|
 Kertu lažybų, jūsų namuose patrauklusis dėdė televizorius stovi pačioje matomiausioje vietoje. Šis XX-o amžiaus stebuklas, mirguliuojantis spalvomis ir garsais, prie minkštasuolių nutubdo ne tik mezgančias močiutes, bet ir rimtus vyrus su pypkutėmis. Lygiai taip pat nuo ankstyvos kūdikystės prikaustė ir mano Domuką. Sakysite, nieko baisaus? Galbūt. Bet kai kas man kelia nerimą. Todėl pagelbėti kviečiuosi psichoterapeutę Giedrę Bulotienę.
Gydytojai apie televizorių
Skubu papasakoti, ką apie televizorių mano medikai. Akių ligų gydytoja Eglė Danelienė teigia, jog nėra įrodyta, kad televizoriaus žiūrėjimas kenkia vaiko regai. Žinoma, jei žiūrima iš tinkamo (ne mažiaus nei trys metrai) atstumo ir ekranas nemirga.
O ortopedė Vitalija Pačekajūtė sako, kad vaikams ilgai sėdėti nederėtų. Vaikas nuolat turi judėti – tik tada jis auga sveikas. Tam, kad ilgai sėdint minkštasuolyje neišaugtų maža kuprelė ar neiškryptų stuburas, televizorių siūloma žiūrėti atsigulus ant pilvuko ir rankutėmis pasirėmus skruostus.
Reklamos triukai
Jau nuo pirmų kūdikystės mėnesių pervystomo Domo galvelė vis pasisukdavo į „kalbančią dėžę“. O kai rodant reklamą į „sceną“ įbėgdavo gražuolės su vitaminizuotais šampūnais, sūnaus akutės net nustodavo mirksėti.
Šiek tiek vėliau, kai Domas pradėjo ropoti, visą dieną be pertraukos dirbantis televizorius jį nustojo dominęs. Tačiau tik prasidėdavo reklama, mano „keturkojis“ šliaužiotojas mikliai skriedavo prie ekrano. Gal kelių minučių reklamos kalba vaikui suprantamesnė?
Giedrės Bulotienės komentaras
Kūdikiai reaguoja tiek į garsą, tiek į vaizdą. Kas rodoma per televiziją, jie dar nesuvokia. Tačiau reklama daroma taip, kad atkreiptų dėmesį (ji ir vaizdingesnė, ir garsesnė). Mes, suaugusieji, tarsi išmokome ją ignoruoti. Tuo tarpu naiviam kūdikiui patinka greitai besikeičiantys paveikslėliai. Dėl to nerimauti nereikia, nes jie mažylio dėmesio ilgam neprikausto.
Teletabių žvaigždynas
Koks buvo įvykis, kai ekranuose suspindo jaukių teletabių veidukai! Prisimenu, su vyru prunkštėme į saują, kai Domas įsistebeilijo į ekraną ir pradėjo verkti, stūgauti ir barti „gauruotą“ liūtą. Tokį plokščią kartoninį ant ratukų... Štai nuo tada Domas tapo žydrojo ekrano gerbėju. Kiekvieną dieną prašydavo įjungti televizorių ir tą mums šventą pusvalandį vaikas sėdėdavo ramiai.
Tačiau mano pedagogė kaimynė teigia, kad be reikalo dvimetį pratiname prie ekrano ir juo labiau kvailiname besmegeniais teletabiais. Gal nevertėjo vaikui jų apskritai rodyti? Juolab kad kitokie filmukai Domo nedomino.
Giedrės Bulotienės komentaras
Čia kalbama apie laidos pritaikymą atitinkamo amžiaus vaikui. Teletabiai – tiesus taikymas į dvimečius – penkiamečius. Tad ir Domas atpažino, kad ta laidelė jam. Be to, juos žiūrėdamas vaikas tobulėja – susipažįsta su kitu pasauliu.
Tačiau kai tėveliai skundžiasi, kad dvejų metukų mažylis kelias valandas sėdi prie televizoriaus ir seka visas programas iš eilės, jau bėda. Juk vaikas žiūri ne tai, kas jį domina. Paprastai tokie vaikai turi rūpesčių dėl per lėto vystymosi.
Pasaulis priklauso man vienai, arba „televizinė“ auklė
Kai trimetis Domas žaidžia lauke, aš prisispaudusi prie lango stiklo. Kai vaikas siautėja kambaryje, vos spėju rinkti išmėtytas konstruktoriaus detales. Kai mažylis siūlosi nudirbti buities darbus, draugiškai patariu užsiimti „savais reikalais“. Ir štai, kai įsižiebus ekranui Domas liovėsi triukšmavęs ir krėtęs šunybes, supratau, kad visas pasaulio laikas priklauso man vienai. Turiu „televizinę“ auklę.
Kartą kilo išganinga mintis: o jei įsigijus animacinių filmukų rinkinį tą ramybės pusvalandį pratęsti iki valandos? O gal ir ilgiau? Taip pasielgę draugai (jie pirko teletabių vaizdajuostę) dvimetę čiauškutę „nuslopino“ dviem valandom.
Giedrės Bulotienės komentaras
Jei būtina, kartais galima palikti vaiką „televizinei“ auklei. Tačiau dvi valandos šalia televizoriaus mažyliui yra per daug. Vaikas pavargs, bus suirzęs. Be to, tokia „auklė“ neturėtų „dirbti“ kasdien po kelias valandas. Vaizdajuostę nusipirkti galite, bet siūlyčiau ją žiūrėti tik retkarčiais. Tegu tai bus tik pramoga.
Apie mažylio draugystę su daugelio šeimų „nariu“ televizoriumi toliau kalbamės su psichoterapeute Giedre Bulotiene.
Noriu Dipsio, kardo, Žmogaus-voro telefono...
Anksčiau Domas parduotuvėje reikalaudavo tik saldainių, dabar nepraeina pro žaislų skyrių nešaukdamas: „Noriu Dipsio, Lelės, Pou“...Maža to, prašo palaidinukės, batelių su keturiais šleivakojais. Dar vėliau iš vonios pradėjo „šluoti“ visus džiūvančius rankšluosčius ir prisirišęs prie apykaklės lakstyti šaukdamas: „Iš kelio – skrenda Betmanas!“...
Prisimenu – bendradarbė pasakojo apie savo mielą šviesiaplaukę šešiametę ilgakasę, kurios niekaip neatplėšdavo nuo filmo „Ksena“. Ta mergaitė gimtadienio proga pareikalavo nupirkti KARDĄ. Gavusi dovanėlę maža švelni būtybė pavirto nesugaunama narsia kovotoja, po visus namus „skraidinančia“ tingų persišką katiną...
Ar pirkti vaikams televizinių žaislų?
Giedrės Bulotienės komentaras
Taip taip. Apsukrūs prekybininkai kartu su filmukais į rinką paleidžia ir daugybę herojų, net maisto produktų. Vaikui labai sunku atsispirti. Jei tėvai išgali, siūlyčiau trokštamą daiktą nupirkti. Tai natūralus mažylio poreikis. Jis nori turėti mylimą herojų arba siekia jį mėgdžioti. Reikėtų džiaugtis, kad jūsų vaikas kažkuo domisi.
Telemanas, arba dėdės televizoriaus hipnozė
Vos stuktelėjus tretiesiems, Domo draugystė su televizoriumi pradėjo sparčiai augti. Grįžęs iš darželio, reikalauja įjungti ne tik vakarinę laidelę, bet ir nori žiūrėti toliau. Jaučiu, kad iš darželio vaikas grįžta suirzęs ir nenori su niekuo bendrauti. Todėl prie televizoriaus susitempia mėgstamiausius žaislus, pasikrauna maisto atsargų (obuolių, bananų, o kartą ir visas dešreles). Įsliuogia į pižamą... Kaip jį nuo ten nukrapštyti?
Giedrės Bulotienės komentaras
Jei mažylis darželyje visą dieną aktyviai žaidė, vakare jam norisi pasyvaus užsiėmimo. Tačiau televizorius vargina žmogutį ne mažiau. Tėveliams rekomenduočiau paieškoti kitų ramių užsiėmimų: gal kartu piešti, knygutes skaityti, konstruoti. Nepalikite visą vakarą vaiko vieno prie ekrano.
Priėjau. Atėmiau. Išjungiau.
Vieną dieną Domui pateikiau ultimatumą: gana. Jokių televizorių. Kol virtuvėje suploviau indus, Domą radau kambaryje bemaigantį televizoriaus pultelį. Priėjau. Atėmiau. Išjungiau. Kitą kartą, besimaudydama vonioje, išgirdau „tralialia“, skambantį iš mūsų „dėžutės“. Išlipau. Nusišluosčiau. Atėmiau. Išjungiau. Trečią kartą vėl radau įsistebeilijusį priešais žydrąjį ekraną.
Kaip jo dėmesį nukreipti? Gal vertėtų paslėpti televizoriaus pultelį?
Giedrės Bulotienės komentaras
Trimetis kiekvieną užsiėmimą priima kaip žaidimą. Lygiai taip pat ir dėl griežtojo mamos metodo. Vaikas jį supranta taip: „Surask pultelį“.
Patarimas pirmas: jei neleidžiate žiūrėti vaikui, neleiskite žiūrėti ir kitiems šeimos nariams. Juk visi turi būti lygūs.
Patarimas antras: jei slepiate pultelį, tai slėpkite taip, kad nerastų. Negundykite jo žaisti.
„Televizinė“ pasakėlė
Kai kada, kai iš darbo grįžtu pavargusi, pati atsiduodu dėdės televizoriaus globai. Domas įsitaiso man ant kelių. Sėdime ir abu tylime. Ekrane vaizdai, laidos keičia vienas kitą. Jaučiu, kaip Domo galvelė nusvyra ir pasigirsta ramus alsavimas
Štai tokia vakarinė pasakėlė – mintyse sau priekaištauju. Švelniai apglėbiu ir nešu vaiką į lovą.
Giedrės Bulotienės komentaras
Nesikrimskite, Domą užmigdė ne televizorius, o mamos artumas ir šiluma. Tai tokios valandėlės, kurios labai reikalingos mamai ir vaikui. Juk prisiglaudęs jaučiasi ramus ir mylimas. Todėl nereikėtų jausti kaltės, kad tuo pačiu metu mama pažiūri televizorių. Žinoma, idealiau būtų paskaityti pasakėlę. Tačiau jei mama pavargusi ir nenoriai skaitys, jausis įtampa, o tai nėra gera išeitis. Šiuo atveju svarbiausia dviejų mylinčių žmonių artumas.
Jūratė Petraitienė
| 
Dalintis