Ką veikiame – aš ir mano katė – ant palangės

 

Esu pikta ir įniršusi. Siuntu. Juk žinote, ką tai reiškia. Bet siuntu inteligentiškai. Taigi, niekam nieko nesakau ir stengiuosi susitvardyti. Manau, žinote, ką ir tai reiškia… Įtampa kyla. Ko griebtis?

 

Laimei, turiu vieną vaistą: kai mane tarsi kokia nelemtis apima šitokia būsena (ar bent mažumėlę į ją panaši), aš einu pasėdėti ant palangės. Paprastos daugiabučio virtuvės palangės, saugiai aprėmintos balkonu. Kaip tik dėl to balkono galiu drąsiai ir patogiai ten jaustis net ir įsitaisiusi prie visiškai atviro lango. Kad būtų dar geriau, nueinu atsinešti arbatos puodelio ir didelės languotos skaros. Kartais taip prarymau ten, matyt, geroką laiko gabaliuką. Na, bent jau tiek, kad kaimynas iš priešais esančio namo mane pastebėtų. Ir po to, kartą švenčiant Naujuosius, kai galima ir atsitiktinai užsukti į svečius, neužmirštų man supratingai pasakyti: „O, tai jūs, katė ant įkaitusio skardinio stogo…“ Tąkart pašnekam apie spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurį mačiau gal prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, bet apie tai, kodėl aš toje vietoje taip mėgstu leisti laiką, niekam neprasitariu. Ir visai ne todėl, kad tai būtų paslaptis, tiesiog pati ilgai nesupratau, ką aš ten veikiu.

 

Bet, kaip kad psichologams neretai būna, profesinė liga vis tik ėmė reikštis, ir aš ėmiau stebėti pati save, mąstydama, ką gi aš čia veikiu. Na, žiūriu į dangų… Ieškau akimis lėktuvų ir jų paliekamų ilgų baltų ir tiesių tarsi stygos dūmų uodegų… Kažkada, labai seniai, susitariau su savimi, kad pamatyti lėktuvą yra geras ženklas, tai štai ir ieškau vis nejučia, nesvarbu, reikia ar nereikia man tokio sprendimo priėmimo pagalbininko… Ir kuo ilgiau žiūriu į vieną tokią stygą, tuo labiau man ji darosi panaši į stebuklingą ore nusidriekiantį lyną, tematomą vienam vieninteliam oro akrobatui iš močiutės pasakos. Močiutė buvo ją sugalvojusi specialiai man. Tai štai, vienas lyno akrobatas buvo bailiukas, jis bijojo eiti lynu, o juk toks buvo jo darbas. Kai akrobatas kreipėsi patarimo į cirko burtininką, tas jam pasakė štai ką: „Kiekvienas lyno akrobatas turi stebuklingą lyną, kurį tik jis vienas tegali matyti ir kuris visada yra nuo jo per ištiestą ranką – tik imk ir laikykis, jei tau reikia. Juk, sutikite, tikrai patogu – tu darai įvairius triukus, laikaisi, o nieks nemato, už ko! Svarbiausia, burtininkas pamokė bailųjį akrobatą pamatyti tą stebuklingą lyną, ir nuo to laiko šis ėmė daryti tokius akrobatinius triukus, kad sunku ir apsakyti…

 

Tai štai ir ta dūmų juosta man buvo (o ir yra) nelyg stebuklingas niekam nematomas lynas, skirtas tiesiog pasilaikyti.

Manote, kad neįmanoma pasilaikyti už to, kas iš tikrųjų nepasiekiama? O jūs tiesiog pabandykite. Gal kada, tarkim, kokius nors aerobikos pratimus bedarydamas, trumpam netenkote pusiausvyros ir ėmėte mostaguoti rankomis, o paskui ją atgavote ir dažniausiai juo greičiau, kuo arčiau buvo koks tinkamas pasilaikyti daiktas – siena, veidrodis ar kėdė… Ir, greičiausiai, net prisiliesti prie to daikto neprireikė, tik žinoti, kad tai yra čia pat. Arba einant stačiais laiptais, kai nėra jokių turėklų, kaip saugu, jei kas eina šalia ar priešais, ir tu tik vos vos prisilieti vienu pirštu – taip, kad tas kitas net nepajunta! Kartais net ir vien prisiminimas kažko – na, gal artimo žmogaus, gal stipraus mokytojo – padeda atgauti pusiausvyrą ir nenusiversti nuo laiptų, ir dar tokių stačių, kokių net pasakose nebūna, bet realiame gyvenime vis tik pasitaiko...

 

Galiausiai, pamąsčiusi apie tai, ką veikiu ant palangės, pabandau rasti kokį gudrų psichologinį paaiškinimą. Ir randu. Yra tokia psichologijos kryptis, vadinama neurolingvistiniu programavimu (paprasčiau – NLP). Tai štai jos atstovai vadina panašius reiškinius „inkaravimu“, t. y. „inkaro“ pasidarymu. Toks inkaras padeda žmogui susikurti reikiamą psichologinę ir net fizinę būseną. Jis vadinamas taip dėl to, kad yra tarsi užmetamas ten, toje vietoje, kur tokia būsena jau sykį buvo „išjausta“. Belieka sugrįžti ir ją tiesiog „pasiimti“, kad pakartotum dar kartą. O kad galėtum sugrįžti, tą vietą reikia pasižymėti inkaru – tarsi kokiame ežere, kurio dugne turime pasidėję reikalingų daiktų ir labai norime tą vietą prireikus susirasti. Svarbu vieną, patį pirmą kartą pajusti tą reikiamą ar pageidaujamą būseną. Na štai, kažkada, negalėdama apsispręsti, pasakiau sau: „Jei pamatysiu lėktuvą danguje, tai bus ženklas, kad...“ Sprendimas buvo priimtas, aš jaučiausi puikiai ir buvau rami, savimi patenkinta nusprendusi taip, kaip man labiau tiko. Be to, tas sprendimas dar ir pasiteisino. Nuo tada tokie ženklai tapo mano gera lemiančiais pranašais. Visas tokių pranašų darbas – tik pasirodyti, o žmogaus smegenys padaro visa kita – sukuria reikiamą būseną. Aš, pamačiusi baltas lėktuvų uodegas, pasijuntu rami, saugi, nes žinau, kad viskas bus gerai, kad viskas susidėlios, išsispręs.

 

Tuomet pradedu jausti pasitikėjimą savimi ir aplinka... O juk to tik reikėjo, kai ir šįkart sliūkinau ten, link tos palangės, visa persiutusi ir susinervinusi... Beje, man labiau patinka įsivaizduoti stebuklingą lyną, o ne gilintis į NLP ir praktiškus stebuklingų dalykų paaiškinimus.

Bebaigdama rašyti staiga dar prisiminiau, kaip vieną kartą gydžiau paraudusį akies voką. Kai po kelių dienų tokio nemalonumo neapsikentusi nuėjau į vaistinę ir paprašiau „ko nors“, tinkamo tokiam atvejui, vaistininkė man davė mažutėlę tūbelę greitai ir garantuotai veikiančio (taip ji pasakė, o aš pasitikėjau) tepaliuko ir didžiulę instrukciją prie jo.

Tądien neturėjau klaiko jos perskaityti, tai ir tepaliuko nepanaudojau dar porą dienų. Bet vis pagalvodavau apie jį, žinojau, kad turiu gerą vaistą ir iki suplanuoto svarbaus susitikimo sekmadienį, net pradėjusi gydyti rytoj, tikrai išspręsiu tą problemą. Spėsiu... Ir žinote, kaip baigėsi? Kai jau prisiruošiau perskaityti tą lapelį ir priėjau prie veidrodžio teplioti akies, žiūriu – nieko blogo ten nebėra. Visiškai nieko! Tas vaistas buvo tikrai LABAI geras – jo nereikėjo net pavartoti, užteko tik turėti! Ir nesakykit, kad veikia tik tai, ką gali pačiupinėti. Psichologiniai inkarai yra gerai.

 

Eglė Masalskienė

Profesinės saviugdos klubai