|
 Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas – viena iš priemonių
siekiant, kad mūsų vaikai mokykloje jaustųsi saugūs ir visą energiją nukreiptų
mokslams ir savęs pažinimui. Tačiau kodėl bendruomenės kūrimas kartais tampa nepasiekiamu
tikslu. Dėl kokių priežasčių dvi suaugusiųjų pusės, siekiančios to paties
kilnaus tikslo, nesugeba suvienyti jėgų. Visai neseniai mūsų ES projekto ,,T
klasė“ mokytojų iš visos Lietuvos apklausoje, buvo įrašytas klausimas: ,,kam
patikėtumėte mokyklos raktus“. Atsakymai nustebino: net 71 proc. atsakė, kad
tik mokyklos personalui, ir tik 6 proc. patikėtų raktus tėvams, 23 proc. –
vaikams. Apie mokytojų ir tėvų santykius, bendradarbiavimą ir pasitikėjimo stoką, kalbamės su M.Romerio
universiteto socialinių technologijų
fakulteto, psichologijos instituto docentu
dr. Antanu Valantinu
Socialinė atskirtis –
rakštis bendradarbiavimo kūrime
Dažniausiai tėvai vengia bendradarbiauti su mokykla dėl to,
kad jų ir mokytojų yra skirtinga socialinė padėtis. Pasak mūsų pašnekovo, taip
yra visame pasaulyje: ,,Sunkiau bendrauti tiems tėvams, kurie neturi atitinkamo
išsilavinimo ir dažnai yra ir socialiai pažeidžiami. Trumpiau tariant trūksta
išsilavinimo ir skurdas, kurie sukelia gėdos jausmą ir graužatį, kad jų vaikai
ne viską turi“. Tokiam tėveliui kalbėtis su mokytoju, kaip lygus su lygiu yra
sudėtinga. Juo labiau, kad mokytojai, kaip ir kiekvienos profesijos atstovai,
kalba savo leksika, kas tėvams gali būti ne visiškai suprantama. Todėl jie pasijunta
nesaugiai. Tačiau, reikia pripažinti, kad dažnai socialiai pažeidžiami tėvai
labiau padeda vaikams namuose ruošti pamokas. Tiek, kiek supranta ir gali.
Kita grupė tėvų, turinti gerą išsilavinimą ir geresnę socialinę padėtį (juos dar galima
pavadinti turtingais, pasiturinčiais ir turinčiais aukštąjį išsilavinimą
tėvais). Šie neretai į mokyklą žiūri
kaip į servisą: esate profesionalai, dirbkite savo darbą, teikite paslaugą. Šie
tėvai neretai bendradarbiavimą su mokykla suvokia, kaip jos rėmimą. Todėl
mokytojai visiškai pagrįstai juos stengiasi laikyti per atstumą. O tėvams
atrodo, kad jų vaikai yra žvaigždės – viską gali, viską turi.
Yra dar vienas sluoksnis – vidurinysis. Jie beveik niekur
nesikiša, tačiau labai įdėmiai stebi. Visada atsiranda mokykloje tada, kai
trūksta informacijos arba kažkas yra ne taip. Jie pripažįsta mokytojų
profesionalų svarbą. Juos kartais taikliai vadina „deleguojančiais“ jų vaikų ugdymo
funkcijas mokyklai tėvais.
Vaiko problemos – kur
jas aptarti
Kita priežastis, atstumianti tėvus nuo mokyklos, yra vaiko
problemos, kurioms aptarti ne visada randama saugi aplinka. Ypač žalinga tai
daryti per klasės susirinkimus. Juk niekas nenori apie savo vaiką išgirsti
neigiamos informacijos, ypač prie kitų žmonių. Juk mes dažnai susitapatiname,
ir jei išgirstame, kad mano vaikas blogas, vadinasi aš blogas tėvas, mama. Kiekvienas žmogus tai
priima, kaip etiketę. Ir žinoma, tada atsiranda atšiaurumas. Kita vertus, tėvus
domina vaiko ateitis, o mokytojas dažniau remiasi vaiko praeitimi. Koks jis
buvo vakar, prieš savaitę, mėnesį... Lietuvoje nusistovėjusi tvarka, kad tėvų
susirinkimai vyksta mokykloje tik su tėvais ir mokytojais. Be vaiko. ,,Manau,
kad būtinai turėtų dalyvauti ir mokinys – teigia dr. A.Valantinas. - Man labai
imponuoja skandinavų pavyzdys, kai mažiausiai du kartus per metus susitinka
visa šeima ir mokytojas. Ir svarbiausia, kad kalba ne apie tai, kas mokiniui
nepavyksta, o apie tai, kas sekasi geriausiai. Visa tai kuria saugią ir
geranorišką aplinką. Kartu sutvirtina pasitikėjimą vienų kitais.
Geriausia pagalba –
kiti tėvai
Tėvams, kurie yra socialiai pažeidžiami ar kurių vaikai
sukelia problemų, patartina bendrauti vieniems su kitais, nes vieni kitiems
gali padėti. Bendraudami gali pasitarti, pasipasakoti. Juk paprastai problemas
visi išgyvename panašias. Kai tėvai pajunta, kad ir kiti taip jaučiasi, kai
pamato, kiek daug galima išmokti vieniems iš kitų ir kokie jie yra panašūs,
atsiranda pasitikėjimo jausmas savimi, vaiku. Bendradarbiaudami tarpusavyje
klasės tėvai sukaupia socialinį kapitalą. Jie tampa grupe, kuri juos paverčia
lygiaverčiais partneriais su pedagogais. To šiandieninėje mokykloje labai
trūksta. Šiandien tėvai į mokyklą ateina
išklausyti informacijos, o ne diskutuoti. Mokyklose yra sukurtos tėvų tarybos,
tačiau jos neveikia, nes formalūs santykiai neužtikrina bendradarbiavimo. Be to
tarybose gali dalyvauti tik maža dalis tėvų. Todėl ne tarybos ar kiti teisiškai
formuluojami kolektyviniai susibūrimai yra stiprioji mokyklos ašis. Visgi
neformalus bendravimas ir bendradarbiavimas turi daugiau pranašumų.
Tėvų susirinkimai
arba pusryčiai pas direktorių
Kodėl tėvų susirinkimai augant vaikams retėja? Auklėtojos
guodžiasi, kad vis sunkiau tėvus prisikviesti. Negi nerūpi vaikai? – klausiu
pašnekovo. ,,Atkreipkite dėmesį, kai vyksta tėvų susirinkimai. Būna visuotiniai
ir vėliau klasėse. Tad jei pradžioje vyktų klasės susirinkimas, o po to
visuotinis, tai vargu ar į pastarąjį kas ateis, nes susižinoję, kas jiems
svarbiausia – apie savo vaiką, tėvai išeina. Mokslininkų tyrimai rodo, kad
tėvai ateina į susirinkimus tada, kai jie yra asmeniškai kviečiami. Ir kai yra
asmeninis kontaktas su auklėtoju. Elektroniniame dienyne pamatęs informaciją
apie tėvų susirinkimą, žmogus ją priima kaip bendrąją informaciją, ir ne visada
suvokia, kaip asmeninį kvietimą. Ateidami į susirinkimą tėvai turi labai
aiškiai žinoti, kas ten bus kalbama ir koks jų vaidmuo. Ką jie turės daryti.
,,Kada tėvai noriai lankosi mokykloje? Tada, kai jiems yra
saugi atmosfera ir tada, kai jie jaučia, kad gali daryti įtaką. Jei aš negaliu
nieko pakeisti ar inicijuoti, tai ko man ten eit? – taip jaučia ir galvoja
daugelis tėvų, pasakoja dr. A. Valantinas ir pateikia asmeninį pavyzdį: ,,Mano
vyriausias sūnus sakydavo: ,,eiti nebūtina, jei sugriausime mokyklą, tai tėvams
tikrai praneš“. Iš tiesų tai, ką mes tėvai, siūlydavome keisti, organizuoti,
paprastai neįvykdavo. Bendradarbiavimas – tai dvi lygiavertės pusės, kurios
turi vienodą galią kažką nuveikti. Jei mano partneriui trūksta tos galios,
žinių ir pan., jis atsitraukia. Man labai patiko vieno straipsnio pavadinimas –
klausimo forma: ,,bendradarbiavimas ar stumdymasis?“ Pedagogai visada
sunerimsta, kai tėvai ima reikšti nuomonę apie įvairius ugdymo proceso
aspektus. Tada ir paaiškėja, kad abi pusės tą bendradarbiavimą ir jo tikslą
supranta skirtingai. Nėra ko slėpti, pedagogai labai pavydžiai saugo savo
kompetencijos teritoriją. Neretai yra bijoma, kad prisileidus tėvus arčiau, šie
gali imti abejoti jo, kaip pedagogo, kompetencijomis. Reikėtų paieškoti ir
įdomesnių formų. Juk galėtų būti ir pusryčiai pas direktorių.
Užsienyje mokytojai
tiria tėvus kaip reiškinį
Šiandienos mokytojai turi ne tik gerai išmanyti pedagogiką, bet ir darbą su suaugusiais - andragogiką. Išmintingi pedagogai labai gerai suvokia, kad
tėvų įtraukimas į jų vaikų ugdymą mokykloje po teisybei yra tėvų ugdymas.
Kitaip sakant, mokytojai išsiugdo sau tėvus.,,Tikėtis, kad ugdant vaikus nebus
problemų – tai iliuzija, sako pašnekovas. - Ar įmanoma užauginti vaiką, kuris
neišgyventų nė vienos krizės? Ar mokykloje darbas yra sunkus? Pragariškai
sunkus – vaikų problemos mokykloje tampa
kompleksinės ir jų neįmanoma išspręsti tik pedagogo, tik socialinio pedagogo,
tik mokyklos psichologo pastangomis. Visi turi suvienyti savo jėgas ir dirbti
kartu. Žvelgiant pasaulio mastu, tai yra
vienas skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio valstybių. Užsieniečiai tėvus, jų
įtraukimą į vaikų ugdymą tiria kaip reiškinį, o Lietuvoje tėvus peikia – kad
jie nesidomi, neatvyksta, žiūri į mokyklą įtariai... Nesusikalbėjimas tikrai yra“. Tačiau
pašnekovas kartu pripažįsta, kad ne visada tėvų įtraukimas į ugdymo procesą
duoda laukiamų rezultatų. Yra tyrimų, kurie parodo, kad mokymosi pasiekimai
blogėja. Kodėl? Tai priklauso nuo tėvų elgesio. Ar jie palaiko vaiko savarankiškumą,
ar linkę kontroliuoti? Jei pritrauksime kontroliuojančius tėvus bus tik
blogiau. Svarbu ir kokie tėvų lūkesčiai: pesimistiniai ar optimistiniai. Tėvas
skeptikas sako: žinau, kad vaikas negabus. Svarbu, kad baigtų mokyklą, būtų
geras žmogus“. Dar kitas kraštutinumas - tėvai orientuoti į galutinį rezultatą
– ,,kraujas iš nosies“, bet žūt būt turi būti pagal juos. Tokių daugėja. Dar kiti
orientuoti į procesą – jiems svarbu pažinimo, buvimo kartu džiaugsmas. Yra tėvų,
kurie remiasi vaiko galimybėmis, o yra, kurie gabumais. Remtis vaiko gabumais –
tai remtis vaiko praeitim. Jei jau gabus matematikai, tai nieko nepakeisti,
palaimintas ir tiek. Pašnekovas pateikia pavyzdį, kai vienas paauglys, kuriam
sunkiai sekėsi matematika, dirbo keturias valandas ir iš keturių uždavinių
išsprendė vieną, tačiau pats. Į mokyklą atlėkęs ant sparnų iš mokytojo išgirdo:
,,tik tiek?“. Akivaizdu, kad šiuo atveju taip elgiasi į rezultatą orientuotas
pedagogas, nuvertinęs vaiko pastangas ir padarytą pažangą.
Ne per vieną dieną
tėvai buvo išstumti...
Kai kuriose ekonominio stabilumo šalyse tėvai ramiai palieka
vaikus mokykloje. Jie tiesiog labiau pasitiki sukurta švietimo sistema. Kodėl
Lietuvoje to negalime pasiekti? – klausiu pašnekovo. ,,Šiandien Lietuvoje mokytojas
yra įspraustas į kampą. Pedagogo statusas visuomenėje yra žemas. Tačiau pasaulyje yra kitaip, nes
mokytojas gauna didesnį palaikymą iš visuomenės. Pas mus to dar nėra. Pedagogo
statusas ne per vieną dieną nukrito, ne per vieną dieną ir pakils. Tam reikės
laiko. Z.Froidas pedagogų profesiją yra pavadinęs, kaip ,,vieną iš neįmanomų
profesijų“. Neįmanoma todėl, kad ji yra nepaprastai sunki. Dirbant pedagogu
mokykloje labai lengva emociškai perdegti ir perdegama.
Kita vertus, ne per vieną dieną ir tėvai buvo išstumti iš
mokyklos. Kad jie sugrįžtų, reikia laiko, turi susikurti tradicijos, atsirasti
abipusis pasitikėjimas, bendradarbiavimas“ – apibendrina dr.A.Valantinas.
|
Dalintis