Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mažylis > Lavinimas > Kodėl mažas vaikas mikčioja?
Dalintis

Tai sunkus klausimas, nes, nepaisant daugelio dalykų, kuriuos žinome apie mikčiojimą, negalime pateikti aiškiai suformuluoto atsakymo. Geriausia atsakymą pradėti nuo „Mes nežinome, bet...” Atrodo, kad vaikai mikčioja dėl daugybės kiekvienam skirtingų priežasčių, ir kad kartais mikčiojimas tęsiasi, net išnykus jį sukėlusioms priežastims.
 
Praktika rodo, kad kai kurie, ypač maži vaikai nesugeba koordinuoti judesių ir nesugeba nuosekliai išdėstyti veiksmų, reikalingų sklandžiai kalbai. Kalbėjimo koordinacijos trūkumas gali sutrikdyti šneką taip, kaip ir bloga didžiųjų raumenų koordinacija verčia griuvinėti, mokantis vaikščioti. Mikčiojimas gali tęstis, vaikui išmokus kontroliuoti kalbėjimo raumenis, o kai kurie vaikai gali nustoti mikčioti. Tai leidžia manyti, kad besitęsiančiam mikčiojimui vystytis turi įtakos kiti, nežinomi faktoriai.
 
Stresai ir mikčiojimas
Atrodo, kad tam tikros emocinio streso rūšys – vienas labai jaudinantis įvykis arba besitęsiantis stresas – gali sutrikdyti daugelio iš mūsų šneką. Mažas vaikas ypač pažeidžiamas, nes jis dar tik mokosi valdyti stiprius išgyvenimus, ir daugelis dalykų jam atrodo grėsmingi. Kalbėjimo sutrikimai gali būti vidinio konflikto ir nerimo požymiu. Vaikas pradės bijoti tam tikrų kalbėjimo situacijų, nes jam jos panašios į tas, kurios jam buvo sunkios. Tačiau dėl to ne visi vaikai pradeda mikčioti.
 
Netgi normalūs kalbos sutrikimai, kuriuos patiria kiekvienas vaikas, gali būti sunkumo šaltinis. Pats vaikas arba aplink jį esantys žmonės gali reaguoti į šiuos nesklandumus taip, kad vaikas jausis verčiamas juos pašalinti. Kuo labiau jis stengsis tai padaryti, tuo labiau stiprės šnekos sutrikimai ir tuo nepalankiau aplinkiniai į juos reaguos. Prasideda uždaras ratas: vaikas netrukus pradės kalbėti taip, kad matysis, jog jis daugiau nebegali kontroliuoti savo šnekos.  
Jus domina, ar vaikas mikčioja dėl nuolatinės jį gąsdinančios priežasties? Nors tai ir gali būti tam tikro kalbėjimo sutrikimo priežastis, ji paprastai turi tik laikiną poveikį, ir dėl to pradeda mikčioti tik labai nedaug žmonių.
 
Pamėgdžiojimas
Mes niekada negirdėjome, kad varna, papūga ar strazdas – žinomi mėgdžiotojai būtų pradėję mikčioti dėl to, jog gyveno pas mikčiojantį žmogų! Kaip minėjome anksčiau, normaliai kalbantys kalbos specialistai, kurie dirbo su šimtais mikčiojančių žmonių, nepradėjo mikčioti. Daugelis žmonių pradėjo mikčioti, niekada negirdėję mikčiojant kitų.
 
Mėgdžiojimo mitas miršta sunkiai, kaip ir nuomonė, jog palietę rupūžę užsikrėsite karpomis. Iš dalies mitas gyvas dėl mūsų įsitikinimo, kad vaikai kopijuoja juos supančių vyresnių žmonių įpročius. Nors tam tikrą elgesį ar įpročius perimti galima, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip būtų įmanoma perimti mikčiojimą, kai nė vienas iš žmonių, su kuriais vaikas bendrauja, nemikčioja. Mėgdžiojimu paaiškinti šį ypač sudėtingą dalyką būtų per daug paprasta.
 
Paveldėjimas
Mikčiojimas, atrodo, paplitęs kai kuriose šeimose. Ar tai reiškia, kad jis paveldimas? Niekas tikrai nežino. Kai kurie mokslininkai nustatė tam tikrą kalbos sunkumų ir kalbėjimo genetinę priežastį. Jeigu paveldimumas kažkaip ir susijęs su mikčiojimu, jo vaidmuo yra gana sudėtingas ir nėra taip aiškiai nuspėjamas, kaip akių ar plaukų spalvos paveldėjimas. Be to, daugeliui mikčiojančiųjų atrodys, kad paveldimumas nėra toks svarbus veiksnys.
 
(Nuo šios knygos pasirodymo praėjo beveik dešimt metų. Per tą laiką JAV nuolat vyksta tyrimai, kurių tikslas – rasti biologinę, neurologinę, o taip pat ir genetinę mikčiojimo priežastį. Amerikos mikčiojimo fondas nuolat informuoja apie tyrimus savo biuletenyje „Newsletter” – sudarytojo pastaba).
Taigi, mes negalime pasakyti, „štai todėl maži vaikai mikčioja”, bet žinome daug dalykų, kurie padeda atsirasti rimtiems sunkumams. Kai kurie iš šių dalykų susiję su pačiu vaiku, bet kiti – su Jūsų požiūriu ir elgesiu.
 
Kuo mikčiojantis vaikas skiriasi nuo nemikčiojančio?
Išskyrus tai, jog mikčioja, vaikas turbūt yra visai normalus. Mikčiojančių vaikų intelektas įvairus kaip ir kitų vaikų – vieni yra negabūs, nuobodūs, buki, kiti – gabūs, sumanūs, protingi, o daugumai būdingi ir vieni, ir kiti bruožai. Tyrinėtojai rūpestingai ieškojo fizinių ar psichologinių skirtumų tarp mikčiojančiųjų ir nemikčiojančiųjų. Keli surasti skirtumai yra labai nežymūs ir tam tikrais tyrimais paneigti. Jie nebūtinai būdingi mikčiojantiems vaikams.
 
Bet kokie psichologiniai skirtumai tarp vyresnių mikčiojančių ir nemikčiojančių vaikų paprastai siejami su mikčiojimu ir greičiau gali būti mikčiojimo padarinys, o ne jo priežastis. Mažas vaikas prisitaiko taip puikiai, kaip ir jo nemikčiojantys draugai. Jis gali turėti kai kurių emocinių problemų, bet jos gali būti arba gali nebūti susijusios su jo kalba.
 
Ištrauka iš knygos „Jūsų vaikas mikčioja... Knyga tėvams“
Šaltinis: Jaunimo psichologinės paramos centro internetinė svetainė www.jppc.lt

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą