Pereidamas į penktą klasę vaikas kartu įžengia ir į paauglystę. Dėl akceleracijos ji vis ankstėja, ir šiuo metu dvylikametis dažniausiai jau yra laikomas paaugliu. Šis raidos etapas trunka apie dešimt metų. Jo metu vaikas daug kuo domisi, mokosi, praktikuojasi, tobulėja, atsirenka, kas jam yra įdomu, sekasi, mąsto apie ateitį. Paauglystė baigiasi, kai susiformuoja stabili, savarankiška asmenybė. Apie vaiko kelią į paauglystę kalbamės su klinikos „Šeimos namai“ psichiatre Goda Bačiene.

 

Penktokas – jau paauglys

Anot psichiatrės, noras būti „kietam“ susijęs su vidinio vaiko pasaulio pasikeitimais. Juk paauglystė pirmiausia yra lytinio subrendimo laikas. Būtent šiuo metu vaikas suvokia, kad jis yra seksualus, jo galvoje pradeda po truputį suktis mintys apie lytiškumą.

 

Vieni vaikai seksualumą pradeda suvokti anksčiau, kiti – vėliau. Tai priklauso nuo fiziologinių pokyčių. Kai tik organizme ima gamintis hormonai, stimuliuojantys viso kūno brendimą, pradedamas skatinti ir seksualinis aktyvumas. Paprastai jis reiškiasi per vaizdinius, fantazijas, sapnus, norą sužinoti kuo daugiau apie lytiškumą, patirti malonumą, sumažinti seksualinę įtampą, patenkinti poreikius.

 

Biologinis brendimas prasideda nuo kūno pokyčių: ima sparčiau augti galūnės, ištįsta nosis, smakras, paburksta veidas, pakinta prakaito kvapas, atsiranda jaunatvinių spuogų, ima augti plaukai gaktos ir pažastų srityse; berniukams keičiasi balsas, ima želti ūsai, barzda; mergaitėms formuojasi krūtys.

 

Šiuo periodu kūnas vaikui darosi svetimas, jis tampa išdaviku, nes anksčiau pasiruošia naujam vaidmeniui. Vaikai pradeda gėdytis besikeičiančio kūno, seksualumo bei nepatyrimo šioje srityje. Galiausiai berniukams subręsta sėklidės ir ima išsilieti sperma, mergaitėms prasideda menstruacijos. Nuo tada jie jau biologiškai gali susilaukti palikuonių. Tačiau paaugliai dar nėra subrendę nei atsakingiems ilgalaikiams tarpasmeniniams santykiams, nei rūpintis palikuoniais.

 

Vaiko branda

Prasideda ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis brendimas. Atsiranda seksualinių fantazijų, norų, interesų. Pradedama suvokti save kaip vienos lyties atstovą, apmąstomas jos nulemtas vaidmuo – jis prisiimamas arba atmetamas, ieškoma idealo. Atsiranda poreikis žavėti, daryti įspūdį, demonstruoti savo jėgą. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės: kūno tobulinimas, daiktai, apranga, madingi užsiėmimai, savarankiškumo demonstravimas, erotinio turinio pokalbiai, juokeliai.

 

Ilgą laiką mūsų visuomenėje vyravę tabu seksualumo klausimais paliko pėdsaką. Nors dabar masinės informacijos priemonės gerokai perlenkia lazdą pateikdamos informaciją apie intymumą, lytinius santykius, tačiau tėvai vis dar išlieka susikaustę – negali nei padėti, nei apšviesti, nei normaliai pasikalbėti apie tai su vaiku.

 

„Vis dar galima išgirsti: „Išvysiu iš namų, man veronikų nereikia!“ Dažnai vaikai yra žeminami, mušami, jei tėvai įtaria, kad šie jau pradėjo domėtis priešinga lytimi. Baudžiama dėl vėlesnio grįžimo namo, erotinio turinio sms žinučių, nors jos dar pakankamai vaikiškos ir tik atspindi besikeičiančius interesus“, – pasakoja psichiatrė.

 

Anot G. Bačienės, bręsdamas vaikas lieka vienas, jis neturi patirties, ko paklausti patarimo, su kuo pasitarti, jį užklumpa vienišumo ir gėdos jausmas. Paauglys tampa pažeidžiamas, jaučiasi nepilnavertis, bijo parodyti, kaip jam sunku, kad jis silpnas ir dar nepasiruošęs būti suaugęs. Dėl to atsiranda didelis poreikis būti „kietam“.

 

Amžini kartų konfliktai 

Nuo gimimo iki paauglystės visus vaiko poreikius patenkina šeima. Šiuo periodu atžalos idealizuoja tėvus, pasitiki jais, juos myli, atvirai reiškia savo jausmus.

Prasidėjus paauglystei vaikas pradeda jausti savo lytiškumą ir stipriai nusivilia tėvų visagalybe, mat jie šiuo klausimu negali padėti – seksualumo poreikio šeimoje nepatenkinsi. „Paaugliai pradeda aiškiau suvokti, kad daugelį poreikių – užmegzti santykius, išsikovoti vietą, būti gerbiamam, įdomiam ir panašiai – jiems teks tenkinti ne šeimoje“, – pasakoja psichiatrė. Suvokus, kad bendravimo ir intymumo teks ieškoti tarp bendraamžių, pradedama nuvertinti vyresnę kartą – tėvus, mokytojus.

 

Paaugliai tampa kritiški vyresniesiems, pastebi smulkiausias jų klaidas, sureikšmina trūkumus. Šis santykių pasikeitimas dažnai tampa suaugusiųjų tolerancijos išbandymu. Neretai išsprūsta žodžiai: „durnas“, „senamadiškas“, „nieko nesupranta“ ir pan. Tokių posakių nereikėtų suprasti kaip tyčinio įžeidimo ar viso jūsų triūso atmetimo.

 

Paauglys pastebi, kad nėra tobulų, idealių žmonių, jaučiasi dėl to sutrikęs. Dažnai pats nežino, ko nori, ir dėl to išgyvena. Jis ieško savo vietos, nori pasijusti lygiavertis ar geresnis. Jo nuomonė apie tuos pačius dalykus ir nuotaika gali keistis kelis kartus per dieną. Paauglys sureikšmina, išryškina savo skirtingumą. Neretai susikerta vaikų ir tėvų nuomonės dėl aprangos, šukuosenos, maisto, pomėgių, muzikos, religijos ir kitų dalykų.

 

Pradedama po truputį atsiskirti nuo šeimos. Vaiko brendimo tendencija šiuo periodu – tapti atskiru save patenkinančiu visuomenėje asmeniu. Kuo toliau, tuo labiau vaikas ima tenkinti savo poreikius tarp bendraamžių. Geriau, kai ta paauglių grupė yra socialiai palanki, susiformavusi pagal kuriuos nors saviraiškos interesus, t. y. sporto, muzikos, meistravimo ar pan.

Čia svarbu išsikovoti vietą, pagarbą, jaustis savam, sugebėti. Padeda ir išoriniai priklausymo grupei požymiai: šukuosena, drabužiai, muzika, žargonas. Tėvai turėtų tai suprasti ir būti atlaidesni savo paaugliui. Juk paauglystė – toks metas, kai labai lengva prarasti ryšį su vaiku.

 

Kai paauglys pradeda suvokti save kaip atskirą individą, atsiranda ir privačios zonos poreikis. „Vonios kambarys, kai prausiasi paauglys, jo spintelė, lova, kuprinė, kišenės, dienoraštis, telefono ar elektroninio pašto turinys yra tos sferos, kur tėvams nederėtų landžioti. Liūdna, bet labai daug gimdytojų nuolat tikrina savo vaikų kišenes, stalčius, skaito trumpąsias žinutes, skambina draugams ir kitaip rodo nepasitikėjimą.

 

Paauglystė kaip tik tas metas, kai tėvai turėtų draugiškai išplėsti ribas, suteikti savo atžalai daugiau laisvės. Pavyzdžiui, leisti ilgiau pabūti kieme su draugais, vienam įveikti didesnius atstumus viešuoju transportu, patikėti sudėtingesnius darbus, didesnes pinigų sumas ir panašiai. Taip, nors ir kontroliuojamas tėvų, vaikas mokytųsi atsakingai veikti“, – pataria G. Bačienė.

 

Didesnė laisvė išmokys paauglį atsakomybės. O draudimai, nepasitikėjimas tik sukels pasipriešinimą. Konfliktų pasekmės, deja, neprognozuojamos – paauglys užsidaro, nesipasakoja, liūdi arba priešinasi, tyčia elgiasi provokuojamai, gali save žaloti.

Tad galima sakyti, kad noras būti „kietam“, viena vertus, yra nulemtas nepasitikėjimo savimi, vienišumo ir nepatyrimo, kita vertus – tai ir bandymas tapti panašiam į suaugusiuosius. Išbandomi su vyresniųjų pasauliu susiję dalykai – rūkymas, alkoholis, intymūs santykiai.

 

Svajūnė Marcinkevičienė

Šaltinis: žurnalas „Penktokas“