Statistikos departamento duomenimis kasmet Lietuvoje išsituokia apie vienuolika tūkstančių porų ir po ištuokos su vienu iš tėvų lieka apie dešimt tūkstančių vaikų. Apie vaikų išgyvenimus bei įvairias reakcijas tėvams skiriantis kalbame su vaikų iir  paauglių psichiatre Goda Bačiene, Vilniaus Žemynos gimanzijos mokytojomis Žaneta Vaškevičiene ir Violeta Vaikasiene, tėveliais bei vaikais.

 

“Man buvo labai nemalonu, kai mano tėvai skyrėsi, - pasakoja 16 metų Augustė,- bet laikui bėgant aš pamačiau, kad daugumos mano draugų tėvai yra išsiskyrę, dažnai pašnekam, kokių dovanų gauname iš tėvų, ar dažnai susitinkam, pati nejaučiu jokio komplekso, kad gyvenu tiktai su mama, o tėtį matau labai retai”.

 

“nėra taip blogai, kai išsiskiria tėvai, - pasakoja 14 metų Benediktas, - aišku, geriau, kai jie gyvena kartu, bet gyventi kai jie kiaurą dieną riejasi tikrai ne kas. Tėvų išsiskyrimas turi šiokių tokių privilegijų: gaunu dvi dovanas per Kalėdas ir per gimtadienius. Kai retai sutinki, tai visai smagu papramogauti, sulauki daugiau dėmesio”. 

 

Nepaisant kai kurių paauglių demostruojamos olimpinės ramybės, specialistai pastebi, kad daugelis vaikų skyrybas išgyvena itin skausmingai. Vilniaus Žemynos gimnazijos mokytojos Žaneta Vaškevičienė ir Violeta Vaikasienė pastebi, kad mokytojams labai skaudu stebėti, kai vaikai pradeda keistis.

 

“Akivaizdus procesas, kai šeimos skiriasi, vaikai keičiasi neatpažįstamai, - sako Ž.Vaškevičienė, - berniukai ir mergaitės tėvų skyrybas išgyvena skirtingai”. Pasak pedagogės, mergaitės dažniausiai “užsidaro”, nenori lankyti mokyklos, jos nesimoko, jų rezultatai prastėja, jos jaučiasi nereikalingos, atstumtos.  Ramūs, drausmingi ir tvarkingi vaikinai tampa agresyvūs.

 

“Jie savo elgesiu nori atkreipti aplinkinių dėmesį, - sako mokytoja Ž.Vaškevičienė, - mes, mokytojai, labai norime, kad tokią jų reakciją pamatytų tėvai, tėvams tikrai būtų labai sveika pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie savo vaikus”.

 

Mokytoja Violeta Vaikasienė įsitikinusi, kad skyrybos yra suaugusiųjų reikalas. “Šlykščiausia yra tada, kai vaikai yra priverčiami dalyvauti arba vienoje, arba kitoje barikadų pusėje, - sako pedagogė, - pavyzdžiui, mama vaidina auką, tai vaikui yra tikras kosšmaras, nes jam vienodai gaila ir tėčio, ir mamos”. Mokytoja įsitikinusi, kad visada skyrybų kaltę reikia dalinti lygiai per pusę (50:50).

 

Vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė sako, kad tėvų skyrybos vaikams visada labai sunkus išbandymas. “Skyrybos visada yra nepalankus faktorius vaiko istorijoje, - tikina psichiatrė, - apie tokius vaikus visuomet yra galvojama, kad gali turėti emocinių, elgesio sutrikimų”.

 

Kada ir kaip pranešti vaikams apie skyrybas, kad ši žinia sukeltų kuo mažesnį stresą? Specialistė sako, kad tėvų santykiai turi būti sprendžiami tarp tėvų, o vaikams pranešamas faktas, kai tėvai jau susitaria. “Nereikia vaikų gąsdinti skyrybomis, įtraukti jų į santykių aiškinimąsi, nes taip mes tiktai padidiname jų kančią”, - pataria vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė. Jos teigimu, pranešti vaikams šią žinią reikia dalykiškai, būtinai informuoti, kad tėvai po skyrybų ir toliau bendraus su vaiku, kad skyrybos niekaip nekeičia jų santykių.

 

Po skyrybų vaikas dažniausiai lieka su mama. Psichiatrė Goda Bačienė teigia, kad neprotingai elgiasi mamos, kurios bando vaikams uždrausti bendrauti su tėvu. “Tai labai problematiška  vaikui, nes jis yra abiejų tėvų vaikas, - sako specialistė, - jeigu vienas iš tėvų tampa “pasmerktuoju”, “blogu”, tai vaikas ir apie save pradeda taip galvoti, kad viena jo dalis yra labai bloga, netinkama, todėl vaikas išgyvena ir savo paties tapatybės krizę”.

 

 

Moterims tikrai nėra lengva vienoms auginti vaikus, kai tėčiai neretai užmiršta ne tik juos lankyti, bet ir padėti materialiai. Tačiau nematydamas tėvo, vaikas pradeda jį idealizuoti. Kasdienybėje mamai tenka ir vaiką pabarti, ir priversti daryti kažkokius nemėgstamus darbus, laikytis dienos rėžimo, nuvesti pas gydytojus, todėl ji tampa vienintelė “bloga”. “Pati mama jaučia, kad nėra teisinga, kai tėtis, lyg ir niekuo geru neprisidėjęs prie vaiko kasdieninių reikalų, yra idealizuojamas, bet tai spąstai ir vienam, ir kitam”, - sako psichiatrė G.Bačienė. 

 

Kokių galime tikėtis vaiko reakcijų? Pasak specialistės, natūralu tikėtis liūdesio, pykčio, nenoro bendrauti arba atvirkščiai agresyvaus hiperaktyvumo. “Blogai, kai vaikas per ilgai užsibūna jam neįprastoje būsenoje, - sako G.Bačienė,- tai pradeda virsti liga”.

Pasak specialistės, vaikai dažniausiai kaltina save dėl tėvų skyrybų, nes jie tėvus idealizuoja, todėl atsitikus vaikui nesuvokiamam dalykui, jis nebežino, ką daryti, jam nebelieka nieko kito, kaip tik kaltinti save: “Vadinasi esu toks blogas, jei tėtis mane paliko”… G.Bačienė pastebi, kad ir tokių “kaltės” išraiškų pasitaiko visokių: per didelis vaiko lipšnumas, gerumas, stengimasis įtikti, nuolankumas bendraamžiams. Tai pavojinga, nes tokį lengviau pažeidžiamą vaiką gali skriausti jo bendraamžiai, jis neturi atsparumo, tą reikėtų stebėti ir padėti vaikui. 

 

Neretai būna skaudu stebėti su mama augantį berniuką, kai jis glaudžiasi ar labai nori bendrauti su kiekvienu į svečius užsukusiu vyru. “labai svarbu, kad berniuko aplinkoje būtų vyrų: senelis, dėdė, treneris, mokytojas, kažkas, į ką jis galėtų lygiuotis ir norėtų būti panašus”, - sako psichiatrė G.Bačienė.

 

Kaip galime padėti savo vaikams nesijausti kaltiems ir blogesniems už jų bendraamžius? Ko gero, vienintelis patarimas – kuo daugiau su jais bendrauti. Mama  Rūta papasakojo savo kaimynų istoriją, kurie paliko savo 10 metų dukrelę ir išvyko į užsienį. Ten išsiskyrė ir atrodė, kad vaiko nebereikia nė vienam iš tėvų.

 

Visgi nuolatinis bendravimas padėjo išsaugoti ryšius, nors buvusios šeimos narius skiria daugybė tūkstančių kilometrų. “Kai vaikas grįžo čia, į Lietuvą, nes kitoje šalyje negalėjo gyventi, labai reikėjo tėvų palaikymo, nes jautėsi nesaugus. Laikui bėgant mergaitė apsiprato, netgi pradėjo naudotis susiklosčiusia situacija,  ypač tapusi paaugle. Tėvai atsiųsdavo jai daug dovanų lyg kompensaciją, kad negyvena kartu”, - pasakoja Rūta. Mergaitė išsaugojo ryšius su abiem tėvais, nes jie kasdien jai skambino, rašė laiškus ir domėjosi, kaip jai sekasi.

 

Auksė Kontrimienė