Kol
vaikas gerai nemoka gimtosios kalbos, pradėti mokytis svetimų kalbų ne tik kad
nėra reikalo, bet netgi kenksminga, nes paskui paūgėjęs nė vienos gerai nemokės
– tai bene populiariausias mitas, kurio, pasisukus kalbai apie užsienio kalbų
mokymąsi ankstyvojoje vaikystėje, dažnai nusitveria tėvai. Pasak specialistų,
tokia nuostata ne tik klaidinga, bet ir žalinga, nes iš vaiko atimama galimybė
natūraliai ugdyti loginį mąstymą ir lavėti emociškai. O nuogąstavimai dėl
kartais paniojamų skirtingų kalbų žodžių ir gramatinių konstrukcijų neigiamos
įtakos – nepagrįsti, nes vaikas viso labo taip eksperimentuoja ir mokosi
suvokti įvairių kalbų panašumus bei skirtumus.
Nepriklausomybės
dienos išvakarėse į neseniai duris atvėrusią anglų kalbos mokyklėlę „Pingu‘s
English“ susirinko kaip visada gausus Daugiavaikių šeimų asociacijai MES priklausančių
šeimų būrys. Mažuosius atviliojo galimybė iš arčiau susipažinti su anglų kalba,
pasiklausyti bendraamžių kolektyvo „Boružiukai“ iš Artūro Noviko džiazo
mokyklos ir padūkti jaukioje aplinkoje, o tėvelius – atvira diskusija su
specialistais, kada ateina laikas mažiesiems mokytis ištarti pirmuosius žodžius
užsienietiška šneka.
Pokalbį pradėjusi
keturių vaikų mama Skaidrė Vainikauskaitė, iš profesijos – žurnalistė, dešimt
pastarųjų metų vaikų auginimą derina su laisvai samdomos vertėjos darbu.
Persiorientuoti privertė vadinamoji naktinė mokesčių reforma, apkrovusi
didžiule mokesčių našta laisvai samdomus kūrybinius darbuotojus, tad daugelio
jų paslaugos redakcijoms tapo nebeįperkamos. Būtent geras anglų kalbos
mokėjimas, pasak S. Vainikauskaitės, leido jai neiškristi iš darbo rinkos,
neprarasti pajamų, o svarbiausia –
pasitikėjimo savo jėgomis. Juolab kad kiekviena kalba – tai unikali galimybė
pažvelgti į mus supantį pasaulį kiek kitu kampu ir kitakalbio žmogaus žvilgsniu.
„Kiekviena kalba, atrodytų, tuos pačius gyvenimo reiškinius interpretuoja vis
kitaip. Pavyzdžiui, jei lietuviui pliaupia kaip iš kibiro – tai anglui lyja
katėmis ir šunimis. Jei anglas apie duotą leidimą šneka vartodamas šviesoforo
metaforą „užsidegė žalia šviesa“, tai lietuvis vis dar operuoja valstietiškomis
realijomis ir „duoda kelią“ kitam kryžkelėje sutiktam vežimui“, – frazeologizmų
atskleidžiamus tautų mąstymo skirtumus iliustravo vertėja.
Prie
daugiavaikių mamų ir tėčių pokalbio mielai sutikusi prisijungti lituanistė dr. Jogilė
Teresa Ramonaitė, tyrinėjanti, kaip vaikai mokosi svetimos kalbos natūralioje
aplinkoje, į klausimą, ar ne per anksti pradėti mokytis užsienio kalbos nuo 3
metų, atsakė trumpai ir aiškiai – kalbos mokytis niekada nebūna per anksti. Per
vėlu – irgi, tik žinotina, jog maždaug apie 12-13 metus baigus formuotis
žandikaulių struktūroms ir visam kalbiniam aparatui, šnekėti svetima kalba
vargu ar pavyks be akcento. Tačiau jei žmogus nori mokėti kalbą tik pasyviai,
pavyzdžiui, tam, kad galėtų skaityti kūrinius originalo kalba, joks amžiaus
cenzas negalioja.
Pasak J. T.
Ramonaitės, su mišriose šeimose augančiais dvikalbiais vaikais atliktas
mokslinis tyrimas parodė, kad tokių vaikų labiau išvystytas loginis mąstymas,
jie geriau susigaudo situacijoje. Tyrimo metu vaikai žiūrėjo trumpą animacinį
filmuką, kurio veikėjas kiškutis, atėjęs į virtuvę, padėjo į spintelę
šokoladuką, ir vėl išėjo. Jam įkandin atėjęs kitas veikėjas paėmė šokoladuką iš
spintelės ir padėjo jį ant šaldytuvo. Vaikų buvo klausiama: kur, grįžęs į
virtuvę, ieškos šokoladuko kiškutis? Vienakalbiams vaikams atrodė, kad ten, kur
jis tuo metu ir padėtas – ant šaldytuvo. O štai dvikalbiai vaikai sumojo, kad
kai draugas šokoladuką perdėjo ant šaldytuvo, kiškučio patalpoje nebuvo, taigi
jis ieškos skanėsto ten, kur pasidėjo pats – spintelėje.
Sniežana
Daubarienė, vaikų ir suaugusiųjų anglų kalbos mokytoja ir korepetitorė, mažiau
nei prieš pusmetį ryžosi atsisakyti samdomo darbo ir stačia galva pasinėrė į
nuosavą kalbų mokymo verslą. Kaip pati
prisipažino, šis posūkis jų šeimos gyvenime buvo neplanuotas, verslas gimė
tarsi „netyčiukas“, tačiau pamačius naujoviško
kalbos mokymo kurso siūlomas galimybes, esą nė akimirkai nekilo abejonių:
„Supratau tik viena – jei nepadarysime mes, padarys kiti“. S. Daubarienė dabar
nė nenori prisiminti, kaip tekdavo laužyti galvą, stengiantis kuo kūrybiškiau
pateikti medžiagą ir sudominti vaikus. Dabar jos vadovaujamoje mokyklėlėje
dirbama pagal senas tradicijas turinčios mokymo paslaugų bendrovės „Linguaphone Group“ sukurtą
metodiką, kuri tarsi natūraliai „įveda“ vaiką į anglų kalbos pasaulį ir nuo pat
pirmųjų pamokų leidžia prabilti sakiniais. „Žinoma, čia mes negalime atkurti
tokios pat aplinkos, kokia vyrauja dvikalbėse šeimose, tačiau stengiamės
skatinti vaiką atsiskleisti, nusikratyti kompleksų ir vidinių baimių, kad jis
išdrįstų prakalbėti jam nauja kalba“, – teigė S. Daubarienė.
Jai antrino ir J. T. Ramonaitė, pasak kurios, būtent
mokykloje mums įvaromas įsitikinimas, esą esame negabūs kalboms. „Turiu
vilties, kad šių dienų mokykloje vaikai nebesmerkiami ir nebeišjuokiami už ne
taip ištartą žodį ar ne nuo to galo pasakytą sakinį, nes mokantis kitos kalbos
klysti yra natūralu ir neišvengiama“, – tvirtino specialistė.
Kartais kelias
kalbas mokantys vaikai iš turimų žodžių sukonstruoja kurioziškas frazes. J. T.
Ramonaitės teigimu, dėl to nuogąstauti nederėtų, nes vaikai sakinius iš kelių skirtingų
kalbų žodžių dursto tada, kai vienos kurios nors kalbos žodynas yra kiek
skurdesnis ir šnekant staigiai nerandama tinkamo žodžio. Taip gimsta kalambūrai
„mama, smotri, katinas pa stogasam
pobežal!“, bet tai anaiptol nereiškia, kad vaiko galvoje susimaišė
skirtingos gramatinės sistemos ir ateityje jis nė vienos tų kalbų nemokės
tinkamai. Kartais taip sakiniai konstruojami norint pajuokauti, ypač jei
pašnekovas taip pat moka tą pačią kalbą ir tokius juokus supranta. Be to,
maišydamas skirtingas kalbas, vaikas eksperimentuoja, aiškinasi jų struktūrą,
tarpusavio sąveiką, ir tai yra gerai.
|