Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Kūdikis > Auklėjimas > Vaikai ir suaugę. O gal paprasčiau: žmonės?
Dalintis

Aš dabar pranešiu jums kai ką visiškai naujo. Nesijuokite, tai išties nežinomas mums faktas: VAIKAI - TAI TOKIE PATYS ŽMONĖS.
Jums juokinga? Tada padalinkite pusiau lapelį popieriaus. Kairėje surašykite, ką jūs galite leisti sau pažįstamų  žmonių atžvilgiu.
 
Komanduoti? Ne. Elgtis storžieviškai, įžeidinėti? Na ką jūs!  Drausti ką nors? Ne, ne. Apsieiti su jų daiktais, lyg savais? Kokia nesąmonė! Nervintis  dėl to, kad jie elgiasi taip, kaip mano esant  reikalinga? Ne. Prie žmonių nurodinėti jų trūkumus? Betgi tai netaktiška. Spręsti už  juos, su kuo draugauti? Priekaištauti dėl sąžinės  neturėjimo? Priekaištauti už tai, kad jie jūsų nemyli? Tai juk geriausi būdai susikivirčyti su jais ir prarasti juos.
 
Vaikai – ne žmonės?
Dešinėje turi būti tai, ką mes galime leisti sau SAVO VAIKŲ atžvilgiu. Kaip tik visa, ką išvardijome, ten ir pakliūva. Bet su ŽMONĖMIS taip elgtis negalima - Jūs nuolat tvirtinate tai savo vaikams.
 
Ne, realiai mes suvokiame vaikus kaip  kitą  gyvų  būtybių rūšį. Kaip ateivius. Mes gi visiškai ar beveik  visiškai  netaikome jiems  savo teisių. Storžieviškumas, kurio mes netgi nepastebime, - čia  dabar! Patys baisiausi nusižengimai, vedantys link konfliktų  ir santykių  nutraukimo: paskalos, melas, falšas, klastotė, apkalbos ir šmeižtas, tiesioginis sugniuždymas - mes visai natūraliai galime naudoti visa tai prieš savo vaikus. Ne. Vaikai mums - NE ŽMONĖS. Tai faktas.
 
Beje, šį sąrašą  galima pratęsti: ką mes galime leisti žmonėms mūsų atžvilgiu? O ką vaikams? Mes galime  kentėti viršininko storžieviškumą, o parėję namo elgtis grubiai su savo vaiku (po ranka pasitaikė!). Tai tikras  etinio išsigimimo šedevras: išeina, kad priešas - ne viršininkas, bet savas vaikas! Maža to, kad jis - artimas  žmogus, kurio pagarbą gyvybiškai svarbu užsikariauti, - be to, jis niekuo nekaltas!
 
Kas gi „gerai" ir kas „blogai"? Ir va šito etinio nepilnavertiškumo mes visą gyvenimą mokome vaikus. Neverta  teisinti  šito  mūsų  nerimu: jis pats savaime yra tiek nepastovus dalykas, kad visi draugai, susidūrę su juo, spėjo nuo mūsų pabėgti.
Beje, svetimus vaikus mes kur kas labiau linkę laikyti  žmonėmis. O taip pat svetimas žmonas, svetimus vyrus ir kitus svetimuosius. Bet tai atskira kalba. O į savo vaikus mes žiūrime greičiau kaip į nuosavybę. Kaip į vergus. Bet istorija įrodė, kad žmogus negali  būti nuosavybe.
 
 
Vaikai - tokie pat žmonės, tik mažo ūgio
Jie nuo gimimo  turi lygias su mumis teises. Jie žino apie tai. Jiems nėra ko klausti mūsų leidimo dėl jų teisių. Jie turi savo MINTIS, KETINIMUS, SPRENDIMUS. Bet  mes  stipresni ir, pakliuvę į mūsų išsigimėlišką,  gniuždantį pasaulį, vaikai priversti arba kovoti už tai, arba slėpti tai. Jie kovoja su mūsų netaktiškumu. Jie kenčia. Jie maištauja. Jie praranda nuosavo gyvenimo viltį. Bet jie niekur negali dingti. Todėl, kad jie
prisirišę prie mūsų ir priklauso nuo mūsų. Tai - jų tragedija.
 
„Betgi negalima neigti, kad vaikai - DAR ne žmonės, jie - būsimieji žmonės!" Na, išsiaiškinkime, kame kas dar ne žmonės, ar jau ne žmonės, o gal ir apskritai ne žmonės.
Vaikai neturi didelio kūno. Jie nepasižymi žinių bagažu. Ir neturi KAI KURIŲ profesionalių sugebėjimų,  kuriuos galima įsisavinti jau sulig 10-12 metais, kompleksų, - tik dėl to, kad mes uždedame tokį tabu.
 
Kūnas - daiktas antraeilis: žinome daugelį didžių žmonių, kurių kūnas buvo kur kas blogesnėje būklėje, nei mažas, tačiau sveikas ir judrus vaiko kūnas.
Žinios pačios savaime visiškai bevertės, jei netarnauja SUGEBĖJIMUI. O vaikai kur kas veiklesni!  Ne  paslaptis, kad  jei vaikams suteikiame galimybę, jie dirba ne prasčiau už suaugusius, o kartais ir geriau. Kaip matome, vaikai neturi labai nedaug to, ko reikia ŽMOGUI.
 
Kas gi leidžia laikyti žmogų ŽMOGUMI?
Galima duoti pakankamai konkretų  atsakymą: savybės, leidžiančios gerinti gyvenimą, didinti savo galią, būti savo aplinkybių PRIEŽASTIMI. Paminėsiu svarbiausias.
 
Daugelio vaikų GEBĖJIMAS BENDRAUTI didesnis, nei suaugusių.  Jei šis vaiko sugebėjimas menkas, suaugusiems reikėjo labai stipriai pasistengti.
Vaikų, kaip ir visų jauniklių, GEBĖJIMAS MOKYTIS kolosalus nuo gimimo. Jis visa eile didesnis nei suaugusių. Bėda ta, kad mokymu užsiima beveik  praradę tą savybę suaugusieji. Todėl mokyklose ir aukštosiose MOKYMUSI, kaip protinga veikla, beveik nekvepia. Ir mes guodžiamės  iliuzija, kad vaikus sunku mokyti! Septyneri sėkmingo eksperimentinio pedagoginio stažo metai leidžia man kalbėti apie tai, remiantis faktais. Apie tai bus atskira esė.
 
Vaikų SUVOKIMAS IR ATMINTIS daug geresni, nei suaugusių.
Pirmais metais vaikų DINAMIKOS - siekis didinti savo  galimybes, valdyti aplinką ir išgyventi - tiek stiprios, kad suaugusiems tai tampa pagrindine problema.
SAVIAPIBRĖŽTUMAS, noras pritaikyti APLINKĄ SAU, būdingas visiems mažyliams ir daugeliui moksleivių. Šis pagrindinis žmogaus privalumas yra baisiausias suaugusiems. Tad mūsų moralė greitai priverčia vaikus
slėpti save ir žaisti pagal primestas taisykles bei veidmainiauti.
 
GARBĖ, LAISVĖ, teisė į SĄŽININGUMĄ, teisė GERINTI SAVO GYVENIMĄ, - savybės, duotos  kiekvienai  gyvai  būtybei  kartu su saule ir žvaigždėmis danguje. Tačiau suaugusiems jos tampa košmaru, nes daugeliui jų nebebūdingos,  ir todėl itin erzina. Šių savybių išsaugojimo atvejai tiek reti, kad vaikai, išgyvenę toje kovoje, panaudojami kino scenarijų ir apysakų temoms, dažnai su tragiška pabaiga ir visada su patetišku prieskoniu.
 
Neabejotina, kad vaikai - labiau ŽMONĖS, nei suaugę. Bet mes kol kas bijome tikrojo žmogiškumo. Ir  daugelis mūsų bijo vaikų žmogiškumo. Nepajėgdami nugalėti šios baimės, bevelijame matyti savo
vaikus nelaimingais, užtat išsaugoti ILIUZIJĄ, kad jie MŪSŲ. Ir prarandame juos. Ir kenčiame. Ir kaltiname juos. Ir prarandame vėl.
 
„Jūsų vaikai - ne vaikai jums. Jie - gyvenimo paties savaime ilgesio sūnūs ir dukros. Jie atėjo nuo jūsų, bet nepriklauso  jums. Jūs galite duoti jiems savo žodžius, bet ne savo mintis, nes jie turi savo mintis. Jūs galite mokytis pas juos, bet ne mokyti juos, kadangi jų  sielos gyvena Rytdienos slėnyje, kur jūs negalite pabuvoti  netgi sapnuose..." Geriau už Džibraną apie tai nepasakė niekas.
Bet išeitis yra! Mes galime daug ką suprasti ir ištaisyti. Kad tik noras būtų...
 
Autorius: Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas
straipsnis „Kaip mes sukuriame vaikų užsispyrimą, išdykimą ir bejėgiškumą“

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą