Jei gimus vaikui susimąstote, kaip su juo užmegzti ryšį, vadinasi, jūs pavėlavote mažiausiai devynis mėnesius. Fabijoniškių sveikatos centro psichoterapeutė, vaikų-paauglių psichiatrė Goda Eglė Bačienė teigia, jog vieningas mamos ir vaiko duetas gimsta nuo pirmųjų moters minčių jai tik pastojus.

 

„Besiformuojančiam ryšiui tarp mamos ir vaiko įtakos turi moters patirtis. Jei būta nesėkmingo nėštumo, traumų, jei vis prisimenami nelaimingi atsitikimai ir pan., greičiausiai tokia mama vaiko laukia su nerimu. Šie išgyvenimai neabejotinai daro įtaką būsimiems vaiko ir mamos santykiams“, – sako gydytoja G. E. Bačienė. Nemažai įtakos turi ir tai, kaip praeina pats nėštumas, gimdymas.

 

Pasaulį išvydęs naujagimis – unikalus savo kartos atstovas ne tik biologiškai, bet ir dvasiškai. Net jei atrodo, kad naujagimis yra lyg švarus popieriaus lapas, vis dėlto jis jau yra gavęs dalį mūsų patirties, fizinės ir kultūrinės plėtotės galimybes.

 

Tik gimęs mažiukas pradeda susipažinti su aplinka. Iš pradžių visi jo veiksmai yra sąlygoti įgimtų išgyvenimo refleksų. Pirmąjį mėnesį naujagimis būna daugiau pasinėręs į save ir savo vidinę būseną. Jis daug miega, prabunda tik trumpam patenkinti savo fiziologinių poreikių (pavalgyti, pabendrauti). Bet kas kartą būdraudamas mažylis gauna po nedidelę informacijos apie pasaulį dozę.

 

Pirmąjį mėnesį vaikas daugiausiai laiko skiria susivokti, kaip veikia jo organizmo fiziologinės sistemos (maitinimasis, tuštinimasis, raumenų darbas, kvėpavimas, balsas ir t. t.), bei susipažinti su jį supančia aplinka (garsais, kvapais, vaizdais, skonio ir lytėjimo išgyvenimais), kurie tampa jo bei pirminės aplinkos pajautos norma. Visus pirmuosius metus pagrindinis kūdikio malonumo šaltinis yra čiulpimas. Vaikas dažnai valgo, noriai žinda čiulptuką ar savo kumštelį.

 

Pasak gydytojos G. E. Bačienės, naujagimiui bendravimas su žmogumi, kuris juo rūpinasi, yra ne mažiau svarbus nei būtinų fiziologinių poreikių tenkinimas. Iš to žmogaus, kuris juo rūpinasi, naujagimis perims pasitikėjimą savimi, patirtį ir supratimą apie save bei pasaulį.Tuo pačiu metu formuojasi ir jo bei mamos emocinis ryšys. Mažyliui motina yra saugumą garantuojantis asmuo, ją vos kelių dienų naujagimis jau sugeba atskirti iš pieno kvapo, širdies plakimo. Vėliau – iš balso, prisiglaudimo, sūpavimo, šypsenos, veido. Rodos, naujagimiu galėtų pasirūpinti bet kas (slaugė, auklė), bet mamos buvimas šalia nepakeičiamas. Motinos akyse spindintis susižavėjimas savo vaiku, rūpestingumas ir atsidavimas skatins jį tikėti savimi ir tobulėti.

 

„Mažylio kontaktas su mama vystosi palaipsniui. Sąmoningas vaiko laukimas, jo vaizdas gimus, gležnumas skatina moterį imtis iniciatyvos, rūpintis mažyliu. Motinai itin stiprius išgyvenimus suteikia kūdikio maitinimas krūtimi. Tai sukelia daug teigiamų emocijų. Tuo metu kūdikis yra glaudžiamas, šnekinamas, glostomas, į jį žvelgiama su meile ir rūpestingumu. Ypač reikšmingas yra pirmasis žvilgsnis, kai susitinka mamos ir vaiko akys. Tuomet išgyvenama ryšio gelmė. Tai vaiką nukreipia toliau socialiai bendrauti, kartoti tą meilės patirtį, – sako gydytoja G. E. Bačienė. – Vien ką reiškia mamai pirmieji vaiko bandymai nusišypsoti. Visos bemiegės naktys ir rūpesčiai nublanksta.“

 

Sklandžiam mamos ir mažylio ryšiui ypač svarbi yra moters vidinė ramybė. Todėl tėčio pareiga – maksimaliai apsaugoti šiuos du žmones. Pasak psichiatrės, naujagimiui svarbu, kad mamytė juo pasirūpintų tinkamai – apklotų, kai šalta, pamaitintų, kai norisi valgyti. Mažyliai išalksta ypač greitai ir jaučia skausmą tuščiame skrandyje. „Alkio pojūtis psichologiškai yra be galo bauginantis – vaikui atrodo, kad jis nyksta, žūsta. Jei naujagimio priežiūra yra nepakankama, tai formuoja jo nepasitikėjimą savimi ir aplinka: „Aš esu niekam nereikalingas“, „Aš esu niekas ir galiu išnykti“. Tokios psichologinės baimės yra pagrįstos – be priežiūros paliktas naujagimis iš tiesų gali numirti“, – primena gydytoja G. E. Bačienė.

 

Tinkamai vaiku besirūpinanti mama tarsi užkoduoja palankų jo požiūrį į gyvenimą ir pasitikėjimą savimi. Vaiko smegenyse užsifiksuoja nuostata, kad jis yra reikalingas, jo poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinami, jis galės pasitikėti ir kitais žmonėmis ir jausis saugus. Anot gydytojos, tai – pagrindinis optimizmo užtaisas. Tačiau kartais nutinka, kad mamytės nepasitiki savimi ir šį jausmą perduoda mažyliui. Todėl verta atminti, kad, ir be papildomų žinių iš aplinkos, mamos nujaučia, kaip nuraminti naujagimį, kada jį paimti ant rankų, kada paguldyti ar priglausti prie krūtinės.

 

Ar gali mama būti pernelyg rūpestinga ir dėmesinga savo atžalai? Kartais – taip. Mažyliui reikia ir tam tikros judesių, savo balso išbandymo laisvės. Nereikia reaguoti į kiekvieną kūdikėlio krustelėjimą ar garsą, „ryti“ jo akimis. Gydytoja G. E. Bačienė atkreipia dėmesį, jog problema gali tapti ir tokia situacija, kai nesiseka atspėti naujagimio norų – galbūt vaikutis rangosi, kadangi jam pučia pilvuką, o mama puola jį maitinti, nes mano, kad šis išalko.

 

„Nebūna idealių, nepriekaištingų mamų. Svarbu būti pakankamai gera mamyte, patenkinančia vaiko poreikius, bet leidžiančia patirti ir tam tikrų vadinamųjų nusivylimų, kurie tik brandina asmenybę. Žinoma, jei vaikas nusivilia pernelyg dažnai, tai jau gali peraugti į ligą, elgesio sutrikimus. Tačiau jei kiekvienas mažylio noras yra iš karto patenkinamas, jis nežinos, ką reiškia palaukti, pakentėti“, – tvirtina vaikų-paauglių psichiatrė.

 

Ką turėtų žinoti nekantrūs naujagimio lankytojai, skubantys pamatyti, pasūpuoti ką tik pasaulį išvydusį žmogeliuką? „Kadangi ką tik gimęs mažylis yra labai pažeidžiamas ir ne mažiau pažeidžiama jo mama, svetimi žmonės neturėtų skubėti lankyti mažojo žmogučio. Jie turėtų gerbti mamos norą įprasti prie pasikeitusio gyvenimo“, – sako gydytoja G. E. Bačienė.

 

Šaltinis: knyga ,,Laukiame naujagimio"