Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 
 

 
 

 
 
 

Auksarankių studija > Kiti rankdarbiai > Skrebinimas arba prisiminimų albumas
Dalintis

Per savo dešimtąjį gimtadienį dovanų gavau savo pirmąjį nuotraukų albumą. Žinoma, ne tuščią, o pilną nuotraukų – visa mano dešimtmetės istorija. Šiame albume vienas puslapis – pirmasis – buvo ypatingas, dažnai vėliau į jį žiūrėdavau. Ten buvo eilėraščio posmelis, iliustruotas mamos piešiniu, tėvelių linkėjimai, dvi džiovintos neužmirštuolės ir gražiai įkomponuota pirmoji nukirpta mano plaukų sruoga.

Tikrai džiaugčiausi, jei turėčiau ištisą albumą, pilną brangių „niekučių“, surinktų iš mano vaikystės. O ką bekalbėti, jei, pavyzdžiui, atrasčiau savo močiutės ar prosenelės dienoraštį, kuriame slypėtų ne tik jai brangūs prisiminimai, bet ir sudžiūvęs žiedas, naujos suknelės, kuria taip labai džiaugėsi, audinio skiautelė, mylimojo laiškelis ar jo ištrauka, pirmoji nuotrauka, piešiniai, jai svarbios frazės, kažkurios dienos dienotvarkė, svajonių sąrašas ir dar daugybė kitų jos kasdienybės skiautelių. Tai būtų didelis turtas.

Lietuvą pastaraisiais metais užplūdo nauja rankdarbių banga. Lietuvaitės ne tik vėl pajuto mezgimo ar siuvinėjimo teikiamą džiaugsmą, bet ir prisiminė bei perėmė senovėje populiarius lietuviškus arba atkeliavusius iš Rytų bei Vakarų užsiėmimus, tokius kaip dekupažas, tapymas ant šilko, mozaikų lipdymas, rankų darbo lėlių gamyba, batika, papuošalų gamyba. Skrebinimas – tai dar nedaugeliui žinomas terminas, apibūdinantis hobį, kuris iš tiesų ne vienai gali pasirodyti savas ir pažįstamas.

Ar skrebukai – valgomi?

Skrebinimas – tai metodas, kuriuo skrebukų albumuose yra išsaugoma asmeninė arba šeimos istorija. Skrebukų albumai paprastai yra gausiai dekoruoti, juose suderinti dienoraščio stiliaus aprašymai, nuotraukos, paveikslėliai, atvirukai, piešiniai ir įvairūs mieli daikčiukai. Skrebukai panašūs į teminius koliažus.

Pats žodis skrebinimas yra vertinys iš  „scrapbooking“ (angl. – aut. past.), kas išvertus pažodžiui reikštų albumą, sudarytą iš gabaliukų, skutelių ar iškarpų. O patys skrebinimo gaminiai lietuviškai dabar meiliai vadinami skrebukais.

Skrebukai – tai nebūtinai albumų puslapiai. Skrebukai gali įgauti ir atsiminimų dėželės, rėmelių ar net, pavyzdžiui, rankinuko formą. Žinoma, tradiciškai – tai albumai. O pastaraisiais metais pasaulyje itin populiarėja ir elektroniniai skrebukų albumai. Tačiau tai jau ne visai rankų darbas, tiesa?

Skiautelė istorijos

Skrebinimo pradžia laikomas XV amžius, kai Anglijoje labai populiarios tapo vadinamosios kasdienybės knygos (angl. „commonplace books“), kuriose buvo klijuojami laiškai, eilėraščiai, receptai, citatos ir t. t. Kiekviena kasdienybės knyga buvo unikali ir kitokia, žiūrint, kas buvo jos savininkas. O štai šešioliktame amžiuje jau išpopuliarėjo vadinamosios draugystės knygos, kuriose jaunos panelės įamžindavo savo draugystės akimirkas paveikslėliais, piešiniais, prisipažinimais ir visokiais mielais, su draugyste susijusiais daikčiukais. Na, o dvidešimtajame amžiuje šis senas hobis peraugo į itin sėkmingą verslo sritį. 1980 m. Jungtinėse Valstijose vykusioje Pasaulinėje dokumentinių šaltinių konferencijoje ponia Marielen Christensen pristatė net penkiasdešimties tomų savo šeimos istoriją, kuri buvo pateikta skrebukų albumų pavidalu. Šia savo ekspozicija sulaukusi didžiulio susidomėjimo ir pripažinimo, ji atidarė ir pirmąją skrebinimo priemonių parduotuvę.

Šiuo metu Jungtinėse Valstijose yra per 1600 skrebinimo priemonėmis prekiaujančių parduotuvių ir šis hobis savo populiarumu pralenkė net taip garbinamą golfą. Statistika rodo, kad skrebininką (skrebinimui atsidavusį žmogų) rastume kas ketvirtoje amerikiečių šeimoje.

Tiesa, skrebinimas – tai ne išskirtinai amerikiečių ar anglų hobis, jis sparčiai populiarėja visose išsivysčiusiose šalyse.

Kodėl žmonės „suserga“ skrebinimu?

Skrebukų albumai padeda išsaugoti asmeninę ar šeimos istoriją būsimoms kartoms. Tai kažkuo primena autobiografijos rašymą. Skrebinimu susidomėję žmonės dažnai taip pat domisi geneologija – savo šeimos, giminės medžiu.

Anot skrebininkų, ypač kuriančių skrebukų dienoraščius, šis hobis leidžia mėgautis ne tik praeities prisiminimais, bet ir dabartimi: atkreipiamas dėmesys į mažus dalykus, teikiančius džiaugsmą čia ir dabar. Skrebininkai dažnai paklausia savęs, o koks daiktas ar simbolis atspindi tai, ką jie dabar patiria, išgyvena?

 Šis pomėgis padeda jausti ryšį su žmonėmis, vietomis ir potyriais, kurie buvo svarbūs jų gyvenime. Tai teikia tęstinumo jausmą, nebėra taip: kas buvo, tas pražuvo.

Skrebukų albumų apie šeimą gaminimas vaikams ir su vaikais padeda jiems suprasti, kas ir kokie jie yra, kitaip tariant, padeda jiems formuoti savo identitetą.

Gamindami skrebinimo albumus žmonės praranda laiko pojūtį, labai pasineria į patį neskubų procesą. Malonu liesti, tyrinėti įvairias medžiagas, o įdomių spalvų derinių atradimas, kompozicijos kūrimas teikia estetinį pasitenkinimą.

Skrebininkai teigia, kad šis hobis nėra skirtas tik tam tikram amžiaus tarpsniui: gali tuo užsiimti nuo vaikystė iki gilios senatvės.

Kuriami įvairūs skrebinimo būreliai, forumai, kuriuose smagu pasidalinti savo pasiekimais, atradimais. Jungtinėse Valstijose ypač populiaru kurti skrebukus susirinkus kieno nors namuose, gurkšnojant arbatą ir maloniai besišnekučiuojant.

Kartais žmonėms būna sunku išmesti visokius mielus niekučius, pavyzdžiui, įdomaus spektaklio bilietus ar programą, rankų darbo atvirutes, vaiko megztuko sagas ar be poros likusį auskarą. Skrebinimo albumuose šie mažmožiai įgauna „antrą gyvenimą“.

Skrebinimas terapijoje

Pats skrebukų gaminimo, kaip ir kitokių rankdarbių dirbimo, procesas veikia terapiškai: neskubus, kruopštus darbas pasitelkiant savo fantaziją ir kūrybiškumą ir galiausiai procesą vainikuojantis matomas gražus daiktas teikia harmonijos, visumos ir skaidraus džiaugsmo jausmą.

Skrebinimas kaip terapinė priemonė naudojama tais atvejais, kai susiduriama su artimo žmogaus netektimi. Šeimos nariai surenka nuotraukas, laiškus ir įvairiausius daiktelius, jiems primenančius mirusį artimąjį, ir visa tai gražiai sukomponuoja į vieną albumą. Šis užsiėmimas padeda išgyventi gedėjimo, vidinio atsisveikino su artimuoju procesą.

Kartais žmonės netikėtai praranda kažkurio gyvenimo etapo nuotraukas, pavyzdžiui, viena moteris neteko visų savo vaikų ankstyvos vaikystės nuotraukų. Ji labai stipriai dėl to sielvartavo, teigė, jog gyvenime tarsi atsivėrė spraga, jautėsi kalta vaikams. Būtent panaudodama skrebinimo metodą ji sukūrė savo vaikų ankstyvosios vaikystės albumus (net jei jie buvo be nuotraukų) ir tai jai buvo itin džiaugsmingas procesas.

Skrebinimo technika naudojama ir vaikų terapijoje. Pavyzdžiui, tėvai kartu su vaiku padaro jo jausmų albumą. Kiekvienas puslapis – vis kitas vaiko jausmas (piktas, liūdnas, nustebęs, išsigandęs, linksmas, ramus, džiūgaujantis). Į šį albumą suklijuojamos emociją atspindinčios vaiko nuotraukos, piešinėliai, paveikslėliai iš žurnalų, lipdukai. Tiesa, šią techniką gali panaudoti visi tėveliai, norėdami vaizdžiai supažindinti vaikus su žmogaus emocijomis ir kartu smagiai praleisti laiką.

Kodėl dabar?

Ir keista, ir nekeista, kad šiais technologijų, elektroninių knygų, laiškų ir trumpųjų žinučių laikais į madą atėjo toks daug laiko ir pastangų reikalaujantis pomėgis, kaip skrebinimas. Iš vienos pusės, mus „užkabina“ visokios technologinės priemonės, iš tikrųjų arba tariamai sutaupančios laiką, tačiau mums reikia atsvaros tam nuolatiniam skubėjimui.

Turbūt daugelis nostalgiškai prisimename mokyklinius atminimo sąsiuvinius, o, netyčiom radus vaiko pieštą atviruką ar sudžiuvusį klevo lapą senoje knygoje, kažkas viduje virpteli. Kai kurie dalykai nesikeičia: tam tikrus malonius prisiminimus norisi pačiupinėti, apžiūrinėti, su jais pabūti. Žiūrėk, po dvidešimt ar trisdešimt metų jie primena apie kažką labai svarbaus, ką buvai jau seniai pamiršęs: kaip žiūri į už lango vėjyje plevėsuojančius skalbinius ir girdi, kaip virtuvėje skimbčioja indai mamai gaminant pietus; arba su kokia rimta ir paslaptinga mina veide pareini iš lauko, ten po ąžuolu palikęs „sekretą“. Kartais reikia tiek nedaug, kad pakviptų jausmais, kurie pažįstami, savi, tik kurį laiką buvo primiršti.

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Skrebinimo technikos pavyzdžiai yra mūsų forume:

http://www.mamosdienorastis.lt/index.php?p=6&p2=&p3=&id=&sub=6348&pr=100&auto=t

 

 

 

 

 

 

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą