Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Darželinukas > Bendravimas ir auklėjimas > NĖRA KALĖDŲ SENELIO?!
Dalintis

Kiekvienas suaugusysis yra savaip išgyvenęs Kalėdų Senelio praradimą (jo iš tikrųjų nėra) arba atradimą (tai – tik mitas, graži pasaka, kurią taip stropiai stengiamasi paversti realybe). Prieš kiekvienas Kalėdas vis iš naujo savęs klausia: ar jau pasakyti vaikams tiesą? O ką sakyti, jei paklaus?
 
Uždavinys iš tiesų nelengvas, ypač jei dar patiems norisi tikėti pasakomis arba bent jau žaisti pasaką. Juk taip suaugusieji nejučia grįžta į vaikystę. Jie nori būti geri, o kartais net turėti ypatingų galių – išpildyti savo artimųjų norus ir pageidavimus. O jei pasiseka išpildyti svajonę, tai visagalybės pojūtis garantuotas…
 
Tačiau racionalus suaugusiojo protas kelia širdy sumaištį skleisdamas abejonę, ar nesupyks vaikai paaiškėjus tiesai, ar tėvai nenuskriaus vaikų per anksti ją atskleidę. Kuris požiūris teisingas? Kodėl turiu meluoti, jei viską darau, kad tik vieni kitiems nemeluotume? Straipsnyje aptarsiu, kas gero ir kas blogo slypi puoselėjant Kalėdų Senelio stebuklą.
 
Geroji mito apie Kalėdų Senelį pusė
 
  1. Puoselėja atlaidumą, dosnumą ir susitaikymą.
Nepaisydami visų nesutarimų ir konfliktų iki Kalėdų tėvai ruošia dovanėles, užrašo gražiausius linkėjimus. Vaikams, kurie yra labai išdykę ir gauna krūvas pastabų dėl netinkamo elgesio, labai svarbu žinoti, kad jie taip pat yra geri, nes gauna Kalėdų Senio dovanų.
 
  1. Verčia būti dėmesingiems vieni kitiems.
Kai tėvai tikrai nori nudžiuginti savo vaikus šv. Kalėdų rytą, jie stengiasi kuo tiksliau sužinoti, kas jų mažylius nudžiugintų. Atkreipia dėmesį į tai, kuo vaikas džiaugiasi kiekvieną dieną. Atidžiai klausosi, kokios yra jų svajonės ir fantazijos. Nepamiršta pasikalbėti su močiutėmis ar auklėtojomis, kurios daug laiko praleidžia su vaikais.
 
3.      Skatina vaikų ir tėvų kūrybiškumą.
Tikėjimas Kalėdų Seneliu labai teigiamai veikia besivystantį vaiko simbolinį pasaulio suvokimą, vaizduotę, kūrybinį mąstymą. Kai mažylis užduoda konkrečių klausimų, pavyzdžiui, „Kaip Kalėdų Senelis suspėja aplankyti visus vaikus?“, „Kodėl jo balsas toks panašus į Ievutės tėčio?“, galima paversti tai mielu kalėdiniu pokalbiu, aktyviai įtraukiant vaiko išmonę: kaip jam pačiam atrodo ar kaip jis norėtų, kad būtų, kaip jis tai įsivaizduoja. Tai lygiai taip pat skatina tėvelius kūrybiškai tęsti sekamą pasaką.
 
  1. Tai naudinga sveikatai.
Daug teigiamų emocijų suteikia šventės ir pasakos pojūtis. Tai labai naudinga sveikatai, nes stiprėja imuninė sistema, atsparumas neigiamiems aplinkos faktoriams, stresui. Dovanos laukimas stimuliuoja imuninę sistemą, teigiamai veikia vaiko psichiką ir nervų sistemą. Svarbiausia – ne dovanų kiekis, o būtent šventės ir pasakos nuojauta.
 
  1. Skatina šeimos sutelktumo pojūtį.
Su Kalėdų Seneliu siejama  ne tik šventė, pramoga, bet ir kuo rimčiausia aiškinimų sistema. Kiekvienoje šeimoje ji – individuali. Čia dažniausiai abu tėveliai būna išskirtinai solidarūs, palaiko vienas kitą (arba tiesiog abu kuria tą patį paslapties veidą). Jei šeimoje yra daugiau vaikų, jie visi skirtingo amžiaus, tai „jau praregėjusieji“ natūraliai įtraukiami į Kalėdų dovanų ruošimą ir paslapties išsaugojimą. 
 
  1. Suteikia vilties.
Ką duoda tikėjimas Kalėdų Seneliu? Tėvai dar mažiems vaikams praneša, jog gyvenimas kupinas vilties ir svajonių išsipildymo. Kodėl jie taip daro? Nes patys nenustoja tuo tikėti, net jei yra ne kartą patyrę priešingai – svajonės neišsipildo, nors taip gera buvo jomis tikėti.
Sužinojus, jog to gerojo dėdulės nėra, gyvenimas kuriamas ir toliau. Argi nustoji tikėti? Tikima savo ir kitų žmonių gėriu, kai iki galo suvokiama, jog džiaugsmą mums pirmieji suteikia tėvai.
Tėvai būgštauja, jog vaikai supyks ant jų už melą. Bet ar šie neišgyvena to nuolat? Tėvai iš tikrųjų nė nenutuokia, kada pirmą kartą ant jų supyko ar jais nusivylė jų vaikai. Gal tada, kai vaikui pirmąkart pasakė, jog tuoj grįš, ir nepasirodė „tuoj“ (kai mažajam buvo vieneri, pusantrų, o gal dveji metukai)?
 
  1. Tėvai patys jaučiasi lyg stebukladariai.
Kai tą patį žaidimą žaidžia tėvai ir vaikai, tai jau savaime didelis stebuklas, kupinas džiaugsmo ir laimės. Žaisdami vaikai visuomet lengviau perpranta pasaulio dėsnius ir tiesas. Šį žaidimą organizuoja, kuria suaugusieji, patys kiekvieną kartą atlikdami to stebukladario vaidmenį. Kai vaikai, kupini smalsumo, laukia Kalėdų Senelio, jų tėvai su palaimintu jauduliu ir džiaugsmo ašaromis akyse stebi, kas vyksta... Patys išgyvena labai jaudinančias akimirkas ir nori būti dar geresni savo vaikams, vienas kitam. Dažną aplanko mintis: „Kaip gera daryti stebuklus.“
 
Blogoji mito apie Kalėdų Senelį pusė
 
1.      Tėvai turi meluoti.
Norėdami išlaikyti tikėjimą Kalėdų Seneliu, tėvai priversti meluoti savo vaikams. Jie sau turi teisintis, jog tai „baltas melas“, tai – vaikų labui, nors patys suvokia, kad tikras tikėjimas yra neįmanomas be sąžiningumo. Tėvai priversti pateikti dar daugiau įrodymų, kai pasakojimų apie Kalėdų Senelį nebeužtenka. Šis rūpestis sukurti „įrodymus“ dažnai kelia tėvams vidinę sumaištį arba tiesiog tampa nepriimtina, neetiška (amžinai parengti apgaulę). Tuomet jie staigiai prisipažįsta ir sudaužo visą vaikams pačių sukurtą kalėdinį džiaugsmą arba kankinasi išsisukinėdami ir išgyvendami, kai rūpimais klausimais vaikai kreipiasi į kitus suaugusiuosius.
 
2.      Kalėdų Senelio melas neskatina sveiko skepticizmo.
Sveikas skepticizmas, paremtas realizmu, būtinas, siekiant teisingai pasirinkti. Laikui bėgant dauguma vaikų ima skeptiškai žiūrėti į Kalėdų Senelį ir užduoda daug klausimų apie jį. Pavyzdžiui: „Kaip jis gali apkeliauti visą pasaulį per tokį trumpą laiko tarpą?“, „O kaip jis pas mus ateina, jei nėra kamino ir durys uždarytos?“ Dauguma tėvų šioje situacijoje išsisuka teigdami, jog Kalėdų Senelis turi antgamtinių galių. Jiems patiems sunku pagrįsti išvadą, kad Kalėdų Senelis yra įmanomas.
 
3.      Kalėdų Senelio atpildo ir bausmės sistema nėra teisinga.
Yra keletas aspektų, dėl ko Kalėdų Senelio sistemos vaikai neturėtų mokytis internalizuoti (padaryti savomis vertybėmis). Pagal šią sistemą asmuo vertinamas labai vienareikšmiškai – tik kaip geras arba blogas vos tik dėl keleto veiksmų. Dažnai tėvai perspėja vaikus: „Būsi blogas – Kalėdų Senelis neatneš dovanų“, „Darysi blogus darbus – po egle šiais metais nieko nerasi.“ Taip tėvai mėgina valdyti vaikų elgesį ir skiepija tikėjimą, kad juos nuolatos kažkas stebi iš šalies. Tada vaikų auklėjime dalyvauja ne patys tėvai, o kažkoks svetimas galiūnas. Vaikas negali visada stengtis ir būti vien tik geras. Jis bando ir klysta, pasielgia tai gerai, tai blogai, kažkiek pasistengia, ir niekas to nepastebi. O kur vaikui dėti nepasitenkinimą, susierzinimą ir pyktį, kai nė už ką negali priversi savęs elgtis tinkamai?! Juk būna visko.
 
4.      Kalėdų Senelio mitas skatina materializmą.
Visas Kalėdų Senelio mitas paremtas idėja, kad vaikai gauna dovanų. Nėra nieko blogo jų gauti. Tačiau visa sistema nukreipta į tai, jog vaikai elgtųsi taip, kad atitiktų tėvų lūkesčius, ir gautų vis daugiau dovanų. Vaikų dėmesys pažabojamas nesibaigiančiomis reklamomis ir ilgu sąrašu daiktų, kurių jie galbūt galėtų norėti, o tėveliai – nupirkti. Norai tampa arba masiniai arba begaliniai. Taip verslininkai ir prekybininkai sėkmingai skatina nežabotą vartojimą.
 
5.      Kalėdų Senelis yra per daug panašus į Jėzų ir Dievą.
Tarp Kalėdų Senelio, Jėzaus ir Dievo yra labai daug paralelių. Kalėdų Senelis yra beveik visagalis, ypač natūralus asmuo, kurio elgesys pagrįstas iš anksto numatytu kodeksu. Jo buvimas neįtikimas arba neįmanomas, bet tikėjimas yra: tikimasi gauti naudos.
Tikintiesiems tai – šventvagystė, ypač jei tėvai, mokydami savo vaikus tikėjimo, Dievą sulygina su Kalėdų Seneliu (teisindamiesi, kad taip vaikui lengviau suprasti), o netikintieji mėgina įtaigiai įrodyti, jog Dievo nėra, remdamiesi faktu, kad Kalėdų Senelio taip pat nėra (yra tik kažkada gyvenęs žmogus legenda).
 
6.      Kalėdų Senelio „tradicija“ yra palyginti nesena.
Kai kurie mano, jog ši tradicija yra labai sena ir vien tik dėl to ją reikėtų tęsti. Juk taip darė jų tėvai – mokė tikėti Kalėdų Seneliu. Tai kodėl gi to nedaryti su savo vaikais?!
Iš tiesų, Kalėdų Senelis (angl. „Santa Claus“) yra ne tik mitas, bet ir legendinis žmogus. Tai IV amžiuje gyvenęs vyskupas Nikalojus iš Myros miesto, dabar vadinamo Demre (Turkija). Nors daugelis mano, kad Kalėdų Senelio gimtosios vietos turėtų būti kur nors šiaurėje, tačiau, pasirodo, jis gyveno čia. Vietinėje cerkvėje tarnavęs vyskupas Nikolajus (Santa Nikalojus, Santa Klausas), jūreivių ir vargšų globėjas, norėdamas suteikti vaikams džiaugsmo, dalindavo jiems mažytes dovanėles. Šis žmogus ir pradėjo gražią Kalėdų tradiciją dovanoti vaikams dovanas. Tai tikras Kalėdų Senelio „protėvis“. Jis buvo pripažintas Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčios kaip gerumo ir dosnumo pavyzdys. Amžiams bėgant legenda apie šį žmogų ir jo vaizdinys keitėsi. Šiandieninis Kalėdų Senelis gyvuoja nuo XIX a. vidurio, amerikiečio karikatūristo Tomo Nasto populiarumo dėka. Jo svarbą lėmė kultūros elito susikūrimas ir verslo interesai.
 
7.      Kalėdų Senelis yra daugiau apie tėvus, kaip vaikus.
Kalėdų Senelio mitas yra daugiau apie tai, ko nori patys tėvai, o ne jų vaikai. Jų prisiminimai apie Kalėdų Senelį ir elgesys būnant mažamečių tėvais gali būti stipriai veikiami prielaidų ir to, ką jie yra patyrę. Jei tėvai nuolat kažko trokšdavo ir negaudavo, jie yra linkę išpildyti bet kokius savo vaikų pageidavimus. Tie, kurie vaikystėje nusivylė, jog Kalėdų Senelio nėra, stengiasi kuo įtikinamiau šią legendą perteikti savo vaikams, kad ji tęstųsi (ne tiek vaikams, kiek jiems patiems). Tėvai dažnai perdėtai rūpinasi dovanomis, pamiršdami, jog gyvenimas tęsiasi ir po švenčių. Jiems visiškai nepriimtina mintis, kad vaikams gali būti malonu žinoti, jog už Kalėdų dovanas atsakingi jų tėvai, o ne kažkoks „nepaprastai galingas keistuolis“.
 
Vidinę sumaištį panaikinančios nuomonės
 
Robertas Feldmanas, Masačusetso universiteto profesorius, psichologijos mokslų daktaras, teigia: „Atminkite, jog Kalėdų Senelio mitas yra ne blogiau už visas kitas apgaules, pavyzdžiui: „jūs nuostabiai atrodote“, „kaip sulysote“, „kokia nuostabi suknelė“... Paprastai žmonės tokius posakius naudoja kaip socialinį „ramentą“. Vaikai yra gana tvirti ir gali nesunkiai įveikti bet kokius nemalonius jausmus, susijusius su aptiktu netikru Kalėdų Seneliu.“
 
Amerikietė docentė, psichologijos mokslų daktarė Tasha Howe mano: „Tėvai gali naudoti fantaziją skatindami vaikus kritiškai ir nepriklausomai mąstyti.“ Kai vaikai užduos klausimus, susijusius su Kalėdų Seneliu, kaip antai „Ar iš tikrųjų yra Kalėdų Senelis?“ arba „Kaip elniai gali skristi?“, ji siūlo skatinti mažutėlius sugalvoti savo paaiškinimus.
 
Nėra jokių mokslinių tyrimų, rodančių, jog Kalėdų lemputės, Kalėdų Senelis ir visa atributika gali būti naudinga arba žalinga vaikams. Taigi svarstantiesiems, ar jie turėtų skatinti Kalėdų pasaką, galima atsakyti paprasčiausiai: „Tai asmeninis pasirinkimas. Tačiau, kad ir koks jis būtų, nepakenks jūsų vaikui tiek, kad šis nustotų jumis tikėti.“
 
Pagal Joną ir kepurė
 
Kai tėveliai būgštauja, ar ne per anksti atskleisti tiesą, ar ne bus per vėlai, kai atžalos iš kur nors kitur ją sužinos, gali remtis vaikų brandumu ir siekimu viską išsiaiškinti. Kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikai tuos pačius dalykus suvokia ir vertina skirtingai. 1–4 metų amžiaus mažyliai gali suprasti konkrečius dalykus, tarkime, roges, šiaurės elnius, Kalėdų Senelį kaip realų asmenį.
 
Jie negali suprasti abstrakčios idėjos. 4–6 metų vaikai gali pradėti abejoti, ar Kalėdų Senelis yra realus asmuo. Sulaukę 6–8 metų vaikai gali būti pasiruošę suprasti, kad Kalėdų Senelis yra realus, bet abejoti šia idėja konkretumo prasme. Kaip tik šiame amžiuje pradeda vystytis jų gebėjimas mąstyti abstrakčiai ir tęsiasi iki 14 metų. Tai patvirtina ir nedideli tyrimai (nepagrįsti jokiomis mokslinėmis prielaidomis, tiesiog apklausos duomenys), atlikti JAV bei Kanadoje: beveik visi vaikai žino apie Kalėdų Senelį, net jei ir nelaiko jo realiu asmeniu. Didžioji dalis tikinčiųjų Kalėdų Seneliu yra 7 metų amžiaus. Tik pusė vaikų iki 11 metų tiki Kalėdų Seneliu. 2 iš 3 vaikų teigė, jog jie jautė pasididžiavimą, supratę tiesą apie Kalėdų Senelį. Pusė vaikų prisipažino, kad nors jis ir buvo netikras, bet jiems tikrai patiko.
 
Filosofė Shari Kuchenbecher kartą savo studentams prisipažino, kad savo mažiems vaikams ji pasakė, jog Kalėdų Senelis – tai meilės simbolis, dovanojantis viltį. „Niekada jiems nesakiau, kad Kalėdų Senelis buvo realus asmuo. Man buvo svarbu nemeluoti vaikams.“
 
 
Vaikų mintys apie Kalėdų Senelį
 
Julija, 4 m. 5 mėn.: Kalėdų Senelis gyvena toli, tokioj sidabrinėj žvaigždėj. Nežinau, kaip jis ten atsirado, bet ten gyvena. Jam padeda arkliai, jie kalba žmonių kalba. Kai Senelis užsinori valgyti, paprašo. Tie arkliai sako „klausau“  ir atneša Kalėdų Seneliui valgyti.
 
Adrijus, 4 m. 6 mėn.: Kalėdų Seneliui kepurę mezga vorai. Jie turi siūlų. Jie iš tokių siūliukų mezga (rodo tarp pirštų, kad labai ploni), o po to paima iš tokios dėžutės (rodo tarp delnų, kad labai maža) dažų ir nudažo.
 
Augustas, 4 m. 7 mėn.: Palei žemę Kalėdų Senis turi tokį aparatą ir stebi vaikučius, ar verta dovanų duoti.
 
Aušrytė, 4 m. 8 mėn.: Kalėdų Senelis siunčia mažyčius nykštukus pažiūrėti pro langą. Aš dažnai matau pro langą jų kepurytes. Jie viską ir pasako.
 
Ignas, 4 m. 2 mėn.: Žinok, kad Kalėdų Senelio gimtadienis žiemą, jam gal kokie 60 metų.
 
Haroldas, 4 m. 4 mėn.: Kalėdų Senelis gyvena danguje. Dovanėles ant raištelių pririša, o paskui iš debesų laiptai pasidaro ir jais nulipa pas vaikučius.
 
Auklėtoja Edita: Kalėdų Senelis – tai gyvenimo pamoka visiems, kad geras žodis, smulkmena gali daryti stebuklus...
 
Neda, 5 m.: Kalėdų Senelis atneša dovanėlių. Gamina, ruošia su nykštukais dovanas, sukrauna dovanas į maišą. Pas senelį labai šalta. Skrenda su rogėmis. Prie eglutės padeda dovanas. Gyvena su nykštukais.
 
Nojus, 9 m.: Kalėdų Senelis yra tikras „dovanų maišas“, atneša dovanas. Draugiškas, linksmas, geras, turi padėjėjų: nykštukų, princesių iš pasakų šalies, turi 100 elnių ir milžiniškas roges. Jis vasarą skaito knygą, stebi vaikus pro stebuklingą krištolo rutulį. Jis juokiasi storu balsu.  Senelis gyvena trobelėje, aplinkui ledynai ir sniego kupstai. Jisai vaikšto su kailiniais, nes būna šalta. Vasarą Kalėdų Senelis su savo pagalbininkais ruošia dovanas.
 
Gasparas, 10 m: Kalėdų Senelio nėra. Aš žinau, kad jis gyvena Laplandijoj, bet jis neneša dovanų. Gal kažkada jis ir buvo, nes kodėl taip žmonės sugalvojo ir kodėl jis atvykdavo būtinai žiemą, o ne vasarą?!
 
Nugirstas ketvirtokų pokalbis:
– Ar žinai, kad nėra Kalėdų Senelio?
– Taip, žinau. Bet kai gaunu dovanų, pradedu tikėti.
 
Psichologė Ramunė Žumbakienė
Žurnalas ,,Aš ir psichologija"

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą