Kai kurių mokyklų moksleiviai dėvi uniformas, kai kurių – ne. Pasak LR švietimo ir mokslo ministerijos specialistų, uniformos nėra privalomos. Mokiniai gali jas dėvėti, jei taip nusprendžia mokyklos taryba. Priminsime, kad šiam valdymo organui priklauso ir mokinių tėveliai (turi sprendžiamąjį balsą). Tad pasvarstykime, kaip geriau aprengti mūsų penktoką.

 

Jei uniforma neprivaloma

Jeigu jūsų vaiko mokykloje mokiniai vilki uniformomis, mokyklinės aprangos klausimas sprendžiamas kur kas paprasčiau. Teks nupirkti (užsakyti pasiūti) uniformą. Tiesa, patartina du komplektus – bus galima keisti, kai reikės išskalbti ar išvalyti.

Jeigu mokykloje uniforma nėra privaloma, reikėtų vaikams nupirkti patogių, iš natūralių audinių pasiūtų drabužių. Įpratinkite grįžusį iš mokyklos vaiką persirengti. Mokyklai skirtais drabužiai nereikėtų vilkėti kieme, namuose.

 

Vaikas turėtų eiti į mokyklą pasitempęs, vilkėdamas švarius ir tvarkingus drabužius. Tačiau tai, kas gražu mums, tėvams, penktokui gali atrodyti nestilinga. Pasak psichiatrės Godos Bačienės, penktoje klasėje tiek mergaitėms, tiek berniukams norisi turėti savo aprangos stilių. Todėl labai svarbu neužgniaužti saviraiškos, įsiklausyti, ko vaikas nori.

Tėvai turėtų stengtis nekonfliktuoti su savo atžalomis dėl aprangos. Nereikėtų lyginti savo jaunystės laikų su dabartiniais. Leiskite vaikui pačiam rinktis, kuo rengtis, eksperimentuoti. Juk taip po truputį formuojamas savas stilius, nuomonė, pradedama suvokti, kokios yra drabužių kainos.

 

Pasakoja tėvai:

Monikos mama Ligita Orvydienė iš Vilniaus: „Mokykloje, kurioje mūsų dukra baigė pirmąsias klases, reikėjo uniformos. Jos siuvimas buvo labai jaudinantis dalykas (sakyčiau, įpareigojantis kažkam rimtam). Tiesa, visą uniformos komplektą per tuos dvejus metus Monika buvo apsivilkusi gal kokius 5 ar 6 kartus. Melsvi marškinėliai ir margas kaklaraištis liko kaip nauji. Tuo tarpu mėlynas sarafanas ir švarkelis su mokyklos emblema sąžiningai „atsimokė“ abejus metus. Jie tiko kasdien, ir ne dėl to, kad taip būtų privalu, bet todėl, kad buvo patogūs. Dukra juos derino ir prie golfo, ir prie džinsų.

 

Man irgi gražu, kai mokykla turi savo uniformą (bent jau pradinės klasės). Tai sukelia bendrumo jausmą.

Aš už uniformas – patogias, stilingas (bet „įkandamas“ finansiškai), išskiriančias mokyklą iš kitų. Aukštesnėse klasėse gali likti tik stilinga kepuraitė ar kaklaraištis (yra tekę daug tokių atributų matyti užsienio mokyklose – tiek vidurinėse, tiek aukštosiose). Tai labai gražu, ypač kai į mokyklos jubiliejų susirenka daug ją baigusių kartų. Buvę mokiniai mielai iš spintų išsitraukia mokyklines kepures (skrybėlaites) ir įsilieja į vieną būrį su dabartiniais mokiniais. Tokios kepuraitės paprastai saugomos ne mažiau nei baigimo atestatai“.

 

Luko mama Deimantė Končiuvienė iš Panevėžio: „Mano sūnaus mokykloje uniformų nėra. Manau visai neblogai, kai vaikai gali nedėvėti uniformų kiekvieną dieną. Nes
uniformos juos lyg ir ,,įstato” įrėmus. Dar gyvas ir tarybinių laikų prisiminimas, kai visi turėjo būti lygūs. Be to, nešiojant uniformas kyla pavojus, kad gali būti slopinama vaikų saviraiška. Juk mokinys, galvodamas kuo rengtis, yra priverstas mąstyti apie savo stilių. Jeigu vis dėlto mokykla norėtų uniformų - jos turėtų būti labai praktiškos ir lengvai prižiūrimos.

 

Puikiai prisimenu savo patirtį. Mano laikų uniforma buvo iš labai šiurkščios medžiagos ir nepatogi plauti (plisuota). Todėl kokybiška uniforma, manau, nemažai ir kainuotų. Daliai šeimų tai taptų problema. Pabandžiau apytikriai suskaičiuoti, kiek kainuoja mokslo metams aprengti vaiką į mokyklą. 2 poroms džinsinių kelnių, 2 džemperiams, 3 marškinėliams įsigyti aš sumokėjau apie 400 Lt. Kadangi neteko sūnui siūti uniformos, sunku pasakyti, kaip būtų pigiau.

 

Tiesa, anais laikais nelabai norėjome dėvėti uniformas, ko gero, dėl to, kad jos buvo privalomos ir masiškai nešiojamos. O kai paskutiniais metais uniformos tapo neprivalomos, atėjus šventėms mielai jomis apsirengdavome“.

 

Neringa Railytė