Mama - tai angelas žemėje (autorius nežinomas).

 
    Konkursai      Klausk specialisto       KNYGYNĖLIS      Naujienos      Liniuotės      Forumas     
 
Straipsniai
Laukimo stebuklas

Kūdikis

Mažylis

Darželinukas

Mokinukas

Lavinimas

Mamos kampelis

Jis ir Ji

Sveikata nuo A iki Ž

Auksarankių studija

Susitikime virtuvėje

Nori tikėk, nori ne

Pranešimai spaudai

 
 
Naujausia konkurso nuotrauka

VISI KONKURSAI >>>

 
 
Kiek vaikui dienų?
 
Draugai

 
 
 

 
 

 
 
 

Mokinukas > Bendravimas ir auklėjimas > Pasaka pirmokams
Dalintis

Vaikų adaptacija mokykloje priklauso nuo to, kaip praėjo parengiamasis laikotarpis. Galima išskirti vaikus, kurie ruošti itin stipriai. Jie labai anksti susipažino su pamokų sistema. Ir kas tada?
Išsiaiškinę visus mokytojų reikalavimus, šie vaikai pradeda jausti, kad jiems viskas per lengva, per pamokas nuobodu. Mokinukai ima ieškoti papildomų pramogų, daugeliui norisi nuolatinio mokytojo ir bendraamžių dėmesio. Pedagogo pastabos, naujųjų bičiulių juokas neretai įtvirtina negatyvias blogo elgesio pamokų metu formas. Mokytojas kovoja dėl tvarkos klasėje, o mokinys – dėl lyderio pozicijų, socialinio pripažinimo.
 
Tokios kovos priemonės įvairios, o rezultatai neguodžia. Pralošia abi stovyklos, nes nėra savitarpio supratimo, pasitikėjimo ir pagarbos. Gali ilgam priblėsti mokinio pažinimo motyvacija, o tai sudarys papildomų sunkumų mokantis.
Pamėginsime tokiems vaikams padėti. Siūlome elgesio koregavimo pasaką pirmokėliams. Ją pasekęs mokytojas gali pasiūlyti vaikams pažaisti žaidimą apie nematomą kepurę. Tokie žaidimai vertingi pirmokams, jie duoda daugiau naudos nei nuolatinis šaukimas, grasinimai ir pastabos klasės žurnale.
 
 
NEMATOMA KEPURĖ
 
Miško mokykloje atsirado naujas mokinys Peliukas. Jis buvo labai gabus vaikas. Peliukui tai nuolat kartojo mama ir tėtis, o močiutė su seneliu be perstojo juo žavėjosi. Peliukas pacypia, o senelis džiaugiasi: „Tu tiesiog lakštingala!“ Persiverčia Peliukas per savo uodegą, o močiutė netveria kailyje: „Ach, koks tu akrobatas!“ Tėvai kartojo, kad Peliukas tikrai bus pirmūnas, nes jis jau viską žino. Ir Peliukas patikėjo, kad jis išskirtinis. Beliko tik sulaukti tos dienos, kai jis galės visa tai pademonstruoti Miško gyventojams.
 
Miško mokykloje Peliukas buvo sutiktas be susižavėjimo ir išskirtinio džiugesio. Mokytojas Ežys pamokų metu klausinėjo visų mokinių. Jeigu Peliukas surikdavo atsakymą, mokytojas nusimindavo ir vis tiek klausdavo kito mokinio. Žinoma, Peliukas taip pat atsakinėdavo, tačiau jam atrodė, jog pernelyg retai. Jeigu Peliuko atsakymas būdavo teisingas, jis išdidžiai sukiodavo į šalis galvą, kad galėtų pasimėgauti bendraklasių dėmesiu. Bet lūkesčiai nepasiteisindavo – mokiniai ir mokytojas nepastebėdavo Peliuko genialumo.
 
Tuomet Peliukas nusprendė visus užburti savuoju „lakštingalos“ čiulbėjimu. Ir tai jam pavyko. Mokytojas rūsčiai pasižiūrėjo į Peliuką, o mokiniai pradėjo garsiai juoktis. „Pagaliau visi mane pastebėjo“, – pamanė Peliukas. Jis užmiršo pamoką ir tegalvojo, kaip dar būtų galima visus „nuginkluoti“. Ypač jam patiko, kai nusijuokė Voveraitė, išvydusi garsųjį jo šuolį per uodegą. Tik mokytojas nesišypsojo. Ežys priėjo ir tyliai išdykėlio paklausė: „Kodėl tu mums trukdai?“ Tačiau vietoj atsakymo išgirdo viską stelbiantį Peliuką cypimą.
Vaikai žvėreliai juokėsi ir Peliukas buvo laimingas.
 
Kai po pamokų Peliuko pasiimti atėjo tėvai, mokytojas Ežys jų akyse pamatė susižavėjimą savo sūnumi ir susimąstė: „Ką gi daryti? Kaip padėti Peliukui tapti tikru Miško mokyklos mokiniu? Juk dabar jis elgiasi kaip mažas vaikas, o ne kaip mokinys. Kaip išmokyti jį kantrybės ir laikytis mokyklos taisyklių? Kaip išmokyti padėti savo bičiuliams, o ne jiems trukdyti, džiaugtis savo naujųjų draugų sėkme?“
 
Kitą dieną mokytojas Ežys pamoką pradėjo istorija apie nematomą kepurę, kuri saugoma pačioje slapčiausioje mokyklos direktoriaus kabineto vietoje. Ši kepurė ir kitus paverčia nematomais. Ežys pasakė, kad ruošiasi ją uždėti ant galvos tam mokiniui, kuris trukdo kitiems mokytis. Peliukas užsimanė, kad kepurė atitektų jam, nes su ja būsiąs dar nuostabesnis.
 
Liūdnas Ežys priėjo prie Peliuko suolo ir palietė jo galvą. Atrodė, kad nieko neįprasto neįvyko, tačiau žvėreliai liovėsi kreipę dėmesį į Peliuko maivymąsi. Šis stengėsi išdykauti iš visų jėgų, bet vėliau tai jam nusibodo (juk niekas nesijuokė, nekreipė į jį dėmesio). Po kurio laiko Peliukas ėmė įsiklausyti į mokytojo užduotis. Stengėsi jas vykdyti. Jis užsinorėjo išeiti atsakinėti prie lentos. Tačiau jo niekas nepastebėjo. Peliukui buvo skaudu: „Na ir tegu. Jie dar pasigailės“.
 
Pagaliau nuskambėjo skambutis, prasidėjo pertrauka. Kai mokiniai išėjo žaisti į koridorių, mokytojas vėl palietė Peliuko galvą ir „nuėmė“ kepurę. „Liūdna būti vienam, ar ne?“ – tyliai paklausė Ežys. „Pradžiugink vaikus pertraukos metu, pažaisk, pailsėk kartu su jais, o kai prasidės pamoka, pas tave vėl sugrįš nematoma kepurė. Ir taip bus tol, kol išmoksi padėti draugams mokytis, o ne trukdysi jiems“, – pridūrė mokytojas.
 
Peliukas sėdėjo tylėdamas, jis nėjo žaisti su vaikais. Peliukas mąstė… Praėjo pertrauka, nepastebimai baigėsi nauja pamoka, kurios metu vaikai sužinojo kai ką naujo ir įdomaus. Prieš matematikos pamoką Peliukas ir vėl pasiliko klasėje. Tada jis pamatė Voveraitę, kuri niekaip negalėjo išspręsti namų darbų užduoties.
 
„Ką, namuose šokinėjai, o dabar stengiesi išspręsti uždavinį?“ – piktdžiugiškai paklausė Peliukas.
„Ne, aš vakar visą vakarą sprendžiau, bet nieko neišėjo“, – atsakė Voveraitė.
„Nori, aš tau padėsiu?“
Voveraitė linktelėjo. Jie kartu įveikė užduotį ir Peliukas vėl išgirdo skambų Voveraitės juoką, o jos akyse pamatė dėkingumo kupiną spindesį. Dar niekuomet Peliukas nesijautė toks reikalingas. Jam buvo labai malonu!
 
Per matematikos pamoką prie lentos atsakinėjo Kiškutis, jam padėti mokytojas Ežys pakvietė Peliuką. Jis ir vėl pasijuto reikalingas, o Kiškučio akyse matė dėkingumą. Juk Peliukas neatsakinėjo vietoj draugo, nepertraukė jo, tik jam pagelbėjo.
Po to, kai mokytojas padėkojo Kiškučiui ir Peliukui už puikius atsakymus, Peliukas staiga prisiminė nematomą kepurę. „Kas gi jai nutiko, kodėl ji pradingo?“ – stebėjosi Peliukas. O mokytojas Ežys ir mokiniai nuoširdžiai šypsojosi.
 
Parengė Aušra Radzevičiūtė
Šaltinis: žurnalas „Pirmokas“

Komentaras


Vardas
El. paštas
Komentaras


Apsaugos kodasApsaugos kodas



Kiti komentarai



 
 
 
Nariams
Jūsų el. paštas   Slaptažodis  
   
       
Prisiminti duomenis    
       
Slaptažodžio priminimas Registracija    
Mes Facebook'e
 
 
 
Reklama

 
 
 
 
 
 
 
El. p.: info@mamosdienorastis.lt
Visos teisės saugomos, 2010

Struktūra     Rašykite mums     Reklama     Atsakomybės ribojimas     Apie projektą