Mama ir tėtis – geriausi
paparaciai
Vargu ar gali kino klasikos meistrų darbai prilygti mamos
ar tėčio, nors ir nekokybiškiems, bet tikra gyvenimo druska barstytiems (ką ten
druska, saldžiausiais marcipanais) vaikystės vaizdams. Jie niekada neprilygs jau
vien todėl, kad nesukelia tokių mielų prisiminimų kaip tie įamžintieji mažo
žmogaus gyvenimo įvykiai.
Šokiai, dainos ir
dūdos
Mažiukų karta, auginama šiandien, dar laimingesnė. Juk paskui
fotoaparatus į mūsų namus pėdina dar vienas - užpraeito amžiaus atradimas –
judantys paveikslėliai. Su buitine video kamera galime nufilmuoti mažų
žmogeliukų šokius, dainas ir tikras ,,dūdas”.
Be to, dažnas tėtis, apsišarvavęs fotoaparatais ar kameromis,
veržiasi net į gimdymo namus. Savi ,,paparaciai” įamžina ne tik pačias
intymiausias akimirkas, bet ,,pagauna” ir geriausius, įdomiausius kadrus.
Mano puodukas, mano lova ir
mama
Vaikams sunku patikėti, kad jų seneliai buvo jauni. Todėl
vartydami nuotraukų albumus nustebę aikčioja, kad štai tas besijuokiantis vyras,
toks panašus į tėtį, tai tas pats senelis, kuris dabar skaito pasakas. Arba tas
po egle stovintis nykštukas – jo paties tėtis.
Filmuodami arba fotografuodami vaikus nepamirškite ir savęs.
Kaip smagu atrasti kitokią mamą. Tokią, kokia ji buvo dvidešimties. Su languotu
sijonuku, ilgom kasom. Lygiai taip pat smalsu žvilgtelėti į tėtį. Be to,
kiekvienam, tarsi pro raktų skylutę, norėtųsi pamatyti savo žaislus, mylimą
puodelį, ,,dryžuotą” lovą ir tai, kaip atrodė namai, kuriuose prabėgo
vaikystė.
Videotekos ir bibliotekos per daug
nebus
Net jei sukaupsite visą videoteką ar albumų biblioteką,
vaikui to per daug nebus. Todėl fotografuokite ir filmuokite kuo dažniau. O
užaugusi atžala pati atsirinks, kurie įrašai vertingi, o kurie ne. Filmuokite
savus: vaikus, tetas, dėdes, senelius. Po dešimties ar dar daugiau metų tie
kadrai tampa neįkainuojamais.
Augantis mažiukas – pats geriausias modelis. Vaikas ne tik
sparčiai keičiasi, kiekviena jo diena yra unikalus reiškinys.
Laiko mašina
Nuotraukos ir videoįrašai - tai savotiškos laiko mašinos. Jų
pagalba kiekvienas galime keliauti savo praeitimi. Ne tik prisiminti mielas
akimirkas, bet jas išgyventi iš naujo. O kartais gal net iš naujo rasti
atspirties tašką. Psichologai teigia, kad kuo anksčiau mažylis save pamato iš
šalies, tuo labiau jaučia pasitikėjimą savo jėgomis. Toks vaikas tinkamai sugeba
save įvertinti tarp kitų žmonių. Vadinasi, ir kolektyve jis jaučiasi lyg žuvis
vandeny.
Ir pabaigai
Įamžindami savo atžalėlės vaikystę, dovanojame patį
maloniausią dalyką – dovanojame jam jį patį, tik su trumpom kelnytėm.
Jolanta Petraitienė