Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Kūdikis > Auklėjimas > Auklėtinis lopšyje
Dalintis

„Auklėti kūdikį? Nejuokinkit,- šypsosi Vaido mama. – Juk jis temoka valgyti, šypsotis ir verkti“. Ot imsim ir pasijuoksim. Pasak psichologės Erikos Beržinienės, auklėti reikia... jau naujagimį.
Kuo anksčiau mylimiausias angelėlis supras, kad jis nėra pasaulio cetras, aplink kurį sukasi kelios kartos giminaičių, tuo lengviau sutarsite vėliau. Beje, psichologai pripažįsta, kad tokį mažiuką auklėti – ne juokų darbas.
 
Čiū-čia liū-lia, pumpurėli
Prieš rašant šį straipsnį teko išklausyti įvairiausių nuomonių. Tad nuo jų ir pradėkime.
„Ilgai nenešiokite kūdikio ant rankų“, - rašoma beveik visose knygose kūdikio priežiūros klausimais.
„Kodėl jų turėčiau klausyti?“ – pagalvoja daugelis mamų.
„Kodėl reikėtų reaguoti kiekvienąkart pumpurėliui inkštelėjus?“ – nenusileidžia psichologai.
 
Kai į mamų pusę stoja močiutės, atsilaikyti sunku, Ponia Janina, Domo močiutė, teigia: „Kol vaikas mažas, kuo ilgiau jį nešiokite ant rankų. Juk laikas taip greitai bėga. Tuoj užaugs ir taip lengvai nepakelsite, nepriglausite prie širdies.“
 
Iš tikrųjų pajutęs mamos šiltą krūtinę mažiukas iš karto nurimsta. Tai gal neverta iš jo ir mamos (kas sakė, kad jai tai nemalonu?) atimti palaimos akimirkas - susvyravau. Tačiau specialistai ramina, kad tikrai nenori nei mamos, nei naujagimio skriausti. Išklausykime argumentų.
 
Savarankiškas...
„Mano trejų metukų Paulius koridoriuje stovi tol, kol močiutė jam nuima kepurę, nuvelka striukę ir nuauna batus. Nevalgo, kol mama užriša seilinuką, visai neseniai tualete išmoko pakelti dangtį“, pasakoja mama.
Jei nenorite draugėms skųstis, kad nieko per dieną nespėjate nuveikti, kaip tik tūpčioti apie savo angelėlį, teks nuo mažų dienų išmokyti jį būti savarankišku.
 
Ką reiškia savarankiškas naujagimis? Jis turėtų mokėti pabūti vienas: apžiūrėti lubas, kambario užuolaidas, virš lovelės kabančius straipsnius, paguguoti su augintine papūga (arba pats su savimi), pakilnoti rankeles ir t.t. O viską apžiūrėjęs ir giliai nusižiovavęs pats užmigti. Nečiūčiuojamas, nesūpuojamas ir pan.
 
Juk tai nereiškia, kad atsukame jam nugarą ir reikalaujame pačiam pasikeisti sauskelnes. Visi malonumai galioja: ir valandėlė čiūčiavimų, ir mylavimų.
Ko gi taip auklėdami pasieksite? Ogi kūdikis pajus savo vertę, t.y. be suaugusiųjų vienas neliūdės. Kaip ir neteks jam prašyti mamos, kad ši pasuptų prieš užmiegant. Apie tai, kada snustelėti, spręs jis pats: nereikės laukti, kada mama teiksis sūpuoti. O ūgtelėjęs stengsis pats apsirengti, nusiprausti ir t.t.
 
Kantrus...
Vos Saulius išsižioja verkti, kaipmat prie lovelės sušoka visa šeima. Kas gali būti svarbiau už naująjį šeimos narį? Nieko. Mama lyg budrus karys „eis sargybą“ nuo ryto iki vakaro. Visada bus apsiginklavusi buteliukais, čiulptukais, sauskelnėmis, barškučiais. Ir taip nuo ryto iki vakaro.
Net pediatro patarimai, kad naujagimiui verkiant valosi jo plaučiai, todėl leistina kelias minutes patriukšmauti, mamos neįtikina.
 
Ir vis dėlto. Vos suniurzgus nepulkite strimgalviai ieškoti būdų, kaip nutildyti. Net jei vaikelis išalko, kelias minutes tikrai gali luktelėti. Juk ir jūs – žmogus, o ne geroji fėja, burtų lazdele šiltu pienuku pripildanti buteliuką. Mažasis turėtų suprasti, kad reikia prisiderinti prie kitų šeimos narių. Taip ugdoma pagarba tėvams.
 
Saugus...
„Kūdikio verksmas – tai vienintelis susikalbėjimo su pasauliu ir aplinkiniais būdas, teigia psichologė E.Beržinienė. – Taip ne tik praneša apie poreikius, bet ir parodo kitiems savo norą bendrauti.“ Bėda čia tik tokia, kad mes, žmonės, sunkiai surandame savyje malonumų saiką. Jei jau kas malonu, tai norisi dar, kol... pasidaro per daug ir neskanu.
 
Taip ir kūdikiai. Jie mielai mėgausis mamos ir tėčio dėmesiu bei švelnumu, supsis ant tėvų rankų, kol pavargs. O pavargęs net suaugusysis sunkiai atsipalaiduoja. Todėl ir kūdikis negalės ramiai užmigti, praras vidinę pusiausvyrą ir ramybę.
 
O vėliau, gulint savo lovelėje, jam ims ko nors trūkti. Kūdikis jausis nesaugus, kai nebus šalia suaugusiojo, ir išgyvens pačią tikriausią baimę būti atstumtas. Jei norime, kad ji dingtų, reikia ne griebti vaiką ir nešioti, o leisti po truputį prisiminti, kad moka žaisti vienas.
Taigi pratinkite jį (ir pačios pratinkitės), kad rausvaskruostis kūrinėlis yra gana savarankiškas.

Psichologai teigia, kad prasminga vaiko auklėjimą pradėti nuo pat kūdikystės. Anksti į vaikelio gyvenimą įvestos bendrabūvio taisyklės padės išvengti ašarų lietaus ateityje (ar bent jau gerokai sumažins „kritulių“ kiekį).
 
Mano mažasis nakties draugas
Beveik kiekviena mama, ypač auginanti naktinius neramuolius, nors kartą juos pasiguldo į savo lovą.
„Stepono lova stovi šalia manosios ir vakarais užmiegame kiekvienas savoje, - pasakoja jauna mamytė. – Tačiau apie pusę pirmos nakties, kai laikas pirmąkart (iš viso būna apie 2-3 k.) pasistiprinti, įsikeliu jį pas save. Žindau pusiau miegodama, tad baigus visai nesinori keltis ir guldyti sūnaus į lovą.
 
Kodėl? Miegu viena plačioje lovoje ir mums abiem užtenka vietos. Juk taip patogu, kai vaikas šalia, pamaitinti, kai nusispardo, užkloti, paguosti pravirkusį nuo dygstančių dantukų skausmo. Be to, jis pasunkėjo (6 mėn. svėrė 10,6 kg) ir kas kartą jį iškelti ir įkelti ne taip lengva.
Kaip manote, ar nepripras miegoti mano lovoje? Kaip jį reiks atpratinti, kai grįš Stepono tėtis (dabar jis stažuotėje užsienyje)?“
 
Psichologė Erika Beržinienė atsakymą pateikė tarsi iš tolo: „Tiesa viena – auklėti kūdikį nėra lengva ir klysta tie, kurie mano, kad tapę tėvais neturės ką veikti. Jei norime rezultato, teks pasistengti. Daug kas atrodo kitaip, kol vaikas mažas – paprasčiau jį migdyti šalia, paprasčiau jį panešioti, paprasčiau „atidėti“ auklėjimą.Taip elgtis niekas nedraudžia.
 
Turėtumėte žinoti, kad vėliau bus daug sunkiau jį pripratinti miegoti vieną. Tam jau reikės ne tik keltis užkloti, priėjus pamaitinti, bet ir pamažu laukti, kol jis pripras būti ir užmigti vienas“. Vadinasi, dar liesis graudžios išsiskyrimo ašaros ir vakarines sonatas gros dūdų orkestrai. Kitaip nebus.
„Tačiau, - tvirtai pozicijai nuolaidžiauja psichologė. – Tai nereiškia, kad turite elgtis kitaip. Tik jus įspėjame.
 
Daug mamų teiraujasi, kaip atpratinti vaiką miegoti kartu. Taisyklė paprasta – kuo mažesnis kūdikis, tuo lengviau tai padaryti. O griūti vėl abiems į lovą yra lengva bet kuriame amžiuje. Jei jau savo lovoje turite nuolatinį sapnų draugą ir norite jį perkelti į kitą lovelę, tai darykite pamažu. Jokio pykčio ar barnių. Juk negalime vaikų barti už tai, kad jie priėmė mūsų dovaną – leidimą miegoti kartu. Be jokios abejonės, jiems tai patiko.“
 
Pasitikėkite...
Diana verkdavo ir automobilyje, ir parduotuvėje. Nusiramindavo tik ant tėvų rankų. Kai vieną vakarą šeima grįžo iš svečių, mažoji vėl paleido gerklę.
Tačiau tėvų nuovargis nugalėjo. Jie nepajėgė mergaitės nešioti ir čiūčiuoti, todėl vietoj pamaininio nešiojimo mažoji buvo paguldyta į lovelę. Visų nuostabai, po kelių minučių ašaros baigėsi ir Diana ramiai išmiegojo visą naktį. Pirmą kartą per jos penkių mėnesių gyvenimą.
 
„Tokie pavyzdžiai – puikiausias įrodymas, kad mūsų vaikai daug stipresni, nei atrodo, - teigia psichologė. – Tiesiog mūsų pasitikėjimas jų jėgomis kažkada ištirpo“...
 
Jūratė Petraitienė


Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą