Užsigavę nė pagalvojame, kad tai gali būti rimta

Kasdieniame gyvenime mes nuolat judame. Kur bebūtume ir ką beveiktume, mus nuolat supa daugybė daiktų, savo kelyje sutinkame daugybę įvairiausių kliūčių, susiduriame su kitais judančiais „objektais“. Be abejonės, eidami, dirbdami, pramogaudami ir net ilsėdamiesi galime netyčia paslysti, užkliūti, pargriūti, galiausiai į mus gali atsitrenkti kas nors kitas. Tad nieko nuostabaus, kad kiekvieną akimirką nė vienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo įvairaus sunkumo traumų. Dažniausiai pasitaikančios - sumušimai, sąnarių raiščių patempimai, sunkesniais atvejais - kaulų lūžiai, vidaus organų traumos ir panašiai.

Kiekvienas žinome, kad rimtai susižalojus pagalbos reikia ieškoti gydymo įstaigoje. Tačiau jei trauma neatrodo rimta, esam linkę išvengti vizito pas gydytoją, ir su jos pasekmėmis bandome susidoroti savarankiškai. Deja, ne visuomet pagalvojame, jog dėl to ilgiau kentėsime užklupusį skausmą, lėčiau rezorbuosis atsiradusios kraujosruvos ir  mėlynės, jausime nepasitenkinimą dėl sumažėjusio judrumo ir kitų potrauminio laikotarpio negandų. Todėl ir būtina pasidomėti, kaip turėtume elgtis patyrę traumą, jei dėl jos gydymo nesikreipiame į specialistą. 

Bet kokia trauma (sumušimas, sutrenkimas, patempimas) sukelia aplinkinių audinių uždegimo požymius. Pažeista sritis patinsta, parausta, padidėja jos temperatūra, pasireiškia skausmas, sutrinka jos judrumas, išryškėja kraujosruvos. Pirmomis paromis po traumos šie simptomai būna patys ryškiausi. Priklausomai nuo traumos sunkumo, po kurio laiko uždegimas ima slūgti ir prasideda gijimas. Nesiimant jokio gydymo, sveikstama ilgai - nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Visą šį laiką patirtą traumą primena kūną varstantys skausmai. Daug blogiau, jei „užsiveda“ antrinis skausmo mechanizmas ir išsivysto lėtinis skausmas, kurio be kvalifikuoto specialisto pagalbos įveikti tikrai nepavyks.

Kaip elgtis po ,,susidūrimo“

Specialistai traumatologai bet kokią „buką“ traumą, kai nėra gydymo reikalaujančių pažeidimų pataria gydyti vienodai. Patyrus traumą, pirmąją parą pažeistą sritį reikia šaldyti. Po to rekomenduojama ją šildyti ir tepti preparatais, skirtais mažinti raumenų skausmą ir sustingimą, taip pat po nedidelių bukų traumų atsiradusiems sumušimams, paviršinėms hematomoms ir kraujosruvoms (mėlynėms) simptomiškai gydyti, audinių patinimui mažinti. Žinoma, kiekvienas mūsų žino ,,savus“ preparatus, padedančius sparčiau įveikti patirtos traumos pasekmes. Vieni mėgsta tepalus, kiti gelius, kažkas renkasi gydomuosius pleistrus. Tačiau dalis žmonių mieliau renkasi spiritines vaistingųjų augalų tinktūras. Šios tinktūros, lyginant su populiariausiais cheminiais produktais, turi keletą pranašumų. Visų pirma – tai natūralus, gamtinis preparatas, net ir mūsų dienomis gaminamas pasitelkiant šimtametes tradicijas turintį gamybos būdą. Antra - vaistingųjų augalų poveikis žmogaus organizmui yra gerokai švelnesnis nei modernių cheminių vaistų, o jų efektyvumas išbandytas ir patvirtintas laiko. Neabejotinas spirtinių ištraukų privalumas – jų naudojimo patogumas ir, galima sakyti, higieniškumas. Juk naudojant tepalą, ant odos lieka visuomet lieka jo likučių, kurie patenka ir ant drabužių, ir ant patalynės, be to, užtepus tepalą, visada  tenka eiti plauti rankų, kartais net kuo skubiau, nes kai kurie tepalai stipriai kaitina, šaldo ar graužia. Ir tai nėra labai patogu, kuomet dėl patirtos traumos ar senyvo amžiaus judėti nėra lengva, o traumų gydymui pasitelkus spirtinę vaistingųjų augalų ištrauką, veiklieji komponetai ne tik lengviau prasiskverbia į gilesnius traumuotų audinių sluoksnius - žinomas dalykas, jog spirito likučiai greitai nugaruoja, nesukeldami papildomų rūpesčių. Vienintelė problema, kad mes šiek tiek primiršę nuo seno vartojamas vaistingųjų augalų tinktūrų savybes, tad ne visuomet žinome, kurią turėtume rinktis, kai tenka gydyti traumų sukeltus simptomus. Taigi užbėgant tokiems klausimams už akių, iškart galime patarti, kad raumenų skausmui ir sustingimui, po nedidelių bukų traumų atsiradusiems sumušimams, paviršinėms hematomoms ir kraujosruvoms (mėlynėms) simptomiškai gydyti, patinimui mažinti tradiciškai vartojama Arnikų tinktūra.

Auksaspalviais žiedais žydinti vaistažolė

Kalninė arnika – mūsų kraštuose retai sutinkamas daugiametis augalas, kurio žieduose ir lapuose aptinkamas tikras biologiškai aktyvių medžiagų lobynas. Kalninės arnikos žieduose gausu seskviterpeninų laktonų,  eterinių aliejų, timolio, rauginių medžiagų, flavonoidų, sterinų, riebalinių aliejų, vitamino C, fenolinių, karboninų rūgščių, sakų ir inulino. O šaknys sukaupia didelius kiekius eterinių aliejų, inulino, organinių rūgščių ir specifinių dervinių medžiagų. Tokia kalninės arnikos kaupiamų aktyviųjų medžiagų kompozicija ir lemia iš jos paruoštų preparatų skausmą mažinantį, uždegimą slopinantį, mikrobus naikinantį aktyvumą: ne veltui šis vaistingasis augalas nuo seno garsėja kaip puiki priemonė gydant spuogus, furunkulus, odos uždegimą, sumušimus, mėlynes, sausgyslių patempimus ar raumenų skausmus, taip pat sugėlus vabzdžiams.

Šiuo metu vaistinėse parduodama spiritinė Arnikų tinktūra yra ruošiama iš kalninės arnikos žiedų ir yra rekomenduojama vartoti išoriškai, siekiant palengvinti tam tikrus po traumos pasireiškusius simptomus: raumenų skausmą, sustingimą, kraujosrūvas, mėlynes ir patinimą. Paprastai rekomenduojama keletą kartų per dieną traumuotą kūno sritį patepti keliais mililitrais Arnikų tinktūros ir leisti jai susigerti.