Kaip jį vadinate jūs? Žindukas? Tūtė? Papkis?.. Vis tiek niekas nenuneigs, kad tai didis žmonijos išradimas. Ir pirmas bedančio naujagimio draugas, su kuriuo (ką jau čia slėpti) beveik kiekvienas anksčiau ar vėliau supažindinamas.

 

Čiulptukas - visų mažiukų draugas  

Netiesa. Tikrai ne kiekvie­nam mažiukui būtinas čiulptu­kas. Mano pirmagimiui reikė­jo trijų: vienas burnoj ir du del­niukuose (atsarginiai). Kaip vai­kas virtuoziškai juos naudojo! Jei per daug išsižiodavo ir pa­mesdavo, dešinėje rankoje esantis „pamaininis" tuojau pat automatiškai šokdavo į burnų. O burnoje - kaip namie: nuke­liaudavo tai į dešinę, tai į kai­rę. Arba mažylis iki pusės iš­stumdavo, o po to žaibiškai įtraukdavo garsiai čmauktelėdamas. Per tuos čiulpimo me­tus sunaudojome jų apie 15 (ža­lių, mėlynų, geltonų...).

 

Besilaukdama kito naujagimio, šalia vystyklų, kepurėlių bei marškinėlių rikiavau ir eilę čiulptukų. Tačiau į pasaulį at­bildėjęs antras berniukas (pa­sirodo, net vaiko lytis čia nie­kuo dėta) visą mano spalvotą kolekciją ignoravo nuo pirmų­jų dienų. Iš pradžių mandagiai „pamesdavo", o vėliau tiesiog išspjaudavo. Vietoj čmaukšėjimo čiulptuku rinkosi miegą ar­ba natūralų maitinimą.

 

Ar tikrai reikalingas čiulptukas?

Vis dėlto jis yra naudingas. Ypač tiems, kurie anksti buvo atpratinti nuo krūties arba nuo pirmųjų dienų maitinami pieno pakaitalais. Visi žinome, kad čiulpti naujagimiui yra natūralus poreikis. Todėl čiulptukas tarsi kompensuoja tai, ką mažylis prarado. Čiulpdamas vaikas jaučiasi saugesnis, greičiau nu­rimsta. Šiandieniniai prekybi­ninkai ne veltui siūlo žinduką, kurio forma prilygsta mamos speneliui.

 

Tačiau yra tėvelių, kurie ga­na anksti (vos pasirodžius pir­mam baltukui) nutaria išardyti vaiko ir čiulptuko draugystę. Padariniai? Vaikas gali pradėti čiulpti pirštą. O tai ne pats ge­riausias pasirinkimas. Vien jau dėl to, kad čiulptukas (kai ateis laikas) gali paslaptingai dingti. Pirštukas - visada po ranka.

 

Kuo rizikuoja čiulptuko draugas

Vienerių metų pipiras turi apie 8-9 dantukus. Čiulptuko priešininkai teigia - jei mažylio burnoje nuolat tabaluoja „guminukas", gali išsivystyti netai­syklingas sąkandis.

Jei su čiulp­tuku nesiskiria dvimetis, besi­šypsantis pilna dantukų burna, galimi kiti pavojai. Kai mano dvimetis eidavo su „guminuku" miegoti, visada nerimaudavau, kad naktį gali nukąsti gumos gabalėlį ir juo užspringti. Kita vertus, „dantytas" vaikas prakiurdo „guminuką". Kas drįs teigti, kad viduje susikaupusio­se vaiko seilėse neskuba veistis mikrobai?

 

Kaip pasakyti „sudie"?

Yra trys būdai: neskanu, „ekstremalios aplinkybės" ir „Gelbėk draugą!". Tad apie kiekvieną išsamiai.

 

Neskanu

Ar žinote, kuo mūsų močiu­tės ir promočiutės užkišdavo mažas burnytes? Jų atradimas - savos gamybos „čiulpinukas": į marlę suvyniodavo duonos minkštimo ir duodavo mažiu­kui. Todėl visai nenuostabu, kad jos turėjo ir savąją atpratinimo taktiką, kuri šiandien be­veik netaikoma. Čiulptukas įmerkiamas į garstyčias arba pi­pirus.

Tik nevertėtų pamiršti, kad tai, kas tiko XX-ame amžiuje, netiks XXI-ame. Dabar auga ne tik drą­sūs, bet ir gudrūs vaikai. Neska­nų žinduką pakiš po čiaupu. Nenuodykite vaiko, verčiau ati­džiai išstudijuokite kitas dvi at­sisveikinimo galimybes.

 

„Ekstremalios aplinkybės“

„Bandydama atpratinti nuo  čiulptuko Jorę, pasinaudojau kraustymusi, -  pasakoja trijų metukų mergaitės mama. - Vasarą vykome atostogauti  kolektyvinį sodą. Pakuodama daiktus susimąsčiau - o jei dukrelės čiulptukus „pamiršiu“?  Neišdrįsau. Įmečiau juos maišelį, atsigabenau į vasarnamį ir  kartu su tuščiu lagaminu užkišau į palėpę.

 

Vakare Jorė ėmė nerimauti: susirūpinusiu veiduku vaikštinėjo aplink stalą, kilnojo maisto atsargas, šniukštinėjo palovius, kol paklausė: „Kur mano tūtė?" Skėstelėjau rankomis ir nuoširdžiai nustebau: „Pamiršome namie". Mažoji prisėdo, delniukais susiėmė už galvos, kietai sučiaupus lūpytes pamąstė ir pokštelėjo: „Važiuojam į parduotuvę naujo". Ačiū Dievui, pavyko įrodyti, kad naktį parduotuvės nedirba. Tada Jorė pirštuku bedė į šešiasdešimtmetės gėlininkės iš gretimo namelio šviečiantį langą. Šiaip ne taip įrodėme, kiekvienuose (net pačiuose padoriausiuose) namuose atsarginių čiulptukų paprastai nebūna.

Nepatenkinta Jorė nučiukšėjo į lovą. Tada nenutuokiau, kokia laukia naktis. Mažoji muistėsi,  nerimavo, mykė ir vis pravirkdavo. Tai tęsėsi apie tris valandas. Gal šešis kartus kilau iš lovos, ryžtingai nusiteikusi pasiekti palėpę, tačiau šalia miegojęs vyras pagaudavo už naktinių marškinių...

 

Kažkaip atlaikiau. Įpusėjus nakčiai užmigome. Mergaitė lyg pro miegą paniurkdavo ir vėl užsnūsdavo.

Ryte atsikėlusi pasidžiaugiau - atlaikiau. Tik kartu gyvenusi anyta kepdama blynus ir garsi barškindama puodais pasakė savo svarią nuomonę apie mamą esesininkę. Dar prisimenu, kad abi dukrelės žiaumojo mo­čiutės blynus su šviežiai trinto­mis braškėmis. O man močiutės blynai netyčia buvo pagar­dinti bulgarišku pomidorų pa­dažu...

Kaip atrodė antra naktis? Viskas pasikartojo. Tik užmigo mergaitė dvigubai greičiau. Jau­čiausi gabi dresuotoja. Trečią naktelę ramiausiai visi parpė­me. Daugiau Jorė apie čiulptu­ką - nė „gu-gu".

 

„Gelbėk draugą!"

Jeigu į šią akciją sugebėsite įtraukti savo pipirą, rezultatų pasieksite be kraujo (ar prakaito) praliejimo. Tereikia sukurti nuotykių istoriją ar įtikinamą pasakaitę. Jeigu jūsų mažiukas - labai jautrus ir nuoširdus žmo­gelis, sukurkite pasakaitę apie gležną pelių karalystės prince­sę.

 

Mažoji kapliadantė, pakliu­vusi į bėdą, laukia savo riterio išganytojo. Kaip manote, gal juo galėtų būti vaiko čiulptu­kas? Tarkim, bešokinėdamas dideliais šuoliais narsiai įveikia piktąjį skriaudiką žiurkėną. O po to laimingai veda ir gyvena su mylimąja. Arba „guminukas" labai gali padėti miško tankmė­je gyvenančiai raganai, kurios trys mažiukai raganiukai (kum­pom nosytėm, kreivom akytėm, didelėm burnytėm) nuolat ver­kia. Ir tik čiulptukas gali juos nuraminti...

Pamatysite, kaip išsiplės mažos ausytės ir atvėps lūpytė beklausant tokių pasakų. Vaikelis greitai išties rankelę su čiulptuku ir dar greičiau pamirš netekti. Ypač jautresni vaikai lieka patenkinti, kad jų čiulptukai šiuo metu kažkam reika­lingesni. O gal netgi gelbėja kaž­kieno gyvybes. Prisimenu, dvi­metė giminaitė (įkvėpta pasa­kėlės apie žuveles), į tvenkinį pliumptelėjusi „guminuką", pa­sikūkčiodama tarė: „Sudie, čiulptuk brangiausias". O po to dvi dienas vaikščiojo išdidi ir pati kūrė čiulptuko povandeni­nius nuotykius. Po savaitės tik kartelį susimąstė: „Kažin ar un­dinėlės vaikams dar jo reikia?"

 

 

Jei sakote čiulptukui „ate“:

▪ Kuo vyresnis vaikas, tuo sun­kiau bus atsisakyti čiulptuko. Idealu, jei akciją „skyrybos" vykdys dvimečio tėvai.

▪ Jei nutarėte čiulptuką „pa­mesti", tai būkite prasti detek­tyvai - jokiu būdu neatraskite. Svarbu, kad mažylis patikėtų, kad „guminuko" iš tikrųjų nė­ra.

▪ Jei vaikas, patikėjęs pasa­kaite, pats čiulptuką ištiesia šu­niukui, pasirūpinkite (nema­tant dosniajam savininkui), kad „draugelis" realiai pradingtų. Kitaip vakare mažiukas gali persigalvoti. Jokiu būdu netaikykite lėtos „išsiskyrimo" taktikos. Pavyz­džiui, per pokaičio miegą paslėpti, o naktį atiduoti. Taip tik erzinsite vaiką.

▪ Jei šeimoje auga du pame­tinukai, „papukų" teks atsisa­kyti abiems iš karto. Antraip pir­magimis lengvai įveiks jaunėlio sąkandį.

▪ Nors kelios dienos prieš ak­ciją „čiulptukui – „ate" ištirkite aplinką. Gal kur nors (po lova, žaislų dėžėje, spintelėje ir t.t.) guli pamestas ir pamirštas „guminukas". Galite neabejoti, pir­mosiomis dienomis jūsų mažiu­kas bus itin pastabus ir tą čiulp­tuką gali atkasti nors ir iš po žemių.

Fotografė Jūratė Čiakienė
Tel. 8 686 53636

 

Jūratė Petraitienė