Porą metų pasidžiaugusi motinystės atostogomis, nusprendžiau būtinai ieš­koti darbo. Per tuos metus apmezgiau savo mažylį, vy­rą ir jo brolį - vaikšto visi trys vienodo braižo megzti­niais. Prinėriau ant visų sta­lų servetėlių, dar turiu ke­letą komplektukų pakeisti ar nenumatytom dovanom. Prigaminau šešių kulinari­nių knygų patiekalų. Per­skaičiau visus spaudos kioskuose buvusius žurna­lus, susipažinau su visomis namo kaimynėmis.

Pagaliau nutariau, jog išmušė MANO valanda. Man vis atrodė, kad gyvenimas bėga pro šalį, mane palikdamas su sauskelnėm ir košelėm. Aš buvau pasiruošusi atiduoti nors ir visą būsimąjį atlygi­nimą moteriai, kuri nuošir­džiai prižiūrėtų mano ber­niuką. Tik kaip ją surasti?

 

Žingsnelis po žingsnelio

Ištikimosios močiutės - potencialios auk­lės, tačiau man nepasisekė - viena gyvena ki­tame mieste, kita stulbinančios karjeros vir­šūnėje, kurios tikrai neiškeis į sauskelnes.

 

Pradėjau nuo savo kaimynių. Mintyse „iš­kračiau" visas namo moteris. Tarp jų atsi­rado keturios pensininkės. Dvi rusės, vie­na lenkė ir aštuoniasdešimtuosius baigianti dar menanti A.Smetonos laikus (buvusi skautė) lietuvė. Pirmieji variantai atkren­ta, nes tikrai nenorėčiau, kad mano atža­lėlė į lanksčias smegenėles įsikaltų „tarp­tautinį" tarimą. Paskutinysis variantas, kad ir kaip viliotų tautišku patriotizmu, netiko, nes supratau, jog auklė praverstų ir pa­čiai skautei.

 

Antrasis žingsnis - skelbimas į laikraštį. Parašiau, jog norėčiau auklės. Štai čia te­ko paplušėti. Nuo ankstaus ryto pasipylė skambučiai. Vėlgi pirmenybę teikiau mo­terims, gyvenančioms mano rajone. Prak­tiniais sumetimais mąsčiau: šitaip jai bus lengviau laiku ateiti į darbą, be to, prispy­rus reikalui, auklė būtų visuomet po ran­ka.

Antrasis kriterijus - balsas. Kaip vėliau pastebėjau, į skambučius atsiliepęs mano vyras, pasikalbėti kviesdavosi skardesnio balso, t.y. jaunesnes moteris, o aš, pasitel­kusi moterišką logiką, - brandaus.

 

Panelė Fran

Pirmoji prie durų „suskambo" tipiška panelė Fran iš serialo „Auklė". Tai buvo tikrai žavi koketė. Aš dar bandžiau murkstytis, krenkštėti, tačiau mano du „vyrai" pa­laimingai išsišiepę jau kvietė ją kavos, ne­trukus mažylis iš savo kambario pradėjo tempti visas mašinėles, lego konstrukto­rius.

 

Ši panelė buvo vakarinio kurso stu­dentė. Pasitikėjome. Ji mielai žaisdavo su mano sūnumi, vesdavo jį į lauką, kartu su vaiku šokinėdavo, strikinėdavo, bėginėda­vo. Aš matydavau, kaip meiliai į ją žiūri ma­no sūnus, tačiau negalėjau nepastebėti ir vyrelio susižavėjimo kupinų akių. Tai ma­ne varė į neviltį. Per tas kelias savaites iš­eidama į darbą dariausi irzli, vakarais apieškodavau vyro portfelį ir kišenes.

 

Be to, stengdavausi kuo anksčiau grįžti iš dar­bo ir visuomet rasdavau vyrą jau grįžusį (nors anksčiau jis dirbdavo ir viršvalan­džius), geriantį arbatą su darbą baigusia aukle. Jis galėdavo visą valandą klausyti, kaip ji, kresčiodama trumpus šviesius plau­kus, pačia banaliausia maniera pasakoda­vo, ką juodu su vaiku šią dieną nuveikė. O kai aš apie tai bandydavau prasižioti, mano brangiausia­sis „įlįsdavo" į laikraštį...

 

Supanikavusi pradėjau reikalauti, jog panelė Fran išvirtų pie­tus, sudėtų skalbinius į skalbimo mašiną, pavalytų susikaupusias dulkes. Ji atsisakė. Ramia sąžine padaviau dar vieną skelbi­mą. Šį kartą galutinis žodis bus mano.

 

Freken  Bok

Į pokalbį kviečiausi tik subrendusias mo­teris. Labiausiai patiko kūninga su juodais ūsiukais virš violetinės lūpos ką tik išėjusi į pensiją buvusi vaikų darželio auklėtoja. Energinga kaip vulkanas moteris. Taip, fre­ken Bok tipas. Man labai patiko, kad ji pa­sisiūlė tvarkyti namus, gaminti pietus ir vai­ką auklėti pagal savo „atidirbtą" metodiką.

 

Ramiai atsidususi išėjau į dar­bą. Grįždama visuomet stengdavausi auk­lei nupirkti kokį mielą niekutį ar skanesnę bandelę. Viena iš taisyklių skelbia, jog nie­kuomet nieko negailėk vaiko auklei, nes kiek duosi jai, tiek su kaupu grįš tavo vaikui.  Buvau apimta euforijos, kai namuose buvo ideali švara. Vaiko kambary nuo šiol nesimėtė nei vienas žaislas, nei viena kny­gelė, nei vaiko drabužėliai. Namuose lauk­davo skaniai pagaminti pietūs ir tvarka - tikra palaima grįžus iš darbo.

 

Tik mano to­lerantiškas vyras pradėjo bambėti: tai ne­randa savo kojinių, tai naujų baltinių, o vi­siškai pasiuto, kai mano vardo dienos pro­ga norėjo pagaminti iškilmingą vakarienę - iškepti mano mylimiausių blynelių su sū­riu, bet išvertęs namus nerado nei miltų, nei aliejaus, nei trintuvės. Ne, freken Bok ne vagilė - ji tiesiog įvedė savo „šventąją" tvarką. Kai vieną savaitgalį pati nutariau pasiieškoti pavasarinių palaidinių, suirzau. Visi spintoje esantys drabužiai ir daiktai bu­vo perdėti pagal auklės skonį. Palaidines radau ne spintoje, o sulankstytas komodo­je, kur anksčiau laikiau rankšluosčius. Šiuos gi po ilgų ieškojimų radau sudėtus po dvigule sofa-lova.

 

Kuo daugiau atidarinėjau durelių ir stalčiukų, tuo labiau siutau. Rankas nuleidau ir prisėdau, kai ati­dariau savo naktinį stalelį. Čia buvau susi­dėjusi savo pačius intymiausius drabužius ir higienos reikmenis. Dabar čia buvo krū­velė knygelių apie mamos pareigas augi­nant vaiką ir keli kulinariniai žurnalai...

Su­pratau, kad namų darkytoja - ne pats geidžiamiausias variantas. Vėl teks ieškotis auklės. Tos paieškos mane įvarė į neviltį.

 

Kartusis kaimynės patyrimas

Mano kaimynės patyrimas buvo irgi liūdnas. Ji pagal skelbimą laikraštyje susi­rado auklę, kuri buvo labai pareiginga, linksma, miela moteris, tik... po trijų mė­nesių, kai vaikas prie jos prisirišo, auklė pradėjo kelti savo kainą - reikalavo dides­nio atlyginimo. Šis, ieškant kompromisų, po truputį kilo, kol pasiekė privačios fir­mos viceministro algą.

 

Kita auklė buvo tin­gi: nuolat drybsodavo prie televizoriaus, at­sikalbinėdavo, kai vaikas prašydavo paskai­tyti knygelę.

Trečioji auklė buvo per daug formali. Viską darydavo kaip reikia, tačiau ta moteris buvo „ledinė" arba „valdiška" - ji vengdavo žaisti su vaikais, kaip sargybi­nis prižiūrėdavo, kad tik vaikas tas valan­das būtų saugus...

 

 

Taigi jei jums dar reikia auklės, ją galima susirasti trimis būdais:

●  Teirautis giminaičių arba pažįstamų

●  Ieškoti skelbimų laikraščiuose

●  Kreiptis į auklių agentūrą

 

Aja Vitkienė