Vis dar dvejojate – leisti vaiką į darželį ar ne? Vaikų darželis – puikus XX a. išradimas, tad abejoti neverta. Palikdami vaiką darželyje esate tikri, kad ten juo bus pasirūpinta (pavalgęs, pamiegojęs, pažaidęs, pakarpęs, papiešęs...).

O ir patys, ypač mama, vėl varstydama savo darbovietės duris, jausis išvaduota nuo nosytės valymo ir sėdėjimo smėlio dėžėje.

 

Per Lietuvos nepriklausomybės laikus vaikų darželiai išgyveno kelias krizes. Mamos, gavusios atostogų, visos kaip mat puolė pupuliukus auginti pačios – kas iki trejų metų, o kas iki pat mokyklos. Tik jos greitai atsiragavo šeimininkių duonos ir išskubėjo į darbus.

Tiesa, vienu metu išpopuliarėjo auklės, tačiau ir jų banga atslūgo.

 

Ir visgi šiandien visi sutaria, kad vaikų darželis yra nepamainomas mūsų mažyliams. Tad toms, kurios dar dvejoja, vesti į darželį ar ne, su psichologe Migla Jankauskiene skubame vardinti jo privalumus.

 

Vaikų darželis – idealiausia bendravimo mokykla. Čia galima pasistumdyti su tokiu pat kaip tu, galima jam įžnybti ir gauti spyrį atgal – „viskas aišku, taip daryti negalima, nes ir man skauda“. Juk nė viena nespirs savo besižnaibančiam vaikui. Ji tiesiog sakys: „Taip nedaryk, nes kitam skauda“.

Geriausia pamoka – vieną kartą patirti (būti įspirtam bendraamžio), nei triskart išgirsti (kad ir iš mamos lūpų).

 

Be to, kolektyve ilgai akmens užantyje nelaikysi. Teks susitaikyti.

Dar darželyje galima susikibus už rankučių meiliai susėsti ant kilimėlio su gražiausia grupės mergaite. Net jei ji eidama į lauką susikibs su kitu vaiku, tai neįkainojama patirtis. Jausmai ir emocijos kunkuliuoja darželinukų širdelėse. Psichologė sako, kad kuo anksčiau išgyveni „išdavystes“, tuo atsparesnis joms tampi ateityje.

 

Šmirinėdamas grupėje vaikas išmoksta būti tarp žmonių, kurie jam patinka ir kurie – ne. Tokias sąlygas vargu ar rasi namuose, kuriuose tik keli mylimiausi žmonės. Grupėje kas kita. Nepatinka Vilytė, einu pas Jonytę. Yra pasirinkimo laisvė.

 

Pirmieji darželio draugai įsimena kiekvienam iš mūsų. Jų vardus ir veidus įsimeni dar labai ilgai, net tada, kai į darželį vedi jausavo atžalą. Šie draugai turi daug įtakos. Jei jūsų vaikas su „grupiokais“ sugeba rasti bendrą kalbą – puiku. Jei ne – reikia kažką keisti.

 

„Justukas darželyje vis būdavo prislėgtas, - pasakoja vaiko mama. – Jaučiau, kad jį nelabai myli net auklėtoja. Vaikas vėlai pradėjo kalbėti (beveik trejų metų). Be to, labai nerišliai, todėl vengė bendraamžių. O dar tos kelnyčių „didelės“ bėdos, nutikusios čia pat, grupėje... Vieną dieną, kai atėjau vaiko pasiimti, į koridorių sulėkė visi „grupiokai“ ir vienas per kitą ėmė šaukti: „Justas pridirbo kelnes“, „Fui, kaip smirdėjo“. Sūnus, nuraudęs lyg spanguolė, nuleido akis ir pradėjo kūkčioti.

 

Savaitę, kol vaikas neramiai miegojo naktimis, praleidome namie. Paskui nuvedžiau į kitą darželį. Apsisprendžiau labai greitai. Tiesiog man pačiai buvo nemalonu vėl eiti į tą pačią grupę, kurioje, atrodė, mūsų niekas nelaukia.

Naujoje vietoje Justas atsigavo gana greitai. Susirado draugų, vis pasakoja, kaip jam pasisekė atlikti darbelius. Net vaiko kalba tapo aiškesnė. Šį darželį lankome iki šiol. Mamoms norėčiau patarti – jei vaikas daug nemalonumų patiria viename darželyje, veskite į kitą.“

 

Psichologė M.Jankauskienė sako, kad pasitaiko ir smulkių nesusipratimų, kuriuos galima išspręsti nekeičiant kolektyvo (Justo atvejis – ne taisyklė, o išimtis). Gal jūsų vaikas be perstojo muša kitus, gal nemoka dalytis žaislais ir pan. Vargu ar kiti vaikai toleruos tokį jūsiškio elgesį.

Dėl užklupusių bėdų visada verta pasikalbėti su darželio auklėtoja, galbūt ji patars, kaip elgtis.

 

Tiesa tokia, kad niekur mažiukas taip neišmoks gerbti kito poreikių ir prisitaikyti prie įvairialypio kolektyvo kaip darželyje. Pedagogai sako, pastebėję, kad vaikai, kurie į mokyklą ateina iš darželio, daug lengviau prisitaiko ir geriau jaučiasi mokykloje, nei tie, kurie buvo vedžiojami auklių.

 

Jūratė Petraitienė