Mitas pirmas - PAREIGA.
Atrodo: o kaip gi kitaip? O aš dabar stebiuosi, kaip mums buvo galima įgrūsti tokį marazmą. Kažkas atlieka etinį nusikaltimą - sprendžia už mane, ką aš privalau. Aš privalau suteikti vaikams tam tikrą auklėjimą. Atleiskite, o kam aš tą dalyką skolingas?[*] Tam, kuris parašė tai metodikoje? Ne.
Valstybei? O kas tai per asmuo? Vardas, pavardė? Aš sutinku aptarti su tuo žmogumi, ką aš jam skolingas ir kodėl. Ir kokie vaikai jam bus geriau. Gal aš skolingas tai vaikams? Na, kažką aš dėl jų darau, bet kad rūpinčiausi vaikais iš pareigos... Taip mes greitai imsime neapkęsti vienas kito.
Įsivaizduokite jūsų draugą, kuris draugauja su jumis iš pareigos. Normalu? Du mano draugai, galutinai įklimpę religijoje, ėmė paradoksaliai žiūrėti į mūsų draugystę: „Aš privalau (PRIVALAU!) išgelbėti tavo sielą..." Suprantama, santykiai nutrūko: kai žmogus PRIVALO, aš jo jau nebedominu. Iš tiesų, taip mus nustoja dominti ir mūsų vaikų nuomonė, jei mes PRIVALOME. Praregėkit, broliai seserys!
Jūs nieko niekam neskolingi. Jums niekas nieko neskolingas.
Jūs sukūrėte vaikus savo pačių džiaugsmui, kadangi JŪS TAIP PATYS NUSPRENDĖTE. Jūs jų norėjote. O jei tai nusprendė kažkas už Jus, sveikinu Jus: jūs čia niekuo dėti. Jūsų vaikai reikalingi mamai, seneliui, valstybei, nacijai? Va tegul jie patys juos ir auklėja. Ir gimdo patys. O Jūs, prašau, auginkite tik tuos vaikus, kurie Jūsų pačių džiaugsmui. Bet SAVO vaikų atžvilgiu jūs NIEKAM NIEKO NESKOLINGI.
Mitas antras: AUKLĖJIMAS
Jūs žinote, kas tai yra? Aš - ne.
„Auklėjimas - kruopštus ir sunkus procesas, reikalaujantis visiško atsidavimo ir nuolatinės dvasinės bei protinės įtampos" (berods, Suchomlinskis).
„Auklėjime svarbiausia – atsikratyti poreikio auklėti" (kažkoks prancūzas, nepamenu pavardės).
„Svarbiausia vaiką pagimdyti. Pagimdei - ir už tai ačiū! O toliau jis pats turi viską pasiekti."
„Klausykit, o gal juos lupti? Va mane, Obelių jaunesnįjį, mano tėvas, Obelius vyresnysis, sudaužydavo kaip obuolį."
„Kas stuktelės, kas švilptelės, kas čiaukštelės, kas žvangtelės - visumoje gauname auklėjimą..."
„Pionierius (komjaunuolis) privalo..."
„Tėvai turi..."
Apie ką visa tai? Kuo tikėti? Ir kaip daryti tai, ką reikia, kad tai pavyktų natūraliai ir lengvai, kad to dar ir norėtųsi?
Kažkas, matyt, mano, kad jis moka auklėti vaikus. Aš tiesiog noriu patikslinti: kaip jis tai DARO?
Pirma: koks auklėjimo PRODUKTAS? Arba, jei jų keletas, išvardinkite juos paeiliui. Jei produktas tiksliai nežinomas, jo neįmanoma gauti! Pamėginkite įsivaizduoti, kaip gauti „savidiscipliną", „sąmoningumą" ar
„socialinę adaptaciją". Pradžiai teks iššifruoti šiuos semantinius galvosūkius, ir kažin, ar tai įmanoma: netgi mokslininkai ginčijasi, kas tai yra, o mes apskritai suprantame tai kiekvienas savaip.
Antra: kokia tiksli šių produktų formavimo TECHNOLOGIJA? Tiksliai pagal punktus. Ir svarbiausia: KUR GALIMA PAMATYTI šią technologiją veikiančią ir atsekti rezultatą? Taip, būtent taip. Kitaip susitarkime, kad mes tiesiog maloniai praleidome laiką tuščiu pokalbiu.
AUKLĖJIMAS - TAI MITAS
Galima kalbėti apie kūno raumenų stiprinimą. Apie tam tikros juslės stiprinimą. Apie atminties treniruotę. Apie konkrečių sugebėjimų formavimą. Galima apmokyti žmogų tam tikros sąvokų sistemos, pavyzdžiui, pasiekti, kad jis suprastų šią esė. Bet negalima priversti žmogų PANORĖTI JĮ TAIKYTI.
Galima supažindinti žmogų su tuo, ką Jūs laikote gėriu ir blogiu. Bet NORMALUS žmogus visada nusprendžia PATS, kas yra kas, ir ką pritaikyti sau.
Mes vadiname auklėjimu tokį santykių su vaikais tipą, kai suaugusieji mėgina pasiekti, kad vaikai tiksliai kopijuotų jų pažiūras, įsitikinimus, JŲ REALYBĘ. Tuo pačiu suaugusieji mano turį teisę ignoruoti vaikų realybę.
Dėmesio. Būtent tai paverčia į paprasčiausią ŽLUGDYMĄ, į asocialų reiškinį tai, ką mes įpratome
vadinti „auklėjimu". Ką gi daryti?
_______________
[*] Originale stiprus žodžių žaismas: rusų kalboje „dolg" reiškia pareigą, skolą ir privalėjimą. Tačiau akivaizdu, kad skolos samprata siekia gimininės bendruomenės laikus, o pareigos sąvoka atsirado vėliau, besiformuojant visuomenės moralei, ir reiškė maždaug „tai, ką privalai padaryti, nes esi skolingas". Palyginimas su Dabartinės lietuvių kalbos žodynu: „Pareiga - būtinas pagal įstatymą, paprotį, (...) veiksmas".
Todėl šiame esė išsireiškimai „tavo pareiga", „esi skolingas" ir „privalai" verčiami kaip tapatūs, derinant prie mums įprasto konteksto.
Tiems, kas vis dar nesupranta, paaiškinimas: priklausančiais nuo tavęs reikia rūpintis NE pareigai ar kitokiam loginiam imperatyvui vedant. Net jei rūpinsitės iš gailestingumo - mat nesirūpinant jie pasmerkiami kančioms ar mirčiai, - bus pernelyg sunku, nes tai yra ta pati pareiga, tik per emocijų prizmę. Natūralus yra rūpinimasis, pagrįstas su niekuo nepalyginamu davimo džiaugsmu. Skirtumą apsprendžia tai, kame jūsų dėmesys.
Autorius: Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas
straipsnis „Kaip mes sukuriame vaikų užsispyrimą, išdykimą ir bejėgiškumą“