atgimti drugeliu. Sufijams kandis, kuri skrieja į žvakės liepsną, yra tarsi siela, žūstanti dieviškoje ugnyje.
Iš tikro, drugys yra pasikeitimo simbolis. Įvairiose vienuolių tradicijose jo lėliukė simbolizavo ne kapą, o kontempliuojantįjį, kuris atsiriboja nuo kasdienybės bruzdesio ir trukdymų tam, kad pakeistų savo sielą. Indų mitologijoje Brahma, stebėdamas vikšro transformaciją, visiškai nurimo ir įtikėjo, kad pasieks tobulybę per atgimimus.
Madagaskare ir tarp Manipuro nakų yra save kildinančių iš drugelių. Pagal Šiaurės Amerikos pimų mitą, pasaulio sukūrėjas Chiowotmahni pasivertė drugeliu ir skrido virš žemės ieškodamas tinkamos vietos žmonėms.
Įdomios sąsajos actekų ir majų mitologijoje. Itzpapalotl yra deivė, "Obsidiano plaštakė", kuri, sakoma, yra akmenyje įkalinta siela. Kaip priešybė, siela išlaisvinama iš kūno obsidianiniu aukojimo peiliu; ir tuo pačiu metu jame esanti. Itzpapalotl antrininkas yra "Rūkstančio veidrodžio" dievas Tezcatlipoca, kur "tezcat" reiškia "obsidiano peilis". Drugelis yra ir Xochpilli, gėlių ir augalijos dievo, atributas ir kartu siejamas su virpančia liepsna.
Fėjos, sapnai ir Hipnas (arba Somnus), miego dievas, buvo vaizduojami su drugelių sparnais. Suomijoje buvo tikima, kad sapnuojančiojo siela plevena virš lovos.
Čuang-tse, taoizmas atstovas, gavo pravardę "drugelio filosofas", nes susapnavo, kad tapo drugeliu ir džiaugėsi skraidydamas ir gerdamas nektarą.
Johanas Volfgangas Getė vadino drugelius "oro ir šviesos produktais". Jam didelį įspūdį padarė lėliukės virtimo drugeliu procesas. Poetai - Šekspyras, Shelley, Spenseris, Keats ir Wordsworth – taip pat žavėjosi drugelių grožiu.
Viduramžiais Albertas Didysis manė, kad vikšrai deda kiaušinius ir nesusiję su drugeliais. Jis drugelius vadino "skirtingų spalvų sparnuoti kirminai"
Plinijus manė, kad vikšrai atsirado, kai pavasarį nuo medžių nukrito rasos lašai.
Rumunijoje tikėta, kad drugeliai atsirado iš Marijos ašarų.
Vokiečiai apie įsimylėjusį sako, kad jo "pilve drugeliai".
Pagal formą gali būti ryšis suMinokultūros "labrys", dviašmeniu kirviu Labirinte.
Vidurio Europoje drugeliai laikyti pavasario pranašais.
Etimologija
Anglų kalboje "drugelis" yra "butterfly" (senojoje anglų kalboje "buttorfleoge") ir siejamas su senaisiais "botervlieg" ir "boterschijte" olandų kalbos žodžiais nurodant, kad drugelių ekskrementai primena sviestą, todėl žodžio kiltis būtų "sviesto išmatos" (pagal Oksfordo žodyną). Tačiau "Webster" žodyne spėjama, kad pavadinimas kilo įsitikinimo, kad drugeliai arba jais apsimetusios laumės, vogė pieną ir sviestą.
Vokiečių kalboje "drugelis" yra "Schmetterling", kur "Schmetten" yra 16-17 a. Aukštutinėje Saksonijoje naudotas skolinys iš čekų "smetana" (grietinė) – tuo parodant drugelių polinkį pleventi virš indų su pienu ir sviesto [Nukrypstant pastebėsime, kad "schmetern" reiškia ir "čiulbėti, čirkšti" sukeldamas asociacijas su tą patį reiškiančiu lotynų "pipilo", žr. apie druelio reikšmę lotynų kalboje'>.
Šiuolaikinėje graikų kalboje "drugelis" yra "petaloudia" ir ši reikšmė susijusi su "žiedlapiu" (angl. "petal"), "lapu" ar "iškleisti". Įdomu, kad Biblijoje tarp kunigų aprangos elementų (Iš 28:36) buvo petalonas (rozetė), aukso plokštelė, tvirtinama prie turbano, kuri imdavo švytėti parodydama, kad Dievas palankiai priima atnašaujamą auką.
Gali būti, kad "petaloudia" kilo iš "pteroda", kur "ptero" reiškia "sparnas" ir ta reikšmė vėl grįžo drugeliams per mokslinį jų pavadinimą "Lepidoptera". Lietuvių kalboje kiek panašų sąskambį turi "peteliškė".
Lotynų kalboje "papilio" (iš čia prancūzų – "papillon"; anglosaksų – "fifoldara"; senojoje anglų – "fifalde"; Aukštutinės Vokietijos – "fifaltra"; islandų (ir senosios norvegų) – "fifrildi"; o airių "feileacan oiche" yra "naktinis drugys", t.y. "kandis"). Iš šios šaknies kilo ir "paviljonas", t.y. palapinė, išsiskleidžianti tarsi drugelis. Vokiškai drugio kitas pavadinimas yra "Tagfalter" (Dienos laikytojas), o "Nachtfalter" yra "kandis" – panaudojant šaknį, kuri įeina ir į Aukštutinės Vokietijos "fifaltra". Itališkai "farfalla" [o "farfalle", makaronai, JAV dažnai vadinami "bow-ties", iš tikro yra drugeliai'>.
Ispaniškai "mariposa", kildinant iš "laSanta Mariaposa" (Mergelės Marijos nusileidimas/ poilsio vieta) – vėl turint asociaciją su Psiche kaip drugeliu [analogija su "Dievo karvute", kuri švediškai "Marias Nyckelpiga" (Marijos tarnaitės raktas), vokiškai "Marienkafer" (Marijos karkvabalis)'>.
Rusų kalboje "babočka" – mažybinė "baba" (sena moteris, močiutė) forma, vietiniu dialektu dar yra "dušička", kilusi iš "duša" (t.y. siela).
Dalintis
">">
