Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mokinukas > Bendravimas ir auklėjimas > Mes – paauglių tėvai
Dalintis

Savigalbos gairės paauglių tėvams

Psichologė Ramunė Žumbakienė

Mūsų žurnale jau ne kartą rašėme apie paauglystę ir sunkumus, su kuriais susiduria paaugliai ir jų tėvai. Skaitytojų susidomėjimas, prašymas ir toliau rašyti straipsnius paauglystės tematika bei atsiųsti klausimai paskatino dar kartą pažvelgti į šį žmogaus vystymosi laikotarpį iš esmės. Ką svarbu žinoti ir suprasti tėvams, auginantiems paauglius?

Ką rodo naujausi tyrimai?

Paauglio būseną stipriai veikia stiprūs jo kūno pokyčiai. Anksčiau mokslininkai manė, kad irzlumo priežastis yra pakitusi hormonų veikla. Tačiau dabartinės naujausios tyrimų technologijos, tokios kaip galvos smegenų skenavimas, parodė, kad paauglių smegenyse vyksta daugiau nei dvidešimt struktūrinių pokyčių. Amerikiečių mokslininkas atliko tyrimus su 400 vaikų: jų smegenis skenavo kas dvejus metus. Mokslininkai pastebėjo, kad per paauglystę smegenys po truputį „džiūsta“, netekdamos apie 1 proc. pilkųjų ląstelių kasmet. Dėl šio „smegenų džiūvimo“ pradeda veikti vaikystėje atsiradusios, tačiau iki tol nenaudotos jungtys smegenyse. Taip paauglių smegenyse atsiranda daug daugiau jautrių vietų. Mokslininkai teigia, kad visa tai vyksta priekinėje smegenų dalyje, kuri atsakinga už impulsų kontroliavimą, sprendimų priėmimą bei jų įgyvendinimą. Tyrimo autoriai įsitikinę, kad būtent dėl šio smegenų jautrumo paaugliai kartais priima keistus sprendimus. Priekinė smegenų dalis taip pat prižiūri ir emocinės informacijos keliavimą. Tad padidėjęs jautrumas kai kuriems paaugliams gali lemti nepastovias nuotaikas. Tyrimai rodo, kad paauglystėje sumažėja baimingumas. Pavyzdžiui, žymiame moksliniame leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbti tyrimų su pelėmis duomenys patvirtina baimingumo sumažėjimo paauglystėje biologinį pagrindą: „kai pelės tampa paauglėmis, atsiranda laikinas baimės užgniaužimas, kuris yra susijęs su atbukusia migdolinio kūno sinapsine veikla ir sumažėjusiais hipokampui siunčiamais signalais“. Mokslininkai daro išvadą, kad panašūs procesai vyksta ir su paaugliais. Šis baimingumo sumažėjimas paaiškina, kodėl paaugliai linkę gana drąsiai eksperimentuoti ir patiria sunkumų vertindami riziką ir neigiamas pasekmes (pavyzdžiui, viršija greitį vairuodami, vartoja svaiginamąsias medžiagas, užsiima nesaugiu seksu).

         Tyrimai rodo, kad emociniam brendimui  ankstyvojoje paauglystėje yra itin svarbus prieškaktinės srities ventral striatum vystymasis (smegenų srityje, dažniausiai siejamoje su malonumo potyriu), šios srities aktyvumas apie tryliktuosius gyvenimo metus būna reikšmingai padidėjęs. Kaip tik apie tryliktus metus tėvai ryškiausiai pastebi pasikeitusias vaikų nuotaikas ir stipresnes jų išraiškas, netgi patys vis dažniau sako: „Atrodo, jis specialiai mane erzina ir dar mėgaujasi tuo, kad gali greitai mane išvesti iš pusiausvyros.“

Oregono universiteto psichologijos profesorė Jennifer H. Pfeifer patvirtina, kad, kaip ir paprastai manoma, paaugliai lengvai pasiduoda bendraamžių spaudimui. Kita vertus, anot autorės, paauglystė – tai metas, kai jaunas žmogus išmoksta ir atsispirti bendraamžių spaudimui.

Paauglystė – tai laikotarpis, kai smarkiai padidėja rizika susirgti depresija, ypač mergaitėms. Atliekant tyrimus pastebėta, jog paauglių smegenų migdolinis kūnas (corpus amygdaloideum) pastebimai reaguoja tada, kai demonstruojami liūdni veidai. Migdolinis kūnas vaidina svarbų vaidmenį emocinėse reakcijose. Tyrėjų teigimu, šis padidėjęs jautrumas matant liūdnus veidus gali paaiškinti, kodėl paaugliai yra linkę susirgti depresija.

Taigi, apibendrinant tyrimų išvadas galima pasakyti, kad  paauglystė – tai laikotarpis, kada sumažėja baimės jausmas, atsiranda daugiau liūdesio, padidėja kritiškumas aplinkiniams, o didžiausias malonumas patiriamas būnant su bendraamžiais. O visa tai yra nulemta biologiškai.

Paauglystė – savotiška mirtis

Dirbdama su paaugliais pastebėjau, kad jie dažnai sapnuoja netikėtas, baisias, mirtį primenančias situacijas, kai staiga atsiskiria nuo savo tėvų, nebeturi į ką atsiremti ir yra priversti patys gelbėtis. Tokie sapnai paprastai kartojasi. Pavyzdžiui, depresiją besigydanti penkiolikmetė pasakoja: „Aš jau kažkelintą naktį sapnuoju tą patį košmarą, kad esu su tėvais ir savo geriausia drauge kelionėje. Netikėtai mašina ima slysti nuo kelio. Mes su drauge pradedam lipti iš mašinos, mums labai baisu, nes sunku ką nors tiksliai padaryti, o kai išlipam, mašina nuslysta su tėvais į prarają. Aš to vaizdo nematau, tik galvoje pastoviai ta pati mintis „Kaip aš dabar gyvensiu?“ Kita paauglė pasakoja apie tokį pasikartojantį sapno epizodą: „Prisimenu tik labai ryškų epizodą, kad mus užlieja didelė banga, po to įsuka didelis sūkurys, atrodo, kad mirsime, bet aš netikėtai išnyru ir užsilipu ant kažkokio kelmo, tiesiu mamai ranką, bet ji jos neima, bando padėti tėčiui; po to jie nutolsta, aš lieku viena ir pastoviai galvoju, kad viskas, dabar pati turėsiu savimi rūpintis...“Šie ir į juos panašūs sapnai iliustruoja nelengvą atsiskyrimo nuo tėvų procesą, kuris suvokiamas kaip etapo, kai pasirūpindavo tėvai, pabaiga. Jie atspindi virsmą, kuris šiuolaikinėje kultūroje dažniausiai pristatomas kaip problema, o ne natūralus pereinamasis laikotarpis. Jei pažvelgsime į senovines įvairių kultūrų tradicijas, pamatysime, jog paauglystė buvo laikoma tokiu pat svarbiu žmogaus perėjimo etapu, virsmu, kaip gimimas arba santuoka. Įšventinimo į paauglystę ritualuose paauglį atskirdavo nuo šeimos ir laikydavo vieną, pažymėdavo jo kūną tatuiruotėmis ar įpjovimais, mokė vyriškumo ar moteriškumo. Net iki dabar kai kuriose Australijos gentyse įšventinamas jaunuolis yra paliekamas vienas brūzgynų tankmėje, specialiai tam skirtose trobelėse. Jo maistas yra labai ribojamas. Toks atskyrimas trunka gana ilgai, kol jaunuolis fiziškai ir psichiškai išsenka. Šiuo laikotarpiu įšventinamasis yra laikomas savo gentyje mirusiu. Po to jaunuolis yra supažindinamas su genties teisėmis ir apeigomis. Baigiamasis veiksmas – tai religinės apeigos ir danties išlupimas, o tada vaikinas visam laikui priskiriamas prie suaugusiųjų.

Tokios iniciacijos parodo, kad jaunuolis nustoja gyventi vaikišką gyvenimą ir yra paruošiamas suaugusio žmogaus gyvenimui. Šis pokytis yra skausmingas, kupinas sunkių išgyvenimų. Tai iš dalies atspindi ir senieji lietuviški jaunimo fiziologinės ir socialinės brandos pažymėjimo apeigų reliktai. Pavyzdžiui, egzistavęs paprotys per linų mynimo talkas suduoti mergaitei per veidą, „įrašant į mergas“, ją suodinti ar krėsti nepadorius pokštus, pavyzdžiui, padaužyti merginos sėdynę rąstu, vaikinus mušti diržu ar pančiu.

Psichoterapeutė N. Hall teigia, kad nors šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje nebeatliekamos iniciavimo apeigos, jos vis tiek vyksta paauglio viduje. Šį savotišką mirties procesą būtina  išgyventi tam, kad gimtų autonomiškas tapatumas (savojo „aš“ supratimas, nepriklausantis nuo to, ką apie mane galvoja kiti). Priešingu atveju žmogus taip ir lieka užstrigęs paauglystės fazėje – priklausomas nuo kitų, ypač nuo tėvų, nesubrendęs.

Kaip mūsų elgesys veikia paauglius?

Vaikams paauglystė – tai gyvenimo pakopa, į kurią jie žengia palaipsniui. Tačiau tėvų suvokimu tai lyg perkūnas iš giedro dangaus. Taip, jie žino, kiek jų vaikui metų, kas vyksta paaugliams, kokie jie nepastovūs, sunkiai pakenčiami ir visokie kitokie. Tačiau pats suvokimas (dažniausiai) ateina tik tada, kai vaikai „prisidirba“: nelanko pamokų, prisigeria, negrįžta sutartu laiku namo, neatsiliepia telefonu, įsivelia į intrigas, nusikalstamą veiklą, anksti pradeda lytinius santykius. Kai tai atsitinka, tėvai ima panikuoti, galvoti, kad kažko nepadarė, nors iki tol puikiai su vaikais sutarė, arba labai įširsta ir imasi desperatiškos kontrolės: nieko jiems neleidžia, kontroliuoja kiekvieną veiksmą. Jie pradeda reikalauja, kad būtų laikomasi nustatytų taisyklių be jokių paaiškinimų ir kompromisų. Paaugliui paklausus, kodėl jis turi daryti taip, kaip liepta, tėvų atsakymas būna griežtas ir vienareikšmis: „Todėl, kad aš taip sakiau.“ Griežtumas, nenuolaidumas, šaltas ir bekompromisis tarpusavio bendravimas, netinkamo elgesio akcentavimas riboja paauglio savarankiškumą bei iniciatyvumą. Paaugliai tampa žemos savigarbos, konfrontuojantys, linkę maištauti, priešiškai nusiteikę ir agresyvūs. Tada konfliktuoja ir maištauja abi pusės. Kita vertus, maištaujantys egoistai, su abejingumu (kartais net su panieka) žvelgiantys į savo tėvus, dažniausiai yra per daug globojančių tėvų vaikai. Tėvai, kurie bendrauja su paaugliu per daug glaudžiai, nuolat rūpinasi, kad jam būtų viskas gerai, stengiasi suteikti kuo daugiau malonumų, patogumų, siekia, kad iškilusios problemas būtų sprendžiamos tik su jų pagalba, nesuteikia progos savo vaikui ugdyti savarankiškumą. Tokių tėvų vaikai ilgai išlieka priklausomi nuo jų, o protestuodami ir konfliktuodami jie mėgina nuo tėvų globos atsiskirti. 

Tačiau galimas ir dar vienas bendravimo su paaugliais modelis – tai autoritetingas tėvų elgesys. Šiems tėvams būdingas ir reiklumas, ir jautrumas, o tarp jų išlaikoma pusiausvyra. Santykiai su paaugliais būna šilti, tėvų lūkesčiai jų atžvilgiu aiškiai įvardijami. Tokie tėvai yra ne tik griežti, bet ir lankstūs, jiems pavyksta nevaržyti savo dukrų ir sūnų teisių bei norų. Tėvai labiau palaiko, dažniau akcentuoja teigiamą elgesį. Jie gerbia ir pripažįsta paauglių nepriklausomybę, sprendimus, tačiau išlaiko aukštesnę poziciją jų atžvilgiu ir reikalauja elgtis gana brandžiai. Bendravimas tokiose šeimose yra grįstas abipuse pagarba ir galimybe laisvai reikšti savo mintis bei jausmus.

Stipri tėvų kontrolė ir paauglio nepriklausomybės pripažinimas bei skatinimas – autoritetingo tėvų elgesio bruožas. Paaugliai, augę tokioje aplinkoje, pasižymi altruizmu, gan didele socialine kompetencija. Pasibaigus paauglystei jiems būdinga aukšta savigarba, pasitikėjimas savimi, savikontrolė, jie diferencijuoja tinkamus ir netinkamus sprendimus, yra draugiški ir moka bendrauti su kitais žmonėmis.

 Protinga kontrolė 

Asmenybės raidos procesas paauglystėje yra sudėtingas, nes nuolatiniai prieštaravimai būdingi tiek paauglio elgesiui, tiek ir jausmams. Paaugliai, nors ir prieštarauja suaugusiųjų mėginimams juos kontroliuoti, jaučia poreikį, kad jiems vadovautų. Išmėgina socialinių institucijų (šeimos, mokyklos, bendruomenės) gebėjimą apsaugoti savo vertybes bei elgesio taisykles jas pažeidinėdami, bet nori ir šių vertybių pastovumo (pavyzdžiui, kad, pavėlavę į pamokas ar atėję be privalomos uniformos į mokyklą, visi ir visada būtų baudžiami vienodai), kuris teiktų jiems saugumo jausmą. Paaugliai nori artumo, bet bijo nuoširdumo, atvirumo, intymumo. Jie gali daug išmokti, bet dėl smegenų veiklos pokyčių darosi sunku valdyti emocijas ar priimti sprendimus. As their brains undergo rewiring, teenagers are particularly vulnerable to risky behavior, such as drinking and driving too fast. Tam, kad paauglio smegenyse sklandžiai įvyktų „naujų laidų išvedžiojimas“, tėvai turi jį kontroliuoti protingai. Kaip jau anksčiau minėta, paaugliai nesugeba įvertinti rizikos (dėl vykstančių pokyčių smegenyse), tad kontroliuoti juos – būtina. Kaip tai padaryti?Mes, tėvai, savo paaugliams turime paaiškinti, ko iš jų tikimės, nurodyti labai konkrečiai, ką jie turi daryti ir ko nedaryti. Užuot tarus „elkis protingai“ geriau pasakyti „iki 18-o gimtadienio aš prieštarauju alkoholio vartojimui be tėvų priežiūros“. Juk anksčiau minėtas sumažėjęs baimės jausmas ir taip skatina laužyti apribojimus. Jiems prasižengus, o juo labiau jei apie įvykusius faktus sužinojome po laiko, turėtume susilaikyti nuo kategoriško vertinimo, netaikyti itin griežtų bausmių, nereikalauti kiekvieną sykį konkrečių atsiskaitymų (kur paauglys buvo, su kuo, ką veikė ir pan.). Kitaip tariant, mums nebūtina nuolat savo vaikų stebėti bei kontroliuoti. Geriau aptarti įvykius dienos pabaigoje ar savaitgalį, kai iš tiesų galime dėmesingai klausytis atžalos pasakojimo.

Nuolat kontroliuoti mes norime tik tada, kai patys jaučiamės nesaugūs arba jaučiame įtūžį. Mums būtina pripažinti sau: jei esame įsiutę, tai ne dėl paties paauglio asmenybės, o todėl, kad daug kas vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios ir įsivaizdavimo, kaip turėtų elgtis paaugliai be mūsų. Juk dažnai mums protą aptemdo atsakomybės našta: nesvarbu, ką paauglys padarė (ar ko nepadarė), atsakingi esame mes – ir įstatymo sergėtojams, ir sau. Tad norint sugebėti protingai kontroliuoti paauglį visų pirma reikia išmokti kritiškai pažvelgti į save. Ar patys visada elgiamės taip, kaip reikia, kaip reikalauja taisyklės ir visuotinės elgesio normos?! Ar sugebame atskirti, kurie mūsų sprendimai nulemti emocijų, kurie neabejotinai racionalūs?! Jei sunku tai padaryti patiems, vertėtų kreiptis pagalbos.

Pagalba sau 

Nevaldomos situacijos ir nepageidaujamas elgesys mus, tėvus, paprastai varo iš proto. Kitais žodžiais tariant, kyla daug pykčio ir desperatiškas noras situaciją sukontroliuoti, kad viskas būtų taip, „kaip turi būti“. Net ir susilaikę nuo beatodairiškos kontrolės, bet neapvaldę savo emocijų dažnai „baudžiame“ savo paauglį kitais būdais: nebebendraujame su juo, vengiame būti kartu arba elgiamės šiurkščiai ir pernelyg griežtai. Taip atstumtas paauglys išgyvena nerimą, netikrumą, įtampą. Neišvengiamai atsiranda per didelis atstumas tarp paauglio ir tėvų. Taigi, ką daryti, jei dėl netinkamo paauglio elgesio mums sukilo stiprios neigiamos emocijos ir sunku jas suvaldyti?Mums būtina turėti bent vieną ar keletą žmonių, su kuriais galėtume pasikalbėti apie tai, kaip mus paaugliai ir jų elgesys varo iš proto. Gerai būtų, jei šie žmonės sugebėtų mus išklausyti be kritikos ir pamokslavimų. Nuleidę garą, savo paaugliui galėsime jau ramiau pasakyti: „Aš jaučiuosi beviltiškai. Sužinojęs, kad su draugėmis prisigėrei, norėjau tave prilupti, nežinojau, kur padėti savo įsiūtį. Dar ir dabar man kraujas verda. Matau, kad tu taip pat jautiesi nekaip. Apie šį įvykį turėtume pasikalbėti rytoj.“ Praktika rodo, kad, išaušus rytojui, nors pokalbis ir nebus malonus, tačiau jo metu galbūt labiau seksis išvengti pažeminimų, kategoriškumo, o ir nuoskaudos bus mažiau. Svarbiausia – išsakyti, kaip tuo metu jaučiamės dėl vaikų elgesio patys, ir nepriimti jokių sprendimų tuojau pat. Skirkime laiko sau. Juk nėra jokio efektyvaus būdo, kaip nuolatos sutarti. Reikia kalbėti apie savo jausmus ir apibūdinti problemą. Tai yra gana efektyvi savigalba.

Šiuo savigalbos būdu ne kartą pasinaudojau ir pati. Kam skambinau norėdama nuleisti garą? Savo bendradarbėms, jau atlaikiusioms savo vaikų paauglystę. Už tai esu joms labai dėkinga.

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą