Kriminalinės laidos, smurtą propaguojantys kino filmai, kompiuteriniai žaidimai, kuriuose neretai tik šaudoma ir gaudoma – tai aplinka, kurioje dažniausiai auga mūsų vaikai, kol tėvai būna darbe. Nenuostabu, kad patirti įspūdžiai nutraukia sapnus, vaikai bijo vieni pasilikti namuose.

 

Kai mes, suaugę, bandome prisiminti savo vaikystės problemas, dažniausiai prisimename įvairias situacijas, kada ko nors išsigandome ir kaip tėvai mus guodė ir stengėsi padėti. Ir ne visada sėkmingai. Tad ko bijo mūsų vaikai? Ir ką gi turėtume žinoti apie vaikiškas baimes?

 

Vaikai labai lengvai gali pasakyti, ko jie bijo. Bet jie tikrai dar nežino, kaip galėtų įveikti savo baimę. 

“Bijau šuniukų, tų piktų, kurie loja, - pasakoja 5 metų Elžbieta, - jeigu šuniukui yra uždėtas antsnukis, kad jis nekąstų, tai aš iš karto žinau, kad jis kanda…”

 

“Kai buvau maža, aš labai bijojau vorų ant lubų, bijojau, kad jie neužkristų ant manęs”,- sako  16 metų Evelina.

“Aš bijau šarkų, krokodilų, tarakonų ir didelės šinšilos su raudonomis akimis”, - prisipažįsta 7 metų Rapolas.

 

Psichologė Sigita Dirgėlienė paaiškina, kad maždaug pusė vaikų nuo pusantrų iki penkerių metų kažko bijo. “Jie bijo pasilikti vieni namuose, miegoti tamsiame kambaryje, pasilikti uždaroje patalpoje, baiminasi juodos spalvos, bijo pabaisų, vaiduoklių, tamsos vienatvės ir t.t.”, - sako psichologė. Jos teigimu, tėvams nereikėtų labai nerimauti, nes vaikams tokios baimės yra būdingos. Visgi negalvoti apie šias baimes, visiškai nekreipti į jas dėmesio taip pat nėra gerai.

 

Mamos ir tėčiai taip pat pastebi savo vaikų baimes ir neretai bando padėti mažiesiems jas įveikti.

 

“Daug vaikų bijo tamsos, tai yra susiję su miegu, - pasakoja jau dviejų suaugusių sūnų tėvas Petras. – Kai vaikas kažką susapnuoja negero, jis prabunda, o aplinkui jį supa tamsa. Todėl tamsa jam ir asocijuojasi su baime”.

 

“Vaikai bijos mirties, - sako mama Violeta, - kai mirė mano močiutė,  aš nepasakiau savo sūnui, kad ji mirė. Tik pasakiau, kad nesijaudintų, nes mes važiuojame aplankyti močiutės. Mums atvažiavus jį ištiko šokas, nors jam tebuvo penkeri. Aš jaučiu, kad iki dabar jis mane kaltina, kad aš nepasakiau teisybės.”

 

Psichologė Sigita Dirgėlienė pastebi, kad visos vaiko baimės kyla iš jį supančios aplinkos. “Vaikai nesuvokia daugelio dalykų, vykstančių aplink jį, negali pamatyti kažkokių reiškinių iš visų pusių, todėl jam kyla nerimas ir baimė”, - sako psichologė. Vaiką gali stipriai sukrėsti artimo žmogaus ar šeimos nario netektis. Psichologės teigimu, vaikams neaišku, kur tas žmogus dingo, todėl jis pradeda bijoti, kad ir kiti artimieji taip pat nedingtų.

 

Kalbėti apie mirtį ir netektį yra labai subtilu, tad tikrai nereikia jokių drastiškų priemonių. Vaikui galima paaiškinti pasitelkiant gamtos pavyzdžius: štai ateina ruduo, miršta gėlės, o gal jis jau prisimena, kaip pas pusbrolį ar draugą numirė senas ligotas šuniukas ar žiurkėnas. Mažas vaikas pamažu suvokia daugelio dalykų laikinumą, todėl ir atsiranda tamsos baimė, baimė likti vienam, atsiskirti nuo artimųjų.

 

Dažniausia tėvų klaida – įtikinėjimas, kad vaiko baimė nepagrįsta. “Ten nėra jokio baubo, šis šuo visai nekanda, nebijok tamsos, nes ten nieko nėra. Tokiu atveju vaikas gali pasakyti: “Aš nebijau tavo tamsos, aš bijau savo tamsos”.

Psichologė Sigita Dirgėlienė pataria kalbėti su vaiku apie jo baimes. Reikia išsiaiškinti, ko jis iš tiesų bijos. “Jeigu jis yra dar labai mažas, dar negali pasakyti, tai labai padeda piešiniai, lipdymas, knygučių skaitymas. Tėvai gali kalbėtis su vaiku, jam skaityti pasakas, įvairias istorijas ir stebėti savo vaiką, kad jis nerimauja, aiškintis, kodėl”, -  pataria specialistė. Ji įsitikinusi, kad aktyviai bendraujant, vaiko baimės sumažėja.

Jeigu vaikas iš pradžių piešia tamsiomis spalvomis, tai nereiškia, kad yra didelė problema, tokiu būdu vaikas išlieja ne apskritai jam būdingus, bet tuo momentu aktualius jausmus ir kilusius neigiamus išgyvenimus. “Tai yra labai gerai, vėliau jūs pamatysite, kad nupiešęs vieną piešinį juodomis spalvomis, kitą jau galbūt nupieš šviesesnėmis, o trečiame gali dominuoti skaisčiai geltona spalva”, - sako psichologė S.Dirgėlienė.

 

Jeigu vaikas bijos gyvūnų, reikia suteikti jam kuo daugiau informacijos apie tuos gyvūnus, jų auginimą, priežiūrą, apie jų būdą, gyvenimą. Taip liks vis mažiau baimės. Jeigu turite galimybę, galima apsilankyti pas draugus, kurie laiko vaiką gąsdinančius gyvūnus arba netgi įsigyti juos patiems. Pasak psichologės, nuraminti vaiką yra tiesiog tėvų meistriškumas.

 

Jeigu nepavyksta įveikti vaiko baimių, arba pastebėjote, kad jis netikėtai pradėjo mikčioti, šlapintis į lovą, pasikalbėkite su vaiko gydytoju.

Auksė Kontrimienė