|
 Kiekvieną kartą, kai vaikas mus nemaloniai paveikia, mes tai nekintamai apdovanojame. Nuo pat pirmosios dienos mes apdovanojame NEPAGEIDAUTINĄ elgesį. O pageidautino daugelyje atvejų NIEKAIP neapdovanojame.
Ši beprotybės rūšis dažnai tęsiasi visą gyvenimą, persikeldama ir pas suaugusius partnerius. Rezultatus matome nuolat, bet mitas „jie privalo" neleidžia pamatyti mus pačius kaip PRIEŽASTĮ. Pamėginkime nuimti šį „šviesos filtrą" ir pažiūrėti, kas vyksta iš tiesų.
Egzistuoja pagrindinis tikslas, susijęs su išgyvenimu, kurį pražiūrėjo Darvinas. Buvo manoma, kad gyvos būtybės tikslas - PRISITAIKYTI prie aplinkos. Tai klaida. Niekas niekada nematė prisitaikiusių laimingų ir galingų žmonių. Išgyvenimo tikslas - PRITAIKYTI APLINKĄ SAU. Homo sapiens tapo kitų rūšių šeimininku būtent todėl, kad jame ši savybė stipriau išreikšta.
Atėjęs į pasaulį, mažylis iškart ima pritaikyti prie savęs visą aplinką ir visus aplinkinius. Tai vienintelis jo būdas išgyventi. Taip ar kitaip, jis TURI valdyti aplinką. Jis turi padaryti Jus valdomais. Tai svarbiausias ir pagrindinis išgyvenimo faktorius. Vardan šito galima daug ką paaukoti, galima netgi kęsti skausmą. Jei vaikutis, dar bejėgis, privers Jus būti nuspėjamu, jo išgyvenimas UŽTIKRINTAS.
Ir va Jūs patys demonstruojate jam, į ką VISADA reaguojate. Jūs rodote savo silpnas vietas, MYGTUKUS, kurie sukelia Jūsų reakciją.
Mažylis verkšlena. Jūs nereaguojate. Tada jis bliauna, ir Jūs prišokate. Yra! Po to jo aimanos priverčia jus širsti, Jūs plūstatės. Puiku! Jūs NUSPĖJAMI. Jūs - kontroliuojami! Jis spiriasi, ir Jūs blykštate. Tai, ko reikia! Jūs širstate, prarandate pusiausvyrą, baudžiate, netgi mušate, bet VIS REAGUOJATE, IR DAŽNAI NUSILEIDŽIATE.
Vaikas skundžiasi, ir Jūs, dar neišsiaiškinę, užjaučiate. Jis „serga", ir Jūs sunerimę, Jūs rūpinatės, bijote.
Nuostabu, kontrolė užtikrinta!
Pastebėsime: Jūs juk nepaliekate jam pasirinkimo. Jis tyliai žaidžia - Jūs nereaguojate (taip ir turi būti, pagaliau nusiramino). Jis mėgina kopijuoti Jus, padėti Jums, Jūs – nulis emocijų (svarbiausia, kad netrukdytų). Va jam kažkas PAVYKO, bet Jūs labiau susirūpinę, kad jis išsitepė. Aha! Teks vėl lįsti į balą, nes kitaip Jūsų dėmesio nesusilauksi! Efektyvus atradimas! O jei užvožti kaimynui kastuvėliu per makaulę? Oho! Va kaip viskas susijaukė.
„Nedėvėsiu aš šitos suknelės, NE-DĖ-VĖ-SIU!" Jėga!
Viešpatie su viešpačiukais, kaip gyventi? Grindis išploviau pats - tik linktelėjo ir sukritikavo.
Iš matiekos (!) penketą gavau – „Na pagaliau".
Visą dieną skaitysi knygutę, niekas ir neprieis. Ir apskritai, kai pas mane viskas gerai, visi užsiėmę savo reikalais, manęs tartum nėra!
„Oi, galva plyšta..." Va, kitas reikalas, iškart žmogiškas požiūris!
Va taip, nuo gimimo ir visą gyvenimą mes patys „dresuojame" vaikus, reaguodami į bloga ir ignoruodami gera.
Reagavimas – tai apdovanojimas
Tegul ir bausmė, skandalas, kivirčas – mėginimo valdyti apdovanojimas. O mes baudžiame ir baudžiame, ir stebimės: kodėl gi jie tokie UŽSISPYRĘ?
O kas tada NE APDOVANOJIMAS? Ogi tiesiog NEREAGAVIMAS. Jokios reakcijos. Pamenate, vieningose grupėse pati baisiausia bausmė buvo boikotas. Nereaguoti į verksmą, staugimą, įžūlumą, užsispyrimą? Taip.
Visa tai išties neverta dėmesio. Jei mažyliui blogai, padėkite tylomis.
Reaguokite į tai, kas taps žmogaus dorybėmis. Džiaukitės nuoširdumu, normaliu bendravimu, pastebėkite savarankiškumą, tyrumą, vyriškumą itin audringai, o geriau - materialiai, apdovanokite bet kokį pasiekimą. Ne pastangą, bet būtent REZULTATĄ. Žmogučiui turi būti naudinga būti geru, ir nenaudinga būti blogu. Tai, ką mes pasirinksime apdovanoti savo dėmesiu, ir taps vaiko elgesiu.
O bausmės - kas tai yra?
O tai tiesiog tikslus dalykinių sutarčių atlikimas. Prisidirbai, apkartinai kam nors gyvenimą, nors dėl to buvo susitarta -- še tau, fašiste, granatą, ramiai ir tylomis.
Pavyzdžiui, galima duoti pliusus už normą, minusus už netinkamą elgesį (dėl jo reikia susitarti), ir nuo bendro rezultato priklausys vaiko kišenpinigiai. Arba už bet kokį tvarkos pažeidimą skirti „pataisos darbus", rimtai pagalbai vaikus „samdyti" ar pinigais įvertinti kiekvieną papildomų užduočių mokyklai (galite sudarinėti jas
pats) lapą.
Rezultatas: pro iškreiptus „mygtukinio" elgesio kontūrus išryškės savo elgesio rezultatų suvokimas, partnerystės skonis ir gebėjimas valdytis. Neturėti problemų su vaikais – negi šito maža?
Kas gi tas išdykimas? Dar vienas mėgstamas mitas
Iš vienos pusės, vaikas visais atžvilgiais ribojamas, ir taip priverčiamas kovoti už laisvę ir išgyvenimą. Iš kitos pusės, apdovanojamos tik labiausiai konfliktinės, psichotinės jo būsenos. Todėl galų gale vaikas TIKSLIAI ŽINO, kad būti pačiu savimi, elgtis normaliai PAVOJINGA gyvybei.
Jis įtemptas, sugniuždytas, sudirgęs, jis nuolatinėje kovoje. Jis įkyriai mėgina valdyti žmones, ir tai priverčia jį nuolat keisti roles. Jis yra tarp žmonių, apimtų baimės, kurie „privalo išauklėti"... Jis - mygtukinio karo kareivis.
Būtent „išdykusių", tai yra NUAUKLĖTŲ, vaikų tėvams praverstų ši informacija. Bet būtent jie niekada nežiūrės į ją rimtai: juos „auklėjo" lygiai taip pat!
Protingoje visuomenėje visi vaikai turės teisę pasirinkti šeimą, palikti tėvus. Ir bus tokia galimybė. Rečiausiai draugais tampa artimi giminaičiai, ir beveik niekad - tėvai. Jie juk „privalo". O tikruose geruose santykiuose būna tik „Aš taip noriu. O tu?"
Autorius: Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas
straipsnis „Kaip mes sukuriame vaikų užsispyrimą, išdykimą ir bejėgiškumą“
| 
Dalintis