Nelengvas klausimas, tiesa? Jam? Kodėl tada aš baru jį, jei su dviračiu kažkas netvarkoje? Vadinasi, man? Kodėl aš tada apgaudinėju jį, kad tai jo dviratis? Dar įdomiau, KODĖL aš jį apgaudinėju. Kaip čia įspūdingiau pasakius?...
Gal dėl to, kad vaikai mums - ne žmonės? Argi turime problemų su svetimų žmonių nuosavybe? Čia viskas aišku: NEIMK SVETIMO! Ir tuoj pat: „Ar galiu pasivažinėti savo dviračiu?" Absurdas. Kaip jaučiatės, kai tėvas davinėja nurodymus dėl jūsų mašinos? O štai butas, kuriame gyvena mama, dukrelė ir anūkėlė. Mama visus be proto myli ir nuolat tvirtina, kad čia šeimininkai - jie. Bet butas mamos. Ir dukrelė dažnai ieško penkto kampo. Baksnodama jį galva...
Konfliktai dėl nuosavybės buvo chroniški tarp mano trejeto ir kraupi problema mudviems iki tol, kol Habardo dėka nesuvokiau paprasto dalyko: NUOSAVYBĖ žmogui yra SVARBIAUSIAS IŠGYVENIMO FAKTORIUS, JI VISADA KAŽKIENO.
Ir tada mes likvidavome namie „bendrus" daiktus. Bendras daiktas - NIEKIENO. Kiekvienas nori turėti jį, bet niekas negali. Kažkas turi būti už jį atsakingas, bet NĖRA KO PAKLAUSTI. Teisė turėti atimta iš visų. Teisė parodyti gailestingumą, dalijantis šiuo daiktu, nesuteikta niekam! Daiktas praranda prasmę. Jis - ne nuosavybė. Ir jis tampa konfliktų šaltiniu. Mes supratome tai ir paskirstėme nuosavybę. Ir susitarėme, kad SVETIMO daikto niekas neturi teisės imti nepasiklausęs. Ir rietynės dėl nuosavybės palaipsniui baigėsi.
Išvada: vadinasi, galima likviduoti ir kitų konfliktų priežastis!
Mano, tavo, jo ir jos...
O jei atvirai, visus „bendrus" daiktus mes laikome SAVAIS. Juk tik sau mes priskiriame teisę bausti ar pasigailėti už juos! Kadaise mes didžiavomės bendra nuosavybe šalyje. Dabar suprantame, kieno ji
buvo iš tiesų.
Dabar aš tiksliai žinau: jei kas nors kalba apie „bendra", tai labai pavojinga situacija. Asocialu nejausti svetimos nuosavybės. Bet kurie santykiai, kur yra aiškiai neapibrėžta nuosavybė, pasmerkti iširti, ir aš stebiu tai nuolat. Vertybė gali būti niekieno tik tol, kol kas nors uždraudžia ją turėti. Bet aišku,
kad būtent jis ir laiko save šeimininku, kad ir kaip gražiai jis to nemaskuotų. Turėti BENDRUS daiktus gali tik patikimi partneriai, turintys aiškų tikslą, ir laikinai. Bet tai - netipiškas, sandorinis variantas.
„Visi daiktai, baldai, patalpos, atiduoti vaikui, turi būti tik jo žinioje. Štai jis plėšo drabužius, dovanoja dviratį. TAI NE JŪSŲ REIKALAS".
„Kaip tai? Juk aš turiu iš naujo pirkti visa tai". Jūs galite susitarti, kas bus perkama, o kas ne, per kiek laiko ir kokiu būdu jums atlyginama žala. Ir ramiai laikytis šių sandorių.
Kiekvienas žmogus bevelija netekti daikto, tačiau TURĖTI TEISĘ Į TAI. Ir, beje, nėra kito būdo išmokti atsakomybės už savo daiktus, išskyrus griežtą susitarimo laikymąsi: jei žmogus sugadino SAVO DAIKTĄ, TAI JO PROBLEMOS, ir niekas neprivalo pirkti naujo.
Nuosavybė ir mitai
Kartu su bendros nuosavybės mitu aš atsikračiau dar dviejų mitų, apie kuriuos noriu užsiminti. Pirmasis jų - mitas apie godumą.
Štai žmogus, įsitikinęs savo teise turėti kažką. Jam duoda daiktą, vertingą, tačiau jis staiga aptinka, kad kažkas turi teisę bet kuriuo momentu jį pasisavinti. Va jam dovanoja (!) gimimo dienai (!) saldainių dėžutę, apie kurią jis seniai svajojo. Bet nespėjo jis apsidžiaugti, kaip paaiškėja, kad dėžutę, pasirodo, padovanojo tik tam, kad parodytų visiems, koks jis geras, o protesto atveju - apšauktų gobšuoliu. Greitai paaiškėja, kad visos dovanos, ypač valgomos, skirtos būtent tam, - taip nori tėvai.
Pažiūrėčiau aš į mamą, kuri PRIVALĖTŲ demonstruoti savo gerumą visiems svečiams, kai gauna dovanų brangų kosmetikos rinkinį ar servizą. Ką Jūs padarytumėte jos vietoje? O ką jūs patartumėte vaikui, kuriam tokia situacija fatališka? Teisingai: atriboti save nuo pasigviešimų.
Godumas - įkyri, bet natūrali kova už nuosavybės teisę, kai tą teisę iš tavęs atiminėja. Geriausias būdas padaryti godžiu yra priversti dalintis. Žmogus, kuris turi pilnavertiškai, niekad neatsisakys gailestingumo: jis nebijo prarasti teisės nuspręsti.
Laisvas žmogus su malonumu džiugina kitus žmones. O jei jis nusprendė nesidalinti - tai jo šventa teisė. Ir čia aptinkame mitą apie gailestingumą.
Mitas pasireiškia tuo, kad mes manome, jog žmogus PRIVALO būti gailestingu. Mes LAUKIAME gailestingumo. Mes įsižeidžiame, kai jis neparodomas.
Mes užmirštame, kad GAILESTINGUMAS - grynai asmeninis žmogaus reikalas. Jo SAVIAPIBRĖŽTAS sprendimas padėti sau, palaikant savo aplinką. O jei jo imama laukti, numanyti ir reikalauti, tada tai jau
ŠANTAŽAS. Kas gali reikalauti gailestingumo? Tas, kuris, atleiskite, nenori išgyventi PATS. Ar protinga tokius palaikyti?...
Aš suteikiau savo vaikams teisę NESIDALINTI NIEKUO. Lengva susigaudyti, kad jie mielai dalijasi, kai nori, ir kaifuoja dovanodami dovanas. Visiems tapo geriau.
Autorius: Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas
straipsnis „Kaip mes sukuriame vaikų užsispyrimą, išdykimą ir bejėgiškumą“
Dalintis