Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mokinukas > Vaikas ir aplinka > Vienas namuose
Dalintis

Specialistai neabejoja, kad kiekvienam vaikui mokykla tampa dideliu socialiniu ir emociniu išbandymu. Būtent šiuo laikotarpiu prasideda vadinamasis mąstymo periodas. Vaikas pradeda suvokti savo padėtį bei vaidmenį šeimoje ar klasėje, vertinti save kaip gerą ar blogą mokinį. Pirmoji klasė tampa ir tikru savarankiškumo iššūkiu. Kaip vaiką tam parengti?
 
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro psichologė Eglė Grakauskaitė-Kodikienė sako, kad 6–7 metų vaikai jokiu būdu negali būti palikti be priežiūros ar pagalbos. Ji atkreipia dėmesį, kad daugelyje pasaulio šalių už paliktus vienus tokio amžiaus vaikus yra baudžiama.
Specialistų įsitikinimu, pradėjęs lankyti mokyklą vaikas bent kurį laiką turėtų jausti šalia savęs suaugusį žmogų. Jam būtina išmokti klausytis, išgirsti ir suprasti naujus reikalavimus, paklusti jiems. Mokykla – tai naujas dienos psichinis režimas. Juk vis dažniau skambės ne sąvoka „noriu“, o „reikia“.
 
„Tačiau tai visiškai nereiškia, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas negali kurį laiką pabūti vienas. Juk visas jo gyvenimas iki tol buvo asmeninės patirties kaupimas. Ugnis yra pavojinga, peilis pjauna ir t.t.“, – pasakoja psichologė.
Anot E. Grakauskaitės-Kodikienės, itin svarbu, kad būdamas vienas namuose vaikas pasitikėtų savimi ir aplinkiniais, artimais žmonėmis, būtų tikras, kad jie bet kada gali ateiti į pagalbą. Po pamokų namie dirbančių tėvų laukiantis vaikas turėtų žinoti jų telefonų numerius, taip pat – pagalbos telefoną, kuriuo galėtų paskambinti, jei netikėtai nutiktų kokia nelaimė (vandentiekio avarija, dingtų elektra ar kiltų gaisras).
 
„Ne mažiau svarbu tinkamai išaiškinti vaikui, kaip reikia elgtis, jei jį gatvėje užkalbina ar į duris skambina nepažįstami žmonės. Tačiau nereikėtų vaiko gąsdinti ar pripasakoti šiurpių istorijų. Tėvai turi pasistengti viską išdėstyti protingai ir logiškai, šešiamečiui ar septynmečiui suprantama kalba“, – teigia psichologė.
Paprasčiausia tiesa – nepažįstami žmonės gali tave nuskriausti, todėl nekalbėk su jais, nelipk į jų automobilį, neimk iš jų saldainių, neatidaryk jiems durų ir t.t. Tačiau vaikas neturėtų bijoti aplinkinio pasaulio (juk jis gali kasdien nustebinti vis naujais atradimais), tai garantuos žinojimas, kad artimi žmonės yra nesunkiai pasiekiami, jiems galima paskambinti ar net juos pamatyti.
 
Ar galima pirmokėliui patikėti namų raktą? „Žinoma, galima“, – atsako psichologė, bet priduria, kad neįmanoma reikalauti iš vaiko, kad šis tą raktą ir pačius namus apgintų. Pirmokas gali atsirakinti ir užrakinti duris, tačiau jis tikrai neapsigins, jei grandinėlę su raktu nuo jo kaklo pabandys nuplėšti vyresnis vaikas ar net suaugęs asmuo.
 
Kalbėdama apie savarankiškumo pradžiamokslį, psichologė atkreipia dėmesį, kad itin svarbu nesukurti vaikui dirbtinių nepatogumų: jei šis nemoka pats užsirišti batų, geriau jį į mokyklą išleisti apautą batais, turinčiais lipnų užsegimą. Nereikėtų rengti mokinuko drabužiais, dėl kurių gali kilti papildomų problemų.
„Pirmokas jau turėtų mokėti kontroliuoti save fiziologiškai ir žinoti, kaip tinkamai naudotis tualetu. Bet kokios apmaudžios klaidos šiame amžiuje gali tuoj pat tapti bendraamžių patyčių objektu, tai gali atsiliepti būsimam asmenybės formavimuisi“, – sako psichologė.
 
6–7 metų vaikas pradeda ugdyti savęs vertinimo sugebėjimą. Reikalingų žinių jis semiasi iš aplinkinių, artimų žmonių. E. Grakauskaitė-Kodikeinė teigia, kad neadekvatūs tėvų reikalavimai, neįvertinimas ar pervertinimas, nuolatinis akcentavimas: „esi didelis, pats vienas atsakingas“, gali vaikui sukelti nerimo, baimės priepuolius ar net depresiją.
 
Žymaus amerikiečių psichologo Eriksono teigimu, šiuo periodu vystosi svarbus vaiko asmenybės bruožas – „socialinė ir psichologinė kompetencija“ arba „socialinis ir psichologinis nepilnavertiškumas“. Pagirti vaiką reikėtų už konkrečius nuopelnus, gerai atliktą ar atliekamą darbą. Nereikėtų jo liaupsinti be jokios priežasties ir be paliovos.
Kita vertus, neturėtume pradedančio mokslus krimsti vaiko užguiti, nuolatos kritikuoti ar ant jo rėkti, bausti už negražiai atliktas užduotis, pravardžiuoti nevykėliu.
 
 
„Beveik visi vaikai iš pradžių labai nori eiti į mokyklą, tačiau ilgainiui šis veržimasis pradingsta. Todėl tėvams reikėtų pabandyti pašalinti tokių permainų priežastis. Neadekvatūs reikalavimai vaikui – kas juos bekeltų – gali sukelti mums, suaugusiesiems, nepatinkančią apsauginę reakciją: išsisukinėjimą ar melą“, – pabrėžia Vaiko raidos centro psichologė E. Grakauskaitė-Kodikienė.
 
Aušra Radzevičiūtė
Šaltinis: žurnalas „Pirmokas

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą