Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mamos kampelis > Patarimai mamai > Merės Popins išpažintis
Dalintis

arba
Ką veikia auklė, kai tėvai išeina į darbą?
 
Į namus atskrenda Merė Popins ir švelniai priglunda prie mažylio. Ko daugiau reikia mamai? Regis, nedaug - kad rūpintųsi ir mylėtų jos vaikelį. Šį kartą atviram pokalbiui pasikviečiau pačią Merę Popins, tik ne iš knygos, o realią, žemišką. Pavadinkime ją Rita.
 
Karjeros pradžia
Rita - juoda kaip varna, liesa kaip silkė, bet temperamentinga panelė, šiandien jau nugyvenusi ketvirtį amžiaus. Dar būdama paauglė svajojo pabėgti iš savo provincialaus miestelio. Ji vylėsi užkariauti Vilnių. Baigusi vidurinę mokyklą, atplasnojo į Vilniaus uni­versitetą studijuoti italų kalbą.
 
Deja, universiteto aukštumos liko nepasiektos - per stojamuosius Ritai pritrūko balų. Bet grįžti namo neskubėjo. Dantimis įsikandusi svajonę - gyventi sostinėje - puolė skaityti dienraščių skelbimus. Viename jų aptiko: „Skubiai reikalinga lietuvė, tvarkinga mergina prižiūrėti trejų metų vaiką".
Ką galima veikti su trimečiu bambliu, ji jau žinojo, nes turėjo jaunesnį brolį. Skubiai iš lagamino išsitraukė ilgą sijoną, padorią palaidinę, plaukus supynė į kasą, nugramdė nuo nagų juodos spalvos laką ir troleibusu nulingavo į vieną sostinės rajoną.
 
Tuk tuk tuk - švelniai pabeldė į durų staktą. Pasigirdo šlepsėjimas. Duris atidarė pilnakrūtė, apskritu lyg mėnulio pilnatis veidu moteris. „Aš pagal skel­bimą", - ištarė Rita, akimis ieškodama trimečio tarškalo. Moteris nusišypsojo ir pakvietė vidun. Susitarė greitai, nes Rita linkčiojo galvą ir aikčiojo, kaip myli vaikus.
Ji pažadėjo rūpintis mažyliu, tvarkyti kambarius, gaminti šeimi­ninkams vakarienę. Darbą pradėjo jau kitą dieną. Tą pačią dieną pagal skelbimą pačiame pigiausiame rajone išsinuomavo ir kambarį.
 
Greitai Ritai „atkrito" vakarienes gaminimas. Šeimininkai, visą savaitę ištvermingai kankinęsi su Ritos kuli­nariniais „stebuklais", nusprendė, kad geriau būtų, jei Rita rūpintųsi tik vaiku... Per septynerius metus Rita „auklėjo" penkis vaikus.  Keletas epizodų  iš kiekvienos šeimos.
 
„Ar viską suvalgė?"
Trimetis Aurimėlis buvo kiek stam­besnis už savo vienmečius ir kvepėjo biskvitu. Iš pat pradžių jo motina Ritai atlapojo šaldytuvą. Šis burzgė matomiausioje vietoje perkrautas dešrom, lašiniais, indeliais su grietinėle, mėsos pusgaminiais, torto likučiais.
„Iš ryto Aurimėlis suvalgo jogurtą, po to išvirsi kakavos ir padarysi sumuštinį. Pietums pašildysi sriubą, išvirsi dvi bulvytes, jas sutrinsi, įdėsi šaukštą sviesto, iškepsi kotletuką, supjaustysi pomidorą, jį apipilsi grietinėle, desertui duosi pyragėlį. Tik žiūrėk, kad viską suvalgytų..." - iš atminties padiktavusi motina išpuškėjo  darbą - privatų konditerijos fabrikėlį.
 
Auklė puolė stro­piai vykdyti paliepimus, tik Aurimėlis išgėrė kakavą, suvalgė sumuštinį, o grietinės jogurtą pastūmė toliau, pasiguosdamas: „Man jau galvą skauda nuo tų „ogūtų". Pietų galingąją porciją suvalgė abu.
 
Aurimas buvo labai ramus vaikas, vartė knygeles, dėliojo konstruktorių. Ramybę vis sudrumsdavo motinos skambučiai: „Paprašyk, Ritute, gal sumuštinuką suvalgytų, paplak grietinėlės. Jei nevalgys, tai sakyk, kad mamytė negrįš pas neklusnų vaiką..."
Vakare motina įliumpsėjo su dviem pilnais maisto produktų krepšiais. „Ar viską suvalgė?" - galvą įkišusi į šaldytuvą, kamantinėjo motušė. Paskui nukėlė puodų dangčius: „O sriubos kiek daug liko! Kodėl jogurtu nedavei? Negi alkaną vaiką laikei?" - pasipylė priekaištai.
 
Kitą kartą Rita buvo apsukresnė: jogurtus kimšo pati, kotletus mėtė pro langą šunims, sriubos nupildavo į klozetą. Aurimėliui duodavo tiek, kiek jis paprašydavo. Aurimėlis, išvaduotas nuo nuolatinio kramtymo, tapo gyvesnis ir linksmesnis, grįžusi motina džiaugėsi vaiko padidėjusiu apetitu. Tik viskas greitai išsisprendė... Vieną šeštadienio popietę Aurimas motinai parodė, kaip po langais subėgę šunys ėda kotletus ir kaip stipria čiurkšle garma sriuba į klozetą...
 
Kapstymasis motinos spintoje
Ieva buvo jau pirmokėlė. Rita pri­valėdavo apie dvyliktą valandą pasitikti ją iš mokyklos, pašildyti pietus, padėti paruošti pamokas. Ieva buvo ne pagal metus išstypusi trumpai kirpta, berniokiška mergaitė. Ji turėjo silpnybę kapstytis motinos spintoje. Jos motina buvo daili  moteris: aukšta,   plona, plaukai susukti į kuodą.
 
Su Ieva viskas buvo labai paprasta. Rita greitai už ją paruošdavo pamokas, o tada darydavo, ką no­rėdavo. Ieva užkrėtė Ritą savo silpnybe. Auklė nepajuto, kaip greitai pati pradėjo raustis spintoje, iš kurios traukė šilkinius apatinius, sukneles. Brangenybių dėžutėje rado žėrinčių vėrinių, auskarų, ant naktinio stalelio buvo išrikiuota gausybė pieštukų, lūpdažių, pudrų,  kvepalų...

Toliau tęsiame auklės Ritos (vardas pakeistas) pasakojimą. Atviras pokalbis apie tai, kaip kartais nelengva tėvams su aukle arba auklei su vaikeliu ar jo tėvais.
 
Sidabrinė apyrankė su deimantu
Kai Rita, perskaičiusi skelbimą, prieš pat Kalėdas pasibeldė į kitą šeimą, duris atidarė vyras su pypkute ir geros vilnos švarku. Už jo nugaros stovėjo penkerių metų mergaitė su šilko kaspinu, įrištu į juodas aksomines garbanas, viena rankele prie krūtines prispaudusi pliušinį šunį.
Šie žmonės buvo labai dosnūs: mokėjo gerą atlyginimą, beveik kasdien parnešdavo mažajai ir Ritai po kokį nors niekutį. O Kalėdom auklė gavo brangių kvepalų flakonėlį ir lamos vilnos megztuką.
 
Iš pat pradžių buvo sutarta, jog Rita nuo septynių ryto iki šešių vakaro prižiūrės mažąją Karmen. Tik beveik kaskart laikrodžio rodyklės vis labiau toldavo link pusiaunakčio. Rita užmigdydavo mergaitę, apsiaudavo batus, pasiimdavo rankinuką ir stovėdavo prie lango, laukdama, kol grįš mažylės tėvai...
 
Prieš pat Naujuosius šeimininkas išvyko į koman­diruotę. Naujųjų metų išvakarėse jo žavioji žmona pa­prašė, kad Rita pabūtų iki devynių su Karmen. Rita, įsijungusi šventinę programą, svajojo, kaip šiąnakt su draugais linksmin­sis iki paryčių. Artėjo devinta va­landa, mažos juo­dos akelės jau ke­lintą kartą klausė: „Kur mamytė? Aš noriu mamytės..." Auklė užkėlė Kar­men ant palanges ir abi laukė au­tomobilio šviesų.
 
Suskambo  telefonas: „Rita, brangute, dar valandžiukę užtruksiu", - susirūpinusiu balsu maldavo motina. Po poros valandų atsipalaidavęs motinos balsas ir kažkieno šnopavimas į  ragelį vėl žadėjo greitai grįžti... Tik ne taip įtikinamai. Rita paguldė mažylę į  motinos lovą, pati klestelėjo šalia. Prisnūdo.
Staiga už lango pradėjo poškėti įvairiaspalviai fejerverkai, pasigirdo girti šūksniai, klegesys, muzika. Išsigandusi Karmen apsivijo rankytėmis auklės kaklą ir prisispaudė arčiau: „Mamyte, mamyte..." - verkšlendamas maldavo vaikas.
Naujametinė naktis. Rita negalėjo užmigti - už lango drebėjo įkaušęs miestas, šalia blaškėsi mergaitė, per miegus vis šaukdama mamą...
 
Tik paryčiais Rita išgirdo atrakinamų durų krebždesį. Pro jas atsisagsčiusi kailinius, vienoje rankoje laikanti aukštakulnius batelius, kitoje šampano butelį, paraudusiom nuo nemigos akim, šiek tiek nuvarvėjusiu tušu, įsėlino motina: „Su Naujaisiais metais, Ritute!" Nutrenkusi į kampą basutes, Ritą nusitempė į virtuvę. Atidarė šampaną, pripylė dvi taures: „Už Naujuosius!"
Nuo rankos numovė sidabrinę apyrankę su deimantine akute: „Čia tau, mieloji. Tikiuosi, Haroldas (jos vyras) nesužinos apie šį vakarą". Ji, nei žodeliu neužsiminusi apie mergaitę, mostu parodė, kad Rita jau gali išeiti.
 
Didelis raudonas gumbas
Jonukui buvo vieneri metai. Tėvai jį vadino angelu - trys pūkai ant galvos, dideles žydros akys. Šis vaikas jau buvo pradėjęs vaikščioti, bet vis dar gyveno „sauskelnių erdvėje". Jis miegodavo kelis kartus per dieną, pabudęs ilgai žaisdavo lovelėje.
Jo tėvai, mokslo žmonės, turėjo didelę biblioteką, tad auklė laisvom valandom skaitydavo romanus. Tiesa, atlyginimas čia buvo mažesnis, bet ir saugoti angelą tereikėjo penkias šešias valandas per dieną.
 
Vieną vakarą, užtrenkusi Jonuko namų  duris, Rita valiūkiškai pasi­šokinėdama nustriksėjo laiptais žemyn, įskrido į troleibusą, o iš jo tiesiai į simpatiško kavalieriaus glėbį. Pirmasis rimtas pasimatymas. Abu nukako į pramogų centrą, kur jos balto gymio skruostus rausvai nudažė „Margarita", įsisiūbavo šokiai iki ryto...
Žavusis kavalierius iš šokių aikšteles Ritą paly­dėjo tiesiai į darbą.
 
Nors ir nemiegojusi visą naktį, Rita buvo žvali, švelniai priglaudė prie savęs Jonuką. Kai tėvai išėjo j darbą, išsivalė dantis, išgėrė kavos, o mintys vis sukosi apie praleistą naktį. Lovelėje užmigus Jonukui ir ji aukš­tielninka įkrito į minkštasuolį... Prižadino klaikus vaiko riksmas. Rita pašoko, pasitrynė akis: vaiko lovelė tuščia, ant grindų kniūbsčias spiegė angelėlis. Laimei, atsipirko tik dideliu raudonu gumbu kaktoje. Skrupulingoji motina tą pačią dieną auklę išvarė į gatvę.
 
 
Erodėlis - labiausiai nustebinęs vaikas
Dvejų su puse metų Vaidas - gar­biniuotas, nežmoniškai padūkęs vaikas. Tėvai jį švelniai vadindavo Erodėliu.
Su Vaideliu Rita vargo labiausiai. Kiaurą dieną nenuleisdavo nuo jo akių: Erodėlis vis lįsdavo prie kištuko lizdų, virtuvėje slapta krapštydavo peilius, šakutes. O ką tik rasdavo tualeto kambary - popierių, muilą, miltelius - būtinai su vandens čiurkšle nuleisdavo į klozetą.
 
Jo motina buvo studentė. Grįžusi iš paskaitų liepdavo auklei vesti Vaidą į parką. Čia vaikas tapdavo nenuspėjamas: pievoje išsivoliodavo ant žoles, pasitaškydavo kiekvienoj baloje, smėlio dėžėje pripil­davo kitiems vaikams smėlio į akis, atimdavo žaislus, parduotuvėje grieb­davo visus daiktus ir reikalaudavo nu­pirkti. Rita pašiurpdavo, vos tik pagalvojus apie pasi­vaikščiojimus su Erodėliu.
 
Vieną rytą auklė sumąstė ekspe­rimentą. Ji su knyga atsigulė ant lovos ir apsimetė skaitanti, tik akies krašteliu stebėjo Vaidą. Vaikas įprastinį „darbą" pradėjo nuo knygų lentynos - išmetė visas knygas (Rita „nemato"). Paskui užlipo ant stalo, iš virtuvės atsinešta šakute pradėjo badyti pliušinius žaislus (Rita „skaito").
Nesulaukęs pa­stabos Vaidas nustebęs atsisėdo. Staiga sumirksėjo akelėmis, pasiėmė storą enciklopediją ir iš visų jėgų trenkė auklei per galvą. Abu prapliupo juoktis.
 
Vilija Jonaitienė

 
Ieva ir Rita staipėsi ir žiūrėjo į savo ats­pindį veidrodyje. Jos išmoko sulįsti į drabužius tokiu pat išmiklintu spartos stiliumi, kaip ir iš jų išsinerti..., kol kartą Ievos motina, nujausdama auklės ir dukros smagybes, pasalūniškai jas užtiko.

Daugiau apie aukles skaitykite:

Kaip rasti gerą ir patikimą auklę?
Kaip susirasti auklę?
Kai prireikia Merės Popins



Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą