Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Darželinukas > Bendravimas ir auklėjimas > Išleidžiame į darželį
Dalintis

Tėvai, besiruošiantys išleisti savo vaiką į darželį ar mokyklą, paprastai nerimauja net labiau už savo atžalą. Jie abejoja vaiko sugebėjimu prisitaikyti naujoje aplinkoje ir gerai joje jaustis, dažnai jaudinasi, ar pasikeitimai jo netraumuos.

Apie save tėvai tuo metu net negalvoja. Šias mintis užgožia pastangos ginti lauk visai ne saldų savo patyrimą (dažniausiai stengiamasi iš viso nieko neprisiminti). Prisiklausę draugų, neseniai į žmones išleidusių vaikus, liūdnų pasakojimų, patys neišmokę atsiskirti nuo savo vaikų, tėvai su nerimu bando prastumti vasarą. Siūlau nepalikti visko savieigai ir mažumėlę pasiruošti pokyčių laikotarpiui.
            Būkime atviri, bet kokie įprastos tvarkos pasikeitimai daugiau ar mažiau traumuoja, nes reikia iš naujo prisitaikyti: pažinti situaciją, naujus pavojus, mėginti susigrąžinti buvusią pusiausvyrą, atrasti naujus savo mechanizmus, galias. Tačiau vaiko psichika veikia taip, kad padėtų prisitaikyti prie pokyčių, o tėvų dėmesys – kad prisitaikymo (adaptacijos) laikotarpis praeitų kuo sklandžiau.
 
ADAPTACIJA – PRISIDERINIMAS PRIE POKYČIŲ
 
            Pradėjęs lankyti darželį ar mokyklą vaikas susiduria su begale naujų dalykų, prie kurių nėra įpratęs, todėl dažnai išgyvena didelį stresą ir nerimą. Neigiamos emocijos ir išgyvenimai gali pakeisti vaiko elgesį, miegą, valgymo ar tuštinimosi funkcijas, susilpnėja imuninė sistema. Laikotarpis, kol viskas normalizuojasi, vadinamas adaptacijos laikotarpiu. Jis gali trukti nuo kelių savaičių iki mėnesio. Pasitaiko, kad šis laikotarpis užtrunka iki 3–6 mėnesių.
            Visi septynmečiai privalo eiti į pirmą klasę, tad pradėjus lankyti mokyklą trauktis jau nėra kur. Toks įstatymas. Jis nenumato svarstymo, ar vaikas jau pasiruošęs eiti į mokyklą. Kitaip yra dėl vaikų darželio lankymo. Jį lankyti nėra privaloma. Tai – tik didelė valstybės pagalba, nes atsieina daug pigiau nei samdyti auklę ar sukurti privatų darželį, jei tėvai nori (kitais atvejais – privalo) dirbti ar mokytis.
            Jei tėveliai apsisprendė leisti vaiką į darželį, turi būti ryžtingi iki galo. Jei atlydėjęs iki darželio tėtis ar mama ilgai stoviniuoja, lūkuriuoja, glosto, vaikas jaučia, kad jam artimas žmogus nėra užtikrintas, ar mažyliui čia bus gerai. Tad kaip tuo gali būti tikras vaikas? Mažieji labai jaučia tėvų nerimą ir dar stipriau prie jų glaudžiasi.
            Tai, kad atsisveikinti sunku ne tik mažyliui, bet ir mamai, yra visiškai natūralu. Juk jie – patys artimiausi žmonės. Ir visai nesvarbu, ar vaikui vieneri ar ketveri metai.
 
SAUGUS PRISIRIŠIMAS
 
            Prisirišimo ir atsiskyrimo procesas vyksta nuo pat gimimo. Prisirišimo jausmas stiprėja vaikui augant ir stipriausias būna apie 18-ą gyvenimo mėnesį. Dvejų metų mažyliai ramiau reaguoja į laikiną artimo žmogaus pasišalinimą ir labiau džiaugiasi, kai tas grįžta. Normaliai besivystantis vaikas būdamas 3 metų jau turi savo nuomonę, tampa nepriklausomas, aktyviai domisi kitais vaikais. Todėl įprastai vaikai darželį pradeda lankyti nuo trejų metų. Psichologų terminais, tokio amžiaus vaikas atsiskiria nuo mamos ir suvokia save kaip atskirą ir nepriklausomą žmogų.
 
Tačiau ne visi mažyliai iki to momento išgyvena tą patį, išmoksta pasitikėti suaugusiuoju ir aplinka, ne visi yra saugiai prisirišę. Jau nuo vienerių metukų amžiaus galime atskirti saugiai ir nesaugiai prisirišusius mažylius. Saugiai prisirišę vaikai gali vieni pražaisti nuo trijų iki penkių minučių. Jiems nebūtina nuolat matyti mamą, kartkartėmis vaikas gali ją pašaukti ir laukti atsakymo. Vaikai labai nenoriai atsiskiria nuo mamos, bet jai išėjus greitai nusiramina ir tęsia savo veiklą. Jai sugrįžus džiaugiasi, glaudžiasi. Nesaugiai prisirišę vienmečiai nuolat persekioja mamą (arba, priešingai – visiškai ją ignoruoja), šiai išeinant gali neatrodyti sunerimę, o jai grįžus būna abejingi, dažnai nusisuka.
 
Psichologė M. Ainsworth, su kolegomis tyrinėjusi motinų ir vaikų emocinį ryšį, nustatė, jog tie vaikai, kurių mamos dažniau reaguodavo į verksmą pirmuosius tris jų gyvenimo mėnesius, sulaukę 12 mėn. buvo linkę gerokai mažiau verkti negu tie, kurių motinos reaguodavo labai mažai. Ji pabrėžė, jog prieraišumo jausmui formuotis padeda motinos ir vaiko bendri žaidimai: patapšnojimai, kutenimas, žaidimas „Kū-kū“, katutės, daikto davimas ir ėmimas iš vienas kito bei maitinimas. Saugaus prisirišimo jausmas skatina vaiko pažintinę ir socialinę raidą, nes jis drąsiau tyrinėja jį supančią aplinką.
            Vaikai, kuriuos kamuoja mokyklos baimė, įprastai yra pernelyg prisirišę prie mamos. Daugumos tokių vaikų motinos pačios yra nerimastingos, jaučia stiprią baimę, kad reikės palikti vaiką, baiminasi galimų pavojų. Tyrimai atskleidė, jog vaikų, kuriuos vargina mokyklos fobija, mamos dažnai išgyvena atvirų erdvių baimę, moksliškai vadinamą agorafobija
 
IŠSISKYRIMO NERIMAS
 
Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie yra prisirišę. Mokslininkai nustatė, kad sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2–3 nestiprias baimes. Tačiau, jei įmanoma, reikėtų pasistengti, kad ėjimo į mokyklą ar darželį pradžia nesutaptų su kitais gyvenimo pokyčiais. Išoriniai gyvenimo stresoriai (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis, gyvenamosios vietos pakeitimas) dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų. Dauguma vaikų, kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, labiau myli brolį ar seserį, nori numirti.
 
Būna, kad nėra galimybės išvengti kai kurių traumuojančių įvykių ar kaip tyčia viskas nutinka vienu metu. Stenkitės suprasti savo vaiką, ir jei dėl rūpesčių bei nuovargio nėra kada jo išklausyti, nedrauskite to daryti dėmesingai kaimynei ar tetulei. Mamos dažnai skundžiasi, kad vaikai su jomis neatvirauja ir pasakoja savo išgyvenimus kitiems. Bet, norėdama būti gera, mama negali tinkamai pasirūpinti ir vaikais, ir buitimi, taip pat prisitaikyti prie pokyčių, nepamiršti savęs ir padaryti, kad visi būtų laimingi (ypač tose situacijose, kai tėvelis susirūpinęs namo statyba ar tik kaip uždirbti pinigų). Viską tinkamai suderinti dažniausiai yra neįmanoma. Tad tokiose situacijose, kai iš karto tenka didelis krūvis, pasidalinkite juo su tais, kurie noriai tai daro. Yra blogiau, kai vaikas neturi galimybės išsipasakoti, pasiguosti. Kitaip gali būti sunku išvengti nerimo kaip emocinio sutrikimo, trukdančio prisitaikyti prie aplinkos: vaikas smarkiai jaudinasi dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių prisiriša, ar apima baimė, kad jie išeis ir nebegrįš; vaikas nenori eiti į mokyklą, nes ten nebus artimo žmogaus; jis atsisako eiti miegoti, jei nėra ko nors šalia; pasikartoja išsiskyrimo košmarai, baimė būti vienam namuose.
 
Amerikiečių psichiatras H. Sullivanas rašė, kad nerimas yra įtampa tarp realios ir įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Vaikas perima savo mamos nerimą ir priskiria jį išoriniams objektams. Jei vaiko poreikis sukelia motinai nerimą, ima nerimauti ir vaikas.
 
Pamokanti istorija
Su kolegėmis (vaikų ir paauglių psichologėmis) svarstėm, ar būtų naudinga sukurti tam tikrų formuluočių, argumentų banką, kuris padėtų tėvams, pirmą kartą vedantiems vaikus į darželį. Po neilgų diskusijų viena kolegė pasidalijo savo pastebėjimu, kuris ją pačią šokiravo. Kai ji pradėjo vesti savo pirmagimę į darželį, tris mėnesius kentė dukrytės verkšlenimus ir jau manė, kad niekas nebepasikeis. Nepadėdavo jokie argumentai ar paskatinimai. Ir mama, ir dukrytė jautėsi siaubingai. Atrodė, kad niekas niekada nepasikeis ir teks darželio atsisakyti. Mama nusprendė, kad dar dvi savaites tvarkingai ves mažylę į darželį, o paskui važiuos į kelionę ir grįžusi samdys auklę. Nuo kitos dienos viskas radikaliai pasikeitė – dukrytė ramiai atsisveikindavo ir net po kelionės su dideliu noru ėjo į darželį. Paaiškinimas vienintelis: kai mama pati pradėjo jaustis drąsiai, tai ir mergaitei įveikti atsiskyrimo momentą tapo paprasčiau.
 
 
KODĖL NAUDINGA LANKYTI DARŽELĮ
 
Nors vaiką pirmą kartą išleidžiant į visuomenę ir mama, ir pats vaikas patiria nemažai nerimo, tą daryti dažnai būna neišvengiama. Jei jaučiatės netvirtai, stokojate pozityvaus požiūrio, galite pasinaudoti toliau išvardytais argumentais.
 
Darželyje vaikai mokosi būti savarankiški, atsakingi, elgtis pagal tam tikras taisykles, bendrauti su savo bendraamžiais, dalintis, spręsti konfliktus, laukti savo eilės ir panašių dalykų. Trejų metų vaikui formuojasi draugystės, meilės, ištikimybės jausmai. Būdamas darželyje mažylis sužino, kas yra kolektyvas, grupė, kuriai jis priklauso. Pats sau atskleisdamas bendravimo subtilumus dažnai išgyvena šiuos jausmus: meilę, draugystę, ištikimybę. Lankydami darželį vaikai patiria kasdienes sėkmes ir nesėkmes ir patys išmoksta su jomis susidoroti.
 
            Visapusiškam asmenybės formavimuisi turi įtakos aplinkinių nuomonė. Grupė priverčia vaiką ieškoti naujų sprendimų, mokytis kitokio elgesio. Būdamas kolektyve vaikas labiau atsiskleidžia, nes save pamato kitų akimis. Dažnai tėveliai, kurių atžalos lanko darželį, apie savo vaikus, jų galimybes ar slypintį potencialą, apie stipriąsias ir silpnąsias puses sužino daugiau nei tie, kurių vaikai bendrauja tik su savo šeimos nariais.
 
            Socialinės raidos atžvilgiu ypač svarbūs vaidmenų žaidimai, kuriuose dalyvauja du ir daugiau žmonių. Dvejų–trejų metų vaikai dažniausiai žaidžia mamą ir vaiką, vyresni – tėvus ir vaikus arba, jei jie skirtingos lyties, žmoną ir vyrą. Kai vaikai žaidžia vieni, be suaugusiųjų, nesulaukdami iš jų jokių reikalavimų, jie atranda naujų problemos sprendimo būdų, išmėgina įvairius vaidmenis ir leidžia laisvai reikštis fantazijai. Vieni kitų fantazijas mažieji priima lengvai, suteikdami vieni kitiems malonius ir įdomius išgyvenimus (ypač tuomet, kai gali pabūti superherojais ar turinčiaisiais įvairių stebuklingų galių ir nugalėti priešą ar baimę keliančią situaciją).
 
            Norvegijoje atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, augantys atokiuose, izoliuotuose vienkiemiuose, net praleidę kelerius metus pradinėje mokykloje, atsilieka nuo savo bendraamžių, kurie sugeba priimti kitų asmenų požiūrį į įvairius dalykus.
 
Jei tikite posakiu „gera pradžia – pusė darbo“, bet vis dar jaučiatės netvirtai, jog pavyks priprasti prie pokyčių, atidžiai perskaitykite „Kaip sumažinti vaikų nerimą“ Jūsų vaikai po truputį tampa suaugusiaisiais. Sėkmės juos išlydint į ilgą kelią.
 
 
 
KAIP TĖVELIAI GALI PALENGVINTI ADAPTACIJOS LAIKOTARPĮ
 
-          Jei mažylis verkšlena ir nenori išsiskirti, parodykite jam, kad suprantate jo jausmus, bet pasistenkite išlikti ramūs ir kantrūs – tai pati geriausia atrama vaikui ir tinkamas pavyzdys.
 
-          Jei mama pati labai sunkiai atsiskiria, nerimauja, būtų geriau, kad vaiką atlydėtų tėtis (ar kitas šeimos narys).
 
-          Dažnai vaikui reikia, kad jūs tiesiog jį išklausytumėte. Padrąsindami pasakykite, kad jūs jį suprantate, kad jums taip pat būna liūdna.
 
-          Atsisveikinkite kiek galėdami trumpiau. Galite sugalvoti savo atsisveikinimo ritualą, kurį noriai atliksite su vaiku (galbūt tai bus trys bučinukai, gal du rankos paspaudimai ir pirštuku vienas kitam paspausite nosytes, galbūt pamojuosite pro langą...).
 
-          Jokiais būdais nepabėkite neatsisveikinę (net jei vaikas iš karto nubėgo žaisti), nes vėliau vaikas gali pasijausti paliktas ir išduotas.
 
-          Pažadėję ateiti tam tikru metu, visada laikykitės duoto žodžio. Jums kelios minutės gali atrodyti smulkmena, o mažyliui jos trunka visą amžinybę.
 
-          Namuose trumpų atostogų metu ar savaitgaliais laikykitės to paties dienos režimo, kaip ir darželyje ar mokykloje.
 
-          Patys domėkitės ta aplinka, kurioje paliekate savo atžalą. Paprašykite, kad vaikas papasakotų ir parodytų, su kokiais žaislais žaidė, su kuo susipažino, kurio vaiko vardą atsimena, ką išmoko naujo.
 
-          Neskubėkite išeiti iš darželio / mokyklos, pabūkite ten nors keletą minučių. Pakalbėkite su auklėtojomis / mokytoja, kaip vaikui pavyko įveikti iškilusius sunkumus, kiek laiko tai užtruko. Tada žinosite, kaip su kiekviena diena vaikui sekasi prisitaikyti, kokiems sunkumams įveikti reikia daugiau laiko.
 
-          Apie įveiktus sunkumus papasakokite kitiems šeimos nariams, draugams. Pasakykite vaikui, kad jus tai džiugina.
 
-          Jei vaikas sunkiai apsipranta ir per kelias savaites visiškai niekas nesikeičia, ypač pradėjus eiti į darželį, jokiu būdu nepalikite jo namuose ar pas močiutę, nes kitą dieną bus dar sunkiau.
 
-          Kad jaustumėtės tvirtesnė (-is), nestokotumėte ryžto, perskaitykite pastraipą „Kodėl verta vaiką vesti į darželį“. Galite surašyti ir savo argumentus.
 
 
KAIP SUMAŽINTI VAIKŲ NERIMĄ
 
KO NEDARYTI
KĄ GALITE DARYTI
•Neparodykite, kiek tai įmanoma toje situacijoje, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Tik ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti.
•Kvėpuokite ramiai, stengdamiesi kuo lėčiau išpūsti orą, žiūrėkite ne vaikui į akis, o lyg į tolį ar žemyn. Taip, kaip jums padės toje situacijoje išlikti ramiems. Mintyse sakykite sau: „Aš ramus, mano širdis plaka ramiai.“
•Neperlenkite lazdos globodami savo vaiką, netrukdykite jam pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmus.


•Paklauskite savęs, ar jums kelia nerimą tai, kad vaikas tampa savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti? Jei taip, pasistenkite suprasti – jūsų vaikas bręsta. Sakykite sau: „Leidžiu tau, mano vaike, bandyti, mėginti, ką gali ir ko ne. Jei reikės, padėsiu, kuo galėsiu.“
•Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite jo baimės savo susirūpinimu. Nesakykite: „Ak, iš tiesų, kaip tai yra baisu.“
•Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas. Jūsų ramus elgesys padės mažyliui suprasti, kad jo baimė yra normalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės. Sakykite sau: „Kuo daugiau išpiešim, tuo labiau pažinsim, kuo daugiau pažinsim, tuo lengviau priimsim tai, kas vyksta.“
•Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą ar darželį, nebarkite jo ir nevadinkite bailiu, nevykėliu, tinginiu, kvailiu arba tokiu, kaip tėvas ar motina.
Ir nekartokite, kad darželyje juk viskas gerai, o ten eiti yra vaiko pareiga, kaip kad jums dirbti ir uždirbti pinigus.
•Kiek galite ramiai išsiaiškinkite mokyklos ar darželio baimės priežastis. Užduokite daugiau klausimų, kas vyksta, ką tenka patirti ir su kuo susidurti, ko ten trūksta ar kas galėtų būti kitaip, kad norėtųsi vėl grįžti.
Sakykite sau: „Nemalonumai ir sunkumai neišvengiami, norint juos įveikti, reikia juos pažinti.“
•Nesakykite vaikui: „Tavo sunkumai – tavo problemos, turi jas pats išspręsti.“ Kalbėdami su juo nevartokite bendrų ar filosofinių frazių, nes taip vaikas jaučiasi nesuprastas, o nerimas ir nesaugumas išgyvenamoje situacijoje dar labiau padidėja.
•Sakykite savo vaikui padrąsinančius ir palaikančius žodžius: „Aš tikiu, kad tu įveiksi sunkumus.“ Sakykite sau: „Žvaigždėmis ne gimstama, jomis tampama“ arba „Tik pats įveikęs sunkumus tampi stipresnis“ ar pan.
 Psichologė Ramunė Žumbakienė

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą