Kai rin­kau sū­nui var­dą, kai­my­nė po­ri­no: „Pa­va­dink Ra­po­lu. Jei ei­čiau mi­nis­te­ri­jos ko­ri­do­riu­mi ir ant du­rų rasčiau už­ra­šą „Ra­po­las Pet­raus­kas“, su­pras­čiau – rim­tas žmo­gus sė­di“.

 

Juo­kai juo­kais, ta­čiau iš­rink­ti mylimiau­siam žmo­gu­čiui var­dą iš­ties ne­leng­va. Juk no­ri­si, kad jis gra­žiai skambė­tų, bū­tų pa­pras­tas, bet ne pras­tas ir vie­nin­te­lis. O svar­biau­sia, kad po dau­ge­lio me­tų vai­kui ne­rei­kė­tų jo keis­ti. Į ką at­kreip­ti dė­me­sį renkant var­dą, ge­riau­siai ži­no pa­tys tė­vai.

 

Tad jų min­tys, nuo­mo­nės ir pa­ta­ri­mai:

 

 

   „Svar­biau­sia, kad var­das pa­tik­tų abiem tė­vams. O mo­čiu­čių ar kai­my­nių pa­ta­ri­mai te­gu jū­sų ne­jau­di­na. Juk bū­tent jūs, tė­vai, tą var­dą tar­si­te tūks­tan­čius kar­tų“, – Ka­mi­lė.

 

   „Kar­tą gir­dė­jau, jog vie­no­je kla­sė­je bu­vo 9 As­tos. Siū­ly­čiau veng­ti var­dų, ku­rie tais me­tais yra „ant ban­gos“, – Jo­vi­ta.

 

   „Ma­nau, svar­bu var­dą de­rin­ti su pa­var­de. Kad ne­bū­tų var­das Al­gis, o pa­var­dė – Dal­gis ar­ba koks Ka­zys Ka­zė­nas. Keis­tai skam­ba ra­di­jo ži­nių pra­ne­šė­jos – Vi­da Vi­dai­tė“, – Li­na.

 

  „Iš­si­aiš­kin­ki­te, ko­kia var­do reikš­mė. Pa­vyz­džiui, la­bai gra­žus var­das Klau­di­ja, bet jo reikš­mė – „šlu­ba“. Ar­ba Fe­ka­li­ja, Uri­nas ar Ga­li­na („viš­ta“)“, – As­ta.

 

   „Ša­lia vi­sų kri­te­ri­jų dar pri­dė­čiau, jog svar­bu, kad bū­tų sun­ku su­gal­vo­ti ko­kią pa­nie­ki­nan­čią pra­var­dę, pvz., pas mus dar­že­ly­je bu­vo Da­rius, ku­ri vi­si va­di­no „my­ža­lium“ (juk ri­muo­ja­si Da­rius – „myžalius“). Ar­ba So­na­ta – tai „Son­kė – bon­kė“, Li­gi­ta – „Li­ga – špy­ga“ ir pan. Nors, ko ge­ro, pra­var­dę ga­li­ma „pri­ka­bin­ti“ kiek­vie­nam var­dui“, – Min­dau­gas.

 

   „Kad gra­žiai skam­bė­tų Lie­tu­vo­je ir bū­tų leng­vai iš­ta­ria­mas už­sie­nie­čių. Dar kad vai­kas pats ga­lė­tų ne­sun­kiai jĮ iš­tar­ti. Įsi­vaiz­duo­ki­te, koks tri­me­tis nie­kaip ne­iš­skie­me­nuo­ja sa­vo Rai­nol­di­jus, Rai­har­das, Džor­da­nas, Ing­va­ras ir pan.“, – Lai­ma.

 

   „Ne­siū­ly­čiau ža­vė­tis se­ria­lų ar už­sie­nie­tiš­kais var­dais, pvz., Gva­da­lu­pė, Džor­dža, Chu­a­nas, Ro­zau­ra“, – Auk­sė.

 

   „Svar­bu, kad vai­kui už­au­gus ir pa­se­nus jo var­das ne­skam­bė­tų pa­šie­pia­mai. Įsi­vaiz­duo­kit se­ne­liu­kus su laz­do­mis, pa­va­din­tus, pvz., Sva­jo­ne, Mei­le, Jau­nu­čiu“, – My­ko­las.

 

   „Var­das tu­ri de­rė­ti prie žmo­gu­čio iš­vaiz­dos, vei­do bruo­žų, pvz., tam­sia­o­dė Sau­lė... Kar­tais bū­na - pa­žiū­ri ir ma­tai, kad vai­kui var­das tie­siog ne­lim­pa (daž­nai ma­moms in­tui­ci­ja pa­sa­ko, ma­nau, kad ji ne­klys­ta)“, – Ri­ta.

 

   „Ne­se­niai var­čiau var­dy­ną ir pa­ma­čiau to­kių var­dų – pvz., Vo­rė, Vo­ri­ta, Aky­tė, Šrekš­nas, Jo­ly­ta, Mė­gys. To­kiais var­dais nie­ka­da ne­pa­va­din­čiau sa­vo vai­kų“, – Li­na.

 

   „Ma­no kai­my­nas var­du Gra­žu­tis. Tik jam jau ko­kie 60 me­tų ir to gro­žio „ne fon­ta­nai“ (nei bu­vo, nei yra)“, – Gied­rė.

 

   „Pa­žįs­tu Mal­vi­ną. Trūks­ta tik Bu­ra­ti­no“, – Gy­tis.

 

   „Ne­siū­ly­čiau kur­ti var­do (kaip šu­niu­kui) iš tė­vų var­dų pir­mų­jų skie­me­nų. Pa­žįs­tu šei­mą, kur tė­vas Jo­nas, ma­ma Lai­ma, o duk­ra Jo­lai­nė“, – Ra­sa.

 

Ma­rius Pet­raus­kas