Paklausę „Ar nori eiti į mokyklą?“ tėvai iš vaikų gali sulaukti įvairiausių atsakymų: nuo „Labai labai!“ iki „Ko aš ten nemačiau?“. Tačiau psichologai teigia, kad pasąmoningai visi 6–7 metų vaikai nori eiti į mokyklą, nors gali atkakliai tai neigti.

 

Tokį net nesuvoktą ar neišsakytą norą lankyti mokyklą lemia vaikui itin reikšmingas siekis pakeisti socialinį statusą – iš ikimokyklinuko tapti MOKINIU. Keičiasi vaiko socialinis vaidmuo: jis jau nebe „darželinukas“, o „tikras mokinys“, jis eina į mokyklą, turi mokyklinę kuprinę, vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, rašymo priemones: tušinuką, gal ir parkerį, kartais – net kalkuliatorių.

Trumpai tariant, jis tampa rimtu žmogumi, kuriam kieme su „mažiais“ net žaisti nebesinori – juk jo ir žaidimai turi būti kitokie, rimtesni.

 

Kaip elgtis tėvams, kad tokio svarbaus ir reikšmingo gyvenimo virsmo metu jie taptų tikrais vaiko bendražygiais, galinčiais padėti jam sėkmingai integruotis į mokinių visuomenę?

 

Skatinti tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, teigiamą savęs vertinimą

Pasitikintys savimi, palankiai save vertinantys žmonės yra atsparesni gyvenimo „skersvėjams“: emociniams sukrėtimams, neigiamiems veiksniams, nepageidaujamoms įtakoms. Pasitikintys savimi, šviesią ateities viziją turintys vaikai, atsidūrę situacijose, kurios trukdo siekti gyvenimo tikslų, lengviau su jomis susidoroja.

Teigiamai save vertinantys žmonės pasitiki savimi, savo jėgomis, realiai suvokia savo vietą, jaučia savo vertę ir nesistengia pataikauti kitiems ar įtikti, kad jaustųsi pripažinti, priimti. Tokios asmenybės jaučiasi vertos puikaus gyvenimo ir gero aplinkinių elgesio su jomis.

 

Ugdant teigiamą savęs vertinimą šeimoje derėtų:

● kuo dažniau apkabinti, priglausti vaiką, pasakyti, kad jį mylite;

● pripažinti vaiko jausmus ir išgyvenimus svarbiais; leisti vaikui išgyventi įvairiausius (taip pat ir neigiamus) jausmus ir juos išreikšti;

● paskatinti, pagirti vaiką už tai, ką jis daro gerai; ištikus nesėkmei nuraminti ir padrąsinti;

● mokyti vaiką priimti jo amžiui tinkamus sprendimus; leisti jam klysti, nes ir iš klaidų mokomasi;

● atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio, pavyzdžiui, užuot peikę: „Tu blogas, negeras“, sakykite: „Man nepatinka, kai tu…“;

● kalbėtis su vaiku apie jo gyvenimą, klausti ir dėmesingai klausyti;

● domėtis vaiko veikla, skatinti jį sportuoti, eksperimentuoti, tyrinėti, piešti, vaidinti, etc.;

● stengtis būti emociškai nepriklausomiems nuo savo vaiko, bet leisti jam tikėtis ir sulaukti jūsų paramos;

● rodyti pageidaujamo elgesio su vaiku ir kitais žmonėmis pavyzdžius.

 

Išsiugdytas pasitikėjimo savimi jausmas padės vaikui naujoje – mokyklos – aplinkoje jaustis tvirtai ir emociškai saugiai.

 

Kurti teigiamą motyvaciją

Pradedant lankyti mokyklą ypatingos reikšmės įgyja nuostatos ir nuotaikos, su kuriomis vaikas peržengia mokymo įstaigos slenkstį. Neretai vaiko požiūrį į mokyklą, apskritai į mokymąsi nulemia tėvų nuomonė. Jei tėvai žvelgia į mokyklą kaip į „neišvengiamą blogybę“, suprantama, vaikų motyvacija mokytis bus labai menka.

 

Protingi tėvai suvokia, kad šiuolaikiniame pasaulyje išsilavinimas, žmogaus kompetencija yra bene svarbiausi veiksniai, lemiantys sėkmę gyvenime, todėl savo vaikus nuteikia rimtam ir atsakingam požiūriui į mokymąsi ir mokyklą. Tokios nuostatos sukūrimas – pirmas žingsnis į vaiko sėkmę ateityje. Taigi užuot palikę vaiko motyvacijos kūrimąsi kiemui ir vyresniems draugams, pasistenkime padėti savo atžalai atrasti kuo daugiau priežasčių, dėl ko verta mokytis.

 

„Aš ir pasaulis“ vadovėlių bei pratybų autorė, Švietimo plėtotės centro vyr. specialistė Violeta Jonynienė

Šaltinis: žurnalas „Pirmokas“