Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mažylis > Bendravimasir auklėjimas > Kai galime stebėtis boruže
Dalintis

Ar dažnai skaičiuojate jonvabalius ir stebitės taškuota boruže? Ar supatės darželinukų karuselėse ir leidžiatės nuo kalniukų čiuožyklose? Uogienę dedame į blynus ir valgote rankomis? Jei turite vaikų, tai jums jokia keistenybė. Tad kas sugalvojo, kad vaikus auginti - labai sunkus darbas? Apie malonumus ir naudą, kurią teikia mums mūsų mažieji (maži tik pagal amžių), kalbamės su psichiatre Goda Bačiene.
Ko siekiate auklėdami?

Būti tėvais yra be galo sudėtinga užduotis. Tokią nuomonę perša tėvams skirti vadovėliai. Juk juose rašoma, kaip privalai užtikrinti reguliarų maitinimą, priežiūrą, auklėti, mokyti ir t. t. Gal dėl to dažnai pamirštama, kad būti tėvais yra be galo įdomu ir malonu. O blogiausia, kad įsijautę į ,,teisingų” tėvų vaidmenį neretai savo mažiesiems puolame priekaištauti: ,,Kaip man buvo sunku tave užauginti”, ,,Koks tu nedėkingas” ir pan.

Juliukas iš mokyklos valgyklos pavogė šaukštą, iš draugo - tušinuką, o iš mamos piniginės - litą. ,,Viską jam pirkau, viską dariau dėl jo... Kaip jis galėjo su manim šitaip pasielgti?” - rauda pirmoko mama. O jei dar Jonukas atsisako lankyti baleto būrelį, tai tampa tikra tragedija. Juk mama svajojo jį matyti šokantį didžiojoje scenoje… ,,Iš tikrųjų tėvams atrodo, kad vaikas privalo pateisinti jų lūkesčius vien už tai, kad šie jį pagimdo, jam užtikrina saugumą, jo sveikatą, ugdymą, švarą, - sako G.Bačienė. - Tačiau pamirštama, kad yra daugiau labai svarbių užduočių”. Taigi truputį apie jas.

Gyvenimas ne rožėmis klotas
 

Viena jų - suformuoti realybės pojūtį. Nekurkite pasakos, kad pasaulis kupinas rožinio džiaugsmo ir teisingumo. Vaikui reikėtų pateikti tą patį realybės pojūtį, kurį jaučiame ir mes patys. Mes jį pradedame formuoti nuo pirmų gyvenimo dienų. Juk vieną leliuką mama suvysto į palutę, o kitą iš karto rengia kostiumėliais. Vieni mažyliai auga triukšmingoje aplinkoje, kurioje aplink sukasi dar trys rėksniai, o kiti -ramioje aplinkoje, kurioje gaudoma kiekviena netyčia įskridusi musė. 
 
Kurie tėvai vaiką augina tinkamai? Į šį klausimą atsakyti negalima. Tačiau mažajam tėvų modelis atrodo kaip vienintelis teisingas. Ir perdėtas idealizmas nėra gerai. Taip vaiką į gyvenimą paleistume nepasiruošusį, turintį daugybę iliuzijų. Būtų gerai, kad susikurtume vaiko ugdymo idėją, kuri padėtų mums priimti sprendimus įvairiomis aplinkybėmis.  O ji tokia: iš gana bejėgės būtybės išugdyti laisvą, savarankišką, atsakingą, sugebantį prisitaikyti ir savimi pasirūpinti žmogų. Tik ne tokį, pvz., ,,bus daktaras”, ,,bus gražus”, ,,bus teisingas” ir pan.

Geriau nieko nei klysti
 

Kita užduotis - suformuoti laisvą žmogų. Mes mėgstame riboti ne tik savo poreikius, bet ir mažųjų. Jei žvilgtelėtume į Lietuvos oro uosto salę, tai pamatytume, kad mūsų mažieji lietuvaičiai stovi ramūs (bent jau mamos juos tampo už apykaklių, jei bando triukšmauti). O štai atvykėliai laksto, lipa  ir lenda po suolu, gulinėja ant grindų ir sukelia daug triukšmo, tik niekas jų nebaudžia. Lietuvoje labai dažnai savo vaikus mokome būti drovius. Nuolat juos gėdijame, tramdome, nurodome, kad to negalima, šito - irgi. Nors vaikų elgesys niekam netrukdo ir nedaro žalos.
 
Tai tik mūsų vaizduotės vaisius, kad mažasis nutrūktgalvis turi ramiai stovėti ir net nemikčioti. Juk mums gėda, kad Petriukas kavinėje atsigula ant žemės. Pasak psichiatrės, vaikai nesupranta, kodėl juos tramdome. Jiems gulinėti, šokinėti, lakstyti yra natūralu. Tai mes taip įsivaizduojame, kad yra padoru. ,,Sėdėk tiesiai”, ,,Nemataruok kojom”, ,,Paimk pieštuką į dešinę ranką”.
 
Tiesiog kiekvienas vaiko judesys mums sukelia įvairiausių įtarimų. Tarytum mėgaujamės, kad mūsų atžala netobula: ,,Na kaip čia dabar nupiešei,” ,,Ir vėl išsiterliojai”. Taip mes uždraudžiame vaikui bandyti ir ,,atrasti”. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas piešia žmogų be kaklo (visi trimečiai taip daro). Ką sako mama? ,,O kur žmogaus kaklas?” Iš vaiko reikalaujame iš karto viską daryti tinkamai. Ko siekiame? Vaikas praranda iniciatyvą. Geriau nieko nei neteisingai. Ne paslaptis, kad vėliau tai išauga į didžiulius kompleksus.
O padariniai vėl neatitiks mūsų susikurto idealo: jis pasirinks ne tokią populiarią specialybę nei galėtų, bijos naujų akibrokštų (man taip nepasiseks), artimesnių santykių su bendraamžiais ir t. t.

Ideali tėvystė - tinkamu metu
 

O dabar apie naudą ir malonumą. Labiausiai šį jausmą patiriame tada, kai tėvais tampame tinkamu metu. Žmogaus sulaukia tokių metų (žmogus vystosi visą gyvenimą), kai turime patenkinti savo poreikį - rūpintis kitu. Po 20 m. ateina darbingumo ir rūpestingumo metas, kai mums reikia kuo nors nuosekliai rūpintis. Vieni puola kopti karjeros laiptais, kiti kuria šeimas. Taip patenkiname savo poreikį mylėti, suprasti kitą. O labiausiai, kai laiku tampame tėvais. Sunku įsivaizduoti, kad 16 m. mergina, pagimdžiusi vaiką, taptų laiminga. Ji dar nesusiformavusi kaip asmenybė ir daugiausia dėmesio šiuo metu turėtų sau.
 
Dažnai pasitaiko, kad vaikas jai tampa našta ir mama negali įsijausti į motinystės teikiamą džiaugsmą. Panašiai gali jaustis ir vyresnio amžiaus mamos. Kai pirmieji vaikai jau užauginti, kai jau norisi pailsėti, staiga vėl naujas nemigo naktų, skalbinių, košelių maratonas... Net ir išaugus vystyklus vyresnė mama dažniau reikalaus, kad jos pipiras ramiau žaistų, netriukšmautų ir pan. Tad tikėtina, kad abiem atvejais sunkiau patirti  harmoningą bendravimą su savo vaiku.

Tėvystės universitetai
 

Nepamirškite, kad trokšdami vaikų ir juos gimdydami pirmiausia patenkiname savo poreikį mylėti ir rūpintis. Tapdami tėvais, mes  prisidedame prie savo giminės, tautos ir visos žmonijos biologinio išlikimo. Auklėdami vaikus atliekame ir svarbią naujos visuomenės kūrimo užduotį. Taip mūsų gyvenimas tampa spalvingesnis. Mes tarytum tampame kūrėjais. Bendraudami su mažaisiais esame įpareigoti kurti. Net kasdien  spręsdami jų problemas. Maža to, jaučiamės labai svarbūs. 
 
Juk savo vaiko akyse esame visagaliai (tik mes sugebame nukelti skraidančią lėkštę nuo stogo, mokame nuimti dviračio ratus, pripildyti baseiną, išbaidyti visus baubus ir siaubūnus iš po lovos ir t. t). O meilės iš vaiko gauname daugiau, nei mūsų širdyje gali tilpti. Kiek neįkainuojamos informacijos surenkame apie tai, kaip vystosi žmogus. Mes pirmieji galime stebėti, kaip žengiamas pirmas žingsnis, tariamas pirmas žodis, einama į pirmą pasimatymą. Tuo metu mes tiesiog baigiame tėvų universitetus. Skaitome ir domimės viskuo, kas apie mūsų vaiką. Tai neįkainojama patirtis.

Metas, kai tampame vaikais
 

Vaiko auginimas atgaivina ir mūsų vaikystės prisiminimus. Kartu iš naujo galime išgyventi vaikystėje patirtus įspūdžius. Netgi baimes. Jei kažkada vaikystėje turėjome neišspręstų problemų, dabar naujai galime pažvelgti į jas. Juk žinote, kaip mūsiškis jaučiasi išvarytas iš smėlio dėžės ar pridaręs darželyje į kelnes…
 
Augindami savuosius iš naujo patys tampame vaikais. Jau nereikia teisintis darbe kolegas, kodėl žiūrime Mikės Pūkuotuko nuotykius šeštadienio rytais, einame į W.Disney’aus filmus ar vaikų klube šokinėjame ant batuto… Ir namie kartu su pipiru ropojame po stalu, krykštaujame, taškomės vandeniu. Mielai atžaloms skaitome pasakų knygas ir suvokiame, kad mums patiems įdomus jas prisiminti. Pasak gydytojos, kiekviename mūsų širdy esame vaikas, tik tai slepiame. O štai dabar nereikia to slėpti. Nuo šiol gali nesigėdydamas piešti pirštais, žaisti slėpynių, gaudyti jonvabalius ir tikėti, kad egzistuoja Kalėdų Senelis.

Tėvystės nauda:
 

*Jūs kasdien galite krizenti po antklode.

*Kas rytą sulaukiate daug mažų bučinių ir glamonių.

*Galite kartu su vaiku nuolat stebėtis kalnais, skruzdėlynais, debesimis ir šiltais pyragėliais.

*Į jūsų ranką dažnai įsikimba mažutė ranka, nors ir ištepta uogiene.

*Visada turite kompaniją, jei norite pūsti burbulus, paleisti aitvarą, pastatyti smėlio pilį ir pasitaškyti balose.

*Ant šaldytuvo durų galite prisikabinti širdelių ir gėlyčių.

*Vaiko akyse esate neginčijamas autoritetas, herojus, pralenkiantis betmanus...
 
Jūratė Petraitienė


Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą