Mama - tai angelas žemėje (nežinomas autorius)

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mokinukas > Vaikas ir aplinka > Keičiame mokyklą
Dalintis

Kiekvienais metais Lietuvoje vis daugiau žmonių ryžtasi laimės ieškoti svetur. Dalis jų iškeliauja būdami visai jauni, nesukūrę čia nei savo šeimų,  nei asmeninės gerovės pamatų, dažnas dar ir studijuoti nebaigęs. Kiti išvyksta palikdami čia savo antrąsias puses, vaikus, pradėtus kurti namus. Treti ryžtasi išvažiuoti visa šeima, neatsižadėję nė keturkojo augintinio. Pastariesiems tenka spręsti kone daugiausia buitinių rūpesčių, susijusių su kiekvieno šeimos nario persikėlimu į kitą valstybę. Ir jei šeimoje yra mokyklinio amžiaus vaikų, vienas iš svarbiausių klausimų ir net prioritetų tampa jų mokymasis naujoje mokykloje.
 
 
Mokyklos keitimas vaikui visuomet yra stresas, teigia psichologai, o jei pridėsime staiga pasikeitusią kalbinę ir gyvenamąją aplinką, prarastus kiemo draugus bei visus kitus emigraciją  lydinčius pasikeitimus ir būtinybę prie jų prisitaikyti, gausime kupiną įtampos laikotarpį, kuris gali visią nepageidaujamai paveikti vaiką ar paauglį. Ar įmanoma bent kiek sumažinti šią įtampą ir geriau pasirengti būsimiems pasikeitimams?
 
Kuo daugiau informacijos
 
Šiais visuotinio interneto klestėjimo laikais susirinkti aktualią informaciją lyg ir ne problema, tačiau reikia atsiminti, kad tai nors ir kone bedugnis, tačiau ne pats patikimiausias informacijos šaltinis. Informacijos dažnai nespėjama atnaujinti, keičiasi adresai, kontaktiniai duomenys, organizacijos kuriasi ir išnyksta. Todėl prieš išvykstant naudingų duomenų visai pravartu pasiteirauti Tautinių mažumų ir išeivijos departamente. Tą mums patvirtino ir šio departamento specialistė Aušra Dumbliauskienė, kuri patarė, kad ieškant informacijos apie konkrečios šalies ar net jos vietovės švietimo sistemos ypatumus – kokios mokyklos ten veikia, kurias iš jų lanko lietuviukai, kokie jose keliami reikalavimai, kokius dokumentus būtina atsivežti ir kitą naudingą praktinę informaciją gali suteikti vietos lietuvių bendruomenės, su kuriomis jie mielai padedą susisiekti.
 
Mokytis kalbų
 
Ponia Elena į Vokietiją prieš septynerius metus išvyko net su keturiais savo vaikais, šiuo metu ji vadovauja vienai iš šioje šalyje veikiančių lituanistinių mokyklų, tad jos patirtis išties didelė. Pasakodama apie persikėlimą ir pirmuosius metus, pašnekovė dažnai tarė žodžius ,,buvo sunku“, daug tų sunkumų buvę ir dėl vaikų. Darželinukui svetimoje šalyje  kliuvo, kad negali su vaikais susikalbėti, nieko nesupranta nei jie, nei auklėtojos.
Vyresniesiems teko prarasti vienerius mokslo metus, kol specialioje klasėje atvykėlių vaikams vokiečių kalbos pramoko tiek, kad galėtų toliau mokytis su visais. Buvę ir ašarų ir reikalavimų grįžti, kol visi apsiprato su nauja aplinka ir kalba taip, kad dabar jau vaikai tarpusavyje vokiškai ir kalbasi ir broliškai barasi. Ar vertėjo kentėtas tas ašaras bei kitus vargus, gal geriau buvę vaikus palikti, klausiame ponios Elenos, juk nieko dabar tokiu sprendimu nenustebinsi. ,,Ne, - purto galvą ji, – man taip butų nepriimtina. Net ir visus vargus žinodama, vaikus būtinai vėl vežčiaus kartu. O kad ir tuos sunkumus drauge įveikti lengviau.“
 
Paklausta, ką gi patartų tik ketinantiems išvykti, kas labiausiai palengvintų vaikams persikėlimo įtampą, p. Elena nedvejodama atsako  - ,,Kalba. Reikia kuo anksčiau pradėti mokytis tos šalies kalbą, išvykti jau bent kiek ją žinant, tai labai daug reiškia.“
 
Pamokų lituanistinėse mokyklėlėse vertė
 
Visame pasaulyje veikia 177 įvairios lietuviškos švietimo įstaigos, sekmadieninių ir bendrojo lavinimo mokyklų. Pastarųjų yra septynios ir jose pamokos vyksta kaip įprasta – kiekvieną darbo dieną,  mokoma lietuvių kalba. Kitos gi dažniausiai  veikia po keletą valandų savaitgalį. Visose šiose įstaigose, turimais duomenimis, mokosi apie penki su puse tūkstančio mokinių.
 
Tik ketinant išvykti ar dar kojų naujoje vietoje neapšilus, gal ir neatrodo, kad iš tų kelių valandų bus kokios naudos, tačiau labiau patyrę tvirtina, kad labai delsti negalima. Laikas griet bėga ir net gimtoji kalba pasimiršta. Gal dėl to, kad tai jau supratę daugybė lietuvių savo vaikus į tas mokyklėles veža net po kelis šimtus kilometrų ir aukoja visą laisvą dieną.
 
Ponia Elena, dirbdama vienos tokių mokyklėlių vadove, sako pastebėjusi, kad senesnėse emigrantų kartose lietuvių kalbos mokymu labiau rūpinasi seneliai. Savo vaikų neišmokę, jie suskumba mokyti anūkų. ,,Vaikas taip greit užauga, kad žiūrėk – tik buvo mažas, o jau suaugęs. Ir tada matai, to nepadariau, to neišmokiau... Su vaikais taipjau yra – ko šiandien pagal jo amžių jam neįdėsi, neišmokinsi, ryt jau bus vėlu“- dalijasi patirtimi p. Elena.
 
Jos manymu tokių mokyklėlių nauda yra akivaizdi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nors ir neišmokydamos kalbos taip, kaip mokyklose Lietuvoje, jos suteikia kalbos žinių pagrindus, praktinė veika neleidžia užmiršti to kas buvo išmokta gimtinėje. Antra – tai puiki galimybė pabendrauti ne tik vaikams bet ir tėveliams. Trečia – čia atėjęs dažnas vaikas gauna trasi psichologinę paramą, dažnai būtiną išvykusiems iš gimtųjų namų vaikams. Čia jis pamato, kad esąs nevienas toks: sunkiai pritampantis naujoje aplinkoje, nemokantis gerai vietinės kalbos, pykstantis, jog tėvai reikalauja mokytis papildomai lietuvių kalbos, aukoti tam laisvalaikį...
 
Tačiau šiose mokyklėlėse gautos lietuvių kalbos žinios nėra vien tik šeimos vertybė ir gimtosios kultūros palaikymo svetur forma, tik asmeninis reikalas. Tautinių mažumų ir išeivijos departamente informavo, kad lituanistinėse mokyklėlėse gautos lietuvių kalbos žinios ir tai patvirtinantis dokumentas, labai praverčia ketinant tęsti mokslus Lietuvoje, mat tos pamokos gali būti užskaitytos kaip išlaikyta lietuvių kalbos įskaita, kurią paprastai grįžusieji laiko Vilniaus Universitete. ,,Dar iš šių mokyklėlių gauname žinių, kad besiruošiantys grįžti namo tėvai patys prašo pamokyti vaikus ne tik gimtosios kalbos, bet ir tarkim, matematikos. Juk kartais vaikai skaičiuoti moka, tik terminų lietuvių kalba nežino.“ – tvirtino A. Dumbliauskienė.
 
Kai kelias parveda namo
 
Lietuviai ne tik išvyksta, bet ir grįžta į Lietuvą. Kartu su jais grįžta ir ūgtelėję jų vaikai, kuriems reiktų tęsti mokslus. Ir vėl tėvų širdys bus pilnos nerimo, kaip dabar bus, kaip pasitiks sugrįžusįjį gimtoji mokykla. ,,Bijoti nereikia, viskas yra įmanoma ir dabar tokiems vaikams Lietuvoje sudaroma vis palankesnės sąlygos tęsti mokslus Lietuvoje“ – teigė  Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus specialistė Danutė Kolesnikova.
 
Anot jos,  pastaraisiais metais Švietimo ir mokslo ministerija, atsižvelgusi į grįžtančiųjų mokinių poreikius bei aktualijas, rengė ir tobulino mokslų Lietuvoje tąsą reglamentuojančius dokumentus. Tai daryta ir šiemet. Tad mokyklos dabar jau tiksliai žino, kaip turi pasitikti ir padėti iš užsienio grįžusiam mokiniui, kad jis sėkmingai tęstų mokslus bendrojo lavinimo mokykloje. Mokykla, kurioje pageidaus mokytis toks mokinys, turi įvertinti, ar lankant mokyklą užsienyje neatsirado kokių nors spragų, lyginant su mūsų šalies ugdymo programomis, jei taip, atsižvelgdama į mokinio pageidavimus, turi sudaryti jam sąlygas pagal individualų planą įveikti šiuos skirtumus ir atsiskaityti.
 
Jei būnant užsienyje gimtoji kalba buvo visai pamiršta, prieš pradedant nuoseklųjį mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose, sudaromos sąlygos vienerius metus lietuvių kalbos mokytis išlyginamosiose klasėse arba išlyginamosiose mobiliosiose grupėse.
 
Vilniuje veikia ir ypatinga mokykla išeivių vaikams – ,,Lietuvių namai“. Šioje vidurinėje mokykloje dažniausiai mokosi lietuvių kilmės vaikai, kurių tėveliai likę gyventi užsienyje. Daugiau nei du šimtai mokinių į šią mokyklą  yra atvykę iš 15 valstybių, jie čia ne tik mokosi, bet ir gyvena.  Jauniausi, kaip ir priklauso – pirmokai. Ar nebaisu tėvams, juk tokie dar nevisai savarankiški? ,,Nežinau ar visai nebaisu, - šypsosi mokyklos vadovė p.Daiva Briedienė, – tačiau mes stengiamės, kad jie kuo mažiau bijotų.“
 
Elena Martinkutė

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą