Kokiais žaislais ir kodėl žaidžia mūsų vaikai
Tik minutėlę įsivaizduokite, kad esate kosmonaute, kurią ruošia išlaipinimui svetimoje planetoje. Kurį laiką vyksta įtemptos ir varginančios treniruotės. Priprantate prie nesvarumo būklės, skafandrų, maisto iš tūbelių... Ir dūdų orkestras jus palydi į kosmosą... Tačiau porą kartų apskriejus aplink Žemę nutupdo jus ne Mėnulyje, o Afrikos pakrašty. Taigi - ne ten, kur žadėjo...
Ar ne panašiai yra su mūsų vaikais? Atkreipkite dėmesį, kuo jie žaidžia. Tai labai svarbu. Žaisdamas vaikas nesąmoningai atsako į du klausimus: „Kas aš esu?" ir „Koks pasaulis mane supa?" Kartu mažylis kuria savo ateities viziją. Įsivaizduoja save suaugusiu vyru arba moterimi...
Skubu teigti, kad su mergaitėmis, regis, viskas gerai. O štai berniukai žaisdami mokosi vieno, bet gyvenime iš jų reikalaujame visai ko kita.
Iš ko „padarytos" mūsų mergaitės?
Nuo pat mažumės mergaitės žaidžia kurdamos situacijas, kurios joms pravers gyvenime. Jau trimetės tampa kulinarijos „asėmis" - pyragaičiai iš smėlio, pienių žiedų ir varpučio lapų „sriubytė". Keturmetės - drabužių modeliuotojos ir siuvėjos. Tai liudija gausus „barbynas" ir į lentyną netelpantis garderobas. Penkiametė - kuo puikiausia interjero dizainerė - be vargo sukuria lėlių namus. O jei dar tušinuką paverčia termometru ir sumaišo naminę „mikstūrėlę" - štai jums ir gydytoja...
Sunku įsivaizduoti ir mergaitę, kuri vaikystėje nė karto nebuvo įsisukusi į mamos spintą. Juk už tų durelių neri į dar nepažintą, bet labai viliojantį moterišką pasaulį. Jis, kvepiantis mamos aromatu, švelniai vilioja ir gundo: margaspalviai šaliai, slystančio šilko suknelės, „smailianosiai" aukštakulniai, skaistalai ir teptukai, perlų karoliai ir sidabrinės apyrankės... Reveransas moteriškajam pradui...
Ir visai nesvarbu, kad mergaitė žaisdama tik pirštų galiukais prisiliečia prie to tikrojo suaugusios moters gyvenimo (juk smėlio ir tikrasis pyragas skiriasi, tačiau abu gaminami su meile). Svarbu tai, kad dar vaikystėje tuo išmoksta rūpintis būsima moteris. Ir mums kol kas nerūpi, ar užaugusi ji taps interjero dizainere, ar apsiribos tik kasdieniu namų tvarkymu. Ji be vargo sukurs saviesiems jaukius namus.
Žinoma, negalima teigti, kad kiekviena mergaitė taps idealia mama, tačiau rūpintis šeima ir namais dar vaikystėje „repetuota" ir namų ūkio darbeliai tarsi įrašyti kiekvienos galvelėje... Ir tai, be abejonės, mergaitėms pravers, ką vargu ar galime pasakyti apie mūsų berniukus.
Iš ko „lipdome" berniukus?
Ką dažniausiai sūneliams dovanojame per gimtadienį? Atspėti nesunku - mašinėles ir šautuvus. Ką galima žaisti su šautuvu? Tėvai (drįstu teigti) žaidė „baltuosius ir raudonuosius". Mūsų vyrai - „vokiečius ir rusus". O mūsų vaikams liko žvaigždžių karai. Beje, dar vienas šių laikų „atradimas", prilipdantis mažylius prie ekrano, yra kompiuterių žaidimai...
Tikiu, kad pasiseks tiems, kurie užaugę pasirinks karininko, policininko, apsaugos vyruko profesiją. O jei šiandieninis „nindzė" taps paprastu buhalteriu? Kas liks? Tarnybinį kompiuterį prigrūsti žaidimų, tokių kaip „labirintai", „dūmai", „taiklieji šauliai"...
Ar niekada nesusimąstėte, kodėl kiekvienas vyras garbės ir orumo reikalu laiko nuosavą automobilį? Trūks plyš, bet taps „ratuotas". Juo labiau, kad kartais ne tik nėra būtinybės, bet netgi neparanku. Ar tai nekvepia mašinėlių „perkūnijimu", t.y. tuo, ką pavyko „parsinešti" iš vaikystės automobiliukų kolekcijos lentynos... Gal todėl suaugę vyrai gali valandų valandas užsidaryti garaže, dienų dienas puoselėti savo keturrates drauges...
Kita vertus, ar jūsų vaikai žino, ką veikiate išėję į darbą? Juk grįžę greičiausiai krintate į minkštasuolį priešais televizorių... Ir, žinoma, vyrai nepraleis nė vienų sporto rungtynių. Sportas - trečias vyriškas pomėgis. Drįstu teigti, kad vaikystėje žaistą futbolą ar krepšinį suaugusiam vyrui pakeičia transliuojamos varžybos...
Taip ir išeina, kad dėl berniukų kažkas piktai pajuokavo: vaikystėje „žadėjo" lenktynes, susišaudymus, nuotykius, o užaugę gavo šeimą ir darbą. Juk mašinėlės ir šautuvėliai sumodeliuoja pasaulį, kupiną azarto, aštrių pojūčių ir rizikos. O iš suaugusių vyrų reikalaujame darbštumo, atsakomybės ir stabilumo. Didesnį kontrastą vargu ar galima sugalvoti.
Nesijaudinkite, nesiūlome sudarinėti verslo planų. Tačiau verta paieškoti įvairesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, buities. Čia sūnus galėtų tapti pirmuoju jūsų pagalbininku. Svarbiausia - neskirstykite darbų į „moteriškus" ir „vyriškus". Prisiminkite, kad visi darbai garbingi.
Jeigu adote kojines ar siuvate švarko sagas, išmokykite to ir sūnų. Ar žinote, kad mezgimą virbalais išrado būtent vyras? Jau penkerių metų berniuką galima mokyti nerti vąšeliu. Vaikas pats nusinertų virvelę, o gal ir margaspalvę kišenėlę pieštukams.
Jeigu naudojate automatinę mašiną, sūnus mažų mažiausiai jums galėtų atidaryti šios dureles, sudėti skalbinius. O išskalbus padžiauti bent jau savo kojinaites. (Kiekvienos moters svajonė - vyras, skalbiantis bent savo kojines).
Ruošdama pietus irgi pasikvieskite vaiką. Jis gali ne tik serviruoti stalą, sumaišyti mišrainę, bet ir išplauti šaukštelius...
O parduotuvėje būkite išrankesni. Atidžiau nužvelkite žaislų lentynas. Gal sūnui vertėtų pirkti ne tik automobiliuką, sviedinį, bet ir vaikiškų įrankių komplektėlį (namų ūkyje vyras meistras - tikras atradimas).
Ar pastebėjote, kad ne tik mergaitėms patinka piešti? Gal pirmieji akvarelinių dažų potėpiai užaugins talentingą dailininką ar bent jau vyrą, nebijantį „kosmetinio" remonto namuose? O kur dar įvairiaspalviai konstruktoriai, iš kurių galima sumontuoti ne tik pilaitę, bet ir laivą, stalą, net šviečiančius žibintus. Juk tai pati tikriausia kūryba.
Konstruktoriai ne tik skatina vaiko vaizduotę, bet ir treniruoja pirštukus tiksliems veiksmams - piešti, rašyti. Be to, per šias de tales geriau įsimenamos spalvos ir formos...
Ir dar. Nevenkite vaiko nors kartą per metus nusivesti į savo darbovietę. Tegu mažylis apžiūri jūsų darbo vietą, pats pamato, ką veikiate „tame darbe“. Leiskite atsisėsti ant savo kėdės, o gal įkristi į savo (ar šefo) minkštą fotelį. Kas gi daugiau gali nuoširdžiai papasakoti apie savo profesiją... O jei sūnelis prie savęs meiliai spaudžia pliušinį meškutį, jokiu būdu neatimkite, nes auginate ne tik vyrą, bet ir būsimą mylintį tėtį.
Vaikų žaidimai - tai labai svarbu
Atkreipkite dėmesį į žaislus. Juk žaisdami vaikai laiku „peršoka" apie penkiolika metų į priekį. Jie save įsivaizduoja suaugusiais žmonėmis.
• Perkant žaislus neapsiribokite tradiciniais meškiukais, šautuvėliais ir automobiliukais. Atverkite vaikui platesnį pasaulį.
• Nepykite, jei dukrelė išsiterliojo jūsų lūpų dažais - juk auga „moterytė". Sūneliui nepagailėkite buities (taip vadinamų „moteriškų") darbų.
• Jau trejų metukų vaiką nusiveskite pas save į darbą. Tegu vaikas kuo daugiau sužino apie jūsų profesiją.
Dar šiandien pasirūpinkite, kad užaugęs sūnelis nesijaustų marsiečiu žemėje.
Fotografė Jūratė Čiakienė
Tel. 8 686 53636
Jūratė Petraitienė