Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mokinukas > Bendravimas ir auklėjimas > Kaip išlaisvinti vaikus nuo virtualybės?
Dalintis

5 žingsniai, padėsiantys grąžinti vaikus iš virtualios realybės į tikrą gyvenimą

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų kone kasdien matome mažylius, kurie neišbėga į kiemą, nežaidžia furtbolo ir nesikarsto po medžius, o tyliai panarinę galvas sėdi savo išmaniuosiuose telefonuose. Na, jei ne savo, tada draugų – kartais grupelėmis po kelis kažką įnirtingai naršo, taip karštligiškai įsijautę, kad net nemato, kai prieinu. „Sveiki, vaikai, ką veikiat?“ – paklausiu. Vaikai pasimeta, o du sūnūs net trumpam atšoka nuo draugo telefono, žinodami, kad nepagirsiu jų už tokį „aktyvų pasibuvimą lauke“. Trumpam sujaukiamas jų virtualaus pasaulio gyvenimas, bet tik sekundei, vos pasisuku eiti, jie jau būna pamiršę, kad iš viso čia kažkas buvo ir su jais kalbėjo. Vėliau greičiausiai net neprisimins, kaip neprisimena daugelio dalykų, nutinkančių realiame gyvenime. Diena po dienos vis stebiuosi vaikų prastėjančia atmintimi, išsiblaškymu ir  nesugebėjimu raiškiai reikšti minčių. O kai kurių tėvų argumentas „užtat, kaip jie puikiai orientuojasi technologijose ir kokie bus genijai – ta naujoji karta“ manęs kažkodėl neguodžia. Kad ir kiek kiekvienas tėvas įsivaizduotų savo vaiką naujuoju Stevu Jobsu, kažkodėl netikiu, kad toks didelis „jobsų“ kiekis bent kiek išsiskirs minioje. Minioje, kur kiekvienas liūdnai kuria savo virtualią realybę, lyg savo atskirą sapnų pasaulį, nutolusį nuo visų kitų aplinkui egzistuojančių gyvybės formų. O ir pats Stevas Jobsas – kodėl buvo stipriai apribojęs savo vaikams naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis, kurias pats sukūrė?  Galbūt todėl, kad norint kažką kurti, kažką genealaus ir tikro, apčiuopiamo visiems, nesvarbu, ar tai bus išmanusis telefonas, ar medinis stalas, privalai jausti pasaulį, jausti žmoniją ir jos pulsą, vartojimo poreikį, būti toks gyvas ir jautrus aplinkai, kad tas pasaulis pradėtų kalbėti su tavimi.

Tokie ir panašūs pamąstymai tikriausiai kartais sukasi ne tik mano galvoje, tačiau susidūrus su šiomis situacijomis, retai pavyksta rasti tinkamą sprendimą. Dažniausias visų tėvų veikimo principas tampa tiesiog persipildžius kantrybės taurei atimti kuriam laikui išmanųjų telefoną ir su skaudančia širdimi žiūrėti, kaip vaikas išgyvena tikrą emocijų audrą, išmaniųjų technologijų abstinenciją, pasireiškiančią blogiausiu atveju stipriu pykčiu, o geriausiu „ką man veikti?“ . Kiti tiesiog nuleidžia rankas, save pateisindami, kad „visi dabar taip gyvena“ ir palieka vaikus toje netikroje, pačių susikurtoje realybėje.

Vis dėlto išeitis iš šio užburto rato „leisti“ ar „neleisti“ pasirodo yra, nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, išsaugant sveiką ryšį su technologijomis ir kartu grąžinant vaikus į realų pasaulį. Apie tai vieną popietę kalbėjau su VšĮ „Ekstreme-sports“ vadovu, vienu iš vaikų buriavimo stovyklos įkūrėjų Mindaugu Čirvinsku. „Paprasta ir kartu tokia nepaprasta 5 žingsnių formulė iki šiol dar nenuvylė nė vienoje situacijoje, nė su vienu vaiku“, - patirtimi dalijosi pašnekovas. „Ši formulė, jei taip galima ją būtų pavadinti, nors mieliau vadinčiau tai tiesiog bendravimo etapais, labai pasiteino per mūsų darbo su vaikai dešimtmetį. Vaikai atvyksta iš įvairių šeimų ir su įvairiomis patirtimis, kai kurios jų būna skaudžios, o patys vaikai kartais hiperaktyūs, arba priešingai  - labai uždari, todėl privalėjome atrasti tai, kas padėtų absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo temperamento, amžiaus ar netgi tam tikrų fobijų“, teigia stovyklos įkūrėjas ir sutinka pasidalinti savo ilgus metus puoselėta bendravimo su vaikais partimi.

„Visų pirma pradėsiu nuo to, kad mes savo stovykloje neribojame interneto, visur nemokamas Wi-fi, telefonų taip pat neatimame, tačiau dažniausiai jau trečią dieną sulaukiame susirūpinusių tėvelių skambučių, kurie klausia, kodėl jų vaikai neatsiliepia, kai skambina jiems telefonu“ – juokiasi pašnekovas. „Taip jūs išgirdote teisingai, vaikai patys atsisako sėdėti įlindę į  telefonus, po keleto dienų jie tiesiog juos pamiršta. Bet tam neužtenka vien tik įtraukiančios veiklos, todėl etapai, kaip kompleksiškai „išgydyti“ vaiką nuo priklausomybės virtualiam pasauliui būtų tokie:

Sportas, fizinis aktyvumas

Tai labai svarbi sudedamoji šio darbo dalis, pavyzdžiui, išmokyti vaikus buriuoti. Fizinis krūvis tikrai nemažas, tačiau net ir ne čia visa esmė: buriuodamas vaikas negali būti dvejose vietose, jei jis bent sekundei pameta dabarties momentą ir į galvą šmėsteli mintis apie tai, kas dedasi jo Facebook‘e, jis iš karto neišlaiko pusiausvyros ir krenta į vandenį. Čia ne futbolas, kai išsiblaškęs žaidėjas sodinamas ant suolo ir pakeičiamas kitu, su vandens stichija nepasiginčysi, anksčiau ar vėliau ji privers susikoncentruoti net ir labiausiai išsiblaškiusį vaiką. Buriavimas tobulai išvysto koncentraciją, vaikai tampa susitelkę tik į tai, ką daro dabartiniu momentu. Vis dėlto tai tik pradžia, vaiko sugebėjimą koncentruotis reikia skatinti įvairiais metodais ir toliau. Tada galima pastebėti, kaip gerėja vaiko rezultatai mokykloje ar kitoje veikloje“, -  teigia Mindaugas Čirvinskas.

Bendraminčiai, komandinė dvasia

„Kitas ne mažiau svarbus aspektas bendraujant su vaikais – tai komandinės dvasios telkimas. Pasibaigus aktyviam sportui, kiekvienas gali grįžti į savo pasaulį, tačiau tam reikia iš karto užbėgti už akių: bendri rytdienos planai, situacijų aptarinėjimas, nuotraukų peržiūrinėjimas, leidimas kiekvienam įdėti savo dalį planuojant dienotvarkę, žygius ir kitą veiklą užtikrina, kad vaikai nenorės bėgti prie savo telefonų, bijodami ką nors svarbaus praleisti. Dar vienas svarbus reiškinys, kurį visai atsitiktinai pastebėjome, yra laužo, pačios ugnies raminantis poveikis vaikams. Vakarai prie laužo suburia net didžiausius atsiskyrėlius, todėl labai smagu būna stebėti, kaip vaikai atsipalaiduoja ir atsiskleidžia. Ir tai veikia ne tik stovyklose, manau, kad komandinės dvasios telkimas, buvimas realių įvykių sūkuryje, kai viskas vyksta čia ir dabar, bet kokį vaiką gąžina į realybę.“, savo įžvalgomis dalijasi stovyklos įkūrėjas.

Savirealizacija

„Jeigu dėl sporto ir bendravimo būtinumo nieko jau nenustebinsi, nes greičiausiai ir taip kiekvienas suvokia viso to svarbą, tai savirealizacija yra būtent tai, ką dažniausiai visi pamirštame.  Papasakosiu vieną labai paprastą istoriją. Turėjome stovykloje vieną berniuką, iki tol niekur be mamos nepasilikusį, todėl nenuostabu, kad pirmas kelias dienas jis nenustodamas verkė ir turiu pripažinti, kad nei sportas, nei draugų palaikymas, bei vadovų guodimas jam nepadėjo. Nepamenu dabar nuo ko viskas prasidėjo, bet vieną vakarą, sėdint visiems prie laužo, paaiškėjo, kas jis moka puikiai repuoti. Būtumėt matę, kaip tas vaikas akimirksniu pamiršo savo širdies skausmą dėl mamos ir pradėjo visus stebinti savo neeiliniais sugebėjimais. Svarbiausia tokiu momentu, nenutraukti, bet paskatinti vaiką daryti tai, ką jis sugeba geriausiai, nesvarbu, ar tai būtų dainavimas, ar blynų kepimas. Jis tiesiog atsiskleidė ten, kur turėjo daugiausiai įgūdžių, pajuto savo unikalumą, galimybę reikštis ir visos problemos akimirksniu baigėsi. Būtų gerai, jei ir tėvai bei pedagogai išmoktų kartais pasinaudoti šia maža gudrybe: kiekvienas vaikas turi kažką unikalaus, o leidimas jam tai realizuoti akimirksniu padeda ne tik suvaldyti situaciją, bet ir užmegsti artimesnį ryšį su vaiku“, - pasakoja pašnekovas.

Atsakomybė, leidimas pačiam valdyti situaciją

„Gal nuskambės keistai ir neįprastai, bet mūsų stovykloje nėra griežtų taisyklių ir jokių bausmių, todėl natūralu, kad vaikams nėra ko laužyti“, - juokiasi vaikų stovyklos įkūrėjas. „Jau daug metų dirbu su vaikais, dar kažkada dirbdamas mokykloje informatikos mokytoju esu pastebėjęs, kad griežtų taisyklių diktavimas vaikams, kažkokiu būdu verčia dalį vaikų bandyti prieš jas sukilti. Žinoma, visada yra paklusnieji ir tie vadinami „blogiukai“, tačiau aš esu tos nuomonės, kad jokie „blogiukai“ neegzistuoja, tai tik vaikai, kurie nepriima sistemos primestų taisyklių, nes jų nesupranta. Daug svarbiau yra vystyti atsakomybę, vaikui leisti pačiam nusręsti, pasijusti situacijos valdovu. Aišku, kad vaikas suklys, bet tada jis pasimokys iš klaidos ir kitą kartą elgsis jau atsakingiau. Galiu paprastą pavyzdį pasakyti: mes leidžiame vaikams eiti miegoti, kada jie nori, gali nors iki ryto gali sėdėti prie laužo, pirmą vakarą dažniausiai taip ir nutinka. Tačiau kitą rytą visi turi susirinkti sutartu laiku ir tie, kurie per vėlai atsigulė, kitą vakarą jau pirmi traukia miegoti, o po kelių dienų be jokios prievartos visas ritmas susireguliuoja ir visi vaikai puikiai žino, kada jiems reikia eiti miegoti“, - negaili patarimų pašnekovas. 

Meilė ir dėmesys vaikui

„Paskutinis bet tikriausiai pats svarbiausias iš visų punktų būtų dėmesys ir meilė vaikui. Žinoma, tai skamba nuvalkiotai, bet nėra kitos tokios stiprios jėgos, kuri padėtų vaikui pasijusti reikalingu šiame, o ne virtualiame pasaulyje. Aš asmeniškai manau taip: jei vaikai pasiima telefonus ir jais žaidžia, vadinasi mes kažko nepadarome, kad jie norėtų būti čia, su mumis. Jei darbas su vaikais pedagogui, ar kažkam kas tuo užsiima atrodo sunkus, vadinasi tai tiesiog ne jam. Pirmiausia reikia mylėti vaikus, ne norėti būti geru mokytoju, geru tėčiu ar mama, ne, reikia iš viso apie save tuo metu negalvoti, o matyti, jausti, norėti suprasti kas dedasi vaiko pasaulyje. Nei vienas vaikas neatsisakys priimti siūlomos meilės, tiesiog dažnai mes siūlome ne nuoširdžią draugystę ir meilę, o savo susikurtą „gero tėvo“ ar „gero mokytojo“ personažą, todėl ir nesistebėkime, jei vaikai jo nepriima. Iš tiesų tai ir visi aukčiau minėti žingsiniai susiveda į šį paskutinį: jei tikrai vaikui atiduosi visą savo dėmesį, tada ir pajusi, ko jam tuo metu reikia ir galėsi tai duoti,“ – apibendrina savo 5 žingsnių formulę Mindaugas Čirvinskas.

Kalbantis su pašnekovu, turinčiu ne tik teorinį vaikų auklėjimo supratimą, bet ir sėkmingą to įgyvendimimo pavyzdį, ši formulė atrodo itin paprasta -  tik 5 sudedamosios dalys. Kiekvienas galim sau užduoti klausimą, daug tai ar mažai? Tik nepamirškim, kad visais laikais vaikų auklėjimas nebuvo pats lengviausias darbas. Šiais laikais tų pačių technologijų dėka nuo mūsų nukrito didelė dalis namų ruošos darbų, todėl jei nebesėdime vakarais prie verpimo ratelių, kad vėliau galėtume išausti vaikui marškinius, o indaplovė maloniai dūzgia, primindama kaip visgi gera gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, mes visą savo dėmesį dabar galim atiduoti vaikams. Išmokykime juos matyti šio pasaulio grožį ir valdyti technologijas taip, kad jos nevaldytų mūsų.

Virginija Andziulevičienė

 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą