Tai vienas atsakymų iš tyrimų, kurie perteikia tai, ką jaučia vaikai, kai juos fizinėmis bausmėmis baudžia tėvai ar patėviai. Kai vaikus muša ar iš jų tyčiojasi mokytojai, globėjai,  prižiūrėtojai ar policijos pareigūnai, vaikai patiria pažeminimą, skausmą, pyktį, ir įniršį, baimę, liūdesį, vienatvę, bejėgiškumą ar abejingumą.

 

XX a. pabaigos visuomenėje įvyko esminiai pokyčiai – ėmė formuotis suvokimas, jog iš individo ir šeimos gyvenimo bei  visuomenės būtina išguiti visų rūšių smurtą – fizinį, psichologinį, lytinį. Kad reikalinga priimti tokius įstatymus, kurie šeimoje ir visuomenėje stabdytų smurtą.  Šviesti žmones tam, kad šie suprastų, jog smurtas fiziškai ir dvasiškai luošina individą; kad tas, kuris vaikystėje pats patiria smurtą, dažnai pats griebiasi smurto sukūręs šeimą ar prieš savo artimuosius. Kad būtina  kurti smurtą stabdančias socialines programas tam, kad smurtas neardytų šeimos, nedarytų ekonominės  žalos valstybei, nes smurto pažeistų žmonių gydymas, reabilitacija, gražinimas į profesinę veiklą reikalauja valstybės lėšų, kurios galėtų būti naudojamos visuomenės pažangai.

 

Žmonijos raidą agresijos mažinimo link pakoregavo moterų ir vyrų lygybės, lygių galimybių, smurto prieš moteris draudimo bei vaiko teisių apsaugos įstatymai. Lietuvoje atgavus nepriklausomybę buvo priimti teisės aktai, draudžiantys diskriminuoti žmogų dėl rasės, etninės priklausomybės, lyties, lytinės orientacijos, amžiaus ir negalios. Smurtas prieš moteris ir vaikus kaip žmogaus diskriminacija ir orumo žeminimas pradėtas plačiau tirti Lietuvoje nuo 1997 metų. Visuomeninių moterų organizacijų, mokslo tyrėjų bei sociologų, žurnalistų, politikų, vyriausybės institucijų veiklos dėka Lietuvoje ėmė klostytis nepakantumas smurtui  prieš moterį ir vaiką, nepakantumas smurtui šeimoje, kuris imtas viešinti ir  smerkti. Jau dešimt metų Lietuvoje kalbama apie tai, kad reikia uždrausti kūno bausmes vaikams kaip vaikų auklėjimo, ugdymo ir elgesio koregavimo priemonę. Tačiau iki šiol Lietuvos teisės aktuose nėra apibrėžta nei smurto prieš vaikus samprata,  nei smurto rūšys.

 

Įstatymuose nėra aiškaus draudimo mušti vaiką plaštaka, kumščiu, fiziniu daiktu (rykšte, virve, diržu, pagaliu, šluota, šaukštu, batu ir t.t.), tampyti už plaukų, ausų, vaiką  purtyti, stumdyti, spardyti, žnaibyti, badinti, nuolat kritikuoti, žeminti, menkinti, tyčiotis, nesiskaityti su vaiko nuomone.1989 m. Jungtinių Tautų Organizacija priėmė Vaiko teisių konvenciją, kurią 1995 m. ratifikavo Lietuva. Ši konvencija įpareigoja valstybes imtis reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių; kad valstybės, gindamos vaiką nuo įvairaus pobūdžio fizinio, psichologinio ar lytinio smurto ir   nepriežiūros, kuriuos gali patirti iš tėvų, globėjų ar kito asmens, stabdytų smurtą taikydamos teisines, administracines, socialines ir švietimo priemones.

 

2006 m. Jungtinių Tautų Organizacija pateikė tyrimo apie smurtą prieš vaikus rezultatus, kurie parodė, kad fizinės (kūno) bausmės vaikams egzistuoja visose pasaulio valstybėse, kultūrose, visuomenės sluoksniuose, nepaisant žmonių rasės, etninės kilmės, išsilavinimo ar uždirbamų pajamų dydžio. JTO rezoliucijoje siūloma iki 2009 m. uždrausti bet kokias fizines (kūno) bausmes vaikams kaip vaikus disciplinuojančią, kontroliuojančią  ir jų elgesį koreguojančią priemonę. 

 

Kūno bausmės yra bloga pamoka vaikams – žlunga suaugusiojo autoritetas, pasitikėjimas suaugusiuoju žmogumi kaip  stipresniuoju, galinčiu apginti silpnesnįjį; vaikas smurtą ima laikyti pripažinta žmonių bendravimo forma. Fizinės (kūno) bausmės vaikams yra uždraustos Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Islandijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Italijoje, Ukrainoje, Kipre, Izraelyje, Venesueloje, Čilėje, Naujojoje Zelandijoje. 2001 m. UNICEF iniciatyva buvo apklausti 15 200 vaikų nuo 9 iki 17 metų amžiaus  iš Europos ir Centrinės Azijos šalių. Paaiškėjo, kad 59 proc. vaikų patyrė smurtą šeimoje, kad 79 proc. vaikų bjaurėjosi smurtu, kad vaikai teigė, jog smurtas prieš vaikus problemų neišsprendžia (83 proc. mergaičių, 75 proc. berniukų) ir kad tik kalbėjimasis su vaiku gali keisti vaikų ir suaugusiųjų pašlijusius santykius ( 47 proc. mergaičių, 44 proc. berniukų). 2004 m. Ispanijoje atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 46 proc. 7-15 metų vaikų pasisakė prieš smurto taikymą vaikams.  21 proc. apklaustųjų neigiamai vertino ugdančiojo rėkimą ant vaiko. Tačiau buvo užfiksuotos ir priešingos nuomonės: 47 proc. vaikų teigė, kad motina ir tėvas turi teisę suduoti vaikui, šaukti ant jo, kadangi jie linki vaikui tik gero.

 

Pagal 2003 m. organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Lietuvoje atlikto tyrimo duomenis 14 – 18 m. amžiaus vaikų dažniausiai buvo baudžiami juos mušant kokiu nors daiktu (10, 2 proc.), suduodant per veidą (6,5 proc.). Tik  6 proc. apklaustųjų  pateisino smurtą prieš vaikus kaip auklėjimo būdą, o 29 proc. vaikų pripažino rykštės naudą tam tikrais vaiko elgesio koregavimo atvejais. Taigi iki šiol Lietuvoje fizinės bausmės vaikams kaip auklėjimo priemonė nėra laikomos smurtu prieš vaikus. Kai smurto prieš vaikus žymių nuslėpti negalima, kai suluošintas vaikas atsiduria ligoninėje, tuomet prabunda protestuojanti visuomenė, pasipila žurnalistiniai tyrimai, rengiamos graudulingos televizijos laidos. Lietuvoje šiuo metu egzistuojantys teisės aktai draudžia vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo orumą. Numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkius ir nesunkius  vaiko sveikatos sutrikimus, už vaiko lytinį prievartavimą bei pastovų vaiko fizinį ir psichologinį žalojimą. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme kūno bausmės vaikams nėra griežtai uždraustos.

 

Todėl parengiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektą, kuris pradeda įgyvendinti Seime parengtą ir komitetuose analizuojamą Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepciją, kuri yra Europos Tarybos valstybių kampanijos prieš smurtą šeimoje dalis. Įstatymo projektui iš esmės pritarė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Įstatymo pataisomis aiškinama smurto prieš vaiką sąvoka, aptariamas smurto rūšių prieš vaiką turinys – seksualinio, fizinio, emocinio smurto esmė, smurtu įvardijant  ir vaiko nepriežiūrą bei  fiziniam smurtui priskiriant kūno bausmes. Kai suaugę žmonės išmoks savo nevisavertiškumo, savo individualių ir šeimos problemų neprimesti vaikams, neplieks rykšte savo vaikų ar auklėtinių, sugebėdami  valdyti savo bejėgiškumą ir pyktį,  Lietuvoje bus mažiau smurto ir agresijos. Todėl taip svarbu priimti įstatymą, kuris aiškiai draustų visų rūšių smurtą prieš vaikus. Nustokime kaltinti šiuolaikinę ydingą visuomenę. Pradėkime nuo savęs ir savo elgesio su vaikais, kurie kartoja suaugusiųjų elgesio modelius.

 

Profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė