Verslininkai mėto meškeres rinkoje paskleisdami fingerlinksus ir digimonus, babolinas bei feisi pets... Ant jų tarsi „kilbukai“ kimba mūsų pupuliai. Jiems taip susisuka galveles, kad susidomėjimas tampa vos ne manija (iš graikų k. mania – susižavėjimas, pakvaišimas). Ir, užuot vaikutis pas tave į lovą atbildėjęs su pliušiniu meškiuku, jis atsitempia kosminį kardą. O vakare tas pats gležnas žmogeliukas už pižamytės užsikiša laikmeną su filmu apie Heraklį... Kažkas jam negerai. Ką apie nepasotinamuosius sako psichologė Jolanta Trinkūnienė? Tad keletas istorijų iš gyvenimo.

Prekybos centrų siaubėjai

,,Mano vaikai po parduotuvę laksto tarsi būtų namie, – pasakoja Vilma. – Daržovių skyriuje mažylis rėkia: ,,Mama , žiūrėk, koks agurkas!“, tuo tarpu vyresnysis į vežimą krauna dvi kopūsto galvas. Išimu ir padedu i vietą: ,,Mums jų nereikia.“ Tada abu mane tempia į žaislų skyrių (pabandyk neiti!), o ten, jei galėtų, ranka iki alkūnės viską nuo lentynų brauktų tiesiai į vežimą. Jie visko nori. Kai galų gale išsideri po vieną nebrangų (iki 2,99 €) žaisliuką, dar prilimpa prie kramtomųjų gumų ir saldumynų lentynų, esančių prie kasų. Čia irgi išsiprašo gumos. Juk nuo ėduonies! Dar nespėjus išvažiuoti iš prekybos centro stovėjimo aikštelės, guma sukramtyta, žaisliukai išpakuoti. Grįžus namo, jau apžiūrėti ir pasikeisti, valandai praėjus ilsisi po virtuvės stalu. Kitą dieną mano mažieji lyg niekur nieko vėl svajoja apie parduotuvės smagumus. Jie tiesiog trokšta ką nors nusipirkti. Kaip juos išgydyti nuo pirkimo manijos?

Tai nutinka itin dažnai. Juk prekybos centrai vis dažniau tampa ne tik pirkimo, bet tarsi pasivaikščiojimo ir pasilinksminimo vieta visai šeimai. Ką daryti su mažaisiais pirkėjais? Pabandykime susitarti. Tik ne parduotuvėje, o namuose, kai ruošiatės vykti pirkti. Tai galėtų atrodyti šitaip: ,,Vaikai, važiuosime apsipirkti. Man reikia sviesto, pieno, varškės ir t. t. O ko jūs norėtumėte?“ Tik neišsigąskime, kai vienas mažųjų išvardys, pvz., 10 norų. Ramiai ištarkime: ,,Koks tu didelis noriukas. O dabar pagalvok, ko labai norėtumei.“ Tai skatins vaiką apmąstyti, ko jam reikia, o be ko gali išgyventi. Tai dar ne viskas. Jūs tęsiate toliau: ,,Puiku, tiek daug norų, o tu sugebėjai atsirinkti svarbiausius. Tikras šaunuolis.“ Neabejokime, tai patiks jūsų pipirui. Sulaukęs įvertinimo pasijus tikras analitikas. Tęsiame vėl: ,,O dabar iš tų kelių norų pasilik vieną, kuris tau itin svarbus.“ Šitaip vaikas mokomas būti savarankiškas. Pagirkime jį. Prieš išvykstant į parduotuvę, apsispręskime iki galo: ,,Na, tiesiog žavu: tu iš tiek gausybės sugebėjai išsirinkti tai, kas tau svarbiausia. Aš tikrai tau nupirksiu, tik dabar susitarkime, kaip turime elgtis parduotuvėje.“ Taigi tėvai išlaiko tvirtas pozicijas, o mažasis žino, kad bus įgyvendintas jo noras. Ir dar nujaučia, kokio elgesio iš jo tikitės.

Hario Poterio gerbėjas

,,Mano penkerių Danielius prieš pat Kalėdas susirgo Hariu Poteriu, – nerimauja kino mėgėjo mama. – Net dovanas užsakė viena tema. Į darželio rytmetį prašė laikmenos su šio filmo įrašu. Po namų eglute sakė svajojąs rasti stebuklingąją lazdelę (Hario Poterio). Gavęs filmą sėdėjo įsmeigęs akis į ekraną ir ,,poteriavo” gal tris savaites. Maža to, vaikas vis prašo, kad kartu su juo sėdėčiau ir stebėčiau jaunojo Poterio nuotykius. Du vakarus sėdėjau ir stebėjau. Kartu jis man išūžė ausis apie tai, kad jį užrašyčiau į filme rodomą mokyklą. Ir dar. Savaitgalį su seneliais ėjo į kino teatrą. Ar žinote kokį filmą pasirinko? Žinoma, kad Harį Poterį. O vakar prekybos centre šovė prie stendo su akiniais nuo saulės ir ėmė prašyti: ,, Mamyte, ne viską matau, man reikia tokių akinių, kokius turi Haris.” Ką daryti?

Padėtis ne iš lengvųjų nei pačiam vaikui, nei jo artimiesiems. Beje, kartais nėra taip blogai, jei vaikas kažkuo susižavi, ypač jei tai skatina jį domėtis, rinkti informaciją. Kiek blogiau, jei visiškai susitapatina su herojumi. O taip atsitinka tada, kai tėvai puola tuojau pat vykdyti visų mažojo užgaidų. Nepamirškite, kad nors ir nesąmoningai, tačiau dažnai vaikai elgiasi ne pagal mūsų taisykles vien tam, kad perauklėtų tėvus. Tad pirmiausia sąlyga suaugusiesiems – elkitės su mažuoju draugiškai ir pasistenkite jo dėmesį atkreipti ir į kitus objektus. Gal verta pažiūrėti kitų įdomių filmų, apsilankyti teatre, paskaityti pasakų ar nuotykinės literatūros. Juk aplink tiek daug įdomių herojų. Šitaip vaikutis supras, kad gera gyventi, nors jis ir nepanašus į Harį Poterį.

Kas gražiausia?

Pirmokėlė Milda dievina filmus apie ilgakases gražuoles ir negali atitraukti akių nuo spalvotų plaukų segtukų. Taupo kiekvieną centą, likusį nuo priešpiečių mokykloje, ir vos sudėjusi eurą skuodžia į šalia namų esantį kioskelį. Tada išdidžiai su nauju segtuku grįžta namo. Po dienos kitos mergaitė segtuką pameta, jis sulūžta arba lieka skrynelėje (vienoje iš keturių). O mažoji jau dairosi, kaip čia suminkštinus tėvelio, mamytės ar močiutės širdį ir gauti kišenpinigių. O šie netrukus virsta, pasak mamos, beskonėmis. Mama sako, kad pinigėliai, kuriuos duktė išleidžia puošmenėlėms, – tai kišenpinigiai, kurių nevalia kontroliuoti. Tačiau kada baigsis segtukų manija ir kaip dukteriai išaiškinti, kad tie blizgantys bei neskoningi daikčiukai nėra tokia puošmena, kaip jai atrodo.

Kiekviena mergaitė trokšta puoštis. Tai nėra blogai. Tik puikiai suprantu tėvelių nerimą dėl tų „neskoningų“ blizgučių pirkimo, kuris jau tapo įpročiu. Siūlyčiau su Milda susitarti, pvz.: ,,Dukrele, sutarkime, kad šią savaitę savo kolekciją papildysi dviem naujais segtukais. Tikiu, kad tu puikiai moki skaičiuoti.” Kaip manote, ar šis pasiūlymas patiks dukrai. Juk tai parodo, kad nedraudžiame pirkti segtukų. Jūs pasitikite. O nerimauti dėl skonio gal šiek tiek anksti. Juk juo mažesnis žmogelis, tuo labiau jam patinka blizgučiai. Tačiau neabejoju, kad dukteriai yra svarbi mamos, tėčio ar močiutės nuomonė. Todėl išvydę mergaitės plaukuose skoningą daikčiuką – pagirkime. Juk skonis ugdomas šeimoje.

Kompiuterio draugas

Vos Jurgutis išmoko įsijungti televizorių ir kompiuterį, tapo šių dviejų dėžučių ištikimiausias draugas. Jei galėtų, miegotų jas apsikabinęs. Kai vaikui buvo treji, tėvelis parnešė naują kompiuterinę programą su žaidimu – skaičiavimo pamokėlėmis. Ir abu savaitei prilipo. Dabar Jurgučiui ketveri, jis visai netveria be kompiuterio. Vos nusisuku nuo vaiko, kaip išgirstu birbiant besikraunantį kompiuterį. Po minutės Jurgutis jau vaiko mašinėles ekrane. Maža to, vakare pas jį ateina dvejais metais vyresnis kaimynas, tada abu šėlsta prie to paties ekrano. Suprantu, kad kompiuteris padeda vaikui daug ko išmokti, kad be šio dvidešimtojo amžiaus stebuklo naujoji karta –nė iš vietos. Tačiau gaila žiūrėti į kampe numestą konstruktorių, knygeles...

Manau, gali įvykti tėčio ir sūnaus lenktynės. Tik iš kur gi kompiuterinė programėlė? Taigi... Pirmiausia teks pakalbėti su tėčiu ir susitarti. Pvz., sekmadienis – be kompiuterio. Iš pradžių galima pasiūlyti net ir kokį prizą už ištvermę. Tik numatykime dienos programą. Kuo gi tie vyrukai gali užsiimti? Gal tėtis ir Jurgutis imtų konstruoti iš lego svajonių namus?.. Juk tam reikia tiek fantazijos! O ir mamytė galėtų tapti architekte...

Jei „kilbukas“ užkibo:

• Nuoširdžiai bendraukime su vaiku. Parodykime, kad jį mylime, kad mums gera būti su juo, patinka jo draugija. Šitaip mažasis rečiau panirs į kraštutinumus.
• Įrodykime, kad pasaulyje yra daug daugiau patrauklių dalykų, kuriais galima domėtis.
• Padėkime vaikui suvokti jo galimybes ir pasitikėti savimi. Juk jis ne mažiau vertingas, nei koks nors išgalvotas herojus.
• Mamos yra kūrybingos bei išradingos, todėl be didelių investicijų atžaloms pasiūlykime įdomių žaidimų, kad ir tokių netikėtų, kaip skudurinės Onutės nuotykiai namuose.

Jūratė Jadkonytė Petraitienė ,,Pypliotyra“